Eilėraščiai
Mieste
●
Ir regi tuos sukirmijusius šešėlius
Blausioje išdžiūvusioje žemėje
Aukso spalvos plunksnos
Ištaškytos gluosnių vyriuose
Nes toks belikęs nuo saulėkaitos
Ankstyvas rytas, kuriame dar niekas
Nesėdi ant suoliukų ir nesižvalgo, tik aš
Vieniša kaip koks monolitas
Violetinės asfalto gyslos spindi
Takai išsklidę, išvaikščiotas senos plytelės
Laikas toks netikras, tarsi kristumei
Į praeitį
Šiame parke kažkas išgaravę
Oras, karčios pastangos, viskas
Užsitęsę…
●
Balkone kaista gėlės
Raudonai žydi pupelės
Viena kita vapsva niekur neįgelianti
Kitoje pusėje – apdžiūvęs vijoklis
Kažkada lauke išnuodyti katinai
Gal tik vienas juodas su baltu kailis
Pasprukęs agato spalvos žole
Kaip ir niekas nevyksta per karščius
Visi gyvūnai žaidžia su baime
Tik nėra jos pėdsakų išdegusioje pievoje.
●
Karščio raudonis šermukšnių uogose
Tarsi pinigai, nukalti antikvariatui
Sudžiūvę beržo lapai, kietos gluosnių kasos
Prie manęs vis sukasi širšė
Kurią veju į balkoną, į žydinčius gvazdikus
Į alsų ir tirštą orą, išretėjusiais debesimis
Dangaus korėtą reginį.
●
- Autorės piešinys
Blyksinčios mozaikos miestas
Trupantis į daleles, plati erdvė, į kurią
Galėtumei kaip laivas įplaukti
Suoleliai, aprūkę gėlynai
Laukiniai debesų angelai
Žolės kuokštai, taip stebintys mus
Tarsi norėtų įkąsti
Keliauju link santakos, kur susilieja
Dvi upės lyg skirtingų
Kraujo grupių gyslos ir
Virsta viena srove.
●
Karštis tįsta plonais voratinkliais
Byra iš dangaus kaip sudžiūvusi mana
Pavirsdamas mašalų ruja
Užplūsdamas gatves ir skverus
Nuo nepakeliamo alsavimo drumstas
Saulės vyzdys įskilęs
Vos žybsi aptrauktas miesto dulkių.
Judėjimai
Vėlyvas vakaras, šaltis, išpiltas iš krepšio
Platinos spalvos mėnesiena kaip įvestas euras
Slepiasi katės sustirę po automobiliais
Girgždanti gatvių tuštuma, retas urzgimas
Prikimę praeivių šešėliai, balti šakų mezginiai
Tokie ryškūs kaip sulaužyti kaulai
Kambaryje klausaus viduramžių muzikos
Hildegardos giesmės „O ignis Spiritus paracliti“
Vaiskus skambesys, kontraltas
Krenta į tamsiai mėlyną dangų, tarsi
Ištvinę jos vizijų pakraščiai, giedant sanctus,
Vinguriuojant, leidžiantis ir kylant, keliaujant
Iš dienos naktį, taip kaskart į save artėjant
Nutolstant, išnykstant ir atgimstant
Naujam žvilgančiam garso mūrui
Toms ilgoms vienatvės valandoms kaip
Smaragdo spindesio alijošiui
Ant senų sutrūnijusių palangių.
●
Pušys stiebiasi į viršų
Įkaitę bronzinės deivės
Suveltų šakų mezginiais
Neria į tamsą
Šešėlių sraunumas gaivina
Lyg vanduo
Nuo vasaros karščių.
●
Antys stovi ant akmenų
Kaip skulptūros –
Kitos neria po vandeniu
Traukdamos dumblių karolius
Iš tamsios Vilnelės gyvatės odos
Filigraninių raštų.
●
Ant pušų spyglių blyksi
Mažos lašų spingsulės
Perlamutriniai vandens atomai
Drėgmės perteklius persmelkia
Kamienus juoda spalva
Rūkas dulksnoja
Virš krūmų lyg pūkai
Šliaužia pažeme gaivindamas
Sudžiūvusius žiedus
Voveraitė šokinėja apie lesyklą:
Gal ten spindi žiemą palikti
Trupiniai
Užmaršties maistas.
●
Lietus užgožė dieną
Šuo loja uždarytas
Vienas ankštuose kambariuose
Automobilių ratai svirpia
Per vandenį siurbdami guma
Jo minkštumą.
Esu prisigėrusi vandens kaip
Nuodingos kurpelės
Žvilgančios purpuru
Žalioje tamsoje
Mano laikas srūva šalia.
Žolinė
Subrendę kviečiai jau perdžiūvę
Trupantys rankose, vaikštinėju
Po jų užburtą bronzinį lauką
Lyg baidyklė pasiklydusi erdvėje
Dievo motina pakilo į dangų
Ir jos vietoje apaštalai rado rožių
Žiedlapius
Šis geras grūdas įkritęs į dirvą
Be raugių, švarus ir tyras lyg
Nimbas ikonoje
O čia spindi usnių pūkai
Išdygę šioje maistingoje jūroje
Jos stiprios ir kietos lyg medžiai
Bet vėjas išsklaido jų galvas
Ir sėja visur tuos trapius
Sparnelius.
●
Ištraukiau iš ežero kriauklę
Pilną perlamutro
Gličių žalėsių apgaubtą
Sunkia tiršta mantija
Prasižiojusią – be moliusko –
Ar ji augino perlą ar tik
Gulėjo dugne ir siurbė
Vandenį tyrinėdama
Pasaulį sukiužusia gelda.
●
Daugybė drugių ant švelnių rausvų žiedynų
Jų sparnai lyg įtrūkusio vitražo linijų
Spindėjimas
Šešėlyje jie primena sunkias aksomu
Aptrauktas sofas
Kybančias ore
Jie geria nektarą, nors nuo keliuko
Kyla dulkių tyrai, bet šiame sode
Jie užsitvėrę žydinčių gėlynų ir krūmų siena
Kontempliuoja akimirksnio nektaro saldumą.
●
Kas čia praėjo?
Byra geltonos žiedadulkės
Pilnos šeivamedžio medaus
●
Grigališkojo choralo giesmės
Tarp mėlynų sienų
Šaltis lupasi sluoksniais
Drėgmė mus praryja
Aš esu basakojė vienuolė
Vaikščiojanti po sodą
Dagiai degina mano pėdas
Apaugu vijokliais lyg kolona
Savo paveikslo dugne.
●
Ežero tylos
Neįplėš voro tinklas
Mus palikęs
●
Mes radome šaltinio erčią
Prie pat ežero
Pilną vandens
Ji bevardė kaip ir šios
Siūbuojančios viksvos
Bet suteik vardą ir būsi
Gimusi pirmajam sodui
●
Drėgnoje tankmėje
Tyros žemuogių uogos
Stebi skruzdėles
●
Paukščių čiulbesys
Aidintis ežere
Ryto šešėlis svyra kaip
Pušis į vieną pusę
Meldų tankmėje
Miegantys laumžirgiai
Sapnuoja vidurnaktį
Niekas ten neužeina.
●
Gilus voverių miegas
Verdanti nuo čiulbesio lapija
Smilgų kuždėjimas.
●
Ryto tuštuma
Atvira paukščių garsams
Dilgėlių tylai
●
Lūgnių žiedai
Tirpsta tyliam vandeny
Viksvų puokštės
Brenda į mišką
Orvidų sodyboje
Vis kitoks akmeninis veidas
Žvelgiantis iš po samanų
Laiko čiurkšlės tįsta
Lyja trapiais lašais
Jo pėdsakai skendi
Tamsžalėse gijose
Niekas neklausia
Ko čia atėjai, kodėl
Tavo tylėjimas toks sidabrinis
Kaip ši šalta vasaros
Padangė
Debesimis pražilusi
Liūno drabužiai
Šventųjų ir stabų bruožai
Susimaišę –
Kas beatpažins.
●
Užmiršta
koplyčia Šventojoje
Stella Maris – niekas tavęs
Nesurado
Niekas tavęs neištrėmė – buvai
Išgelbėta iš istorijos bangų
Miško tankmės
Ir tamsaus upės vingio
Tyli medinė madona
Sauganti laivus
Traukianti iš šios užmaršties
Keliautojus visais laikais
Kaip melsvas paslaptingas
Mėnesienos rožių
Švytėjimas virš jūros.
