Daugiau nei 40 metų besitęsiantis skrydis virš gegutės lizdo
1975-ųjų lapkritį Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko nepamirštamojo ir nepakartojamojo filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ premjera. „Linksmųjų išdaigininkų“ idėjinio vado Keno Kesey romaną ekranizavo Milošas Formanas, jau pagarsėjęs čekų režisierius, atvykęs į Ameriką, kai po Prahos pavasario buvo priverstas emigruoti iš tėvynės. Tragikomiškų elementų prisodrinta psichologinė drama buvo nominuota net 8 Amerikos kino akademijos „Oskarams“, iš jų pelnė 5 pačius svarbiausius: kaip geriausias filmas, už režisūrą, scenarijų ir geriausius pagrindinių veikėjų – tiek vyro, tiek moters – vaidmenis (susižerti šiuos apdovanojimus dar yra pavykę vos dviem filmams – Franko Capros „Tai nutiko vieną naktį“ (1934) ir Jonathano Demme „Avinėlių tylėjimui“ (1991). Į kino ekranus nepriklausomų prodiuserių išleistas šedevras pasaulyje „uždirbo“ beveik 300 mln. dolerių ir pateko į pelningiausių praėjusio amžiaus 8-ojo deš. filmų dešimtuką. „Skrydžio virš gegutės lizdo“ jubiliejaus proga siūlome įdomių faktų apie šio kino klasika tapusio filmo genezę ir kūrimo procesą.
1962-aisiais pasirodęs romanas jau po metų buvo pastatytas Brodvėjuje (inscenizacijos autorius – Dale’as Wassermanas). Spektaklyje Rendlį Makmerfį įkūnijęs aktorius Kirkas Douglasas įsigijo romano ekranizacijos teises, tačiau sudominti šia medžiaga didžiųjų Holivudo kino studijų jam nepavyko. Vėliau Kirkas perleido teises sūnui Michaelui, šis prodiusavo filmą drauge su Saulu Zaentzu ir žymiąja nepriklausomųjų kino menininkų studija „United Artists“.
Kirkas Douglasas su Milošu Formanu susipažino Čeko-slovakijoje ir, nusprendęs, kad rado tinkamiausią režisierių ekranizacijai, pažadėjo atsiųsti knygą. Tačiau siunta su romanu Formano taip ir nepasiekė, ją veikiausiai konfiskavo Čekoslovakijos muitinė. Romaną režisierius gavo jau Amerikoje iš Michaelo Douglaso, nė nenutuokdamas, kad tai ta pati knyga, kurią jam buvo siūlęs Kirkas. Pastarasis ketino pats atlikti pagrindinį vaidmenį, bet susiruošus kurti filmą suprato, kad šiam vaidmeniui jau yra per senas.
Iš pradžių „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autorius Kenas Kesey ketino prisidėti prie filmo scenarijaus rašymo, bet paskui, susiginčijęs su prodiuseriais, atsisakė. Kesey norėjo, kad istorija būtų pasakojama iš tylenio indėno Vado Ražo perspektyvos (kaip ir romane), bet Formanas nesutiko. Autorius padavė prodiuserius į teismą ir prisiteisė dalinę kompensaciją. Kesey teigė niekada nežiūrėjęs filmo (kartą esą net perjungęs TV kanalą, kai suprato, kad rodo jo romano adaptaciją), nepatikę jam ir atsiliepimai apie ekranizaciją.
Rendlio Makmerfio vaidmuo iš pradžių buvo siūlomas aktoriui Jamesui Caanui (išgarsėjusiam Korleonės vyresnėlio Maiklo vaidmeniu Francio Fordo Coppollos „Krikštatėvyje“). Vaidmenį galiausiai gavęs Jackas Nicholsonas Formanui prisipažino norėjęs pats įsigyti romano ekranizacijos teises, bet „seniokas Douglasas tiesiog nušvilpęs jas iš panosės“. Apie talentingąjį aktorių čekų režisierius atsiliepia tik pačiais geriausiais žodžiais: „Filmuoti scenas, kuriose vaidino Jackas Nicholsonas, buvo tiesiog svajonių darbas. Nicholsonas neturėjo nė lašelio žvaigždėms būdingos tuštybės, savimeilės ar įgeidžių. Jis reikalavo, kad jam nebūtų daroma jokių išimčių. Savo scenoms jis visada būdavo pasirengęs ir gerai žinojo, ko nori. Jo humoro jausmas padėdavo visiems atsipalaiduoti, o tai nepamainomas dalykas filmavimo aikštelėje. Nicholsonas padėdavo visiems aplinkui, nes žinojo: kuo geriau suvaidins kiti, tuo ryškiau jų fone švies jis pats.“
Louise Fletcher mis Rečid vaidmenį gavo likus vos savaitei iki filmavimo pradžios. Aktorė pusę metų ne kartą buvo kviečiama į bandymus, tačiau kaskart sulaukdavo Formano priekaištų, kad neteisingai interpretuoja vaidmenį. Kad dėl Didžiosios Sesers vaidmens rungėsi žymiausios to meto aktorės (tarp jų ir Jane Fonda), Fletcher sužinojo visai atsitiktinai iš filmavimo aikštelėje apsilankiusio žurnalisto. Fletcher nukonkuruota aktorė Lily Tomlin, kuriai pirmajai buvo pasiūlyta įkūnyti mis Rečid, perėmė Fletcher numatytą vaidmenį Roberto Altmano filme „Nešvilis“ (kitaip tariant, aktorės tiesiog susikeitė vietomis). „Buvau apstulbintas, kad angeliškame delikatumo įsikūnijime – Louise Fletcher galiu atrasti seselės Rečid bruožų, bet kuo ilgiau mąsčiau, tuo logiškiau man visa tai atrodė, – prisimena Formanas. – Jau seniai buvau supratęs, kad pagrindinių personažų vaidmenims reikia rinktis ne tipiškus aktorius ir atvirkščiai. Taupumo ir aiškumo dėlei antraeiliams veikėjams aš parenku tipiškos išvaizdos aktorius – kad žiūrovai greitai ir nedviprasmiškai suvoktų veikėjo tipažą; o štai pagrindinių veikėjų atveju kur kas patraukliau ir įdomiau, kai iš pažiūros tipiškame charakteryje imame įžvelgti kitokią asmenybę, kuri neatitinka mūsų susidaryto įvaizdžio, kai gilesnis veikėjo pažinimas sukelia nuostabą.“
Kad geriau įsijaustų, prieš filmavimo pradžią visiems aktoriams ir filmavimo grupei buvo parodytas dokumentinis Fredericko Wisemano filmas Titicut Follies apie gyvenimą psichiatrijos ligoninėje.
Daugelis filmo statistų buvo tikri psichiatrijos ligoninės pacientai. Kartą techninio personalo darbininkas užmiršo po filmavimo uždaryti langą trečiame ligoninės aukšte, ir vienas iš pacientų susižalojo, išsmukęs pro lango grotas. Kitą dieną vietiniame Seilemo miesto laikraštyje pasirodė straipsnis su antrašte pirmajame puslapyje: „Skrydis iš gegutės lizdo“.
Visos scenos buvo nufilmuotos chronologiškai viena po kitos (taip, kaip rodoma filme), neskaitant žvejybos atviroje jūroje („durnių laivo“) scenos, kuri vaidinta paskutinė. Filmavimas jūroje užtruko savaitę, tad nenuostabu, kad visa filmavimo grupė, išskyrus Nicholsoną, susirgo jūros liga. Aktorių Danny DeVito dar ir dabar ima pykinti, tai prisiminus.
Norėdamas į scenas įtraukti kuo daugiau veikėjų, režisierius daug dėmesio skyrė veikėjų reakcijų fiksavimui. Grupinės terapijos inscenizacijose jis dešimtimis minučių filmavo Nicholsono reakcijas, net jeigu šiam tereikdavo pasakyti vos vieną kitą repliką. Ledinis seselės Rečid žvilgsnis, kuriuo ji palydi po elektros šoko terapijos parstypinantį Makmerfį, iš tikrųjų yra suirzusios Fletcher mina po kritiškos Formano pastabos.
Pagal scenarijų filmo pradžioje į ligoninę atvežtas Nicholsonas turėjo užšokti ir pabučiuoti vieną iš jį lydinčių sanitarų. Sanitaro reakcija Formanui pasirodė vangoka, tad jis šnibžtelėjo Nicholsonui stryktelėti ant kito sanitaro. Pastarasis iš nuostabos net kumštelėjo Nicholsoną.
Deanas R. Brooksas, Oregono psichiatrijos ligoninės vyriausiasis gydytojas, filme ir vaidina gydytoją. Dauguma jo pokalbio su atvežtu į ligoninę Makmerfiu epizodų buvo gryniausia improvizacija (pavyzdžiui, skylamušio taukštelėjimas, klausimas apie nuotrauką su žūklės laimikiu, apsikeitimas nuomonėmis dėl kaltinimo išprievartavimu). Scenoje užfiksuotos autentiškos Brookso reakcijos.
„Skrydyje virš gegutės lizdo“ pasirodo ir buvęs Oregono valstijos gubernatorius Tomas McCallas.
Prodiuserio Zaentzo draugas Melas Lambertas, verslininkas iš Oregono (filme jis suvaidino uosto direktorių), palaikė glaudžius ryšius su vietiniais indėnais. Būtent Lambertas surado augalotojo Vado Ražo vaidmens atlikėją Willą Sampsoną, rodeo jojiką ir peizažų tapytoją. Lambertas „užverbavo“ Sampsoną, kai šis atvyko iš jo pirkti naudoto automobilio. Po sėkmingo debiuto „Skrydyje…“ Sampsonas nutarė tęsti aktoriaus karjerą ir persikėlė į Los Andželą. Jis suvaidino dar kelis nežymius vaidmenis, bet vėliau įjunko į alkoholį ir mirė nesulaukęs 60-ies.
Romano ir filmo pavadinimas – One Flew Over the Cuckoo’s Nest – tai žodžiai iš senos amerikietiškos vaikiškos skaičiuotės. Ją, prisimindamas vaikystę, turėjo niūniuoti Vadas Ražas, tačiau filmą montuojant šio epizodo vis dėlto buvo atsisakyta.
Sukurti filmui muziką Formanas užsakė simfoniniam orkestrui, tačiau kompozitorius Jackas Nitzsche įrašinėti muzikos atvyko lydimas kažkokio senioko, velkančio didžiulį lagaminą. Nitzsche, atmetęs orkestrinės muzikos idėją, per vieną popietę įrašė beveik visą filmo garso takelį naudodamasis vien tik stiklinėmis su vandeniu. Vėliau jis pridėjo šiek tiek instrumentinės muzikos akordų ir paįvairino garso takelį pjūklo ir kitų ne muzikos instrumentų skleidžiamais garsais.
Pagal „Milosforman.com“ parengė A. P.
