Literatūros salos, knygos ir pan.
Autorės piešinys
Kartais juokauju, kad greitai „užsivesiu“ kalendorių, panašų į mokyklinį klasės žurnalą. Jame žymėsiuosi, kas iš „klasės“ (doktorantų ir panašių nevykėlių) važiuoja į profesinius festivalius („Santara-Šviesa“, „Baltos lankos“, „Literatūros salos“, „Šiaurės vasara“ – gal dar ką ir praleidau), taip pat – disertacijų atestacijų, pridavimo, gynimų ir panašiai nereikšmingas datas, struktūruojančias jų biografijas. Vis dėlto pašėlusiai gera vėl susitikti su tam tikru profesinės bendruomenės sluoksniu: man šitos „Literatūros salos“ yra šeštosios, o apskritai jos vyksta vienuoliktą kartą. Specifinė publika – ne tie patys, kurie važiuoja į kitus festivalius (pati bloškiuosi visur, visur, kur tik galiu).
Mokslininkų pranešimų beveik negirdėjau, bet girdėjau atsiliepimus, kad buvo įdomu – Salos vyko Šalčininkų rajone, kultūriniu koncentru tapo Jašiūnų dvaras. Todėl labai tiko vakariniai Mindaugo Nastaravičiaus poezijos skaitymai; autorius kilęs iš netolimais esančio Marijampolio. Kalbinamas bičiulio Marijaus Gailiaus (nors man jų kalbos registrai itin skiriasi ir net pjaunasi), papasakojo apie regioninę paauglystę ir socialinius vietovės bruožus. Vis dėlto tą „periferiją“ mes stebėjome gan elitaristiškai, iš šalies, su distancija; tokiu būdu ji mums atrodo komiškai. Su tikra socialine periferija, kaip teigė vienas dalyvių, seminare nesusidūrėme. Idealiai organizuotas literatūrinis protmūšis; nors dalyvavau pirmą kartą (išankstinės skeptiškos nuostatos), nebuvo įmanoma nematyti, kad rengiant žaidimą įdėta daug intelektualinio darbo. Dar vienas puikus dalykas – eilėraščių iš atminties vakaras; net šiurpai ėjo per nugarą nuo to, ką gali žmogaus atmintis žiogų ir cikadų apsuptyje. Net tie, kurie tvirtina nemėgstą poezijos, turbūt pripažintų, kaip tai autentiška.
Ekskursija po apylinkes – Tabariškės, Turgeliai, Paulavos dvaro sodyba; tautodailininkės Anos Krepštul, kurią pati Aistė Paulina Virbickaitė feisbuke pristato kaip lietuviškąją Fridą Kahlo, darbų ekspozicija; taip pat vizitas į uždarą Mikniškių kaimo ortodoksų bendruomenę, vietinių vadinamą Michnovu. Bendruomenė įdomi tuo, kad joje gyvenama panašiai kaip vienuolyne – dirbama ir meldžiamasi. Sovietmečiu buvo priverstinai paversta kolūkiu ir bandyta uždaryti, tačiau sugebėjo išlikti. Kitą dieną – žygis į levandų laukus; akademikams teko du kartus bristi per Merkį ir tai buvo, mano galva, geriausia seminaro dalis. Visi gavo šiek tiek adrenalino ir upės žolių švelnumo.
Išklausiau kelis studentų pranešimus: Saloms reikėtų daugiau kriticizmo, ne „aprašomojo“ problemų svarstymo. Paimti kokį nors specifiškesnį rakursą ir tada generuoti problemas; drįsti kalbėti piktai, ne vien mandagiai.
●
Hannah Kent. Paskutinės apeigos. Romanas. Iš anglų k. vertė Jovita GroblytėHazarika. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2016. 367 p.
Labai įdomi knyga – iš tų, kurias galima siūlyti nusivylėliams („Nėra ką skaityti“). Knygos viršelyje minima, kad anglakalbių kritikų lyginama su Margaret Atwood kūryba – gal ir tikrai esama panašumų. Pasakojama iš kankinamos moters pozicijų, išlaikoma intriga; kalba lengva, tačiau poetiška. Autorė jauna australė, bet rašoma apie XIX amžiaus pirmos pusės Islandiją – nuoširdžiai pasidomėta to laikotarpio papročiais, gamta ir kultūra, pasėdėta archyvuose, bendrauta su tuntu istorikų (tam iš tikrųjų skiriamos padėkos, Sigitai Parulski). Pasakojimas turi daug emocinio sugestyvumo – čia atsiranda vietos ir emancipacijai, ir ontologiniam nusikaltimo apmąstymui. Tačiau, jeigu neturėčiau išankstinės informacijos, knygyne niekad nesusigundyčiau pavartyti knygos tokiu viršeliu.
Herman Melville. Mobis Dikas, arba Banginis. Romanas. Iš anglų k. vertė Irena Balčiūnienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2016. 632 p.
Traukinyje mieliau renkuosi draugiją tų, kurie rašė prieš du šimtus metų, negu tų, kurie gyvena dabar, – mąsčiau, skaitydama paskutinius „Mobio Diko“ puslapius, nors vagono ramybę trikdė vieša girtuoklio prakalba į bendrakeleivius. (Klasikinis atvejis – pasakojosi gyvenimą, vulgariai kabino moteris, laidė nejuokingus sąmojus – tikėjosi pinigų.)
Apie klasikos vertę ir skaitymo naudą prigiedota daug, bet nepasakyčiau, kad skaitydama labai mėgavausi klasikinio romano formavimo taisyklėmis. Skaitymas buvo darbas. Mąsčiau, kad lektūra būtų paranki hipsteriams veganams – taip išraiškingai aprašyta, kaip vandenyje susimaišo nužudytos banginės žindyvės pienas ir kraujas. Visgi, jeigu jie sugebėtų adekvačiai šį romaną skaityti, rastų ir kai ko savo pačių ideologiniams manifestams: „Kas yra Žmogaus Teisės ir Pasaulio Laisvės, jei ne Palaidos Žuvys? Ar visų žmonių nuomonės ir pažiūros ne Palaidos Žuvys? Ar ne tas pat yra religinio tikėjimo jomis principai? Ar mikliems prisiskaitėliams ir raidėdoms mąstytojų mintys – ne Palaidos Žuvys? O pats mūsų Žemės rutulys – ar ne Palaida Žuvis? Ir jūs, skaitytojau, negi jūs – ne Palaida Žuvis ir tuo pat metu – Pritvirtinta Žuvis?“ (p. 442)
Dar romano pradžioje protagonistas, užeigoje priverstas dalintis lova su žmogiavalgiu, vėliau tapsiančiu jo geriausiu draugu, bando pats save įtikinti, kad geriau miegoti su blaiviu žmogėdra negu su girtu krikščioniu. Parašyta 1851 metais! O galioja ir dabar. Guolyje tas žmogėdra jį stipriai apsikabina, kaip motina – ryte nubudus sunku atkabinti. Nėra jokių abejonių, kad žmogėdra tikras – pardavinėja turistams džiovintas Naujosios Zelandijos gyventojų galvas ir miegamajame atnašauja stabo skulptūrėlei. Toliau taip rašoma: „Nežinau, kodėl taip yra, bet pati geriausia vieta, kur gali atverti draugui širdį, – bendras patalas. Sakoma, kad vyras ir žmona čia atskleidžia kits kitam slapčiausias sielos gelmes; pagyvenę sutuoktiniai dažnai ligi ryto guli ir šnekučiuojasi apie praėjusius laikus. Taip ir mudu su Kvikegu – draugiška, mylinti pora – tįsojome per mūsų širdžių medaus mėnesį.“ (Kvikegas – tai tasai žmogėdra.) Paskui Kvikegas laikėsi pasninko pagal savo genties paprotį, parą tupėdamas su stabu ant galvos, tad baltaodis protagonistas („Aš esu Izmaelis“) jam plovė smegenis, kad visų religijų pasninkai esą nesąmonė, nuo to tik sustoja skrandis. Klausė, ar Kvikegui yra kada sustojęs skrandis. Kvikegas sakė, taip – po to, kai jo gentis nukovė apie 50 kitos genties priešų, visus iškepė ir reikėjo skubiai suvalgyti, kad mėsa nesugestų. Tikiuosi, žaliavalgiai jau sugundyti skaityti.
Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas. Romanas. V.: Alma littera, 2016. 237 p.
Pavarčiau knygų mugėje, paskaitinėjau porą epizodų – ne, jeigu skaitysiu, neišvengiamai ištiks nusivylimas. Bičiulė, patikima skaitytoja, apibūdino taip: vis dar eksploatuojami nuzulinti religiniai motyvai, neretai juos jungiant su sekso scenomis, – kiek tai gali tęstis? Po Virginijos Cibarauskės recenzijos „Metuose“ noras skaityti dar labiau sumažėjo. Ir tik vienintelis LRT sutiktas Mindaugas Nastaravičius tą knygą gynė: ne viskas ten taip blogai, kaip kalbama. Apatinė dalis jam atrodo geresnė už viršutinę; man vis dėlto ne, ji tokia… gutauskiška.
Taigi, pradėjau skaityt, ir pasidarė labai įdomu. Sutrikau, nes writing block aktualu ir man. „Tiesą sakant, Simonui nelabai rūpi skausmas, bet jis gerai žino vieną dalyką – jau kelintą mėnesį negali parašyti nė eilutės. Dar blogiau, jį pradėjo kankinti įtarimai, kad ne jis nori pabaigti rašomą knygą, o knyga reikalauja, kad jis ją baigtų. Kiekvieną sykį, kai tik sėdasi prie stalo, atsidaro kompiuteryje rankraščio bylą, ima jaustis, tarsi ten sėdėtų pabaisos, isteriškai klykiančios, kad jis turi jai įsipareigojimų, akivaizdoje“ (p. 35). Knyga parašyta nekomplikuota kalba, parulskišku slengu; tačiau viskas suręsta profesionaliai, pagal romano kompozicijos taisykles (nedaug kas pagal jas renčia).
Knygos pabaigoje autorius reiškia padėką psichologei Aušrai Griškonytei „už konsultacijas“ (vien nuo įsivaizdavimo, kad jis galėjo būti psichoterapijos lankytoju, mane ištinka blužnies skausmas). Knygos veikėjas – rašymo krizę patiriantis rašytojas, kuris nueina pas psichoterapeutę vien dėl to, kad ji jam patraukli, ir labai greitai jiedu tampa meilužiais. Intarpuose, kur veikėjas kalbasi su psichoterapeute – Griškonytės ir Bačiulytės radijo laidų turinys, todėl nelengva suprasti, už kokias ten specialias konsultacijas dėkojama.
Pažįstamiems kritikams juokinga. Man ne – užuodžiu medžiagą iš empirikos.
