Kietasis detektyvas

1923 m. birželio 1 d. pramoginis žurnalas¹ „Black Mask“ išspausdino Carrollio Johno Daly apsakymą „Ištiestos rankos riteriai“ (The Knights of the Open Palm). Jame veikė pirmasis kietojo detektyvo (hard-boiled detective) herojus – Reisas Viljamsas. Šis žmogus – privatus seklys. Surasti ir suimti nusikaltėlį – tiesioginis jo darbas: gerai apmokamas, tačiau labai pavojingas. Kaip ir nusikaltėliai, Viljamsas nešiojasi ginklą, jo savisaugos instinktas gerai išlavintas. Kaip ir klasikinio detektyvo herojus, jis suranda nusikaltėlius, bet jam reikia nueiti daug pastangų kainuojantį juodo darbo, klaidų ir išmėginimų kelią, ir čia mažai kuo gelbsti beveik mistinė loginio mąstymo jėga.

Taigi praėjus 89 metams po pirmos pasaulyje Eugène’o François Vidocqo detektyvinės agentūros atidarymo, 81 metams po Edgaro Allano Poe pirmojo privataus seklio paveikslo grožinėje literatūroje pasirodymo, po gerų trijų dešimtmečių Šerloko Holmso karaliavimo Anglijoje ir Niko Karterio² Amerikoje į literatūrą atėjo privatus seklys, veikiantis kur kas sudėtingesnėje visuomenėje, kurioje jau nebuvo galima taikyti tiesioginių įstatymo, teisingumo, pareigos ir socialinių luomų sąvokų:

 

Įstatymas nėra teisingumas. Tai labai sudėtingas mechanizmas. Jeigu tiksliai paspausite mygtukus ir jus dar lydės sėkmė, teisingumas gali pasirodyti. Toks mechanizmas yra viskas, kas liko iš gerų įstatymo norų.

(Raymond Chandler, „Ilgas atsisveikinimas“)

 

●

 

Dėl spartaus ekonomikos augimo, didelės profsąjungų įtakos, nežabotų pokario metų Amerikos miestų kultūra tapo chaotiškesnė, persmelkta įnirtingos ir intensyvios konkurencinės dvasios. Taigi ir kietojo detektyvo autoriai „priartino“ savo kūrinius prie gyvenimo ne tik pateikdami skaitytojui intelektinę paslaptį (mystery), bet ir parodydami realią tikrovę, visuomenės ir individo santykius. Kai Raymondas Chandleris rašė, kad kietoji (hard-boiled) mokykla grąžino „žmogžudystę tiems žmonėms, kurie buvo tai padarę dėl įvairių priežasčių, o ne vien tam, kad turėtų lavoną, ir dar savo rankomis – ne savadarbiais dvikovų revolveriais, nuodais ir tropinėmis žuvimis“, jis kartu pabrėžė, kad nusikaltimas tapo Amerikos gyvenimo faktu. Pasaulis dar nebuvo atsigavęs po pirmojo industrializuoto karo, kuriame kariaujančios pusės pademonstravo naują naikinimo ir prievartos potencialą. Įniršis kunkuliavo ir taikos metais. Per vieną dešimtmetį, žinomą Audringojo trečiojo dešimtmečio (Roaring Twenties) vardu, vadinamoji Aštuonioliktoji pataisa milijonus eilinių piliečių padarė pramoniniais kriminalistais. Prohibicija buvo tik tariamas dalykas, slapti nelegalūs barai (speakeasy) veikė visu tempu, alkoholio gamybos kiekiai po nutarimo nė kiek nesumažėjo, reali padėtis skyrėsi tik tuo, kad gamintojais vietoj kapitalistų tapo kriminalistai. Tai buvo gangsterių Alo Caponės ir Arnoldo Rothsteino iškilimo metai, visuomenėje atsirado naujas reiškinys – atviras gaujų ir klanų (gangs) karas. Per ginkluotą FTB agentų ir gėrimų spekuliantų susirėmimą buvo sužeistas net Vermonto senatorius.

 

●

 

Sukūręs bebaimio vienišo seklio, dažnai „imančio įstatymą į savo rankas“, modelį, Daly nesiskyrė su juo beveik tris dešimtmečius ir tapo žinomiausiu ir geriausiai apmokamu pramoginių žurnalų rašytoju. Per tą laiką apie Reiso Viljamso verslą (business – šis žodis minimas maždaug po du kartus per šimtą žodžių, šitaip pabrėžiant pagrindinį skirtumą tarp klasikinio ir kietojo detektyvo) jis parašė daugybę apsakymų. „Black Mask“ leidėjas Harry Northas pažymi, kad Daly apsakymo pasirodymas žurnale leisdavo padidinti tiražą 15 procentų. Daly rašė aistringus, svaiginančio tempo trilerius, jo stilius vis gerėjo ir ilgos karjeros gale buvo apibūdinamas vienu žodžiu – tobulas (žinoma, neperžengiant žanro rėmų). Daly karjera baigėsi, kai buvo nustota leisti pramoginius žurnalus, tačiau jo indėlis į Amerikos kietojo detektyvo kūrimą yra neginčijamas. Nors ir liko pramoginių žurnalų lygio, jo įtaka Horace’o MacCoyaus, Erle’o Stanley Gardnerio, Dashiellio Hammetto ir Raymondo Chandlerio kūrybai akivaizdi.

Pastarieji du parašė geriausius kietojo detektyvo romanus; šiuos ir kritikai, ir skaitytojai laiko pamatiniais šio žanro kūriniais. Netgi konservatyviausi literatūros tyrinėtojai „priėmė“ Hammetto ir Chandlerio romanus į grožinės literatūros kanoną ir apibūdina juos ne vienu žodžiu crime arba mystery, bet crime / fiction, o tai – didelis įvertinimas. Iš šių kietojo detektyvo autorių kūrinių universitetų studentai rašo diplominius darbus.

 

●

 

Dashiellis Hammettas (1894–1961) – pagrindinių herojaus moralinių principų kūrėjas. Rašytojas sukūrė vieną iš pačių ryškiausių profesionalaus privataus seklio paveikslų – Semą Speidą. Hammettas puikiai išmanė aprašomąjį objektą, nes pats 3 metus (1915–1918) dirbo garsioje Pinkertono privačių seklių agentūroje. Vienas iš pirmų jo atliktų darbų buvo sėkminga dingusio Ferio žiedo paieška, o paskutinis – 200 tūkst. dolerių vertės pavogto aukso, paslėpto į Australiją išplaukiančio laivo kamine, suradimas.

Kūrė iš patirties, realaus savo darbo epizodus panaudodamas Semo Speido veiksmams aprašyti. Kaip pažymėjo daugiau kaip tris dešimtmečius su juo bendradarbiavusi rašytoja Lillian Hellmann, Hammettas „jau buvo rašytojas dar prieš pradėdamas kurti“. Konkretus seklio darbas padėjo Hammettui pasiekti savo kūriniuose ypatingo profesionalumo ir tikrumo. Jau tapęs žymiu rašytoju ir viename žurnale vadovaudamas recenzijų skyriui, jis labai rūpinosi ir padėjo jauniems rašytojams, iš savo patyrimo nurodydamas klaidas jų tekstuose, stengėsi ir norėjo, kad aprašomi įvykiai ir pojūčiai būtų kuo tikroviškesni.

Kitas Hammetto herojus – Žemyno Operatyvininkas (Continental Op), pasirodęs „Black Mask“ žurnale tik 4 mėnesiais vėliau už Reisą Viljamsą, – artimesnis paprastam žmogui nei supermenas. Kad Žemyno Operatyvininko kova su tamsiosiomis visuomenės jėgomis būtų sėkminga, rašytojas „apdovanoja“ jį pačiomis vertingiausiomis savybėmis: nepaprastais gabumais ir tvirtu moraliniu kodeksu. Jis mėgsta savo darbą ir jaučia pasitenkinimą, kai gerai jį atlieka. Moralus žmogus, besilaikantis kodekso, tapo visų vėlesnių privačių seklių etiniu modeliu. Štai kaip Žemyno Operatyvininkas atsako už nužudymą ir apiplėšimą sulaikytai moteriai, bandančiai jį papirkti:

 

– Paaiškinsiu jums tai, – pertraukiau. – Nekreipsime dėmesio, kiek turiu sąžinės, lojalumo klientui ir taip toliau… Aš esu seklys, nes man patinka šis darbas. O meilė darbui neatsiejama nuo noro atlikti kuo geriau. Nes kitaip niekas neturėtų prasmės. Tokios tokelės. Nieko daugiau nežinau, nesidomiu, nenoriu žinoti ar domėtis kuo nors kitu. To neatsvers jokia pinigų suma.

– Jūs kalbate tik apie pinigus, – atsakė ji. – Aš sakau, kad turėsite viską, ko paprašysit.

To jau per daug. Nežinau, iš kur tos moterys semiasi tokių minčių.

– Dar esat visa įsitempusi, – šiurkščiai atsakiau. – Galvojate: aš esu vyras, o jūs – moteris. Klystate. Aš esu gaudytojas, o jūs – tas, kuris bėga priekyje. Jokio žmogiškumo čia negali būti. Ar tikitės, kad šuo, sugavęs lapę, žais su ja?..

(„The Gutting of Couffignal“)

 

Intensyvi literatūrinė Hammetto veikla truko 12 metų. 1929–1934 m. jis parašė 5 romanus, trys iš jų buvo ekranizuoti, o „Maltos sakalas“ net tris kartus. Šiame pirmą kartą pasirodė Semas Speidas. Paskutinė filmo versija, 1941 m. režisuota Johno Hustono, dažnai pripažįstama geriausiu visų laikų detektyviniu filmu, o Semo Speido vaidmenį atlikęs Humphrey Bogartas – geriausiu pasaulyje kietojo seklio paveikslo kūrėju. Speidas yra tvirtas, ciniškas, visiškai savimi pasitikintis, be skrupulų ir sentimentų, galintis užmegzti meilės ryšį su savo kompaniono žmona, bet nė nesuabejojantis, ramia širdimi suimantis mylimą moterį, išsiaiškinęs, kad ji žudikė.

Moralinis kodeksas, kurį Speidas pasirinko, nepripažįsta jokių dviprasmybių: seklys, norėdamas padėti visuomenei, turi kai ką atimti iš savęs. Ir visa tai atliekama šaltai, nerodant jokių emocijų.

Pirmuosiuose Hammetto apsakymuose išdėstomas kietojo seklio požiūris į prievartą: ši nėra nei nemaloni, nei trokštama, bet suprantama kaip įprastas dalykas, kaip sekimo rezultatas arba bausmė nusikaltėliams už nepakenčiamą jų elgesį.

 

Kietumas – tai ne seklio požiūrio į prievartą apibrėžimas, bet žodis, apibūdinantis jo reakciją į visuomenę. Širdies gilumoje kietasis seklys yra romantikas: jis ir turi toks būti, nes užvaldytas optimistinės minties, kad dirbdamas vienas gali palaikyti tvarką visuomenėje, nuolat gauna smūgį į paširdžius.³

 

Talentingiausias iš šiuolaikinių Chandlerio sekėjų amerikiečių rašytojas Rossas Macdonaldas savo esė rinkinyje The Writer as Detective Hero rašo, kad „kietojo detektyvo romanai gali būti apibrėžiami kaip jautrumo romanai. Jų pagrindinė tema – žmogaus vienišumas dideliame mieste ir aštrus skausmas jausmingo žmogaus, kovojančio su žiauriausiais korupcinės visuomenės elementais.“ Kietasis seklys jautrus ir lengvai „pažeidžiamas“, tačiau jo ginklas prieš neišvengiamą jo užmojų žlugimą – cinizmas.

Už tokį išraiškingą seklio kaip kieto idealisto paveikslo sukūrimą turime būti dėkingi dviem Kalifornijos svajotojams – Semui Speidui ir Filipui Marlou.

●

 

Raymondas Chandleris (1888–1959) – visapusiškos seklio asmenybės kūrėjas. Chandlerio sukurtas Filipas Marlou – šaltakraujis, tiesiog olimpinės ramybės romantikas ir aistringas privatus seklys (private eye) – veikia visuose jo romanuose. Marlou reagavimo į aplinkybes skalė labai plati: nuo brutalumo, cinizmo ir šaltumo iki sentimentalumo ir net laikino nukrypimo nuo savo principų (dėl draugystės ar stipraus jausmo). Toks charakterio visapusiškumas yra esminis Marlou bruožas. Jis nuolat patenka į dvigubą ar trigubą „malūną“, nes jam, dirbančiam savo darbą, tenka suktis tarp visuotinai priimtų ir nepajudinamų normų, klientų pageidavimų ir policijos viršenybės. Policija itin dažnai „rūpinasi“ Marlou, jai beveik visada atrodo, kad mūsų seklio alibi „toks tvirtas, kad net įtartina“, todėl daugeliu atvejų jam tenka saugoti ne tik privačius asmenis, bet ir save: pavyzdžiui, vykdamas su užduotimi į kai kurias Kalifornijos vietoves turi „pasiimti su savimi atsarginę galvą“. Marlou puikiai supranta, kokioje visuomenėje gyvena: „Mes esame didelė, galinga, turtinga, nežabota tauta, ir nusikaltimas yra kaina, kurią mes mokame už tai, o organizuotas nusikaltimas yra kaina, kurią mes mokame už visą struktūrą“ (romanas „Ilgas atsisveikinimas“).

Atrodo, turėtų būti lengva dirbti, laikantis tvirtų moralės normų, tačiau visuomenės struktūra tokia susipynusi, kad neretai Marlou arba patiria nemalonumų su policija, arba rizikuoja savo reputacija, arba imasi jam nepriklausančios atsakomybės.

Paskutiniame, labiausiai ištobulintame, Chandlerio romane „Ilgas atsisveikinimas“ trumpam nukrypti nuo aiškios veikimo linijos seklį paskatina draugiškumo jausmas Teriui Lenoksui. Marlou rizikuoja savo darbu ir net gyvybe, kad padėtų jam, nes Teris – vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriuo jis jautėsi gerai, kurį būtų galėjęs pavadinti tikru draugu. Bet romano pabaigoje, įsitikinęs, kad dėl Lenokso kaltės žuvo geras žmogus, Marlou atsisako atnaujinti draugystę, nors ir išgyvena netektį:

 

Jis [Lenoksas] pasisuko, perėjo per kambarį ir išėjo. Žiūrėjau, kaip užsidaro durys. Klausiau jo žingsnių, aidinčių koridoriuje su marmuro imitacija ant sienų. Netrukus susilpnėjo, paskui nutolo. Vis tiek klausiau. Kam? Ar troškau, kad staiga sustotų, pasisuktų atgal, grįžtų ir kalbėtų su manim taip, kaip aš noriu. Ką gi, jis negrįžo. Tai buvo paskutinis kartas, kada jį mačiau.

 

●

 

Sprendžiant bet kurią kriminalinę problemą, – nesvarbu, ar būtų prašęs klientas, ar veiktų profesinės nuojautos ir potraukio skatinamas, – Marlou ištinka visose istorijose pasikartojantis finalas – romantinė vienatvė. Jis pastabus, moka įvertinti tikrą ir įdomų grožį, nevengia jausmingumo, tačiau viską daro žinodamas, kad jo pašaukimas ir profesija neleis jam ramiai gyventi meilės glėby, o paklaustas, kodėl iki šiol nevedė, atsako:

 

Neturiu to, ko reikalauja tos moterys, kurias norėčiau vesti. O su tomis kitomis visai neverta žengti prie altoriaus. Pakanka jas suvedžioti, kol pačios nespėjo to padaryti.

(„Mažoji sesutė“)

 

Keistuolio Marlou vienu aspektu tikrai niekas nenuskriaus – neatims jo neišsenkančio „turto“ – vienatvės. Gerai dar, kad kiekvieną išsiskyrimo situaciją jis moka pakomentuoti tarsi iš šalies, gebėdamas kiekvienai moteriai parinkti jos charakterį atitinkantį stilių ir frazę: „Prancūzai turi labai gerą pasakymą. Tie tipeliai apie viską turi ką pasakyti ir visada yra teisūs. Atsisveikinti – tai tarytum šiek tiek numirti“ („Ilgas atsisveikinimas“).

Nuolatinė savirefleksija, kurioje ryški ir autoriaus nuomonė, ir autoironija, padeda Marlou kiekvienąkart atsigauti po asmeninių sukrėtimų ir profesinių nesėkmių. Patekęs į nepavydėtinas situacijas, jis gali su dideliu rimtumu pakomentuoti, kad apsvaigintas ir vedamas dviejų banditų atrodė kaip „skanus suvožtinis“, tik atsigavęs buvo naudingesnis nei „baletmeisteris su medine koja“; arba gali tvirtai užtikrinti: „Per pusę dienos padariau tik keturias klaidas…“

 

●

 

Sekdamas privataus detektyvo veiksmus, didžiulės Marlou įtaigos veikiamas skaitytojas įtraukiamas į knygą, atsiduria veiksmo pasaulyje: dalyvauja jame pats, girdėdamas posakių intonaciją, balso spalvą, aiškiai matydamas piešiamus vaizdus.

Tvarkydamas reikalus Chandlerio privatus seklys sutinka daugybę žmonių, iš jų beveik kiekvienas gali jam padėti, tik reikia mokėti su jais bendrauti. Marlou puikiai geba ir tai. Su kiekvienu bendrauja jo kalba ir stiliumi – galingo, jį viena ranka laiptais tempiančio Malojaus paprašo paleisti, sakydamas: „Esu jau didelis ir pats moku vaikščioti“ ir drauge džiaugdamasis, kad nepasiėmė revolverio, nes tas tipas „būtų išplėšęs jį iš rankos ir sukramtęs“; stebisi juodaodžiu, kurio negalima papirkti, ir klausia: „Kas iš tavęs išeis, kai užaugsi?“, o tas rimtai atsako: „Jau esu suaugęs, turiu žmoną ir tris vaikus“; smalsuoliui, kuris domisi, ar galima paklausti jo pavardės, atsako: „Paklausti galima, bet atsakymo galima ir negauti“; klientės, nuolat besiskundžiančios astma ir gydančios ją eiliniu porto buteliu, atsiklausia (šį kartą tik mintyse, bet ir šitaip sugeba suvaldyti jos aroganciją), ar „nepakenks jos astmai, jeigu jis užsikels koją ant kojos“.

Filipo Marlou paveikslas – ryškiausias ir visapusiškiausias kietojo detektyvo žanro literatūroje. Sukurtas tikrai talentingo rašytojo⁴, jis peržengia žanro rėmus ir vaizdingumu gali konkuruoti su visais žymiausiais grožinės literatūros protagonistais. Bet svarbiausia – Marlou gyvena. Skaitydami tikime, kad ten tikrai veikia garbingas teisingumo riteris Filipas Marlou, o jeigu kada tektų vykti į Pietų Kaliforniją, sakytume, kad važiuojame į Marlou žemę.

Tie du ryškiausi – Semo Speido ir Filipo Marlou – kietojo seklio paveikslai labai prisidėjo prie visos detektyvo žanro plėtotės.

 

Per 137 augimo metus detektyvinis romanas įgijo mito statusą: jo centre – seklys kaip mitinis herojus [...]. Jis yra ir bus nepaprastai populiarus, nes egzistuoja kaip sustiprinta versija moralaus, teisybės ieškančio žmogaus, koks kiekvienas iš mūsų nori būti.⁵

●

 

Chandleris rašė lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, posakį, ištobulintu stiliumi. Rašytojo neapakino ryškios neono lempos, visomis vaivorykštės spalvomis plieskiančios Pietų Kalifornijos nakty. Jo žvilgsnis skverbėsi pro sutemas, miglą ir rūką. Viską matė ir viską girdėjo. Itin atidus įsiklausymas padėjo jam nupiešti įtikinamus visų veikėjų paveikslus, nes sugebėjo parinkti jiems žodžius ir posakius, būdingus atitinkamo visuomenės sluoksnio arba atskirų specialybių bei tautybių kalbai. Todėl ir Marlou, beveik rašytojo antrininkas, pasižymi dar vienu ypatingu bruožu: jis – didelis slengo žinovas, jo kalba pilnakraujė ir gyva.

Didžiulis Chandlerio nuopelnas kalbai – slengo vartojimas literatūros kūrinyje. Tai rodo, kad autorius gerbė žmonių, kuriems norminė kalba buvo per sekli, gabumus, fantaziją, vaizduotę, nes slengas – tam tikra nepriklausoma atskirų individų, profesinių grupių ir socialinių sluoksnių kūryba; slenge gimsta žodžiai, palaikantys kalbos gyvybingumą, atnaujinantys ir suteikiantys jai spalvų. Tuo rašytojo sukauptu lobiu vaisingai naudojasi Amerikos universitetų lingvistikos studentai: programose įrašytą šnekamosios kalbos disciplinos kurso dalį jie mokosi iš Chandlerio kūrinių.

 

●

 

Rašytojas nagrinėjo geriausius pasaulinės literatūros kūrinius, gerbė žymiausius autorius, nuolat prisimindavo juos. Visa tai parodė savo herojaus paveikslu – kartkartėmis Marlou kalboje pasigirsta aliuzijų į žymiausius literatūrinius herojus arba kūrinius, pavyzdžiui, Jameso Joyce’o Fineganą, Thomo Stearnso Elioto Alfredą Prufroką ar Marcelio Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant“. Minimi filosofai, muzikantai, kino aktoriai, geriausi sportininkai ir komandos, ankstesnės literatūros privatūs sekliai. Chandlerio kūryboje pateiktas spalvingas ir gana detalus tos epochos visuomenės gyvenimo pjūvis. Už tai ja žavėjosi ir eiliniai skaitytojai, ir literatūros specialistai. O štai žymusis poetas Wystanas Hugh Audenas rašė: „Jo [Chandlerio] knygos turi būti skaitomos ir vertinamos ne kaip eskapizmo literatūra, bet kaip meno kūriniai.“

 

●

 

Iš septynių Chandlerio romanų, parašytų nuo 1939 iki 1958 m., ekranizuoti šeši, o „Didysis miegas“ ir „Sudie, mano gražute“ – net po du kartus. Pirmojoje ekranizacijoje – 1946 m. „Didžiajame miege“ (rež. Howardas Hawksas) – Filipo Marlou vaidmenį atliko Humphrey Bogartas, filme sėkmingai pasirodė ir ketvirtoji jo žmona Lauren Bacall. Ši pora praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje vykusioje pasaulio kino kritikų apklausoje buvo pripažinta geriausia kriminalinių herojų pora per visą kinematografijos meno istoriją, o Bogartas – geriausiu Marlou vaidmens atlikėju.

Bogarto įkūnytas herojus buvo toks tikroviškas, kad aktorių daugelis žmonių identifikavo būtent su Marlou. Dėl to Bogartui nuolat tekdavo dalyvauti visokiose dvikovose, kuriose kiti aktoriai stengdavosi įrodyti, kad kuo nors yra pranašesni. Varžovai reikalavo, kad savo kietumą, pažįstamą iš kino ekrano, Bogartas įrodytų ir gyvenime. Aktorius minėtų kovų nevengė – manė, kad savo vaidmens garbę turi ginti visur ir visada. O tiems, kurie bandydavo jį „įveikti“ įsigydami jam neįperkamą daiktą, Bogartas atsakydavo: „Vieno dalyko – geros prigimties – jie negalės nusipirkti už jokius pinigus.“

 

●

 

Pagrindiniai kietojo detektyvo kūrinių tikslai yra šie:

– pavaizduoti, kaip žmogus (privatus seklys) gali puikiai atlikti jam pavestą darbą, taigi – mokyti dirbti;

– suteikti skaitytojams atradimo malonumo, nes vaizduotę užvaldantis ir žadinantis ieškojimas, kuriam pasitelkiamas ir intelektas, yra vienas seniausių ir gyvybingiausių žmonijos archetipų;

– skiepyti žmonėms tvirtą moralinį kodeksą.

 

 

●

 

Man Chandlerio kūrybos skaitymas ir vertimas buvo ne tik bendravimas su labai įdomia, išradinga, visapusiška rašytojo asmenybe ir ryžtingai veikiančiu privačiu detektyvu Filipu Marlou. Aprašinėjau seklio tyrimus, konstravau dialogus lygiomis teisėmis dalyvaudamas veiksme su savo draugais, nes kiekvienas iš mūsų turėjo ką pasakyti, padaryti, parodyti – kiekvienas turėjo ganėtinai gabumų, kad galėtų pasireikšti, o saviraiška yra didžiausias žmogaus noras.

Kas mus siejo? Jausmas, nenusakomas nei žodžiu draugystė, nei mėgstu, nei traukia. Tai netilpo į vieną žodį ar posakį. Tai buvo tikras jausmas, kartais per mažas, kartais per didelis, kitą kartą nukreiptas gal ne ten, kur norėtume, bet tikras. Ir jis lydės ir saugos mus visą gyvenimą. Ir dar toliau.

______ 

¹ Angl. pulp magazine arba tiesiog pulp – prastame popieriuje spausdinamas pigus žurnalas, kuriame skelbiamos detektyvinės, nuotykių ir pramoginės istorijos. 1922 m. Jungtinėse Valstijose buvo leidžiama net 70 tokio tipo pramoginių žurnalų (iš viso tais metais spausdinta apie 20 tūkst. periodinių leidinių, skirtų įvairiems skaitytojams ir leidžiančių pasireikšti visų orientacijų rašytojams).

² Šio fikcinio seklio gyvenimo literatūroje laikas rekordinis – beveik 70 metų: pirma jo nuotykių serija pasirodė 1886 m. rugsėjo 18 d. Seklio nuotykius Nicholo Carterio slapyvardžiu per tą laiką aprašinėjo mažiausiai 12 žmonių, o kita tiek 1984 m. kurdami atnaujintą versiją „Nikas Karteris – tarptautinis šnipas“.

³ Steven M. Krauser, William Kittredge, The Great American Detectives, Mass Market Paperback, 1978.

⁵ Europoje nuo ankstyvos vaikystės gyvenęs ir mokslus baigęs Chandleris prieš išspausdindamas pirmąjį kūrinį (apsakymą Blackmailers Don’t Shoot 1933 m. žurnale „Black Mask“) išbandė daugybę profesijų, o paskutinius 40 gyvenimo metų praleido Pietų Kalifornijoje. Visas kietojo detektyvo meistro kūrybinis palikimas – 24 apsakymai, 7 romanai, 5 straipsniai ir 5 autoriniai kino scenarijai Holivudui.

⁵ Steven M. Krauser, William Kittredge, ten pat.