Sušių meistras

Minė buvo išmintinga. Ji mokėjo atskirti gėrį nuo blogio. Politika, strategija, ideologijos daug kur prasilenkė su tiesa, kurią jai bylojo individuali būtis. Individuali būtis, visai nestrategiška, politiniame ir religiniame kontekste visiškai nereikšminga, plito kaip ant grindų išsiliejusios granatų sultys. Pirmasis individualios būties lašas iškrito galvoje – kaip vienintelis lašas dykumoje, jo niekur nesimatė ir jis buvo netikras, išgalvotas lašas, neapčiuopiamas, nepauostomas, nematomas ir negirdimas, bet jis iškrito – bergždžias, virtualus – ir akimirksniu buvo prarytas neuronų prerijose, primenančiose supustytas begalines smėlio kopas. Individuali būtis ir tyla buvo tapačios, bet tyla laikėsi ten, anapus, ir Minei buvo nepasiekiama.

Vienintelis bergždžias virtualus lašas nepranyko sausose begalinėse smėlio kopose, jis prasigavo ir išriedėjo kaip tamsi ašara, lipni ir tiršta raudona ašara ant plastmasinio lėlės veido. Minė dar sykį priėjo pasigrožėti savimi veidrodyje, susitikti su nuostabiu savo atvaizdu, bet netikėtai ant skruostų, padažytų, kad išryškėtų skruostikauliai, išvydo prinokusį tamsaus ir lipnaus skysčio lašelį. Minė jį suėmė pirštais ir suspaudė, plastmasiniai pirštai nusidažė raudoniu, prisipildė gyvybės it skruostai, ką tik patyrę gėdos cunamį.

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Minė vėl žvilgtelėjo į veidrodį, jos akys buvo tuščios ir negyvos, bet ji pati buvo graži, jokia raukšlelė, ta klastinga gyvatė rojuje, nebuvo įsigavusi į jos tobulų veido bruožų oazę. O-A-Z-Ę. Akimirką ji pasimėgavo žodžiu. Ir užsimerkė. Literatūra? Tai paskutinis individualios būties laisvės bastionas, kuriame gali susitelkti įveikdamas begalinę informacinių bacilų spūstį, bet Minei nepatiko rašyti, jai labiau patiko jausti, nes rašyti – tai įtemptai dirbti, o jausti – maudytis malonioje emocijų jūroje, pasitinkant vis naują jausmo bangą, kurios niekada nesibaigia. Minė susizgribo – jausti yra banalu. Minė turi privačią jausmų jūrą ir didžiausias jos gyvenimo uždavinys yra tą jūrą laikyti uždarytą su gyvenimu nesusisiekiančiame inde. Viena yra Minės jausmai, o gyvenimas – visai kas kita. Minė gyvena savo jausmų jūroje ir niekada nebuvo išmesta į salą, kuri vadinasi visas tavo gyvenimas.

Minei visada patiko gražūs žmonės. Lyderiai. Poetai. Verslininkai. Vadovai. Na, kaip čia pasakius, žmonės, turintys svorį gyvenime. Klausimas, ar jie turi svorį ar tik atrodo išsipūtę, Minei nekilo. Tą faktą, kuris rodo, jog visame šitame patikimo kontekste svarbiausia buvo tai, kad tik į Minę niekas nepažiūrėtų, aš, kaip autorė, siūlau taktiškai nutylėti ir šio klausimo net tolimoje ateityje nebekelti. Nepasakyčiau, kad Minė šio keisto, įtartino savo subjektyvios būties fakto nebūtų pastebėjusi, – kartą ji uždavė klausimą psichologei (žinoma, prieš tai pasaulyje nunėrusi neutralaus žodinio konteksto tinklą), tačiau toji tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, jog natūralu, kad visiems patinka gražūs žmonės. Atsakymas Minę nuramino. Psichologė, matyt, ką tik buvo baigusi bakalauro studijas.

Minė apžiūrinėjo svečius. Ji šiek tiek pažinojo „obuolinių“ gaujos vadeivą Naglį, gražų, įmitusį vyrą, už kurio ne per seniausiai ištekėjo jos mokinė, tačiau ją nemaloniai nustebino jo brolis Linas, kurį matė pirmą kartą. Smulkutis, susitraukęs, languoti marškinukai, o kelnių fasonas iš mados išėjęs prieš tūkstantį metų. Veido bruožai tokie neypatingi, kad nėra ko net pasakoti, vis tiek vaizduotėje nenusipieši net apytikslio portreto, nebent prisimintum nenuskusto smakro faktą. Paminėkime dar tai, kad raumeningas gaujos boso rankas puošė įspūdingos tatuiruotės, tokios kaip nuogos moterys, ereliai ir kiti iškalbingi simboliai, o Lino rankos buvo liaunos, plaukuotos ir baltos. Vaizdas buvo toks apgailėtinas, kad Minė daugiau net neanalizavo gautos vaizdinės informacijos ir pradėjo apžiūrinėti kitus puotos svečius. Visi, tiek vyrai, tiek moterys, buvo tvirtai suręsti, pasipuošę ir turtingi, ir kiekvienas buvo tikras suspeistos būties įsikūnijimas, pasidabinęs žėrinčiais žaisliukais, tiesiog kalbančios Kalėdų eglutės vakarinėmis suknelėmis ir smokingais. Akivaizdu, tai buvo skaniai kvepiantys žmonės, turintys geras karmas. Minės karma buvo tragiška. Beveik visi žinojo, kad praėjusiuose gyvenimuose ji buvo inkvizitorius, budelis, žiauriausias cezaris ir panašiai, kitaip nebūtų tapusi Išprotėjusia Bobo, filologyno išpera, ir dabar mokykloje nedirbtų lietuvių kalbos mokytoja; bjauria boba, kuriai beprotiškai nesiseka su vyrais ir kurios gyvenimas bėga tuščiai.

Minė yra undinė, tai yra buvo, kol išgirdo pasaką apie tai, kad undinių nėra. NĖRA UNDINIŲ? Na, ką jis kalba – nėra undinių, kai štai ji, Minė, undinė, sėdi su visais prie stalo ir gurkšnoja kokteilį. Tik Minė, žinoma, neišsidavė, ji sėdėjo su visais prie stalo ir gėrė vieną kokteilį po kito visą vakarą, o paskui ir naktį, ir kitą dieną, ir visą gyvenimą, gudriai tylėdama, tik retsykiais į savo gudrią tylą įterpdama, – žinoma, pabrėždama, kad tai danų filosofas, – Sioreno Kierkegoro mintį, kad gyvenimas nėra problema. Sušių meistras Linas taip atkakliai ir garsiai tvirtino, jog undinių nėra, nekreipdamas dėmesio į akivaizdžiai iškalbingą Minės tylą, kad ji pradėjo į jį žvelgti susidomėjusiomis akimis. Lyg nepamatuoto undinių neigimo fakto būtų negana, Linas baliuje kėlė gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus. Daugelis į jį žiūrėjo smerkiančiais žvilgsniais, šūviai, paleisti į jį, turėjo iš pamatų supurtyti jo supuvusius ir savo kvapu aplinkiniams gerą nuotaiką gadinančius įsitikinimus. Bet tik ne Minė. Priešingai, jos akys išsipūtė iš susižavėjimo, ir jei ji tik turėtų tokių galių kaip pagrindinis „Matricos“ veikėjas…

Kokiu momentu ji pastebėjo Liną ir pradėjo juo tą vakarą žavėtis? Tikrai gerokai prieš istoriją apie neegzistuojančias undines. Gal kai jis sakė sveikinimo kalbą susirinkusiems svečiams – ji buvo aštri ir netipinė. Kokiu momentu Linas Minei tapo gražiu ir stipriu vyru? Minės akyse sušių meistras skleidėsi kaip lotosas pagreitintoje kino juostoje. Ji norėjo su juo kalbėtis ir kalbėtis, malonu buvo jo klausytis, o kai kalbėdavo ji, – Minė pastebėjo, – jis dėmesingai jos klausėsi ir jai buvo šiek tiek nejauku. Jie tai išsiskirdavo, tai vėl susitikdavo, keitėsi vietos, tarp jų įsiterpdavo kiti žmonės, bet Minės širdyje susirangęs Žaltys niekada nepalikdavo centro pozicijų.

Pastaruoju metu Minė pradėjo manyti, kad gyvenimo prasmė yra tūsas, tik tą vakarą ir naktį tam pasakyti neužteko laiko. Visi žmonės nori tūsintis. Važiuoti į gamtą, lėkti 160 km/val. greičiu autostrada, išbandyti kartingo trasą, valgyti žiogus, skaityti vežančias knygas, bendrauti su įdomiais žmonėmis, keliauti iš vieno krašto į kitą, metus gyventi ašrame, lankytis savaitgaliais klube, užsiimti nerealiu seksu, išbandyti neįtikėtino skonio alkoholinius kokteilius, medžioti, užmiršus viską viską pasaulyje, ir, žinoma, žinoma, tapti žmogumi, sugavusiu daugiausiai pokemonų. Žmonės nori tūsintis, ir tai yra gyvenimo prasmė.

Minė įsišnekėjo su savo buvusia mokine. Indrė jai pasakojo apie šeimą, į kurią pateko. Užsiminė ir apie savo vyro Naglio brolį.

– Narkomanas. Ištisai peša ir peša žolę, niekas jam nerūpi.

Minė sustingo, negalėdama patikėti, bet nieko buvusiai mokinei nesakė. Ji pagalvojo, kad ši informacija jai padės ir Linas nustos būti gražus.

Minė žiūrėjo į Liną ir tyliai sau mintyse kartojo: „Narkomanas, narkomanas, štai šis žmogus yra narkomanas, jis yra narkomanas, jis negali tau patikti“, bet tai nė kiek negelbėjo. Linas tapo gražus, beprotiškai gražus, ir kai jis maudėsi, ji nedrįso žiūrėti į jo kūną, ir prieiti prie jo nebuvo taip drąsu kaip prie kitų, o ji žinojo, ką tai reiškia, bet demonstravo, kad jaučiasi laisvai, juk Linas jai nė motais.

Jau aušo, po truputį budo gamta, girioje suskambo pirmieji nepažįstamų paukščių balsai. Linas atėjo ir prisėdo šalia ant tiltelio. Minė jo laukė ir jis atėjo. Juodu turėjo apie ką kalbėtis.

– Aš rūkau žolę. Septyni gramai pačios geriausios žolės dviem savaitėms. Nieko nesusitaupau tam užsieny.

Minei buvo skaudu, bet ji neparodė, neėmė pamokslauti, juk nepulsi keisti kito žmogaus, ir motinos vaidmuo jai netiko, tik pasakė, kad tai yra savęs naikinimas. Minei buvo labai liūdna, juk ji nepatikėjo savo buvusia mokine.

Ar dabar jau Linas Minei negražus? Kur tau! Ką?! Lietuvių kalbos mokytoja dabar pradės rūkyti žolę? Minė su siaubu pagalvojo, kad ritasi vis labiau ir labiau, dabar jau iki narkomanų, bet vis tiek matė tik nuostabias Lino lūpas. „Velnias, skiriasi kažkokie hormonai, – galvojo Minė, norėdama prisiglausti, apsikabinti. – Kažin kokia baisi programa suaktyvėtų tarp mūsų, kokį siaubą, kokį realybės siausmą pagimdytų mūsų santykis?“ Minei buvo baisu. Jis pasilenkė Minei pridegti cigaretę ir ji padarė viską, kad neprisiliestų prie jo rankos. Minė visada taip elgiasi, kai jai kas nors patinka.

Paryčiais į savo šviesią šerdį juos priglaudė miegas. Dauguma buvo susiporavę. Balius ėjo į pabaigą. Linas liko miegoti ant suoliuko. Minė atsainiai numetė jam pagalvę ir užtiesalą, mat nė už ką nenorėjo parodyti, kad Linas jai rūpi ir kad ji pati yra pernelyg rūpestinga.

Saulei jau patekėjus aukštai aukštai, iš bendrų lovų pakilusios figūros pradėjo atskilinėti viena nuo kitos. Balius kaip ir kiekviena grupė turi savo negailestingą šiurpią dinamiką. Tik į balių visi susirenka pasipuošę, visa baliaus atmosfera yra prisodrinta juslumo, kvapų, apnuogintų kūnų, brangak-menių, išryškintų talijų ir kaklo linkių, grakščiai krintančių garbanų, kurias retai pamatysi gyvenime. Ir svaigalų, kurie pašalina kontrolę.

Linas išėjo į lauką ir atsigulė ant žolės veidu į dangų. Minei tai buvo tikras hipsteriškos laisvės aktas, bet ji apsimetė nieko nematanti. Paklusdami baliaus raidos dėsniams jie jau nebegalėjo leistis į pokalbius tikslo ir prasmės klausimais, nes dienos šviesoje tai jau būtų reiškę šį tą daugiau nei verbalinį nakties intymumą. Tai būtų reiškę, kad jie susidraugavo, bet riba nebuvo peržengta, o jie buvo tik du svetimieji, matantys vienas kitą pirmą kartą ir susitikę vienai nakčiai, ir jų gyvenimo trajektorijos daugiau niekada nesusikirs. Jiems buvo skirtas tik šis mažytis laiko ir erdvės taškas begalybėje: viena juoda tamsi naktis, temstanti iš vieno krašto ir auštanti iš kito.

Dar prieš atsisveikinant, jis pasiėmė alaus skardinę ir nusivilko marškinius, apnuogindamas savo smulkų treniruotą kūną. Ant plaukais apžėlusios krūtinės švietė rožiniai speneliai. Minė žiūrėjo į tuos spenelius, galvodama, kad to niekas nemato, ir labiau už viską norėjo juos palaižyti. Stovėjo atsisveikinti pasiruošusioje kompanijoje, o iš tikrųjų įsivaizdavo, kaip ant jos milžiniško kūno lyg mažytis vabaliukas ropoja Linas. Ji atsitokėjo, kai jis priėjo jos apkabinti.

Ji jautė, jog Linas apkabina ją kaip ir visus kitus, akimirką spėjo pajusti, koks kietas jo ir koks minkštas jos kūnas, ir pasistengė neišsiduoti, švelniai jį apkabindama ir sakydama, kad malonu buvo susipažinti, ir sultys išsiliejo, ir jai pradėjo riedėti ašaros. Jos riedėjo ir riedėjo, tirštos ir lipnios, riedėjo į vidų, atgal. Individuali būtis ir tyla buvo tapačios. Tyla skleidėsi kaip ratilai įmetus akmenuką vandenin – šiapus, beviltiškai šiapus.

Dar kurį laiką Minė bėgo. Įsivaizdavo esanti Bastilija su išvaduotuoju de Sadu, jei ko ir nusipelniusi, tai tik dar vie-no teroro akto. O paskui sustojo, supratusi, kad tai, ko visą gyvenimą ieškojo, – Šventoji Gralio taurė – yra jos širdyje. Nepriklauso jai, nepriklauso niekam. Gralio taurė, sutampanti su trapia gyvybės paslaptimi ir amžinybės alsavimu. Gralio taurė buvo kupina jūros ir toji jūra liejosi per indo kraštus, o kažkur gelmėse veržėsi niekada nesibaigianti versmė. Kai apkeliavęs visą pasaulį savo širdyje randi Gralio taurę, jokia vienatvė ar teroro aktas nėra baisūs. Tik eina laikas ir dylame mes, dyla mūsų dantys, kaulai tampa korėti ir lengvi, vieni priaugame svorio, kiti sudžiūvame, o hormonų rezervuarai išsenka, susergame autoimuninėmis li-gomis, bet argi tai jau taip baisu, kai žinai, kad Gralio taurė sutampa su trapia gyvybės paslaptimi ir vos juntamu amžinybės dvelksmu?

Minė skiria gėrį nuo blogio. Ji neleis gyvenimui praeiti pro šalį. Ir nusipirko bilietą į negyvenamą salą. Joje būtinai būtinai pakabins kur ant medžio ar prie trobelės stogo varpelius, kad visada, kai panirs į savo mintis, būtų kas ją pažadina.