Apie maldaknyges

Maldaknygių leidybos pradžia siejama su vėlyvaisiais viduramžiais. Maldų tekstai – vienas ankstyviausių pamatinių bažnytinės literatūros žanrų. Viduramžių maldaknygės buvo rankraštinės, kai kurios, skirtos aukštesnio visuomeninio rango asmenims, – puošniai iliustruotos.

Trys lietuviškos ranka įrašytos maldos 1503 m. Strasbūre išleistoje knygoje „Tractatus sacerdotalis“ yra vieni iš seniausių lietuviškų tekstų. XVI a. pradžioje pasirodė ir pirmosios spausdintos maldaknygės, vadinamos įvairiais pavadinimais, dažnai hortulus arba šio lotyniško žodžio vertimu darželis, pavyzdžiui, populiari XIX a. lietuvių liuteronų maldaknygė „Rojaus darželis“ (1807) buvo išversta iš vokiečių kalbos (Paradiesgärtlein, 1612). Taip pat įvairiai buvo vadinami tam tikros rūšies katalikiškų maldų rinkiniai (pavyzdžiui, Marijai skirtos maldos – rožančius).

Kaip žinoma, pirmosios spausdintos lietuviškos maldaknygės buvo parengtos Martyno Mažvydo ir publikuotos jo raštuose. 1681 m. pasirodė pirmoji lietuviška katalikiška maldaknygė „Rożanczius Szwęciausios Maryos Pannos yr saldziausya warda Jezusa teypogi spasabas apwaykściojima kałnu Kałwaryos Ziamayciu su modlitwomis yr giesmemis anto słuźijęćiomis“, jos parengėju laikomas dominikonas Jurgis Kosakovskis (Kasakauskis). Knygelės dedikacijoje, skirtoje Samueliui Konaževskiui, jis tai tiesiai įvardijo: „šį savo darbą ryžtuosi pateikti“ („tę pracę moję odważam się podawać“). Vis dėlto keblu pasakyti, ar pats J. Kosakovskis maldas išvertė į lietuvių kalbą. Aišku, kad šis Žemaitijoje įsikūrusios lenkų bajorų giminės ketvirtos kartos atstovas buvo susipažinęs su žemaičių tarme. Tačiau kalbiniu požiūriu „Rożancziaus“ tekstas yra būdingas viduriniam senosios lietuvių raštų kalbos – aukštaitiškos tarmės – variantui, nors jame pasitaiko ir žemaičių tarmės elementų (garbie – garbė, sauguok – saugok, melſkimos – melskimės ir kiti). Tad greičiausiai prie maldų ir giesmių tekstų parengimo triūsė ne vienas asmuo. Gali būti, kad dalį giesmių vertė J. Kosakovskis, o jam padėjo kiti dvasininkai. Šios maldaknygės pasirodymas buvo reikšmingas XVII a. Lietuvos kultūrinio ir konfesinio gyvenimo įvykis, reikšmės ji neprarado ir vėliau – dar beveik du šimtmečius buvo nuolat perleidžiama. Iš viso ji išspausdinta 46 kartus, o 1795–1864 m. pasirodė 28 šios maldaknygės leidimai. Jos turinys keitėsi labai mažai – labiausiai kito kalba. J. Kosakovskio parengto „Rożancziaus“ populiarumo priežastis – jame sudėtos lietuviškos maldos ir giesmės (39), taip pat jis buvo skirtas besilankantiems Žemaičių Kalvarijoje apmąstyti Kryžiaus kelio stotis. Su šiuo leidiniu turėjo įsitvirtinti nauja bendruomeniško Kančios kelio stočių forma. Be to, Žemaičių Kalvarija buvo antroji vietovė Abiejų Tautų Respublikoje (pirmoji – 1604 m. Lenkijoje, Zebžydovoje), kur buvo įkurtos Kryžiaus kelio stotys. Įdomu, kad jau tuomet J. Kosakovskis išvardijo beveik visas dabar žinomas (20) išlikusias Žemaičių Kalvarijos stotis (1681 m. „Rożancziaus“ leidime jų – 18, o 1723 m. – 19).

Žvelgiant į lietuviškų giesmių leidybos raidą „Rożanczius“ pirmiausia išsiskyrė tuo, kad, pirma, šalia iš kitų autorių (Roberto Bellarmino, Pranciškaus Šrubauskio) perimtų bei naujai iš lenkų kalbos išverstų giesmių buvo ir originali nežinomo autoriaus giesmė apie Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelę Mariją. Antra, pirmajame „Rożancziaus“ leidime buvo įdėta šv. Izidoriui, žemdirbių ir artojų globėjui, skirta giesmė (vėlesniuose leidimuose jos nebeliko). Tai rodė tuomet Lietuvoje besiskleidžiantį šio šventojo kultą. Defektinis šio leidinio egzempliorius saugomas Jogailos universiteto bibliotekoje Krokuvoje.

XVIII a. pabaigos knygose pradėta vartoti žemaičių tarmė XIX a. leidiniuose įsigalėjo galutinai. Toks maldaknygių kalbos kitimas atspindėjo žemaičių tarmės įsivyravimo lietuvių kalbos raštuose procesą, kurį lėmė iš žemaičių tarmės ploto kilusių raštijos darbuotojų gausa ir pagrindinės lietuviškų knygų skaitytojų dalies susitelkimas šioje Lietuvos dalyje. Maldaknygės pradžioje buvo spausdinama kalendorinė informacija tikintiesiems. Likusią dalį sudarė įvairios maldos, tarp kurių buvo ir Kryžiaus kelio apeigų maldos su iliustracijomis.

XVII a. ėmė atsirasti ir smulkesnių įvairių katalikiškų brolijų maldaknygių. Buvo išleista pirmoji lietuviška evangelikų reformatų maldaknygė, parengta S. Minvydo ir Jono Božimovskio vyresniojo („Maldos krikščioniškos“), išspausdinta kartu su kitomis knygomis bendru „Knigos nobaxnistes krikscioniszkos“ pavadinimu 1653 m., vėliau kartota. XVIII–XIX a. evangelikų reformatų maldaknyges pildė ir redagavo Mykolas Ceraskis ir Samuelis Nerlichas.

Lietuviškų maldų kūrimo ir vertimo istorijoje išskirtinai svarbi yra Danieliaus Kleino maldaknygė „Naujos maldų knygelės“, kuri pirmą kartą sykiu su jo giesmynu buvo išleista 1666 m. Ji daugiausia sudaryta iš originalių, paties D. Kleino sukurtų maldų, kurioms nemažą įtaką darė žymaus vokiečių barokinių maldų autoriaus Johanno Arndto maldų poetika ir struktūra. Įvairių redaktorių vis papildoma ir redaguojama D. Kleino maldaknygė buvo leidžiama iki pat XX a.

1795–1864 m. tiek pavadinimų, tiek leidinių skaičiumi maldaknygės sudarė didžiausią katalikiškų spaudinių grupę, nes Katalikų bažnyčia maldas akcentavo kaip vieną iš svarbiausių religinių praktikų. Iš viso buvo išspausdintos 146 maldaknygės; atskiros maldos sudarė beveik 40 % religinių leidinių ir 24,8 % visų to meto lietuviškų knygų. Šiuo laikotarpiu buvo pakartotinai leidžiamos ir XVII–XVIII a. maldaknygės, bet pasirodė ir naujų. Be įvairių didelių maldų rinkinių, buvo spausdinamos ir smulkesnės knygelės, skirtos tam tikriems atvejams: maldos į šventuosius, prieš mirtį, specialios jubiliejų maldos ir pan. Maldaknygės buvo leidžiamas su iliustracijomis, todėl priklausė gausiausiai iliustruotų to meto lietuviškų knygų grupei.

„Rożancziaus“ konkurentė buvo maldaknygė „Altorius duchawnas“, kuri 1795–1864 m. pakeistu pavadinimu ir įvairių autorių perdirbta buvo išspausdinta 40 kartų. Jos prototipas buvo maldynas „Ołtarzyk duchowny“, išspausdintas 1732 m. Kai kurie leidėjai jį leido skirtingais pavadinimais: vieni vadino „Altorius duchawnas“, kiti – „Auksa altorius“.

Mažiau populiari buvo kunigo S. Rucevičiaus sudaryta maldaknygė „Jezus Maria Juozapas szwentas“. 1824–1864 m. pasirodė 13 jos leidimų. Iš kitų leidinių maldaknygė išsiskyrė skoningu apipavidalinimu: jos antraštiniame lape panaudota dvispalvė spauda, ji turėjo du įklijuotus lapus su Ipolito Perlio raižiniais, kurie galėjo būti atlikti Stanislovo Čerskio braižykloje, taip pat lapą su gaidomis.

Caro valdžiai atšaukus lietuviškos spaudos draudimą, ypač atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, imti rengti ir spausdinti įvairūs maldynėliai, didėjo jų tiražai. Buvo įprasta maldaknyges „specializuoti“ – vienos skirtos jaunimui, kitos moterims, vyrams. Jose specialios maldelės buvo parengtos tam tikrai kategorijai tikinčiųjų. Kiekviena maldaknygė turėjo būti peržiūrėta Bažnyčios cenzoriaus ir patvirtinta vyskupo (tai matyti antruosiuose maldaknygių puslapiuose).

Jų kainą lėmė popieriaus, iliustracijų, įrišimo kokybė. Pavyzdžiui, maldaknygės „Senas auksa altorius“ (1861) ir „Naujas altorius“ (1859), išspausdintos paprastame (nebalintame) popieriuje ir įrištos oda, kainavo atitinkamai 35 ir 40 kapeikų, o išspausdintos geresniame (balintame) popieriuje, įrištos oda ir su įdėklu – 65 ir 75 kapeikas, išspausdintos veleniniame ar geros kokybės baltame popieriuje, įrištos tymo oda – 1 rublį 20 kapeikų ir 1 rublį 35 kapeikas. Senas „Auksa altorius“ (1858), išspausdintas veleniniame popieriuje, įrištas ir su sagtimis, kainavo 2 rublius. Beveik perpus mažesnės buvo brošiūruotų knygų kainos.

Vlado Žuko teigimu, 1862–1904 m. iš viso buvo išleista apie 890 religinių leidinių. 1862–1864 m. jie daugiausia buvo spausdinami Vilniuje, Juzefo Zavadskio spaustuvėje. Uždraudus spaudą – Tilžėje, pradžioje Karlo Albregso ir Co, Ernesto Vejerio ir L. Arnolto, Juliaus Reilenderio ir sūnaus spaustuvėse. Vėliau pagrindinės religinės spaudos tiekėjos buvo Otto von Mauderodės ir Juliaus Šenkės spaustuvės. Kai kurios šio laikotarpio maldaknygės buvo labai didelės apimties – populiarusis Serafino Lauryno Kušeliausko parengtas „Aukso altorius“ buvo net 996 puslapių apimties. Nelegaliose lietuviškose daraktorių mokyklose maldaknygės buvo naudojamos kaip mokymo priemonės. Nemaža dalis žmonių skaityti mokėjo minimaliai – tik iš „savo“ maldaknygės, t. y. knygos, iš kurios mokėsi skaityti. Religinio pobūdžio literatūra atliko ir tam tikrą šviečiamąjį vaidmenį, vėliau jį perėmė elementoriai*.

Pirmaisiais spaudos draudimo dešimtmečiais tarp Mažosios Lietuvos knygų vyravo religinė literatūra, pasižymėjusi ir pavadinimų įvairumu, nors nemaža knygų buvo perspausdinama po keliolika ir keliasdešimt kartų. Hartungų spaustuvė „Pagerintas giesmju knygas“ išleido 24 kartus, „Naujas [...] maldų knygeles“ – 27 kartus.

Religinė literatūra bendroje Amerikos lietuvių produkcijoje užėmė palyginti nedidelę dalį (įskaitant burtų ir vadinamąsias monų knygas – 9 %). Mat religinės literatūros spausdinimo centras buvo Tilžė, produkcija aprūpindavusi ir Lietuvą, ir Ameriką. Religinių knygų yra parengę Amerikoje gyvenę kunigai Aleksandras Burba, Juozas Kaulakis, Antanas Milukas, Jonas Žebrys ir kt. Iš maldaknygių minėtinos: „Mažas aukso altorius“ (1896), A. Miluko parengtas „Maldų vainikėlis“ (1897, 1901), A. Burbos parengtos „Stacijos bei Kalvarijos…“ (1897).

Pirmuoju atgautosios lietuviškos spaudos dešimtmečiu, 1904–1914 m., Vilniuje buvo išleista apie 890 lietuviškų knygų (43 % visos produkcijos), Kaune – 452 (22 %), Seinuose – 258 (13 %), Rygoje – 257 (13 %), Peterburgui ir Varšuvai teko dar po 3 % visų šiuo laikotarpiu išleistų knygų. Religinės literatūros daugiausia buvo leidžiama Kaune ir Seinuose. Kaune įtakingiausia knygų leidėja buvo Šv. Kazimiero draugija, ji išleido 22 % visos knygų produkcijos, o Seinuose kunigų Juozo Laukaičio, Vinco Dvaranausko ir Jurgio Narjausko įkurta knygų leidimo bendrovė „Šaltinis“ – dar apie 13 % visų šio laikotarpio knygų**.

Dar 1918 m. laikraštis „Tėvynės sargas“ iškėlė maldaknygių kalbos taisyklingumo klausimą, siūlyta redaguoti, vienodinti tekstus, ypač giesmių: „Atsirado daugybė išleistų maldaknygių, kiekvieno leidėjo vis savotiškai sutaisytų [...], kiekvienam išleidinėjant pagal savo skonio ar supratimo, pasidaro vien mūsų kalbos ir viešosios maldos darkana [...]. Šiandiena gi tiesiog jau negalima suskubti išmokinti net ir pačių giedorių giedoti, kadangi dažnai atsiranda naujai išleistų maldaknygių ir vieni ima giedoti iš vienos, kiti iš kitokios: pasidaro tokis nesutarimas, kad net ausį drasko; arba visai žmonės tyli ir vienas kunigas su vargoninku niurzga.“ Siūlyta sudaryti specialią komisiją ir „ištaisius kalbą išleisti vienodas maldaknyges“. Įdomu, kad šių pastabų autorius kunigas Juozapas Gendrėnas vėliau parašė dvi maldaknyges. Jos buvo paklausios, jų buvo galima įsigyti knygynuose, devocionalijų parduotuvėse, prie bažnyčių.

Tarpukariu maldaknygių leidybos centras buvo Kaunas. Nemažai maldaknygių išleido bendrovė „Malda“, veikusi Vilniaus g. 22. Parengtas maldaknyges leidėjai daugiausia spausdino „Žaibo“ (Kaune), „Dirvos“ (Marijampolėje), Marijonų vienuolyno (Marijampolėje) spaustuvėse. Vienas iš „Maldos“ bendrovės vadovų ir steigėjų buvo kunigas Pijus Dambrauskas (1892–1987), jis buvo ir maldaknygių rengėjas.

Pasirodo, kad galima pasidžiaugti ir tam tikrais atradimais, susijusiais su tarpukario maldaknygėmis. Kartą Vidmanto Staniulio knygyne Kaune žiūrinėjau dėžutę su įvairiomis maldaknygėmis. Jis tikino, kad toje dėžutėje – jo kolekcijos dubletai. Ten buvo daug retų leidinių, tokių, kurie nacionalinės bibliografijos šaltiniuose įregistruoti tik vienu žinomu egzemplioriumi. Tokia buvo ir toje dėžutėje aptikta kun. Pijaus Kirvelaičio ir kun. Pauliaus Dambrausko parengta maldaknygė „Vyrai broliai“ (1937). Šį leidinį jau turėjau, todėl padėjau į šalį. Tačiau greta buvo ir vienas unikumas. Tai 254 puslapių maldaknygė „Sveika Marija“ (1936), kurią parašė kun. P. Kirvelaitis. Gal Vidmantą suklaidino maldaknygės pavadinimas, nes tokiu pavadinimu jų buvo ir daugiau, dvi iš jų parašė minėtas P. Dambrauskas. Dar buvo išleista maldaknygių „Sveika Marija mūsų globėja“. Nors visai nesistebėčiau, jei Vidmantas parodytų ir kitą tokį patį mano turimos maldaknygės „Sveika Marija“ egzempliorių.

Svarbus religinės spaudos centras buvo Marijampolė. Šią temą tyrinėjo Iveta Jakimavičiūtė, 2003 m. „Knygotyros“ 40 tome ji paskelbė straipsnį „Nepriklausomos Lietuvos Marijampolės Marijonų vienuolyno spaustuvė“. Vienuolių marijonų leidykla ir spaustuvė tarpukario Lietuvoje buvo svarbi katalikų gyvenime, 1918–1940 m. vienuolyne buvo išleista per 360 katalikiškų leidinių. Marijonai ypač rūpinosi žmonių liturginiu sąmoningumu, jo ugdymu, tam skyrė maldynus – jų pasirodė 132. Tikinčiųjų pageidavimu vienuoliai parengė ir išleido įdomų leidinį „Liturginės mišios: sekmadienių ir šventadienių Šv. Mišių maldos“ (1939, 4 t.). Maldaknygėje sudėtos mišių metu lotyniškai skaitomos maldos, gausu psalmių, giesmių, kurias leidėjai leido ir atskirai – jos buvo skirtos kiekvienai savaitei. Iš viso išleisti 79 leidinėliai. Tai tikintiesiems buvo patogu dėl kelių priežasčių – pirma, leidiniai buvo gana pigūs, antra, patogūs nešiotis į bažnyčią. Ypač populiari buvo maldaknygė „Švenčiausios Panelės rožančius“, išleista keturis kartus (1929, 1930, 1933, 1937), ir Konstantino Zajančkausko maldaknygė „Švenčiausioji Jėzaus širdis“, susidedanti iš teorinės ir praktinės dalių. Kiti šio tipo leidiniai nebuvo tokie populiarūs. Jaunimui leidėjai parengė ir išleido maldaknygę „Sek mane“ (1938).

Prie retesnių leidinių priskiriama Surdegio (Anykščių r.) klebono kunigo J. Gendrėno maldaknygė „Dievas su mumis!“ Į kunigus jis buvo įšventintas 1909 m., kunigavo įvairiose Aukštaitijos vietovėse, buvo Mokslo draugijos narys, bendradarbiavo spaudoje pasirašinėdamas Vikonių Juozelio slapyvardžiu. 1932–1937 m. klebonavo Surdegyje, 1934 m. jo iniciatyva buvo suremontuotas bažnyčios vidus, 1937 m. įrengti 10 balsų vargonai. J. Gendrėnas buvo Surdegio tretininkų kongregacijos vadovas. Be minėtos maldaknygės, dar parašė ir „Šiluvos knygelę“ (1930).

Anykščių r. savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriuje neseniai atsirado dar viena reta knyga – katalikiškų maldų knygelė „Dievas su mumis!“, ją padovanojo kraštietis Vilniaus universiteto profesorius Osvaldas Janonis. Kadangi maldaknygė nedidelė, šio vertingo leidinio savininkas ją įdėjo į specialiai paruoštą dailią medinę dėžutę, papuoštą Surdegio bažnyčios nuotrauka, ir pridėjo aiškinamąjį raštelį: „Šią knygą man nupirko Vilniaus universiteto prof. Domas Kaunas. Manydamas, kad vienintelę Surdegyje iki 1940 metų išleistą knygą įkalinti savo asmeninėje bibliotekoje – nusikaltimas, ją dovanoju Anykščių r. savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai…“

Straipsnio „Profesoriaus dovana – maldaknygė“ (Valstietis.lt, 2010.IV.8) autoriaus Vytauto Bagdono teigimu, pirmame kietais viršeliais „aprengtos“ maldaknygės puslapyje dar nurodoma, kad katalikiškų maldų knygelė išleista „Su Dvasiškos Vyriausybės leidimu“. Antrame maldaknygės puslapyje lotyniškai patvirtintas leidimas, įrašyta data 1932.VIII.10, užrašytas Nr. 5552 ir dar uždėtas Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko spaudas su lotynišku įrašu: „Casimirus Paltarokas episcopus Panevėžensis.“ Drįsčiau tvirtinti, kad tas spaudas ne uždėtas, bet atspausdintas. Tiesa, esu matęs smulkiųjų religinių leidinių, kuriuose greta oficialiųjų atspausdintų antspaudų būdavo ir tikrų. Įdomu, kad maldaknygė „Dievas su mumis!“ buvo išleista dar ne kartą. Ir kiekvieną kartą skirtingose vietose: 1938 m. – Vilkaviškyje, o 1940 m. – Marijampolėje. Kolekcijoje saugau V. Zablockienės knygyno Kaune 1943 m. leidimą. Ten taip pat yra atspausdintas minėtas K. Paltaroko spaudas. Tarpukariu buvo leidžiama ir maldaknygė „Dievas su tavimi!“

 

 

Ši malda, kupina žmogiškos kančios ir ilgesio, sklinda iš Sibiro glūdumų. Tai XX a. kankinių malda, į kurią sudėti jų troškimai ir viltys. Ši malda kartu su kitomis, surašytomis maldaknygėje „Marija, gelbėk mus“, pro visas uždangas prasiskverbė iš gulagų pasaulio ir pasiekė tūkstančius jautrių širdžių.

1953 m. vasario 16 d. tremties sąlygomis buvo „išleista“ rankų darbo maldaknygė, sukurta keturių lietuvių moterų, kalėjusių Sibiro gulage. Maldaknygės autorė – Adelė Dirsytė, o kitos trys moterys – Leonora Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė – ją įrišo ir apipavidalino. Beje, prireikė tik kelerių metų, kad ši maldaknygė pasiektų laisvąjį pasaulį. Pirmą kartą maldaknygė buvo išleista 1959 m. Amerikoje – kun. Kęstučio Trimako ir Putnamo vienuolyno seserų pastangomis, tačiau tai buvo tik pradžia. Knygelė buvo išversta į anglų kalbą (vertėjas K. Trimakas), o vėliau daugiatūkstantiniais tiražais išleista ir kitomis kalbomis (vien olandų kalba išleista apie pusė milijono egzempliorių). Kas tai? Kodėl šios maldos, kurtos gulint ant narų po sunkios darbo dienos ir kalbant rožinį, nulipdytą iš duonos trupinėlių, taip veikė žmones? Kodėl įvairiausių tautų krikščionys nori melstis iš Sibiro maldaknygės? Atsakyti į tai turbūt galėtų mūsų širdys, atsiliepiančios į tikrą kitų kančią ir skausmą, į sukrečiantį žmogiškumo ir vilties išsaugojimą rūpinantis kitais netgi ten, kur nužmogėjimas buvo primetamas tarsi natūrali būsena. Tokiems Kristus sakė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos…“ (Mt 10, 28)

Tarp 1945–1990 m. maldaknygių dominavo samizdato leidiniai, dažniausiai būdavo perleidžiamos prieškario maldaknygės. Tačiau buvo išleista ir legalių maldaknygių, ypač vėlyvuoju laikotarpiu.

Įdomu, kad net ir dabartiniais laikais dar yra kolekcionuojančių maldaknyges. Vienas tokių – Metelių Kristaus Atsimainymo parapijos klebonas Vytautas Prajara. Dirbdamas kunigu įvairiose parapijose daug bendravo su žmonėmis, domėjosi istorija, todėl jam kilo mintis paraginti žmones neišmesti senų apiplyšusių knygų. Žinodami klebono pomėgį, dalį tokių knygų jie net ir atiduodavo. Saugomos ir skaitomos, bibliofilo, kurio pagrindinė tema – senosios maldaknygės, bibliotekoje jos vertinamos. Kolekcininkas parodė ir rankraštinę spaudos draudimo laikų pamokslų knygą, parašytą menišku įskaitomu šriftu, mėgdžiojančiu spaustuvės raides, – ją galima ne tik be vargo skaityti, bet ir pasigrožėti retu leidiniu. O kaimo žmonių įrašus maldaknygėse perskaityti labai sunku. Įdomų įrašą radau knygoje „Visų metų gyvenimai šventųjų“ (Tilžė, 1859): „1904 m. ši knyga buvo patekusi į rusų žandaro rankas. Jis ją ištraukė iš už palinkusio veidrodžio užkištą. Mano tėtė labai išsigando, nes grėsė katorga į Sibirą. Išsipirkdamas davė jam auksinį dešimtuką. Kun. J. Krikščiūnas. 1976.II.16.“ Bibliofilas turi ir dar vieną šios knygos egzempliorių, tačiau be jokio įrašo.

Knygoje „Giesmių knyga kantičkos“ (Tilžė, 1913) aptikau autografą: Jonas Rauličkis. Tačiau ši knyga įdomi kitu aspektu – jai aptaisyti panaudotas carinis popierinis rublis. Asmeninėje bibliotekoje saugau maldaknygę, kurią įrišant panaudotas loterijos bilietas.

Dvarų bibliotekų knygų ne tik su ekslibrisais, bet ir bent jau su jų metrika Dzūkijoje pasitaiko labai retai. Viena tokių, nors ir be jokio ekslibriso, saugoma Alytaus kraštotyros muziejuje. Tai maldaknygė, išspausdinta lenkų kalba Varšuvoje 1900 m. Pirmame kietviršio puslapyje – Švč. Mergelės Marijos visu ūgiu miniatiūra, įrėminta dramblio kaulo ir vario ornamentu, padengta laku. Ketvirtas kietviršio puslapis padengtas dramblio kaulu. Maldaknygėje yra 192 puslapiai. Muziejui ją perdavusio Jono Juravičiaus tėvas Jonas pas poną Bujarską, gyvenusį Jurgelionių dvare (Butrimonių valsčiuje), tarnavo vežiku. Pono vaikai mokėsi Varšuvoje, tad Jonui tekdavo juos ten nuvežti. Maldaknygę iš pono jis gavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Kartą į Alytaus kraštotyros muziejų buvo atnešta parduoti maldaknygė „Balsas balandėlės“, išleista leidyklos „Klein and Son Steinbrener“ Vintenberge. Šios 576 puslapių maldaknygės viršelis prabangiai papuoštas. Tokių Dzūkijoje pasitaiko labai retai. Maldaknygės priešlapyje buvo įrašas: „I. Ezbietos / Kačinskeneis / Traku pavieto; Vilnios gober. / Ezno Parapijos / Pirkyte šeta Kniga americi en / Kūnego Dobara / Salmon street N 3253 / Philadelphia Ps north / America.“ Man pavyko tik nusifotografuoti šios maldaknygės viršelį.

Maldaknygės iš mano kolekcijos „Vainikelis: Katalikiška Maldų Knygelė. Pateikta Liet. Katalikiškai Jaunuomenei“ (Bitėnai: Kašta ir spauda M. Jankaus) antrojo kietviršio priešlapio puslapyje radau įdomų įrašą: „Szita knigiale / priguli in Pra / na Visocki / isz kaimo meteli / cos Meteliu / parapios Seinu / uezdo Suwolku / gubernijos.“ Šio įrašo apačioje yra Nr. 138, o knygos priešlapio viršuje yra įrašas: „Командиръ роты / Капитанъ Мееверичеевъ“. Knygos gale yra analogiškas įrašas rusų kalba: „Эта книга / принадлежитъ / Францъ Висоц / кiй Сувальской / Губернiй / Сейненскаго Уъзда / Гмины Мете / ли Деревня Ме / телица.“ Apatinis puslapio kraštelis nuplėštas, bet knygos p. 310 išlikęs atsispaudęs ženklas, kuris liudija, kas buvo tame kamputyje. Tai skaičius „1908“. Rašalo spalva ir žymės labiau atitinka rusų karininko įrašą, todėl galima spėti, kad pirmasis maldaknygės savininkas buvo kapitonas. Skaičius „1908“ greičiau nurodo knygos įsigijimo datą nei inventorinį numerį. Nors vėlesnis savininkas irgi įrašė 138 numerį, tad tikėtina, kad turėjo bent 138 knygų biblioteką. Gal tai vieno bibliofilo dovana kitam? Nuosavybės ženklinimas keliomis kalbomis buvo gana plačiai paplitęs. Įdomų įrašą radau knygoje „Visų metų gyvenimai šventųjų“ (Vilnius, 1859). Joje nuosavybė įrašyta trimis kalbomis, rašoma, kur ir kam atiduoti šią knygą, jei kas surastų. Apie prarastos knygos grąžinimą rašoma tik lenkiškai.

Nemažai įdomių eksponatų saugoma Žemaičių dailės muziejaus mokslinėje bibliotekoje. Vienas tokių – konvoliutas, sudarytas iš dviejų leidinių: „Dvasiszki apdumojimai arba meditacijos“ (1900, 572 p.) ir „Sopulinga muka Vieszpaties musų Jezaus Kristaus“ (Vilnius: J. Zavadskio spaustuvė, 1864, 134 p.). Šis eksponatas kietu viršeliu išskirtinis ir tuo, kad priklausė Plungės apylinkių knygnešei Rozalijai Lukošiūtei (1865–1934). Tai atskleidžia priešlapio viduryje juodu, dabar jau pablukusiu rašalu paliktas įrašas smulkia rašysena: „Rozalija Lukošale 23 balandzio 1904 m. M. Plunge.“ Antrojo viršelio nėra, vietoj jo prie nugarėlės juodu dvigubu siūlu prisiūtas rausvai pilkšvas storesnio popieriaus lapas. Netikėta tai, kad vidinėje šio viršelio pusėje, viduryje, priklijuotas nedidelis keturkampis sąsiuvinio lapelis, kuriame nedidelėmis raidėmis mėlynu rašalu palikta žinutė kitiems skaitytojams: „Žmogus kuris skaito knygą, bet ją perskaitęs žiauriai sugadina ir suplėšo. Jis panašus į tą karvę, kuri duoda pieno, bet paskutiniąją koja apverčia milštuvę.“ Kitoje lapelio pusėje pieštuku nedidelėmis raidėmis patariama: „Tu šia kniga perskaites atmink ka rašo pagalvok Jei suplišo suklijuok.“ Likusioje lapelio dalyje didelėmis spausdintinėmis raidėmis pasirašė KLAJŪNAS.

Kitas minėtos bibliotekos rinkinio spaudinys „Balsas balandeles arba mažas szaltinelis. Mylistų Dievo. Naujausis spaudimas be „Officium“ su dadėjimu daugelio litanijų, maldų ir giesmių prie Panelės Szvencziausios“ (Vilnius: J. Zavadskio spaustuvė, 1863, 598 p.) taip pat išsiskiria menišku apipavidalinimu: viršelio centre iki šiol matosi dviejų, rodos, klūpančių žmonių fragmentai, virš jų – metalinis varpelis; viršelius, įrėmintus metaliniais apvadais, jungia šone užsegama sagtelė. Pažymėta, kad žemaičių vyskupas M. Valančius išspausdinti leido 1863 m. kovo 3 d., cenzūra – 1879 m. vasario 22 d. Vilniuje. Ši maldaknygė įdomi ne tik išore, bet ir joje paliktais ankstesnių savininkų įrašais. Paskutiniame lape mėlynomis spausdintinėmis raidėmis parašyta: „1905. Tikaras autorus tos knygelis mr. Rapolas tautkeveczi jeigu kas rastumi prasom at iduti.“ Tame pačiame lape yra ir, matyt, vėlesnio savininko ranka pieštuku pažymėti jam reikšmingi įvykiai: „Kiaulė vesta prie paršo lapkričio 23 d.“, po brūkšnio: „Bus kovo 10 d.“ Knygos priešlapyje yra ir galbūt to paties žmogaus, kuris brūkštelėjo apie kiaulę, įrašas raudonu pieštuku apie kitą gyvulį: „Keršlaunė karvė vesta prie jaučio 3 birželio.“ Nors dabar tai atrodo nesuderinama ir neįprasta, anuomet religinio turinio knygas žemdirbiai naudojo ir kaip užrašų knygeles.

Gėlių augintojas iš Latvijos Janis Salenas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai įteikė dovaną – mamos jam paliktą apkaustuotą, puikiai išlaikytą seną lietuvišką maldaknygę „Auksa Ałtorius, arba Szaltinis dangiszku skarbu“, parengtą S. L. Kušeliausko. Šį kontrafakcinį leidinį J. Salenas nusprendė padovanoti ekskursijoje po biblioteką susipažinęs su Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomomis vertybėmis. Leidimo duomenys rodo, kad ji išleista Vilniuje J. Zavadskio spaustuvėje 1879 m., tačiau tikrieji jos išleidimo metai yra 1893-ieji, o išleista ji buvo Tilžėje O. von Mauderodės spaustuvėje jo lėšomis. Maldaknygėje – unikalus įrašas lietuvių kalba, bylojantis apie iš Lietuvos, Kėdainių apskrities, kilusios maldaknygės savininkės mamos (ne J. Saleno) Konstancijos Jačevskos ir jos tėvelio Petro Jačevskio gimimo, mirties bei palaidojimo datas ir net valandas.

Kolekcininkas Almantas Miliauskas pasakojo, koks dosnus jam buvo vienas senas baldas. Parsivežęs nusipirktame balde rado už stalčiaus užkritusį paveikslėlių ryšulį. Pauliaus Galaunės teigimu, Lietuvoje buvo labai paplitę šventųjų paveikslėliai, kurie imti gaminti ir platinti dar XVII a. Pasak jo, vienas iš Vilniaus vyskupų pirmąjį tokį paveikslėlį užsakė pagaminti Italijoje, vėliau jie pradėti daryti ir Lietuvoje. XVIII a. pab. Vilniaus kunigų seminarijos klierikai buvo mokomi juos gaminant panaudoti vario raižinių techniką. Juos Vilniuje raižė ir grafikos specialistai, o XIX a. taikytos ir įvairiausios raižybos technikos. Nors pačių seniausių šventųjų paveikslėlių beveik neišliko, XIX a. pirmojoje pusėje jie labai paplito. 1858 m. Konstantino Tiškevičiaus paskelbtame leidinyje „Pomniki rytownictwa krajowego“ buvo išspausdinti 47 religiniai paveikslėliai su lietuviškais įrašais, pagaminti vien S. Čerskio raižykloje Salantuose.

Kartą pirkau religinę XVII a. knygą. Joje buvo labai įdomus skirtukas – nedidelis lapelis su Kristaus atvaizdu, akcentuojančiu jo žaizdas, kurios išspausdintos spalvotai. Iki šiol negaliu suprasti, kas tai. Naudotas jis, žinoma, kaip skirtukas, tačiau ar tai iškarpa, ar atskiras spaudinys? Gal tai valgomasis paveikslėlis, vienas tų, kurie Vakarų Europoje plito XVIII a.? Jie naudoti kaip apsaugos priemonės – su pašaru juos duodavo gyvuliams. Kartais tuos paveikslėlius suvalgydavo ir žmonės, tikėdamiesi išgyti.

 

____