Du žvilgsniai

AUKSĖ MILIUKAITĖ

Pa(si)klydėlių sala

Auksė Miliukaitė. Lentyna nr. 1 ir mergaitė kovojo su demonais. 2016

Pirmiausia apie daiktus, kurie yra padėti ant lentynos. Juodaodžio biustas – tai tas pats Tomas iš Martinikos (prieš metus sukūriau tokį paveikslą: Tomas nutapytas Paulio Gauguino Martinikos salos peizaže (1887), be spalvų ir be nuotaikos žiūrintis į žemę). Jį įsidėjau pirmą į lentyną. Už Tomo biusto – Jeano Laurent’o nuotrauka, kurioje užfiksuota Ispanijos karalienė Izabelė II. Taip pat Yutakos Sonės palmė iš Davido Zwirnerio galerijos Niujorke ir kaukė demonams atbaidyti iš Branli krantinės muziejaus. Centre esanti mergina nežiūri į žiūrovą; jos žvilgsnis sutrikęs, paklaikęs ar truputį išprotėjęs. Kai prarandu ką nors labai brangaus, statausi altorius netgi būsenoms. Žiemą neidavau į lauką, tapydavau namie užsidariusi ir žiūrėdavau savo ar kitų archyvus. Neidavau į parduotuvę ar išvis stengdavausi nešnekėti, kad tik niekas nesudrumstų vidinio gedulo. Kažkas panašiai depresyvaus kaip Becketto pjesėje „Paskutinė Krepo juosta“. Taip ir čia: žiūrovas priešpriešinamas niauriai lentynai. Dominuoja pasteliniai rudi atspalviai (umbra, sienos pilka, ochra, angliška ir indiška raudona), kurių niūrumą pabrėžia truputį „klykianti“ fluorescencinė spalva, dengianti palmės lapus. Šią lentyną vadindavau pa(si)klydėlių sala. Tokia vieta, kuri man egzistuoja, o kitam greičiausiai ne. Ten auga ne visai tikra palmė, padėtas juodaodžio biustas, apeiginė kaukė. Tai iš salos parsinešti daiktai. Kompozicijos viduryje matome dar vieną objektą. Šviesus portretas – mergina, ji žiūri kiaurai kaip triušis – į kairę ir į dešinę. Vyzdžių nebuvimas sufleruoja, kad, ko gero, ir akla. Jos veidas įrėmintas, tai sugestijuoja, kad arba jis nėra visai tikras (reprodukuotas), arba tai veidrodžio atspindys. O jeigu ant lentynos stovi veidrodis – kiekvienas žiūrovas nusikelia į salą, kur atranda pa(si)klydusį save.

Pasirinkau šį darbą, nes jaučiu gana didelį atstumą ar atsitraukimą (kartais lengviau kalbėti apie jau įvykusius dalykus). Taigi taip ir buvo konstruojamas darbas – apie savo dabartį, naudojantis praeities archyvais.

AINĖ JACYTĖ

Žydros akys

Močiutė man dažnai pasakoja istoriją apie 1946-ųjų pavasario potvynį. Tais metais ji gyveno Vilijampolėje, neaukštame mediniame name, su mama, senele (kurią vadindavo babūnia), patėviu, vyresniąja seserimi ir nuomininku. Šis potvynis laikomas didžiausia ir daugiausiai žalos padariusia stichine nelaime Kaune. Kairiajame Nemuno krante įsikūrę miesto rajonai Marvelė, Senamiestis ir Vilijampolė buvo talžomi ledo lyčių ir plaunami vandens, neaplenktas nė vienas kiemas, trobesys, tvartas, sukiužęs sandėliukas. Dužo langai, buvo išlaužtos durys – plūstantis į vidų vanduo kėlė nuo grindų daiktus, baldus, plėšė šventųjų paveikslus nuo sienų ir spaudė prie lubų, kol šios neatlaikydavo, prakiurdavo, o pro kiaurymes pasimatydavo dangus.

Mano močiutei buvo vienuolika. Tamsių plaukų, žydrų akių smulkutė mergaitė dar miegojo, kai priešaušryje išgirdo mūkiant karvę. Ši davėsi taip, kad išlupo prie strypo, įkalto į žemę, pritvirtintą grandinę ir be atilsio trankėsi visu kūnu į duris, jau nebe mūkdama, o maurodama. Mergaitė išsigando, pakilo iš lovos, dairydamasi po kambarį artimųjų. Jis buvo tuščias ir tamsus. Močiutei užgniaužė kvapą, kūnas stiro iš nutvilkiusios baimės.

Įsiveržęs vanduo apglėbęs kulkšnis kilo aukštyn. Kambarys akimoju virto upe su dugne skęstančia viltimi. Mano močiutei pavyko užsikabaroti ant sunkios ąžuolinės komodos. Vanduo monotoniškai liūliavo jos gelbėjimosi salelę, o šalia iki pusės apsemtas ir pasviręs kabojo paveikslas su Šventąja Šeima. Mergaitei atrodė, kad darėsi vis tamsiau, vanduo buvo ledinis. Laikas – ir tas buvo pilnas vandens ir dėl sunkio negalėjo tekėti. Mergytė stiro iš šalčio: plonyčiai balti perkeliniai marškinukai plačiomis petnešėlėmis buvo prilipę prie kūno lyg kita oda. Kojas lig kelių sėmė vanduo. Drebulys nekrėtė, nes nebuvo jėgų. Mergaitė tyliu balsu kvietė: „Babūnia, babūnia“ ir išvydo ją tarpduryje. Aukšta, stambi moteris bandė plaukti, kovoti, bet pati suprasdama situacijos beviltiškumą pasidavė. Mergaitė pradėjo klykti.

Pro sudužusį kambario langą pastebėjo ant stogo užsikabaroti bandantį nuomininką. Tvirtos vyriškos rankos nagais kabinosi į medines lentas, siekdamos viršaus ir to gyvybiškai svarbaus oro gurkšnio. Greta jo buvo moteris – raudonskuostė senmergė Severija iš kaimyninio namo, visad gerai nusiteikusi, besišypsanti eile gražių, didelių dantų. Ji kabinosi vyrui į kojas. Šis lyg bandė pagriebti jos ranką, tačiau supratęs, kad abiejų ant stogo neužkels, – nuspyrė Severiją.

Mano močiutė nejautė savo kojų, nejautė ir viso kūno, net stingdantis šaltis jau buvo atsitraukęs. Jai norėjosi miego. Kūnas tapo sunkus ir sykiu besvoris, norėjosi atleisti sugrubusius pirštus, laikančius ąžuolinės komodos kraštus, bet pirštai nepasidavė, rodos, sustingo. Teliko laukti ir tikėtis.

Močiutė prisimena, kaip kambaryje atsirado jos patėvis, griebė susitraukusį kūnelį ir išnešė iš namo. Įkėlė į valtį. Ji atsimena spirito kvapą, kuriuo buvo šildomas mėlynas jos kūnas, ir pilką vilnonį pledą, į kurį buvo įsupta lyg kūdikis.

Praėjus keliems dešimtmečiams mano močiutė savo komodoje tebelaikė potvynio marškinukus. Baltus, perkelinius, plačiomis petnešėlėmis. Jie buvo išmarginti visokių spalvų dėmėmis.

Šią istoriją prisiminiau pažvelgusi į Auksės Miliukaitės paveikslą „Lentyna nr. 1 ir mergaitė kovojo su demonais“. Žydros akys paveikslo centre – man atrodo, močiutės.