Mes irgi kolaboruojame
Justinas Marcinkevičius. Viešpatie, nejaugi neprašvis? Poezijos rinktinė. Sudarytojas Arnas Ališauskas. V.: Versus aureus. 2016. 383 p.
Devintoje klasėje perskaičiau visus sovietiniuose raštuose esančius Justino Marcinkevičiaus eilėraščius (egzaminui reikėjo išmokti atmintinai šiuolaikinės poezijos pavyzdį – ilgai rinkausi). Paskui prie jo jau nebegrįžau – kitais metais visus ligi tol žinotus šiuolaikinius lietuvių poetus nukonkuravo atrastasis Sigitas Geda. Bet iš senųjų J. M. raštų esu pamilusi tam tikrus tekstus, tik vengiu apie juos mąstyti.
Pamenu, 2011 m. pavasarį „Nemune“ pasirodė Valdo Kukulo straipsnis: eina antrieji metai po J. M. mirties, kodėl „Šiaurės Atėnai“ nieko neįdėjo šiam faktui reflektuoti? Priekaištas teisingas: vengiame nekrologų ir ditirambinių giesmių „aš jį pažinojau“. Jūratė Visockaitė apskritai nieko nedėjo po Gedos mirties, motyvuodama tuo, kad Geda per didelis, jog po jo skambėtų nereikšmingi virkavimai. Man labai patiko ta jos pozicija. O ant Kukulo, kuriam jau irgi amžiną atilsį, savotiškai net pyktelėjau – negi jam trūksta pedagogių gražbyliavimų?
Viešpatie, ką jau ten dėsi. Laidotuvių dienomis mane ištiko klasikinis apsinuodijimas (kuris ištinka po kiekvieno žymaus rašytojo mirties): LRT tris paras non stop suko viską, ką tik turi APIE, – ir visišką dokumentinio kino grafomaniją, ir patetiškus montažus, ir iš šiandienos visiškai iškrentančius televizijos spektaklius. Supratau, kad turbūt kokį dešimtmetį negalėsiu paimti į rankas jokios Marcinkevičiaus knygos – net ne dėl tekstų, o dėl jų pateikimo antiestetikos, kuria ir apsinuodijau. Valdas Gedgaudas, tomis dienomis užsukęs redakcijon, komentavo taip: „Vargšės dukterys. Jeigu tai būtų mano tėvas, daryčiau taip: tikrąjį kūną tyliai palaidočiau, o „išstatymui“ paguldyčiau muliažą.“ (Jis labai nuoširdžiai baisėjosi tuo mirties, sielvarto, atsisveikinimo viešumu ir masiškumu – drįstu tą paminėti, nes V. G. ir pats jau, neįtikėtina, miręs.) Žinoma, visur skambėjo šaukinys „Lietuvos sąžinė“ – lituanistės mokyklose skubiai klijavo patetiškus stendus, net nenutuokdamos, kad tas šaukinys paaugliams skamba panašiai komiškai kaip ir „Marijos žemė“. O vėliau kas ėmė dėtis po Nerijos Putinaitės knygos… Tiesą sakant, net nesinori apie tai kalbėti, žiniasklaidą ir taip ištikęs patylėjimo šia tema deficitas. Nuo visuotinio triukšmo (bet kokio, emocionalaus, vulgaraus, neskoningo kalbėjimo) norėjosi apie J. M. tik tylėti.
Naująją rinktinę skaičiau tik dėl to, kad Arnas Ališauskas įkalbėjo važiuoti į Prienus jos pristatinėti. Nustebau pamačiusi (turbūt antrąkart, skaičiuojant nuo devintos klasės), kad ankstyvasis Marcinkevičius – labai geras, įdomus, su pretenzija į autentišką, intuityviai savamokslišką modernizmą. Eilėraštis „Žalias vėžys“ (p. 24), parašytas 1966 m. („Pėdų“ išėjimo metai!), – stačiai Sigito Gedos poetikos paralelė, tik Gedos mėgstamą raudoną spalvą čia keičia Marcinkevičiaus žalia. Apskritai atrodo, kad 1966–1967 m. – geriausi J. M. metai; ima aiškėti religiniai kodai, tylioji krikščionybė kaip etinė programa. Pačiuose ankstyviausiuose tekstuose reflektuojamos karo patirtys, nerūpestingumas kaip atokvėpis nuo karo ir pokario („Baltas nerūpestingumas“, p. 9), anksti mirusios motinos švelnumo ilgesys, pasireiškiantis droviu moters vaizdavimu („Dalgis“, p. 7). Absoliučiai puikūs tekstai – nežinau, ar vadintini chrestomatiniais, bet jeigu sudarinėčiau chrestomatiją – „Šešiolikmečiai“ (p. 27), „Bulviakasis“ (p. 39), „Močiutės mūsų“ (p. 41), „Liepsnojantis krūmas“ (p. 43), „Sena abėcėlė“ (p. 53), „Rugiapjūtė“ (p. 60; šį mokykloje mokėmės atmintinai, gal dėl to su eilėraščiais emociškai „sulimpama“), „Karalius Lyras“ (p. 152), „Kalėdų akimirka“ (p. 168; absoliučiai krikščioniško pasaulėvaizdžio įtvirtinimas). Netikėtai išryškėjusi partizanų tema, kurios, suprantama, nepastebėjau paauglystėje, – Prienų apylinkėse jų nemažai būta, užuominos poezijoje autobiografiškos. Baladžių poemoje „Devyni broliai“ kai kurie eilėraščiai pakursyvinti autoriaus valia, todėl įgyja naujus emocinius kirčius. Tam tikrą lūžį žymi „Pavasario balsai Pasandravy (Maironis)“; sudarytojas prisipažino vengęs „estradinio“ Marcinkevičiaus – tas etapas sutampa su Sąjūdžio metais ir visa, kas parašyta po jo, mano sąmonė jau priskiria „vėlyvesniam“ Marcinkevičiui.
O vėlyvąjį skaityti liūdna, graudu: stinga orientacijos laike, išryškėja nuovargis, nusivylimas. Tebesitęsia kančios, neišvengiamos poeto tapatybei, metaforos – kalba suvokiama kaip nukryžiavimas („Prie savo kalbos prikalti“, p. 216). „Carmina minora“ – bene liūdniausias vertybinių atramų sumaišties, kartojimosi dokumentas – iš tekstų visiškai dingsta punktuacija, fragmentiškai bandoma rašyti haiku.
Jeigu adekvačiai suvokiu žiniasklaidoje nuskambėjusius „skandalų“ pasažus, J. M. kaltinamas kolaboravimu su totalitarine sistema. Anoks čia skandalas. Bepigu postringauti apie kolaboravimą tiems, kuriems niekad nereikėjo galvoti apie išlikimą, už žodžius atsakyti savo ar artimo gyvybe. Mes irgi kolaboruojame (daug blogiau – niekuo egzistenciškai svarbiu nerizikuodami!), kasdien priimdami sprendimus bendradarbiauti su masių skoniu.
