Mes nieko nepagavome

Šį pavasarį kažkodėl, greičiausiai dėl Paryžiaus, nes jį nuolat norisi tyrinėti, vėl perskaičiau Ernesto Hemingwayaus „Šventę, kuri visada su tavimi“, knygą, skaitytą dar paauglystėje. Susiradau tą patį leidimą, irgi kažkodėl. Hemingwayus vis toks pat geras, gal tik mažumėlę pablukęs nuo laiko, kuris paauglystės susižavėjimus ir meiles, kaip žinote, puikiai moka paversti apmusijusių blizgučių sauja. Ne, Hemingwayaus liūdesys taip pat skaudžiai užgauna pabaigoje, nors nelabai slepiasi ir visoje knygoje, lietingomis rudens dienomis tūnodamas su autoriumi tada pigiose, o dabar turistų nutryptose kavinėse, prisidengia žymiais personažais, net žvejais prie Senos. Kadangi knyga mintyse ne kartą vartyta, aš tiksliai prisiminiau ištisus skyrius, deja, jų atspausdintų radau gerokai mažiau nei toje, gulinčioje mano atmintyje. Bet ką padarysi. Žvejai prie Senos liko, harmoningai derėdami su Hemingwayaus originalu.

Mariaus Baranausko jubiliejinėje parodoje „Laiko reportažai“, atidarytoje liepos 21 dieną Naujajame arsenale, skirtoje fotografo 85-osioms gimimo metinėms, ir radau tų žvejų fotografiją, net kelias („Žvejai prie Neries ankstų rytą. Vilnius“, 1957; „Žvejai prie Neries. Vilnius“, 1970). Nesvarbu, kad čia Neris, o ne Sena, lyg sfinksai stypso figūros, plonais meškerių brūkšniais brėždamos nekintančios realybės tieses ar, greičiau, įstrižaines. Nekintančios realybės, nes jie – vieni iš tų nedaugelio keistų gyvenimo tėkmėje atsiradusių salų, kurios, nors keičiasi spiningai ir ritės, vobleriai ir blizgės, iš esmės lieka tokios pat. Žvejai sustingusiais druskos stulpais ar mąstytojo statulomis tebepuošia krantą, nors net upės mainosi. Jos ypač – kasmet dugne atsiranda naujų duobių ir sūkurių, ten, kur buvo tinkamas maudytis smėlis, staiga vasaros pradžioje randi tik ajerų sąžalynus arba bedugnes gilumas, be abejo, migruoja ir tos gerosios aukšlių, upėtakių ar salačių kibimo vietos.

 

Per nepriklausomybės metus iš Neries pakrančių dingo nevalytų nuotekų ir fabrikų teršalų vamzdžiai, atgijo lyg sovietinėje vaikystėje Valakampių paplūdimiai, kur vėl galima maudytis, o sugautos žuvys – vėl tinkamos valgyti. Netgi vėžiai, švaraus vandens gyvasis įrodymas, gyvena Neryje.

– Štai čia, – sako fotografas Gintautas Trimakas, rodydamas seklią vietą netoli Liubarto tilto.

Hemingwayus rašo apie žuvį goujon, kurią pagavę čia pat kepa Senos meškeriotojai, valgoma ji su visais kaulais ar, tiksliau, kauleliais. Visai netikėtai sužinojau šio egzotiško žodžio lietuvišką reikšmę – kilbukas (paprastasis gružlys)! Taigi, kilbukai, aišku, gyvena ir Neryje. Miesto upės – atskira teritorija, man nežinoma, kaip žvejybos ritualai. Tokiais atvejais vieno vedlio fotografo Mariaus Baranausko nepakanka, tad prikalbinu kitą fotografą, Gintautą Trimaką, ir vieną šeštadienį visai net sau nelauktai jau žengiame Gedimino prospektu upės link. Pakeliui dar aplankome Prospekto galeriją, ten Šiaulių fotografijos muziejaus meninės fotografijos rinkinio parodoje „Kolekcija“ vėl akis bado Evaldo Virbicko „Žvejai žiemą 2“ (apie 8 deš.). Tiesa, ant ledo, ne vasarą, kuri siautėja dabar. Na gerai, gerai, mes jau leidžiamės prie Žvėryno tilto žemyn, eisime paupiu iki kito tilto – pėsčiųjų – ir atgal jau kairiuoju krantu.

Apie žvejybą žinau maždaug tiek – ji yra tyla. Apie upę išmanau gerokai daugiau, su Merkiu netgi dažnai pabendrauju. Dabar – Neries eilė. Mums einant, žvelgiu į upę, kaip niekad iš arti, daug kur matosi gintarinis dugnas, nušviestas saulės, šiek tiek dumblinas, mažos žuvytės būriais sprunka nuo mūsų judrių vandeniu slystančių šešėlių.

– Čia gerai kimba aukšlės, – sako Trimakas, rodydamas į sraunesnę ir gilesnę vietą irgi dar netoli Liubarto tilto.

Cemento blokų krantinė greit baigiasi, prasideda žolynai, ta neaiški dalis, kuri jau nebe krantas, tačiau dar gali eiti, nes tai tikrai ir ne vanduo. Žolių raizgalynė. Iš karto užkvimpa mėtomis. Ryškiai ir aiškiai, jos čia skaisčiai žalios, visai kitokios nei prie Merkio, kur tamsios, auga vandenyje, kai kada kraštai net į violetą. Karšta, tačiau čia – žvejų takai, slapti takai po tankiais žemais medžiais ir apsaugantys vėsūs šešėliai. Takelis suka į upės pusę, mėgstamoji Trimako žvejybos vieta. Bet ten jau užimta.

– Eisime į kitą Neries krantą, kur šešėlis krenta ant vandens, ten turėtų gerai kibti, – sako mano vedlys, tačiau aplankome dar vieną išėjimą prie upės. Su mediniu turėklu, šviežiais laipteliais žemyn ir mažyčiu tilteliu, jis primena žymiąją Trimako seriją „13 išėjimų prie jūros“ (1998). Bet šis išėjimas – vaikų maudynėms, ne žvejybai. Ne taip ir toli matyti iškilęs virš medžių linijos pėsčiųjų tiltas į Vingio parką. Trimakas, kaip tikras gidas, turintis ne tik skulptūros magistro diplomą, bet ir architektūros pagrindus, pasakoja apie tilto konstrukciją, kuri yra vantinė (lynų), jis laikomas trosais, pritvirtintais prie centre iškilusios kolonos. Pasakoja apie projektus, kurie buvo kuriami ne Lietuvoje (toks pat ir Rygos tiltas per Dauguvą). Rodo į greta esančią Šv. Jekaterinos cerkvę, kur kitados buvo palaidota Vilniaus generalgubernatoriaus žmona.

– Juozapas Čechavičius yra padaręs nuotrauką, fotografuota iš kitos upės pusės ir joje matosi ši Žvėryno cerkvė, – grįžtame prie fotografijos.

Asfaltuotu Vingio parko taku kažkiek dar paeiname pro ten, kur pavasarį mes, vaikai, atskubėdavom rinkti upės šlaitą nusėjusių pirmųjų žibučių, prisimename čia buvusius siauruko, kuriuo dar teko važiuoti, bėgius, skardis vis aukštėja ir jau atrodo, kad nusileisti galimybių nebus. Bet žvejų takai nugali ir šią kliūtį, apsukdami, apsivyniodami šlaitu, tad net nereikia čiuožti žemyn ant sėdimosios, galima nulipti gan elegantiškai. O apačioje vėl gilus ir tirštas pavėsis. Vėl aitriai kvepia mėtos, krantas visai prieinamas, tiesiog pavyzdinis upės krantas. Trimakas traukia meškeres, tiksliau, spiningą, pasakodamas apie masalus. Sužinau, kad daugybė kilpučių valui reikalingos tolygiai paskirstyti jėgą traukiant žuvį. Atrodo, „eisime ant lydekos“. Krantas seklus, srovė kamuoliuojasi toliau, gerokai arčiau upės centro. Švystelėjimų garsas turėtų būti vienintelis žvejybos garsas, kaip ir vandens šnarėjimas, aplenkiant akmenis, bet mes kalbamės, mano vadovas demonstruoja, kaip vandenyje juda sukdamiesi ir kitaip imituodami žuveles metaliniai masalai. Ne, žvejyba nėra tyla. Net upė nėra tyla.

– Raudės mėgsta geltoną, joms tik duok bet kokį geltoną daiktą, – prideda Trimakas, nepaisydamas, kad mūsų pokalbiai gali nubaidyti žuvis.

Viena iš geriausiai plaukiančių, auksaspalvė metalinė žuvelioko imitacija lieka kažkur žolėse. Dangus virš tolumoj iškilusių miesto daugiaaukščių jau seniai tamsus, kaip tie vandens duburiai. Kur nors virš Seimo aiškiai lyja.

Einame vėl kiek į priekį. Šioji vieta dar nuostabesnė – storas nuvirtęs medis yra toks puikus suoliukas, preciziškai nugulęs kaip tik po medžių šakų skliautu. Vėl spiningo švystelėjimai kartoja savo charakteringą kelių natų kombinaciją, vanduo jau nebe gintarinis, o tamsus, pilkas. Staiga jo blizgus paviršius pasidengia smulkiais mažais apskritimais, kurių vis daugėja, jie subraižo atspindžius, paversdami matiniais, smulkiai gruoblėtais lyg šaligatvis, – lyja. Sėdžiu ant puikiojo suoliuko po medžiais ir net nekyla minčių dėl ko nors jaudintis. Stogas virš galvos yra, kompanija – taip pat, ko norėti. Kompanija šį kartą labai artima – beveik greta mano ausies ant šakos tupi žvirblio ar zylės dydžio paukštis. Bet kitoks, margesnis. Jis smakso sau draugiškai ir, rodos, taip pat nesijaudina, kad aš – žmogus. Sėdime petys į petį, petys į sparną, abu žiūrime į tekančią vandens masę, į mažus sūkuriukus beveik viduryje, į tuos lietaus braižomus apskritimus. Tolstanti upė padengta pilkuma, lyg kiek nepakankamai gavusi šviesos juosta. Gintautas sustingęs kaip tos klasikinės žvejų statulos – tamsus šviesiai pilkame fone, laikantis rankoje ploną brūkšniuką – meškerę. Švysteli lyg dar vieną horizontalę savo abstrakčiose, skaičiais sudalintose kompozicijose. Bet štai kilsteli, ir ji jau – vertikalė, staiga sujungianti upės krantus. Na ir kas, kad tik vizualiai.

– Per lietų pats kibimas, visi plėšrūnai traukia medžioti, – sako Trimakas, nekreipdamas dėmesio į jį merkiantį vandenį.

Staiga suprantu, jog jis jau kurį laiką man kažką pasakoja apie tai, kad čia galima ir su plūdine meškere pastovėti, kad čia – ta geroji vieta, kur bus verta grįžti.

– Ką veiki? – klausia, supratęs, kad negirdžiu, o gal šiaip.

Pasirodo, tikrai negaliu atsakyti nei ką veikiu, nei ką galvoju. Mano galvoje taip pat lyja, siūbuoja upės žolės. Kvepia mėtos. Net uodai zyzia. Argi dar kokios nors mintys gali tilpti?

 

Lietus pamažu baigiasi, ir laikas namo. Vėl eisime žvejų takais, šį kartą po kojomis, nutryptose vietose matosi senoji Neries krantinė – iš riedulių. Po žolėmis ji vis dar yra, tvirtai laikydama krantą. Tuoj vėl prasidės cemento plokštės. Ir į vandenį, tiesiai į vandenį besileidžiantys akmens laiptukai.

Štai ir manoji vieta, kur bus galima dar ne kartą sugrįžti! Susėdame, Gintautas spiningą modifikuoja į plūdinę meškerę.

– Kaip tikras vilnietis turiu dar būtinai pagaudyt ir su batonu, – sako.

Vakarėja. Jau visai netoliese, prie Žvėryno tilto, matyti žvejų figūros, tiksliai tokios kaip Mariaus Baranausko fotografijose.

 

Ir vis dėlto žvejyba yra tyla. Kai gali klausytis, kaip tavo mintys nesivynioja įprastomis kilpomis, neaugina nerimo bangų dėl nepadaryto darbo, daugybės darbų, o tik ramiai sūkuriuoja paskui vandens šnaresį, linguoja su nuo kreminio iki tamsiai violetinio žydinčiomis nežinomo pavadinimo gėlėmis, sekdamos besisukantį vandenyje metalinį masalą ar blizgę.

– Paupyje reikia atsargiai, yra daug ir piktų žolių, – primena mano vadovas.

 

Upės šventė, kuri ilgai bus su mumis. Pagal Hemingwayaus knygą, teksto pabaiga turi būti skaudi. Tokia, kad užgautų, pasiektų skrandį, kepenis, visus tuos vidaus organus, reaguojančius į žmogišką liūdesį. Tad sakau – lydekos mes nepagavome. Negalėjome išsikepti kilbukų, kaip tie Senos žvejai, nors aptikome ne vieną vietą, kur būta laužavietės. Nes norėjosi lydekos. Sakoma, kad giliausia meilė būna ta, kuri neišsipildė. Manau, kad nebūtinai. Bet pačios didžiausios, geidžiamiausios lydekos tikrai yra tos, nepagautos. O mes turime ne itin gilią, bet plačią, galingą Nerį, pilną nepagautų lydekų. Žinoma, ir upėtakių, aukšlių, salačių, kilbukų. Žuvys tokios kaip bet kurioje save gerbiančioje upėje. Sakote, kad taip tik guodžiu save? Kad daugiau nesusiruošiu žvejoti? Ir liks tik sau pačioms reikalingos lydekos tūnoti dumblinuose duburiuose… „Kartais upėtakiai miršta nuo senatvės ir jų pražilusios barzdos išplaukia į jūrą“, – rašo Richardas Brautiganas „Upėtakių žvejyboje Amerikoje“. Bet žvejybai tinkamiausi rugsėjai ir spaliai – dar prieš akis!

Ir Mariaus Baranausko paroda „Laiko reportažai“ veiks iki rugsėjo 25 dienos. Patikėkite, ten ne tik meškeriotojų fotografijos. Joje viskas kaip su ta žvejyba – siūlau patirti patiems. Pasikartoti jau žinomas fotografijas, rasti naujus išėjimus. Ir kaip gera tikra upė šio menininko kūryba pilna visokių slaptų srovių ar gintarinio saulės nušviesto dugno. Šiek tiek sovietmečio dumblo tikrai netrukdo, gi kokia fotografija be laikmečio dumblo?