Atsakymas Romualdui Dulskiui

Ačiū jums, gerb. prof. kun. Romualdai Dulski, kad atsakėte į mano recenziją. Džiugu, kai recenzija pasiekia patį autorių, kai iš monologo gimsta dialogas, kuris būtinas profesiniam ir asmeniniam religijos tyrinėtojų tobulėjimui.

„Rytų Bažnyčia“

Savo atsakyme („Š. A.“, VIII.19) jūs atskleidėte kai kurias mano per neapdairumą padarytas klaidas, visgi, manau, pagrindinis mano priekaištas (kad knyga katalikocentriška) nebuvo atremtas. Jūs rašote: „Tiek mokslinėje teologinėje, tiek populiariojoje literatūroje yra visuotinai priimta kalbėti apie Rytų ir Vakarų krikščionybę.“ Kritikuodamas terminą „Rytai“ remiuosi dar 1983 m. Edwardo Saido „Orientalizmu“ pradėta mokslo tradicija, kuri kritikuoja „Rytų“ ir susijusias sampratas Vakarų moksle kaip kolonialistines. Senosios orientalistikos „Rytai“ – tai ir Indija, ir Kinija, ir Japonija, ir Arabija, nors vien Indijos kultūrų įvairovė, ko gero, yra didesnė nei visos Europos. Panaši situacija iki XX a. pab. buvo susiklosčiusi ir Bizantijos bei „Rytų Bažnyčios“ studijose.

Atsivertę „Blackwell“ serijos vadovėlį apie Bizantiją, įvade randame paaiškinimus, kad sunku pasakyti, kada prasideda toji „Bizantija“ (Konstantinopolio įkūrimu? Justiniano valdymo pradžia? Vakarų Romos žlugimu?), nes iš tiesų valstybė tokiu pavadinimu niekada neegzistavo, „Bizantiją“ sugalvojo britų istorikas Edwardas Gibbonas, laikęsis imperialistinės nuostatos, esą Vakarų Europa yra tikroji Romos imperijos paveldėtoja (todėl atsirado būtinybė imperijos rytuose gyvenusius žmones, vadinusius save „romėnais“ – romaioi, perkrikštyti „bizantais“). Bizantija – tai tapatybės politikos pavyzdys, kaip ir „Rytų“ išradimas orientalizme, „Rytų Bažnyčios“ išradimas tam tikrai krikščionių grupei vadinti.

Ortodoksų teologijos kontekste į pavadinimo „Rytų Bažnyčia“ problemiškumą dėmesį savo paskaitose jau 1968 m. atkreipė Amerikos rusų teologas Aleksandras Šmemanas. Paskaitoje „Ortodoksijos misija“ jis atskleidė paradoksą – „Rytų“ Bažnyčios nariai gyvena Vakarų visuomenėje ir yra vakariečiai. Todėl religinė organizacija, kuriai jis priklausė, nuo 1970 m. oficialiai vadinosi Orthodox Church in America (be prierašo Eastern). Ilgainiui „Rytų“ etiketės kratymasis tapo toks madingas, kad dabar tarptautinėse mokslo konferencijose, kuriose dalyvauja ortodoksų teologijos tyrinėtojai, kone gero tono ženklas yra atrasti progą paburnoti prieš šį absurdišką pavadinimą. Metodologiškai būtų teisinga knygos apie Ortodoksų Bažnyčią įvade paaiškinti, kad terminai „Rytai“, „Bizantija“ tėra vartojami sąlygiškai.

Kodėl terminas „Rytų Bažnyčia“ yra toks pats absurdiškas kaip ir „Bizantija“ ar „Rytai“? Bažnyčios Tėvų laikais Romos imperijos rytuose beveik visada gyveno 2–4 kartus daugiau krikščionių nei Vakaruose. Romos Bažnyčia ilgą laiką turėjo tik vieną teologinę tradiciją, o Rytuose jau senovėje išsiskyrė Antiochijos, Aleksandrijos, vėliau – ir Konstantinopolio mokyklos, turinčios skirtingą teologinę ir ritualinę tradiciją (dar buvo mažesnės sirų, arabų, gruzinų ir kt. tradicijos). Tačiau terminu „Rytų Bažnyčia“ ne tik niveliuojami šie Bizantijos Bažnyčios vidiniai skirtumai, pastatant ją vienon greton su gerokai mažesne Romos Bažnyčia, bet ir paprastai prie Bizantijos prijungiamos visos krikščionių bendruomenės į rytus nuo imperijos, kurios neturėjo eucharistinės bendrystės su Bizantijos Bažnyčia, – koptai, armėnai, šv. Tomo krikščionys Indijoje, Asirijos Rytų Bažnyčia ir daugybė kitų bendruomenių. Taip gausybė dar kitų milžiniškų krikščionių bendruomenių (Asirijos Rytų Bažnyčia iki Čingischano užkariavimų galėjo dydžiu lygiuotis į Bizantijos ir Romos Bažnyčias), apimančių pačias įvairiausias tradicijas, pakišamos po tuo pačiu „Rytų“ skėčiu.

Mūsų laikais terminas „Rytų Bažnyčia“ apima mažiausiai keletą Bažnyčių, kurios neturi eucharistinės bendrystės, – tai ortodoksai, miafizitai, asirai ir įvairūs unitai (graikų apeigų katalikai). Kiekviena iš šių Bažnyčių iš tiesų yra sudaryta iš daugybės mažesnių, o daugybė jų narių gyvena Vakaruose ir yra vakariečiai. Vienintelis kontekstas, kuriame šis pavadinimas turi loginį pagrindą, – Katalikų Bažnyčios ekleziologija, kuri visas tas Bažnyčias laiko skirtingų ritų (apeigų) dalinėmis Bažnyčiomis, kurių dalis tiesiog nepaklūsta popiežiui.

Autorius rašo: „Šiuo palyginimu [apie „du plaučius“] Jonas Paulius II kaip tik norėjo pabrėžti Rytų ir Vakarų Bažnyčių lygiavertiškumą, kad jos abi sudaro vieną Kristaus Bažnyčią.“ Ortodoksai tiki, kad Ortodoksų Bažnyčia ir yra Kristaus Bažnyčia, todėl jų atžvilgiu yra primetama ekleziologija, kurios jie neišpažįsta (tai taip pat užgaulu, kaip skelbti žydams, kad jie, kaip ir mes, irgi garbina Jėzų, tik to nesupranta). Kita vertus, keistas autoriaus Katalikų ir Kristaus Bažnyčių išskyrimas – Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumentas Dominus Iesus aiškiai pabrėžia, kad visi katalikai privalo tikėti, jog „yra viena Kristaus Bažnyčia, kuri tebesitęsia (subsistens) Katalikų Bažnyčioje, vadovaujama Petro įpėdinio“ (Dominus Iesus, 17). Prof. R. Dulskis sako: „Iš tikrųjų niekur nesakoma, kad tie du plaučiai yra Katalikų Bažnyčios.“ Jei Jonas Paulius II savo ištaroje laikėsi katalikų tikėjimo, kaip išaiškina cituotasis dokumentas, tai jis tikėjo, kad Kristaus Bažnyčia yra Katalikų Bažnyčia ir kad jis pats, kaip Petro įpėdinis, yra Kristaus Bažnyčios valdytojas. Ir jei jis šiame kontekste pavadino Ortodoksų Bažnyčią vienu iš šios Bažnyčios plaučių, tai šis pasakymas implikavo, kad šiaip jau popiežius turįs teisę į valdžią Ortodoksų Bažnyčioje (kaip Kristaus Bažnyčios dalyje), tik ortodoksai jos nepripažįsta. Net jei jis išpažintų anglikonišką „atšakų teoriją“ (angl. branch theory), vis tiek būtų keista ją dėti į knygą apie ortodoksus, nes ji su pačių ortodoksų ekleziologija ir tapatybe nieko bendro neturi.

Pašaukimas

Pagrindinė mano recenzijos mintis – knyga vargiai peržengia katalikų teologijos žanro rėmus, o jos pavadinimas – pretenzija į lyginamąją teologiją arba religijotyrą, peržengiančią katalikų teologiją. Knyga yra greičiau mintinis eksperimentas, ką katalikų teologas, išmanydamas katalikų pašaukimo sampratą, galėtų rasti naudingo ortodoksų literatūroje.

Autoriaus pateikiamas Kallistos Ware’o pavyzdys neapgina nuo šio priekaišto, nes šis vyskupas kaip tik yra Ortodoksų Bažnyčios „nerytietiškumo“ pavyzdys. Būdamas britas, augęs anglikonų šeimoje, Thomo Mertono draugijos narys, jis savo knygoje dažnai liečia katalikų ir protestantų teologijai būdingas temas. Pavyzdžiui, knygoje apie Jėzaus maldą metropolitas Kallistos randa progą rašyti ir apie Ignacą Lojolą, ir apie Kryžiaus Joną. Tai ortodoksų teologijai labai neįprasta prieiga.

Jei norėtume įrodyti, kad pašaukimo tema ortodoksams yra tradicinė, turėtume ją rasti ortodoksų teologijos šaltiniuose (autoriaus nagrinėjamuose šventųjų tėvų raštuose, hagiografijose ir kt.) ar bent XIX–XX a. teologų refleksijose (tada tema, nors ir negalėtų būti pavadinta „tradicine“, bent jau aiškiai figūruotų ortodoksų raštuose). Tačiau R. Dulskio knygoje nėra analizuojama, kaip pašaukimo tema pasirodo ortodoksų teologų darbuose, į ortodoksų teologijos šaltinius žvelgiama iš anksto žinant, kas yra pašaukimas. Analogiškas tyrimas būtų ortodoksų teozės sampratos paieškos Martino Lutherio raštuose. Tokie tyrimai yra atliekami, tačiau jie paprastai prasideda pastaba, kad, „griežtai kalbant, Martino Lutherio raštuose tokios sampratos nėra“ (vieno iš tyrimų, pristatytų liuteronų ir ortodoksų teologinio dialogo komisijoje, parafrazė).

Vardai ir pavadinimai

Apie vardus dera parašyti trumpai. Kaip „popiežius Pranciškus“ neatrodo keistai, nors šiaip jau turbūt jis rinkosi vardą Francesco ar Franciscus, taip ir vyskupas Andrejus Bloomas, pasirinkęs Antano vardą, savo broliams britams buvo Anthony, rusams – Antonij, prancūzų vertimuose jis vadinamas Antoine, serbų – Антоније ir t. t. Jei Antanas Kijevietis bus Antonijus, tebūnie ir popiežius vadinamas Frančesku, pabrėžiant jo itališką kilmę.

Dėl „stačiatikių“, kaip jau minėjau, šiuolaikinėse religijos studijose dominuoja nuostata religines bendruomenes vadinti tais vardais, kuriais jos pačios save vadina (šį klausimą, pavyzdžiui, nuodugniai svarsto Karen L. King savo gnosticizmo studijose, įrodinėdama termino „gnosticizmas“ nepagrįstumą). Pasitelkus interneto paiešką lengva nustatyti, kad patys „stačiatikiai“ jau mažiausiai šešerius metus spaudoje daugybę kartų yra prašę juos vadinti „ortodoksais“, jų iniciatyva šis terminas buvo įrašytas ir į Teisingumo ministerijos dokumentus, jis vartojamas ir lietuviškoje ortodoksų liturgijoje. Ne mokslininko uždavinys spręsti, gerai tai ar blogai. Empirinė tikrovė yra tokia, kad patys ortodoksai terminą „stačiatikiai“ vartoja tik tada, kai tai daryti verčia aplinkybės (pavyzdžiui, kai įstatymuose reglamentuojamos „stačiatikių“, o ne ortodoksų teisės ar pašnekovas paprasčiausiai nežino kito termino).

Apibendrinimas

Džiaugiuosi, kad dėl šios knygos dar viename „Šiaurės Atėnų“ numeryje skiriama vietos ortodoksų pavadinimų ir vardų rašymo problemai. Lietuvos visuomenė žengia pirmus žingsnius pažindama Katalikų Bažnyčiai nepriklausančius krikščionis, dar tik formuojasi ekumeninis žodynas. Tikiuosi, kad šie klausimai, kurių dalis priklauso kalbos filosofijos sričiai, bus aptariami ne tik laikraščio puslapiuose, bet ir už jo ribų.