Laimės rate

Visiems būna sunku, bet kai kurių bėdos nesibaigia niekada. Tuo galima įsitikinti užsukus į UAB „Sparnalita“. Nuo žodžio sparnai, savaime suprantama. Tikriausiai aš čia dėl darbo skelbimo? „Sparnalita“ nuolat ieško paštininkų, visą laiką matau laikraštyje: „Reikalingi kurjeriai, skambinti telefonu (vis kitu). Genadija.“ Kartais: „Savo srities lyderė ieško…“

Aš irgi tam tikra prasme savo srities lyderė, todėl darbo skelbimas niekuo dėtas – tarkim, atlieku tyrimą. Bandau kai ką išsiaiškinti. Skelbimas pasirodo bent kartą per mėnesį. Daug žmonių turėtų darbuotis. O „Sparnalita“ niekaip netampa metų darbdaviu. Kodėl?

Todėl, kad nemoka savo darbuotojams atlyginimų, ar todėl, kad tų darbuotojų kaip ir nėra, nes su jais nepasirašytos darbo sutartys? Štai kur klausimas, ponia Genadija.

Ji pakelia galvą nuo popierių, prilaikomų perlamutriniais nagiukais. Lyg būtų ką išgirdusi. Bet ošia tik stalinis ventiliatorius. UAB „Sparnalita“ patalpos tuščios. Kaip ir planavo – atėjo, kai visi jau išėję. Kad niekas nepamatytų. Ji gi serga.

Penktadienio pavakarys ir „mergaitės“ išsivaikščiojo. Vasara – jos pliažinasi prie upės. Gal sąžinė neduoda ramybės? Nes paštininkių tai tikrai nėra, aš gerai matau. Jos už 10 km, išdėliotos ant žalios upės kranto.

Leiskite pristatyti (iš kairės į dešinę): stambiausios, su baltais apatiniais, valgo rūkytas dešreles – Eugenija ir Vita. Lieknesnė šalia, su vaikiška kepuraite, sustingusiu žvilgsniu – Steša (nuo Stepanida). Ir Jolantėlė. Smulkiausia, vienintelė su maudomuku (vientisas) ir su akiniais. Graužia obuoliuką. Mano mažoji alter ego. Ne, ne taip… sakykim, aš jos angelas sargas. Kažkas panašaus. O gal visai nepanašaus. Pamatysim.

Vos nepamiršau! Plaukti nemokantis banginis, mirkstantis vaikų zonoje, – Irena. Kai ji išlips ir prisidės prie draugių, įjungsiu garsą ir galėsime pasiklausyti. O kol kas paskaičiuokime.

Gerbiamoji ponia Genadija skolinga gerbiamosioms baudžiauninkėms 3 870 eurų. Valstybei – 2 025 eurus. Bet tai tik vasaros statistika.

Iš kur skola? Genadija pasistengė. Ne dėl savęs. Nereikia taip galvoti. Ji stengiasi dėl savo vaikų ir anūkų.

Net tie, dėl kurių ji nesistengė, kai ką gaus – jie galės tvarkingai išsirikiuoti kreditorių eilėje, kai vieną gražią dieną „Sparnalitai“ bus iškelta bankroto byla. Paaiškės, kad labiausiai Genadija nesistengė dėl vairuotojo – pono Valerijono. Jam skola didžiausia, gal bus pirmas kreditorių eilėje?

Ponas Valerijonas – pilvūzas, humoristas – pagaliau atgautų savo pusmečio atlyginimą. Ir gal net išlaidas benzinui. Per bankroto administratorių, žinoma, dar po metų. Štai taip.

O kas masažuodavo pėdkelnėmis aptrauktas Genadijos pėdas, kai ji skųsdavosi, kad viskas atsibodo? Kas Valentino dieną atsiuntė rožių puokštę ir atviruką, dainuojantį deformuotu balsu? Ne aš gi. Ir ne jūs tikriausiai. Ir tikrai ne trečią mėnesį atlyginimų negaunantis „mergaičių“ kolektyvas.

Bet jei jau Genadija nesistengia, tai nesistengia dėl visų. Ta moteris daro viską, ką gali. UAB „Sparnalita“ sėkmingai dalyvaus net dešimtyje civilinių bylų. Kaip atsakovė, savaime suprantama.

Na štai, Irena jau išsimaudė, stovi tolėliau, užsimerkusi, išsižergusi prieš vakaro saulę. Nebėr ko laukti – jungiu garsą.

– O ką, nevogtum? Aš vogčiau. Jeigu galėtum? Aišku, vogtum, – sako Eugenija apžiūrinėdama savo šlaunis.

Vita nesigina, apžiūrinėja savo krūtinę.

– O kas jai? O kas man? Nusispjauti į visokias inspekcijas. Jolantėle, o tu?

Jolantėlė išplečia akis. Jeigu turėtų žvėrelio ausis, prispaustų prie pakaušio.

– Ką? Ką? Ką?

Ji nuo vaikystės tokia – neprimato ir, atseit, neprigirdi. Gudruolė. Nori laiko pagalvoti.

Atgyja Irena. Atsimerkia, pakruta, žengia pledo link, pasilenkia, pasiima plonų cigarečių pakelį.

– Man, merginos, kita savaitė – paskutinė, – dešimtą kartą praneša tą pačią naujieną.

Irena – išmintingiausia. Ji turi savo stilių ir sodą, kuriame atostogauja anūkai su šuneliu.

– Klausiu, ar vogtum? – Eugenija iš nekantrumo net pliaukšteli sau per šlaunis.

– Ką? Ką vogčiau? – nematomos Jolantėlės ausytės net virpa. Kaip visada.

– Įdomu ką. Kaip mūsų Genadija.

Jolantėlė neatsako, tik sukikena.

– Kas čia juokingo? – Eugenija nusisuka ir įsispitrija į upę. – Juokinga jai.

Irena išpučia dūmą ir išraiškingai, sausai pakosėja. Steša du kartus sumirksi.

Jolantėlė amžinai (jau kokius 36 metus) prie visų derinasi ir niekaip negali prisiderinti. Leiskite, pasakysiu už ją – Jolanta nevogtų. Niekada. Iš principo. Ji geriau dirbtų.

Tas, beje, akivaizdu. Ypač šeštadienio rytais, kai ji (vienintelė tokia pareiginga) pasiima dukrą ir eina nešioti penktadienį neišnešiotų laiškų. Žmonės ne darbe, namuose, va ir įteikia ramiai. Laikraščiai, kvietimai į parodas, kartais koks šaukimas į teismą. Bet šiaip – vienas malonumas. Nors įmonėms nešioti daug daug lengviau.

Kai motina kreipiasi į dukrą, ta prieš atsakydama gražiai užverčia akis ir taip truputį pabūna. Šiandien ji vėl per trumpu sijonu.

– Arba einam, arba ne, – sudraudžia motiną dukra.

Prašom – kažkas kažkam iš pat ryto sugadino nuotaiką, kuri iš esmės negali būti gera, nes paauglystė, ir gyvenama ne taip gerai, kaip norėtųsi.

Jolantėlė suglaudžia menamas ausis, linkteli. Nešulinis asiliukas ir jauniklė išžygiuoja.

Kai pamatau jas šeštadienį tuščioje gatvėje, tarp miesto dulkių ir saulės ratilų, motiną, laimingą, kad gavo pabūti su dukra, ir dukrą, suirzusią, nes tenka būti su nepopuliaria motina, – tylinčias ir dirbančias, kai visi bendrauja ir atostogauja, noriu atimti Jolantėlę iš jos dukros. Atimčiau ir atiduočiau brolio vaikui. Alisai. Ji labai panaši į tetą. Dora, kibi, irgi su akinukais, su ilga arklio uodega, panašia į išbalusius vandens augalus.

Jos viena kitą supranta iš pusės žodžio.

– Aš jam sakiau, aš tau sakau, aš jam sakiau – negali ir nereikia. Nieko negalima išsimokėtinai pirkti, – sako Alisa sekmadienį parkelyje.

Teta iškart reaguoja:

– Pas mus atsilaisvina vieta. Gal nori? Gal jis nori?

Alisa pasižiūri per akinių viršų į tetą, bet skaudinti – neskaudina.

Jolantėlei vis tiek sakyk, ką nori, o gera vieta tuščia ilgai nebūna. Prieš pirmadienį ji nerimsta. Nors persiplėšk! Matosi, jėgos per savaitgalį grįžo – atjaunėjo tiesiog akyse. Užmigti negali, vis mąsto, kaip išnaudoti šitokią galimybę.

Aš irgi mąstau. Kaip galiu padėti? Dar truputį užkandžiauju prieš miegą. Ir kavos, atrodo, per daug išgėriau. Tuoj reikės televizijos terapijos.

Aišku, galėčiau Jolantėlę perrašyti. Bet ką ir kur taisyti? Žmogui gi nemažai metų, ne vakar gimus juk. Užteks pakeisti profesiją ar teks imtis ir kojų ilgio? Ir kur padėti dukrą? Ji gi nepažins mamos. Atsikratyti ponios Genadijos? Man tai kas. Bet Valerijonas, aišku, prasigers be jos. Vėl blogai.

Jolantėlės gyvenimas knapsi ant pilvo pasidėjęs meilės romaną, jam net neįdomu, pagalbos nelauk. Reikėtų surengti vakarinį pasirodymą – skandalą „O kas tau išvis įdomu?“, trenkti jam, kad net akiniai nulėktų. Po to neva pavargti ir suklupus apsiverkti.

Bet Jolantėlė kaip pratusi – susitvarko be patarimų. Ji sugalvojo – pakvies į „Sparnalitą“ savo motiną pensininkę. Viskas pažįstama, patikrinta, dviese – linksmiau. Kaip sakoma, į namus – tai ne iš namų. Įdomu, beje, kas taip sako. Ponia G., matyt.

– O jūsų įmonė kartais nebankrutavo? – klausia jauna administratorė per trumpu sijonu.

Ponas Valerijonas žiūri į grindis ir neaiškiai purto galvą. Keista – pavadinimas tai tas pats. Ir mašina ta pati. Ir jis tas pats, tik senesnis.

Jauna administratorė prisimerkusi sukiojasi kėdutėje ir žaidžia su tušinuku. Gal jai pasiutligė?

– Gaila, – sako aukštu balsu ir kaip bulius išpūtusi šnerves penkis kartus pasirašo laiškų priėmimo blanke. Dėkodamas ponas Valerijonas kažkaip šypso.