●
Mažasis mūsų drauge, labas vakaras!
Čia mes – dėdės ir tetos,
atėjome pas tavo tėvelius
pernakt pagerti ir paėsti,
ir nuobodžiausius dalykus aptarinėti,
ir šokti skambant senai kvailai muzikai.
Į savo kambarį gimdytojai lieps eiti
ir užmigti stengtis, aidint spygavimams
ir stiklams skimbčiojant, kad net sudūžta.
Ilga kaip šimtmečiai mūsų šita naktis.
Atėjus rytui, atsibusi didelis,
aplink draugai visur išvaizdūs, faini,
ir būsit ir džiaugsme, ir varguose visad kartu.
Pavasarį jūs bėgsit parke dar plikam,
po kojomis čežės sudžiūvę rudi lapai.
Tai būsim mes. Tu bėk pirmyn, mažasis drauge!
Kitų gyvenimai
Tiesiog eini sau vakare gatve
ir žiūrinėji, ar koks langas nebus paliktas pravertas.
Tada galėsi jį atvert plačiai, įlįst vidun
ir ten gyventojams sušukt: „Sveiki, dabar aš čia gyvensiu!“
Galėsi pasičiupti TV pultą, perjungti kanalą
ir knaisiotis po jų drabužių spintą, klausti:
„Kurių galų jūs laikot šituos skudurus?!“
Ir tegu teisinasi: „Juk po namus ir su tokiais gerai.“
Te šeimininkė tau parodo tuščių stiklainių rinkinį,
lentynoj naujo derliaus tyliai laukiantį.
Eik į jų miegamąjį ir patikrink,
ar nakties poilsiui ne per kieta pagalvė.
Tegu tave prieš miegą pabučiuoja, pamyluoja,
kad ateitų miegas kaip nuotaiką pakėlęs pokštas,
kad susapnuotum, kaip kartu grybaut važiuojat,
kaip šeimininkas dar ir meškerę pasiima.
Ir, stebėdamas šakų šešėlių piešinį ant sienos,
laimingas tu šypsosies – gyvenimas štai naujas, kitas,
į žaidimą stalo panašus, kur perkama ir kaupiama,
kaip numatyta paprastų, tačiau griežtų taisyklių.
Čia vieną dieną, slyvaites iš stiklainio valgydamas,
staiga pajusi: šitas gyvenimas – juk tavo.
Juk tavo sienos čia, stiklainiai tavo, tavo skudurai,
taip pat ir laikas, skirtas virt uogienei, buvo tavo.
Ir pasidarys labai baisu, apims toks apmaudas,
kad, nuo palangės stiklainius nustūmęs, lįsi lauk
ir paskubom iš čia žingsniuosi temstančia gatve,
žiūrėdamas, kur langas paliktas pravertas.
Vargas
Ta valgykla prasta, kur dvokė,
kur piktos tetos skudurais mosavo,
iš naujo gimė, vargo prispausta:
už nedidutę sumą maži skanūs valgiai,
senos šakutės švariai numazgotos,
pats šeimininkas prie bufeto mikliai aptarnauja,
šypsodamasis muša čekį, „skanaus“ pasako.
Pavalgęs stojuosi nuo stalo, jis pavymui šaukia:
„Dėkoju, kad užsukot, ateikit kitąkart!“
Negirgžteli net senos durys – pagaliau jas sutepė.
Ir neviltis visur. Visus prislėgęs vargas.
Kitas
Pirmadienio naktį tu parėjai ir pareiškei: „Pagaliau aš tau kai ką pasakysiu: dabar turiu kitą.“
Toks pareiškimas užklupo mane visiškai nepasirengusį.„Kitas, kitas…“ – murmėjau sau. Per artimiausias dienas tu užbėgdavai tik pasiimti būtiniausių daiktų, o aš viską ištyrinėjau. Man padėjo Sartras ir Hėgelis, Bovuar ir Levinas.
„Kitas tau būtinas, kad galėtum apibrėžti save“, – penktadienio vakarą dėsčiau tau telefonu. „Ko nors norėjai konkrečiai?“ – paklausei tu nekantriai.
„Galbūt ir aš per tavo „kitą“ įstengsiu geriau apibrėžti save. Nori, aš perskaitysiu…“ – „Nėra kada, mes einame į koncą, – užrikai, – užteks jau kliedesių, užrauk su tais egzaminais ir susirask darbą!“ Padėjau telefoną ant rašomojo stalo.
Mano rašomasis stalas staiga pavirto tuščia gatve, kurią vienatviškai apšviečia lempa. Mano rankos pavirto žmogeliukais, gatve ant pirštų galų einančiais vienas į kitą. Kai jie įžengė į lempos ratą, paaiškėjo, kad tai Sartras ir Bovuar.
„Mūsų kito baimė yra Dievo baimė, – tarė Sartras, – ir jos mes neįveiksim niekada.“
„Tik jau nemyžčiok, – tarė Bovuar, – to kito mes nė nepajėgiam suvokti, nepajėgiam įvardyti. Karoče, mes jo nepažįstam, nu ir nereikia.“
Abu pakilo į orą ir lengvai nusileido ant dulkėm nuklotos lempos. Smulkios, pūkuotos snaigės krito į tuščią gatvę, ant knygų krūvelės, ant neįkrauto telefono, o jie šoko ir dainavo:
Tu turi atstoti,
Tu turi atstoti,
Nes per tvorą kopia
Kitas sielon man.
Jūs
Aš noriu matyti, kaip jūs abu mylitės,
kaip antklodės klostėse ieškot viens kito,
kaip koja sulinksta virš kojos, ranka tveria ranką.
Man viską reikia matyti: kuris kurį apkabina
ir šonu pasuka kuris kurį,
kuris naktinę lempelę išjungia pasisiekęs.
Aš noriu girdėti dejones ir alsavimą,
pavirstantį mažu žemės drebėjimu,
aš noriu justi tuos smūgius, nuo kurių
dreba lova, visas namas ir visas pasaulis,
nuo kurių subyra visa, kas kitom naktim
statyta buvo meilės švelnumu.
Šešėlyje noriu stovėt, žiūrėti visą naktį –
ar užmigusi ranka išsaugos apkabinimą?
Alsavimas ar sklis ramiai, ritmingai?
Ar košmaruose vartysitės, sukiosit galvas?
Ar apklotas nukris ant žemės ir liksit
jūs nuogi, išpilti šalto prakaito, drebėti?
Ar nepabudę, nesąmoningai jūs kelsitės
ir čiuopsit – kas nutiko, kas čia dingo,
kas jus paliko vienišus? Ar jūs pajusit,
kaip tamsoje jus liečia mano šaltas žvilgsnis?
Pokalbiai apie meną
1.
Esą jo giminėj tokių, kūrybine raiška užsiimančių,
jisai norįs, kad pase būtų leista įrašyti „latgalietis“,
tačiau sutinka, kad Rygoj vis tiek daugiau bus galimybių:
čia ir veikla savivaldoje podraug su kitais studentais,
projektai čia visi, čia sutikta miela ši mergina,
su kuria jau metai kaip būną, kreditą drauge paėmė.
Klausau ir galva linksiu, pritariu slapta stebeilydamas,
kaip jo tamsiai raudoni prasagstyti marškiniai atidengia
tirštais gaurais apžėlusią, sveiką krūtinę.
2.
Prašau, atleisk – ir pats nesuprantu,
kodėl man šįkart nieko neišėjo.
Daug dirbu, o naktim prastai miegu.
Ir dar prieš tai išgerti buvo kvailas užmojis.
Nebėr to šėlo, kuris dar neseniai apimdavo.
Nes juk anksčiau galėdavau triskart be pauzių,
o pamiegojęs ir pavalgęs – keturis ar net penkis.
Tu man atleisk, gal nemokėjau
daryti taip, kaip tau labiau patinka.
O gal derėtų pripažinti – nesu aš tas, tikrasis,
ir tada, kaip sakoma, tu stenkis nesistenk.
Taip, jau be galo noris pastovumo.
Sunku, kai tau per trisdešimt.
Jaunų, dabar visiems tiktai jaunų tereikia.
Tik nesikrimsk, ateik, pabaigsim butelį,
ir nežiūrėk taip niūriai, ką nors papasakok –
ką rodo teatruose? Kas vyksta muzikoj?
Tu filmus mėgsti? O gal knygas skaitai?
Vandens gurkšniai
Prikaupti virinto vandens – neblogas įprotis.
Ir malonu atėjus į svečius patirti,
kad ir daugiau kas štai jo laikosi.
Neteisus mano buvęs draugas,
šitą pomėgį vadinęs psichiniu nukrypimu
ir kasdien iš parduotuvės tempęs mineralinį.
Metroseksualai ir moterys
tą įprotį paveldi iš kartos į kartą:
virintas vanduo dailiam bakely
karštą dieną gelbsti perdžiūvusią gerklę.
Tačiau kartais išgelbėti gali ir nevirintas.
Kai epidemiologė paklausė,
kurgi pasigavau tokią infekciją,
o aš jau pavargau mintyse dėlioti
visus tuos begėdiškus, žeminančius epizodus,
ji tarsi gelbėjimo ratą man numetė:
„Tikriausiai iš čiaupo vandens atsigėrėt?“
„Taip, – atsakiau laimingas, – tikrai kad iš čiaupo!“
Ji smerkiamai purtė galvą, grasė pirštu,
o akys sutvisko šiltai – kaip du vandens gurkšniai.
Mūsų tėvai
Tegu man atleidžia Ana Auzinia
mūsų abiejų tėvai galiūnai
didžiąsias problemas išsprendžia su huskvarna
mažąsias paprastu pjūklu įveikia
mūsų tėvai racionalizatoriai
grietinėlę suplaka grąžtu
iš faneros surenčia namelį
prilituoja patys vištos kojelę
mūsų tėvai ekspertai
jų galvose telpa šeštadalis pasaulio
apie likusį jiems praneša satelitas
ir dar mūsų tėvai meilužiai
seniai labai seniai
pasivaikščioję krantine
išgėrę po puoduką tirpios kavos
pažiūrėję ilgą indų filmą
jie nusijuosė diržus
ir sukūrė mus
Daržininkų gatvė
Daržininkų gatvės moterys praeivių nemato –
virš lysvių palinkusios,
visam pasauliui užpakalius atsukusios.
Pasaulis, eidamas pro šalį, kreivai dėbteli,
bet žingsnio nesulėtina.
Rudens vakarais Daržininkų gatvėje
visi stalai nukrauti daržovėm,
moterys vienos pačios vaišinasi.
Išplauna dubenį, nugarą pasikaso, miegoti eina anksti –
taip sutaupo elektros.
Už gyvenimo nuopelnus
Jūs pamažu nurimot, nutilot, galimas daiktas, jau ir manėt – kur čia įlindus pasislėpti, nepastebimai numirti. Ir staiga atėjo kažkoks jubiliejus. Ir kompetentinga žiuri nusprendė Jus apdovanoti.
Aš mačiau, Jūs ant scenos droviai stovėjot, iš rėmėjų rankų paėmėt puokštę ir ačiū pasakėt. Per banketą laikėtės atokiai, prie draugų, tos saujelės, kas dar gyvi. Greitai išėjot namo.
Aš mačiau nuotrauką laikraštyje. Jūs ramiai žvelgiate į objektyvą, vargu, ar klausėtės fotografo, žinot, kaip jie amžinai – „galvą kairėn, dešinėn“. Gerai, kad nepasiduodat provokacijoms – nesišypsot, neišsigąstat blykstės.
Dabar Jums kantrybės prireiks. Žinot, kaip jie daro – nusižiūri vienas nuo kito, kurie čia garbiausieji seniokai, ir pirmyn apdovanoti, pagerbia kone kasmet, kaip jau kas moka. Baiminasi, kad nespės. Nedidelės tos premijos, vynas poprastis. Nepirkit naujų batų, neverta dėl to gadintis kojų.
Vis dėlto Jums tenka šyptelėti, kai žvilgsnis netyčia užkliūva už to metalinio įnagio lentynoje – kurgi dar geriau investuosi gyvenimo pelną. Padėsi į banką – bus iššvaistyta, kojinę pelės sugrauš, seifą išsitemps nenustatyti asmenys. Prirašyti popieriaus lapai, atleiskit, pagels.
Bet šį laikraštį aš pasilaikysiu. Visada, kai atsiversiu reikiamą puslapį, Jūs į mane žvelgsit, o aš žvelgsiu į Jus. Po akimirkos neišlaikysiu, nusisuksiu, laikraštį užversiu ir padėsiu vėl į slaptą vietą.
Vertė Audrius Musteikis
