Apie sielos nuskaidrėjimą
Ar pastebėjote, kaip tirpsta vasara? Rugpjūtis man – pats gražiausias ir paslaptingiausias mėnuo. Jis primena žmogų, kurio veide atsiranda pirmosios raukšlelės. Jau rudenėja. Raudoni šermukšnių karoliai, palaukėje sirpsta gervuogės, nuo ąžuolo atsitrenkdamos į stogus bumbsi gilės. Ir tada vasarą norisi imti saujom, ne dalimis, ne nuobirom, o saujom. Pasisemti jos rieškučiom, kai už lango lyja. Vos išaušus braidyti po rasą, atsigulus aukštoje žolėje stebėti debesis. Juk kartais tiek nedaug tereikia. Kartais – tik truputį, kartais – mažiau už nieką.
Kartais trūksta tik lietaus, kuris nuplautų sielą. Tokio tyro vasariško lietaus, o gal – liūties, kai vanduo plaukia upeliais, nusinešdamas visą susikaupusį purvą, nešvarumus, rausdamas provėžas smėlyje. Viską apimantis šniokštimas, kuriame nuskęsta, ištirpsta visi kiti garsai. Telieka lietaus šnaresys. Be protrūkių. Trunkantis ilgai – valandą, gal dvi. Po lietaus žemė garuoja. Tada pasirodo saulė ir garai kyla nuo namų stogų. Tai tetrunka pusvalandį, bet tą akimirką galima išvysti angelus vaikščiojančius namų stogais, basomis šokinėjančius per balas. Jie sušlampa savo ilgus rūbus, bet tai niekis, palyginti su džiaugsmu, kurį patiria. Visai kaip vaikai. Sakrali akimirka, kai dar krapnoja paskutiniai stambūs lašai, o iš po debesų pasirodo saulė. Tą akimirką sulaikai kvėpavimą, kad nenubaidytum angelų ir šviesos žaismo balutėse.
Viena tokia liūtis mane užklumpa plaukiojant ežere miško viduryje. Aplinkui žydi lelijos. Kažkur toli griaudėja. Oras prisipildo tvankumos. Ir tada ima lyti. Akimirksniu pasklinda vandens lelijų kvapas – subtilus, vos juntamas, bet jame telpa visa ežero gelmė. Bėgti atrodo beprasmiška, nes ir nėra kur pasislėpti. Todėl likti vandenyje atrodo geriausia išeitis. Nuščiūva paukščių balsai. Bet tik akimirką. Ir tą akimirką pajunti, kaip siela nuskaidrėja. Lietus nuplauna ją iki krištolo skaidrumo. Ji pasidaro permatoma, kaip lakmuso popierėlis, o gal balta kaip lelijos žiedas, o gal plika akimi visiškai nematoma. O kad siela nuskaidrėjo, suvoki iš to, kad tau šiuo momentu netrūksta nieko. Esi laimingas vien todėl, kad esi. Nes juk viskas, kas svarbiausia, ir yra su tavimi. Ir net telpa tau į delną: į tavo ranką įsikibusi vaiko rankutė, kasdienė duona ir tie maži kasdienybės stebuklai, kaip antai jūros nugludinti akmenukai, telpantys į saują.
Karklės akmenukai
Kaskart tai yra kaip grįžimas namo. O gal grįžimas į save, į kažkur giliai užslėptą save. Kaskart grįžusi prie jūros akimis aprėpi horizontą, paglostai saulėje įšilusį akmenį. Ir būtinai giliai giliai įkvepi. Tada užplūsta ramybė. Visiška.
Ar esate kada buvę jūros pakrantėje ties Karkle? Kur bepažvelgtumėte, visur matytumėt akmenis. Daug daug akmenų. Mažų kaip smiltelės ir didelių kaip milžinai. Jie stūkso jūroje kaip banginiai blizgančiom keterom. Mažulyčius, margus jūros nugludintus akmenukus žmonės mielai renka. Štai prie akmenimis nuklotos pakrantės neskubriu žingsniu prieina močiutė. Vėjyje plaikstosi jos rankoje laikoma marga skarelė. Ji ilgai tyrinėja pakeltus akmenukus, kol galiausiai nusprendžia įsidėti į celofaninį maišelį. Parveš lauktuvių, o gal ant palangės tarp gėlių pasidės. Garsiai klegėdami atbėga vaikai. Mergaitės prisirenka pilnas kišenes patikusių akmenukų ir nueina toliau. Prie akmenų krūvos artėja tėtis su sūnum. Berniukas krapšto pagaliuku saulėje blizgančius akmenukus. Tėtis šypsosi: parneškim kelis mamai. Pakrante žingsniuoja elegantiškai apsirengusi moteris. Ji taip pat nepraeina pro šalį. Įsimeta kelis akmenis į rankinę. Gal pasidės prie kompiuterio darbe kaip šiltą vasaros prisiminimą.
Ant balto pajūrio smėlio lieka gulėti marga skarelė. Matyt, močiutė pametė beeidama. Ieškau jos žvilgsniu, bet ji jau dingusi. Pakabinsiu ant laiptų turėklų prie serbentų krūmų, gal ras.
Moteris marga skarele
Moteris marga skarele kalbina bites. Jos sutūpusios ant jos drabužių, ropoja rankovėmis. Negelia, matyt, pažįsta šeimininkę. Gal jos kvapą atsimena? Užtat kai eina kopinėti medaus, moteris apsivelka bitininko kombinezoną, užsideda apsauginį tinklelį ant veido ir smilko bites dūmais. Mat medų atiduoti gražiuoju bitės ne visada linkusios. Moters marga skarele namai kvepia medumi, priemenėje išrikiuotais koriais. Aviliai stovi obelyne, o sodą juosia aukštos liepos. Matyt, iš jų bitės ir neša medų, ypač švelnų ir tyrą.
Ankstyvas rytas, rasa iškritusi ant žolės. Moteris marga skarele gena avis į pievą. Girdisi jų pratisas bliovimas, avys nenori paklusti. Tai viena, tai kita vis išsprūsta iš bandos pastodama kitoms kelią. Sode į aukštą, seniai šienautą žolę krenta obuoliai – dideli, raudoni. Į vieną jau spėjo įlįsti vapsva. Numetu pakeltą obuolį. Šis nurieda ir atsitrenkia į obelį. Nepatenkinta vapsva išskrenda. Gal jau rudenėja, nes moteris marga skarele sako besiruošianti kirpti avis. Jų vilna stora, šviesiai pilka, atrodo šiek tiek nešvari. Bet gal tokia turi būti.
Kartą moteriai marga skarele nesant namie, atidariau jos kraičio skrynią. Pasklido pelėsio kvapas. Skrynioje tvarkingai sudėti rankšluosčiai, lininės medžiagos ritiniai, patalynė. Įdomu, ar ilgai jie čia guli? Norėdama išsklaidyti namie tvyranti pelėsio ir drėgmės kvapą, atidarau langus gerajame kambaryje. Langai išeina į sodą su aviliais. Plūstelėja vėjo gūsis. Saulės spinduliuose šoka dulkės.
Moteris marga skarele belaukdama mūsų visada nuperka limonado ir sausainių. Kėblina pėsčiomis iki artimiausio miestelio gal trejetą kilometrų. Ten pat bažnyčia, paštas, kelios parduotuvės. Dar kapinės. Uždega žvakelę tėvams ir seniai palaidotam vyrui. Mąsliu žvilgsniu nužvelgia pievas, apleistą fermą, pasitaiso skarelę. Vaikų ji neturėjo. Kažin ar kada sielojosi dėl to? Niekada nebuvo užsiminusi. Jos namas geltonos spalvos ir aviliai geltoni. Gal bitelės jai ir atstoja vaikus. Juk negelia ir neša saldų liepžiedžių medų.
