Juoda ir balta

I

 

– Ten gulėjo žmogus.

– Argi? Gal tiesiog didelis šiukšlių maišas?

– Ne, tikrai mačiau, kad žmogus. Gal bandė prisidegt cigaretę, nes mačiau, kaip žiebia ugnį.

2016-ųjų vasario 16 diena. Dvidešimt antra valanda. Tamsu. Iš kino teatro Kojelavičiaus gatve važiuojame namo.

– Vadinasi, reikia sustoti. Jeigu žmogus – sušals, – sakau Ramunei, dairydamasis, kur siauroje gatvelėje galėčiau apsukti automobilį.

Nėra kur apsisukti, važiuojame dar apie pusę kilometro, tada aikštelėje prie užtvankos, šalia nakvynės namų, apsisukame ir grįžtame ieškoti šalikelėje gulinčio žmogaus.

Randame.

Sustabdau automobilį, įjungiu avarinius žibintus ir lipu lauk. Einu prie gulinčiojo.

Priėjęs atsistoju taip, kad mane matytų, ir kažkodėl tyliu. Žmogus žiūrėdamas į mane ir taip pat tylėdamas voliojasi ant žemės.

– Ar viskas gerai? – galiausiai paklausiu.

– Kas čia tau bus gerai, – vos suprantamai murma sau po nosimi gulintysis.

Tikrai, kas gi čia gali būti gerai, jeigu žmogus naktį voliojasi pakelėje. Kvailas klausimas.

Vėl tyliu. Žiūriu mėgindamas suprasti, vyras čia ar moteris.

Jis (ar ji) vis dar voliojasi, mėgindamas (mėgindama) prisidegti suplyšusią cigaretę. Veidas išpurtęs. Iš veido tikrai nesuprasi, vyras čia ar moteris.

Nusprendžiu, kad vyras.

– Negerai, – sakau, – sušalsi čia naktį.

Jis vaiposi. Lyg ir nori kažką man atsakyti, bet neišeina.

– Jeigu galima – rusiškai, – tarsteli po kelių akimirkų.

– Sakau, sušalsi čia naktį, – dabar jau kalbu rusiškai.

– Šalta, – atsako jis ir pakėlęs visaip sukioja savo plaštakas, demonstruodamas, kad plikoms rankoms tikrai šalta.

– Negaliu čia tavęs taip palikti, reikia kažką daryt, – sakau.

– Nereikia, – atrėžia, – eik atostogaut, su manim viskas bus gerai.

– Kur ėjai? – kalbu toliau. – Gal į nakvynės namus? O gal gyveni kur netoliese?

– Nežinau, – sako vėl iškėlęs rankas ir visaip sukiodamas savo plaštakas. – Šalta.

Mėgina iš naujo prisidegti cigaretę. Nepavyksta. Tada bando atsistoti. Nepajėgia. Toliau voliojasi pakelėje.

Grįžęs į automobilį skambinu 112.

– Kojelavičiaus gatvėje prie kelio guli žmogus, – sakau, – negaliu jo čia taip palikti.

Operatorė pasitikslina vietą, paprašo, kad pabūčiau, iki atvažiuos policijos automobilis.

– Kada jie atvažiuos? – pasitikslinu.

– Geriausiu atveju po dvidešimties minučių.

Kurį laiką abu su Ramune sėdime automobilyje, paskui išlipu laukan.

Minus trys, tamsu, vienoje kelio pusėje teka ir nakties tyloje kaži kaip grėsmingai šniokščia Vilnelė (esame netoli užtvankos), kitoje pusėje – aukštas, tankiai pušimis apaugęs kalnas, virš galvos it koks žibintas pro debesis šviečia priešpilnis mėnulis.

Juoda su baltu. Juodas pasaulis ir baltas mėnulio prožektorius. Nuo to prožektoriaus tik dar juodžiau – dar atšiauriau, lyg būtum kokiame civilizacijos nepaliestame užkampyje.

– Vilkų pasaulis, – sakau priėjęs prie gulinčiojo.

Jis primerkia kairę akį. Ima dairytis. Jam baisu.

– Kas tu toks? – klausia. – Eik atostogaut. Aš susitvarkysiu.

– Vilkų bijau, – priduria kiek patylėjęs ir iš polietileninio maišelio išsitraukęs kaži kokį skudurą mėgina užsidengti akis.

Kairėje rankoje vis dar laiko aplamdytą, prisidegti taip ir neįstengtą cigaretę. Iškelia ranką aukštyn – lyg plauktų vandeniu ir stengtųsi nesušlapinti virš vandens paviršiaus iškeltos cigaretės.

Grįžtu į automobilį. Vyriškis raičiojasi pakelėje, mėgindamas įsisupti į tą aplamdytą skudurą, tikriausiai įsivaizduodamas, jog guli kur nors lovoje (o gal paplūdimyje – juk kalbėjo apie atostogas), o skuduras esantis koks nors užklotas.

– Ką jis čia daro? – klausia Ramunė.

– Tikriausiai mėgina užsikloti, – sakau.

Ne, jis ne apsikloti mėgina. Pagaliau suprantu, ką jis nori man parodyti. Skuduru dangstydamasis galvą jis demonstruoja, kad jam trukdo mirksintys automobilio avariniai žibintai.

– Negaliu išjungti, – aiškinu priėjęs, – tamsoj gali atsitrenkti kita mašina.

Vyriškis nerimsta. Būtų gerai, kad greičiau atvažiuotų policija – kol jis besiraičiodamas dar neišritavo į važiuojamąją kelio dalį.

Policija atvažiuoja lygiai po dvidešimties minučių.

Specialus mikroautobusas. Iš jo išlipę du vyriškiai apsimauna pirštinėmis.

– Važiuokite, – sako (tokiu tonu, kuris reiškia maždaug: ko čia lauki, ko čia dar spoksai), – mes patys susitvarkysime.

– Ar tikrai? – mano balsas nervingas.

– Ačiū Jums, kad palaukėte, – mandagiai ir be patyčių balse prataria kitas policininkas.

Važiuojame.

Iš pradžių į kitą pusę, negu yra mūsų namai.

Važiuojame apie puskilometrį, kol randame kur apsisukti. Grįždami matome, kad žmogus į mikroautobusą jau įkeltas. Pakelėje palikti tik jo skudurai ir polietileninis maišelis.

– Gal žmogui reikia tų skudurų, – sakau Ramunei. – Gal kokių svarbių daiktų turi maišelyje, negerai, kad nepaėmė.

Tiek jis ir teturi, galvoju važiuodamas toliau tamsia nakties gatve. Tik tiek – keletą sulamdytų skudurų ir maišelį. Niekam nereikalingus, šūdo vertus niekalus.

Niekalus?

Gali būti, kad kažkas iš tų niekalų vis dar laiko žmogų gyvą. Kas nors labai brangaus, kokia nors nesąmonė, kuri naktį tamsioje Vilniaus priemiesčio gatvėj – miške palei upę – priverčia užsidegti žiburėlį, netgi ne žiburėlį, priverčia įskelti kibirkštį, kurią atsitiktinai pamato pro šalį važiuojančio automobilio keleivė.

Tamsią naktį, tamsybių tamsybėse akimirkai suspindusi švieselė. Išgelbėjusi žmogui gyvybę.

Argi ne tokia yra šviesos paskirtis?

 

– Kodėl nori būti diakonas? – klausia netikintys giminaičiai ir pažįstami. – Kokia tau iš to nauda?

– Ne dėl naudos, – sakau, – žinoma, jeigu neskaičiuosime Dangaus karalystės.

Lyginant su ja, niekas neturi naudos – nė vienas dalykas šiame pasaulyje. Nauda nėra tai, ką galime pačiupinėti.

– O pastorium nenori būti? – erzina.

– Tai kad ne, – sakau.

– Kodėl?

– Pastoriui reikia daug kalbėti, sakyti pamokslus, o aš kalbėti nenoriu.

Žmonės juokiasi išgirdę tokius mano žodžius.

– Nenori kalbėti? Juk rašai knygas, jeigu norėtum nekalbėti, nerašytum.

Knygose noriu kalbėti, o bažnyčioje noriu tylėti. Noriu tylėtojo tarnystės. Galbūt kaip tik todėl, kad rašau knygas, kad daug kalbu.

Tylos!

Štai parašau „tylos“ ir prirašau šauktuką – ką tai reiškia? Ko tada noriu: tylos ar riksmo?

Tyla yra pats garsiausias riksmas.

Labai daug tuščių žodžių. Visi moka kalbėti, mažai kas moka tylėti. Ne, tyla pati savaime nieko nereiškia. Ji yra toks pats niekis kaip ir žodžiai. Aš ne tylos noriu. Noriu veikti. Ne kalbėti. Noriu tylėti ir daryti.

Nenoriu sakyti jokių pamokslų.

Mokyti yra lengva (?). Yra labai lengva pačiam neišsilaikyti to, ko mokai kitus. Yra labai lengva pamokyti ir nueiti. Yra labai sunku tylėti ir daryti tai, ko norėjai pamokyti kitus.

Kai sirgo mano mama, onkologijos ligoninėj mus daug kas lankė. Ir įvairūs tikintieji, iš įvairių konfesijų.

Kalbėti apie Dievą?

Taip. Labai gerai. Labai tinkama vieta – žemiškojo kūno mirties prieangyje.

Bet kiek tuščių žodžių. Dieve mano, kiek tuščių žodžių! Kiek geltonsnapių jauniklių, kurie net nuovokos neturi, kaip žmogus jaučiasi pro gęstantį žemiškąjį kūną žvelgdamas į amžinybę. Oi, kaip toli jis žiūri. Kaip giliai.

Dievas?

Dievas tvarkosi pats. Daug išmintingiau negu žmonės – žmonėms neprieinamais būdais – tiesiai į sąmonę, į sapnus, į baimes, į kliedesius. Jis ima žmogų. Jis jau ima savo tikintįjį už rankos ir veda.

Amžinybės tyla. Tolstantis pasaulio triukšmas. Tolstantys trikdžiai. Paukšt ir išjungia. Pats Dievas išjungia įnirtingai nusiteikusių geltonsnapių triukšmą. Mirštančioji šypsosi. Būkit palaiminti, naivuoliai, aš jau girdžiu visai kitus žodžius. Jų nereikia rėkti. Atsigėrusi jų daugiau niekada nebetrokšiu.

Kalbėtojai, ateinantys išlydėti mirštančiosios. Mirštančiųjų.

Man įspūdį padarė tik tie, kurie sakė:

– Gintarai, mes atėjome čia, vadinasi, dabar pabūsime su tavo mama. Gali dėl nieko nesijaudinti, važiuok namo, nusiprausk, pavalgyk, esam broliai ir seserys Jėzuje Kristuje; kol tavęs čia nebus, tavo mama bus pasirūpinta tikrai ne prasčiau negu tada, kai čia esi tu.

Tai yra tarnystė.

Todėl diakonas. Patarnautojas.

Pabūti su žmogum ir patylėti.

Pamaitinti, nuprausti, neužstoti iš amžinybės sodų šviečiančios saulės.

Nereikia rėkti. Nereikia balso. Mažyčiu šaukšteliu nuo sunkios ligos rijimo refleksą praradusiam žmogui sugirdyti tris lašelius vandens – tai yra garsiausias riksmas, angelai pagriebia šį riksmą ir neša prie Dievo sosto.

 

II

 

Vieną 2014-ųjų gegužės sekmadienį į mūsų bažnyčią atėjo grupelė anksčiau nematytų žmonių. Penki suaugusieji ir du vaikai. Kalbėjo rusiškai, sakė atėję į šią bažnyčią, nes sužinoję, kad čia pamokslas ir visas tarnavimas yra verčiami ir į rusų kalbą.

Tikrai taip. Išdalinome žmonėms ausines, kad galėtų girdėti vertimą į jiems suprantamą kalbą.

Pasibaigus tarnavimui dar kiek pabendravome. Svečiai papasakojo, kad į Lietuvą atvyko iš Ukrainos. Tikisi, kad laikinai, bet ką gali žinoti. Karas yra karas. Jie – iš rytinės Ukrainos dalies, Mariupolio, dabar aplink šį miestą – mūšių teritorija.

Lietuvoje jiems labai sunku – nei kur gyventi, nei kur dirbti, turi šiek tiek pasitaupę ir su savimi atsivežę pinigų, bet jų užteks tikrai neilgam.

– Dievas mums padės, nepražūsime, – staiga visai gražia lietuvių kalba prabilo iki tol rusiškai kalbėjusi moteris. – Aš gimiau čia, Lietuvoje, čia yra mano tikroji Tėvynė.

Žmonės į bažnyčią ateidavo kiekvieną sekmadienį. Dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, vasaros pabaigoje važiavo į kelias dienas trukusią bažnyčios stovyklą.

Susibendravome, stengėmės būti jiems paguoda, patarnautojais – broliais ir seserimis Jėzuje Kristuje.

Septyni žmonės iš Ukrainos. Apie kiekvieną jų noriu tarti keletą žodžių.

 

Motina –

Gimusi ir augusi Lietuvoje, vėliau išvyko dirbti į Ukrainą, ten susituokė, tapo Ukrainos piliete, nukirto savo lietuviškas šaknis ir tikriausiai niekada nemanė grįžti gyventi į gimtąją šalį.

Moka kalbėti lietuviškai, bet mes kažkodėl ją kalbiname rusiškai. Pirmomis dienomis dar dvejodavome, kuria kalba (lietuvių ar rusų) turėtume bendrauti, tačiau ilgainiui perėjome prie rusų kalbos (galbūt todėl, kad mūsų pokalbius galėtų suprasti ir jos šeimos nariai).

Šeimos nariams ji atrodo lietuvė, lietuviams atrodo ukrainietė. Padėtis šiek tiek šizofreniška: grįžai į savo gimtąją šalį (tiesa – iš reikalo), o toje šalyje tave jau laiko svetimšaliu.

Funkcijos?

Kadangi iš visų šeimos narių geriausiai pažįsta Lietuvą, yra atsakinga už visų dokumentų tvarkymą (lietuviškai rašyti padeda bažnyčios broliai ir seserys) ir formaliuosius integracijos į mūsų šalies visuomenę procesus.

Lietuvoje jaučiasi pusėtinai. Gali greitai čia pritapti.

Keista yra rašyti „pritapti“. Argi reikia pritapti savo Tėvynėje? Bet Lietuva šiandien ir Lietuva prieš trisdešimt metų nėra ta pati.

 

Tėvas –

Viskas žlugo. Visas įprastas, tvarkingas ir ritmingas gyvenimas, aplinka, kurioje žmogus buvo gerbiamas ir turėjo aiškią vietą visuomeninėje hierarchijoje.

Jis dirbo gamykloje, uždirbo tiek, kad galėjo gana neblogai išlaikyti šeimą: turėjo butą, automobilį, sodą, gražią iš Lietuvos į Ukrainą gyventi atvažiavusią žmoną, užaugino du sūnus, augino ir trečiąjį – pagranduką (šitas dar lankė tik pradinę mokyklą), turėjo draugų, kaimynų, su kuriais mielai bendraudavo, buvo gerbiamas kaip tvarkingas tėvas, darbuotojas, kaimynas.

Dabar viso šito nėra (?). Prapuolė kaip į balą.

Kilus karui, jis, saugodamas savo vyresniuosius sūnus, paliko visą ligšiolinį gyvenimą ir išvyko į menkai pažįstamą šalį, kurioje yra niekas.

Nei kur dirbti, nei kur gyventi, nei iš ko pragyventi. Žmogus jaučiasi atsakingas už savo šeimą, nori ją apsaugoti, nori ramybės. Bet argi įmanoma rasti ramybę, kai esi niekas? Kai gyvenimas eina į pabaigą, jėgos jau nebe tos kaip jaunystėje, o tu staiga atsikliūni viename lygmenyje su benamiais, alkoholikais, negailestingai savo gyvenimą iššvaisčiusiais žmonėmis.

Ne, jis nieko nešvaistė. Jis taupė, saugojo, stengėsi. Bet gyvenimas – taip, pats gyvenimas – ėmė ir iššvaistė jį patį, sviedė lauk iš to, kas įprasta ir suprantama.

Viską pradėti nuo pradžių? Ar vis dar esu tėvas? Ar vis dar esu savo žmonos vyras? Ar apskritai esu? Kas esu? Ne, klausimas „kas esu“ manęs nekankina, dabar aš jo negaliu suprasti, mane varo iš proto kiti klausimai: kas bus? kaip gyvensiu? Pasaulis – didelė juoda masė, grasinanti mane sutraiškyti. Yra juoda. Naktimis negaliu miegoti, nenoriu valgyti, bloga širdžiai.

Mes kalbėjomės. Daug kalbėjomės su šiuo žmogumi (taip, vis dėlto yra ir tokia viena iš mano funkcijų bažnyčioje).

– Milžinai pastojo tau kelią, – sakiau (puikiai suprasdamas, ką šis žmogus jaučia, – pats esu ėjęs per panašius – tik silpnesnius – dalykus), – galiu duoti patarimų, ką daryti, bet visa tai bus tuščios kalbos. Reikia rasti savo išeitį. Savo būdą įveikti milžinus. O tu juos būtinai įveiksi. Dievas žino, ką daro.

Gali būti, kad tai bus paskutinė kova. Net ir taip gali būti. Svarbu yra negalvot nei apie pergalę, nei apie pralaimėjimą. Nesvarbu, kas bus. Svarbu, kas yra dabar. O dabar yra žūtbūtinės kautynės. Vadinasi, reikia kovoti. Iš visų jėgų, nesidairant nei į kairę, nei į dešinę, nesigręžiojant atgal. Galvos per aukštai kelti taip pat nereikia. Geriau truputį nuleista galva, šiek tiek nudelbtomis akimis. Kovoti ir mėgautis tuo, kad kovoji, nes kol gali kovoti, vis dar esi gyvas, vis dar esi, o tai yra daugiau už viso pasaulio turtus, tai yra daugiau už visa, kas buvo. To, kas buvo, nebėra, o tu esi – – – Išvedžiojimai? Tuščios kalbos? Bet aš juk perspėjau, kad visi mano patarimai atrodys tuščios kalbos. Kiekvienas stengiamės išlikti taip, kaip išmanome, kiekvienas triuškiname kelią pastojusius milžinus savais metodais, jeigu tokia bus Dievo valia, Jis pažvelgs į kovotoją ir vienu pūstelėjimu nušluos nuo kelio visas kliūtis, visus sušiktus milžinus, kurie, lyginant su Dievu, tėra bejėgiai neūžaugos – –

 

Vyriausiasis sūnus –

Paklaustas, kaip sekasi, visada atsako:

– Puikiai. Grįžau į savo tikrąją Tėvynę – namo. Visą gyvenimą šito norėjau.

Nežinau, ar jis tikrai gimė Lietuvoje, ar tik dabar taip tiki, bet Lietuvoje jaučiasi stebuklingai gerai. Tarytum koks emigrantas, atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas – svajonių šalį.

Ukraina dabar jam beveik neegzistuoja. Ne tik neplanuoja, bet net ir nenori niekada ten sugrįžti, savo gyvenimą rengiasi kurti Lietuvoje. Jam sekasi: randa darbų, gali pragyventi ir išlaikyti savo šeimą. Bendraudamas su juo matau nemažai nuneigtų, nepripažįstamų emocijų (kurios drauge su Ukraina liko kažkur praeityje – beveik neegzistuojančioje, su dabartimi nesusisiekiančioje erdvėje), tačiau neabejoju, kad šis vyras kuo puikiausiai integruosis į mūsų šalies visuomenę, bus darbštus ir naudingas.

Ir veikiausiai laimingas.

 

Vyriausiojo sūnaus žmona –

Liūdnesnė už savo vyrą.

Jauna, tvirta, moteriška. Lietuvoje ėmė lauktis antrojo kūdikio. Ateitis jai šiek tiek kelia nerimą. Ir tas „šiek tiek“ gali virsti ramybe arba labai dideliu nerimu: panašiai kaip einant bordiūru – pasvirsi į vieną pusę, gal ir nieko, užžengsi ant šaligatvio ir eisi sau ramiai toliau, pasvirsi į kitą pusę, gali iššokti į kelią, o ten daugybė automobilių, žiūrėk, dar koks ims ir partrenks.

 

Vyriausiojo sūnaus sūnus –

Dar visai mažas, neseniai pradėjęs vaikščioti. Pirmieji jo žingsniai veikiausiai buvo jau per Lietuvos žemę. Jis vargiai atsimins savo gyvenimą iki atvykstant į čia.

 

Vidurinysis sūnus –

Šeimyna mano, jog į Lietuvą atvažiavo pirmiausia dėl šio jauno vyriškio – kad nepaimtų į kariuomenę ir nežūtų.

– Surinko jaunus vyrus, – pasakoja motina, – iš mūsų daugiabučių kiemų. Kelias dienas apmokė ir tiesiai į frontą. Per pirmą ataką visi žuvo. Ką jie, šautuvu dar vos moka naudotis, o rusų pusėj tai juk profesionalai. Parvežė krūvą lavonų. Siaubas. Nenoriu, kad mano sūnui šitaip.

O sūnus nori kariauti. Vienintelis iš visos šeimos daug mieliau būtų likęs Ukrainoje. Ko jam čia toje Lietuvoje? Kas keršys už kiemo draugus, už prarastą gyvenimą? Jis jaučiasi kaltas, kad čia atvyko. Tikriausiai tėvai todėl taip ir skubėjo išvažiuoti, taip spaudė vykti kartu: matė, kad sūnus veržiasi kariauti.

Tvirtas, raumeningas, žydintis. Tik patirties dar trūksta. Dar nemoka, kaip tinkamai save saugoti.

Pasaulis laikosi kaip tik ant tokių žmonių: kurie nemoka savęs saugoti, kurie daro daugiau, negu gali, kurie mano galį daugiau, negu atrodo aplinkiniams. Gyvybės šnervės, tūžmastis, į nudailintas formas nesutelpanti galia. Kaip trapu yra visa, kas mėgina šią galią suturėti, kaip laikina. Ji susprogdina visus indus, visas mėginančias ją sutalpinti talpyklas.

 

Jaunėlis –

2014-ųjų rugpjūčio 14–16 dienomis su bažnyčios bendruomene buvome išvykę į stovyklą Trakų rajone. Orai pasitaikė tikrai geri: dienos saulėtos ir šiltos.

Vakarai ir naktys rugpjūčio viduryje jau būna gerokai atvėsę.

Vieną tokį vakarą, leidžiantis saulei, iš lėto temstant ir stiprėjant vėsiam vakaro vėjui, eidamas paežere netoli pagrindinio kaimo sodybos pastato aptikau ant medinio gulto gulintį ką tik ežere išsimaudžiusį nuo vėstančio vakaro vėjo treninginiu bliuzonu krūtinę užsiklojusį Ukrainos jaunėlį (jam maždaug šešeri).

– Sušalsi, – pasakiau, – eik pas mamą, paprašyk šiltesnių rūbų, negulėk šitaip ant vėjo.

– Ja svoju odeždu v Ukraine ostavil, – atsakė jis man gan agresyviu, kaži kokio suaugusio žmogaus balsu.

Kareivis, pagalvojau, šitas tikrai kovos už savo gyvenimą.

Yra gili trauma, kurią suprasti jis dar per mažas. Trauma ir jėga, didžiulė prie radikalių gyvenimo pokyčių žmogui leidžiančios prisitaikyti pirmapradės gyvybės galia.

– Ja vsio tam ostavil, – piktai (iš suaugusiųjų išmoktais žodžiais?) burbėjo jis.

Apsisukau eiti pastato, kuriame turėjome vakarieniauti, link.

– Igruški tože, – staiga nei iš šio, nei iš to pridūrė visai ne suaugėlio intonacija.

 

Mūsų krikščioniška bendruomenė šiai iš Ukrainos atvykusiai šeimai nemažai padėjo.

Vienas brolis užleido juos gyventi į jam po senelės mirties priklausantį butą. Rinkome pinigus ir rėmėme šeimą iš Ukrainos. Valdiškose institucijose dirbantys ir todėl biurokratinius reikalus geriau išmanantys tikintieji padėjo tvarkyti gyvenimui Lietuvoje reikalingus dokumentus (atvykusieji nenorėjo gauti pabėgėlio statuso, jie norėjo gauti Lietuvos pilietybę; pasirodo, tą padaryti įmanoma, nes šeima turi lietuviškų šaknų; įmanoma, bet procesas ilgas, sudėtingas, brangus). Kas kur galėjome, ieškojome atvykusiesiems darbų. Jų rasdavom, bet labai sudėtinga gauti leidimą dirbti Lietuvoje.

O kiek kainuoja visi tie popieriai! O laikas eina, reikia valgyti, mokėti komunalinius mokesčius, reikia apsirengti.

Praėjo vasara, atėjo ruduo. Žmonės neatsivežę šiltesnių rūbų. Kai važiavo į Lietuvą, dar tiksliai nežinojo, kuriam laikui važiuoja. Gal karas tuoj baigsis ir bus galima grįžti namo.

Bet karas nesibaigė. Jis vis stiprėjo. Ir su kiekvienu mėnesiu darėsi aiškiau, kad nebėra kur grįžti. Subombarduota, išgriauta. Namų nėra. Nėra to gyvenimo, kuris buvo. Žūtbūt reikia kabintis čia: rasti naujus save ir naujus namus.

Čia labai paviršutiniškai rašau. Neturiu teisės aprašinėti to, ką žinau, mačiau, per ką mėginau ir pats padėti šiems žmonėms pereiti.

Taip, mėginau. Tiek, kiek sugebėjau – kaip krikščionis, kaip išsilavinęs žmogus, kaip ėjęs per areštines ir tardymo izoliatorius, onkologijos ligoninės palatas, kaip matęs griūnančius žmonių gyvenimus, kaip žinantis, kas yra depresija, ir kruvinais kumščiais daužęs gleivėtus jos nasrus.

Menkos yra mano jėgos, visų mūsų jėgos, bet galingas yra Tas, kuris klauso mūsų maldų, kuris reguliuoja mūsų gyvenimus bei visa, kas tik vyksta šiuose ir anapusiniuose pasauliuose.

Žmonės liko gyvi. Mirė ankstesniam savo gyvenimui ir kėlėsi naujam. Po truputį mokėsi čia gyventi, rado, kaip būti. Ir kuo labiau rado, tuo labiau tolo nuo mūsų bažnyčios.

Net „ačiū“ nepasakė, net nenusišypsojo už visą mūsų pagalbą (kai kurie broliai ir seserys šelpė vargšus pabėgėlius iš savo pačių neturto). Negaliu dėl to pykti. Puikiai suprantu, kodėl taip buvo. Kodėl taip turėjo būti.

Kai jie jau ėmė kabintis į naująjį savo gyvenimą, negalėjo gręžiotis atgal. Negalėjo žiūrėti į savo baimes, savo sunkiausias dienas, save pačius bėdiniausiais pavidalais, į kuriuos gyvenimas juos buvo panardinęs atvykimo į Lietuvą pradžioje – tada, kai nutrūko visos gijos su ankstesniais jų gyvenimais, su ankstesne ramybe, padėtimi visuomenėje, įprastybėmis, kai jie karo išmesti į naująjį gyvenimo krantą pasijuto esą be nieko – bejėgiai, nuogi tarsi kokie kūdikiai nepažįstamame pasaulyje, kai visu savo aštrumu prie jų kūnų ir psichikų priartėjo geležtė su užrašu: būti ar nebūti.

Būti ar nebūti?

O jeigu būti, tai kaip?

Jie neatsakė į šitą klausimą. Nedrįso. Atvykę į Lietuvą vis dar bėgo.

Pasakyti „ačiū“ gali tik tada, kai jau sustoji. Kai jau sustoji ir suvoki: gana, nebeturiu kur trauktis, pakaks man būti šešėliu, pakaks būti šmėkla, esu žmogus, prisiimu atsakomybę – net jeigu liksiu be dantų, be plaukų, be pautų – gana, nebeturiu kur trauktis – dabar arba niekada – dabar susigrumsiu su savo milžinais, demonais, likimu – man nėra ko bijoti, net jeigu nelaimėsiu šitos kovos, nes dabar – taip, dabar aš vis tiek esu miręs – privalau tą pripažinti: toks, koks esu dabar, esu lavonas, toks mano gyvenimas, koks yra dabar, nėra gyvenimas – – Žmogus kartais turi sustoti ugnimi alsuojančioje kryžkelėje ir apsispręsti. Negalima visą laiką bėgti. Ypač kai pabėgti yra neįmanoma.

Jie mėgina pabėgti. Nes yra pabėgėliai. Pabėgėliai nuo savęs pačių. Gyvenimo gelmėse besivartančios, savastį rizikuojančios prarasti žuvys. Iš bandos išklydusios avelės.

Bažnyčia žmonėms ėmė asocijuotis su sunkiausiu jų gyvenimo periodu, su jausmais ir išgyvenimais, kuriuos patyrė sudėtingiausiu gyvenimo periodu. Bažnyčia ėmė asocijuotis su atsiminimais, kuriuos žmonės norėtų nugramzdinti į nebūtį, išstumti, nuneigti, pamiršti, kurių nenorėtų įsinešti į naująjį – laimingąjį (?) – savo gyvenimą.

Į mūsų bažnyčią jie negrįš. O jeigu grįš, tai bus jau visai kiti: subrendę, liovęsi bėgti, kaktomuša susidūrę su kelią jiems pastojusiais milžinais ir demonais. Ne tik susidūrę. Nugalėję. Taip, Viešpatie, dabar ir visada meldžiu, kad jie nugalėtų, kad liktų nugalėtojų pusėje.

 

III

 

2016-ųjų vasario 25 dienos šviesos blyksniai: tai išlenda saulė ir už lango tampa labai šviesu, tai visiškai pajuosta – dangų užklojus storam debesų sluoksniui.

Esu nei paleistas, nei pakartas. Visą savaitę sergu. Bet labai keistai: kiek sveikata pagerėja, tiek ir pablogėja. Kiek šviesu, tiek ir juoda. Atrodo nesąmonė, bet kad tikrai taip.

Blogai jaustis pradėjau dar šeštadienį. Iš pradžių atrodė, kad puola paprasčiausia sloga (į tokią net dėmesio nekreipčiau), šiek tiek užgulė nosį, sumažėjo jėgų. Sekmadienį jėgų sumažėjo dar labiau: po pietų sėdėdamas bažnyčios vyrų susirinkime pasijutau labai blogai – lyg būtų pakilusi aukšta temperatūra (nepakilo).

Pirmadienį į darbą nėjau ir rodės, jog baigiu pasveikti. Antradienį kelioms valandoms darbo reikalais nuvykau į miestą, bet naktį jaučiausi vėl labai blogai. Negalėjau net miegoti.

Trečiadienį trumpam vėl nulėkiau į darbą. Kamavo kosulys, balsas visiškai užkimo.

Šiandien, ketvirtadienį, lyg ir atkimo, bet skauda dešinį šoną nugaroje. Ne tik skauda, dar spaudžia ir dusina.

– Tikriausiai gripas, – juokėsi bendradarbiai, kai paskambinau pasakyti, kad šiandien ir veikiausiai rytoj neateisiu į darbą.

– Gripo nebuvo, – juokiausi ir aš drauge, – nebent prasirgau net nesupratęs, o dabar kokios gripo komplikacijos pripuolė.

Daug metų nesergu gripu. Gripo sezono metu važinėju po visą Lietuvą, bendrauju su daugybe sergančių žmonių, nekreipdamas dėmesio lankau juos namuose – niekada neapsikrečiu. Kažin, ar galima sulaukti vadinamųjų gripo komplikacijų nesupratus, kad sirgai gripu?

Neįtikėtinas nusišnekėjimas. Ir lėtas nerimo liežuvis – kiekvienąkart, kai suspaudžia nugarą ir ima dusinti.

Noriu pasveikti. Netgi pradėjau galvoti, kad ateinančiais metais skiepysiuosi nuo gripo. Ir jokiu būdu daugiau nemėginsiu nei sau, nei aplinkiniams įrodinėti, kad esu nesusergantis. Pagydei, Viešpatie, mane nuo šito pasipūtimo.

Noriu lengviau kvėpuoti, todėl visą dieną skaitau Sigito Gedos eilėraščių rinktinę „Sokratas kalbasi su vėju“.

Padeda.

Tie ežerynai ir meldynai iš mano vaikystės ir sapnų, iš ateities, kurios laukiau kada nors ateisiant (atėjo? buvo? praėjo?), erdvių, į kurias kada nors maniausi įžengsiąs (įžengiau? vaikštinėjau? vaikštinėju?). Erdvynai, kuriuose yra erdvu kvėpuoti. Visa krūtine, iš giliai, iš gelmių gelmės.

Tik tiek, mielasis Sigitai, lieka po mūsų. Dabar jau visą tavo kūrybą galima „apčiupinėti“, skaityti, vartalioti – suskaičiuoti. Jos labai daug. Mažai kas galėtų lygintis. Bet visa, kas turi pabaigą, ką galima suskaičiuoti, yra labai nedaug. Bet koks daugis, koks didelis jis bebūtų, tėra lašas jūroje, visa, ką galima suskaičiuoti, kas turi skaičių, tėra akimirka begalybėje. Štai ką turiu galvoje, sakydamas, kad tik tiek lieka po mūsų. Tik mažytė, menkutė, suspausta akimirkėlė. Blyksniukas.

Visa matematika, visa filosofija, visa teologija sueina į vieną – akimirkos ir amžinybės – algoritmą. Visa, ką mes galime suskaičiuoti, suvokti ir perprasti, yra akimirka. Visa, kas turi pabaigą (po sekundės, po šimto metų, po milijono šimtmečių), tėra trumputė akimirka. Visa, kas neturi pabaigos, yra amžinybė.

Ir tas „neturi“ čia yra šiek tiek sąlyginis, nes visa, ko mes negalime išskaičiuoti, apskaičiuoti, suvokti, žinoti, visa, kas negali būti užbaigta, įsisąmoninta, „įtobulinta“, neturi pabaigos. Kiekvieną sekundę mes išgyvename amžinybę: gyvename, lyg pabaigos nebūtų, nes nežinome savo mirties valandos. Ir tuo pat metu ta mūsų „amžinybė“ yra įkūnyta, įkaustyta į šimtus, tūkstančius, dešimtis tūkstančių akimirkų. Akimirka ir amžinybė yra viena kitoje – susipynusios, susiliejusios, susitapatinusios.

Kol esame savo žemiškuosiuose kūnuose, kiekvieną sekundę patiriame dvejopą – akimirkos ir amžinybės – laiką. Laikų susidvejinimą, kurį poetiškai galėčiau vadinti laiko šizofrenija: tuo pat metu mes gyvename skirtingose – laiko ir belaikiškumo – dimensijose, o tai reiškia, jog visa, ką mes veikiame (kol veikiame), yra amžinybė, kai liaujamės veikę, toji amžinybė tampa akimirka.

Visa „kol dar nežinia kiek bus“ yra amžinybė ir visa „ko jau nebebus“ yra akimirka. Iki paskutinės tavo gyvenimo akimirkos, Sigitai, tęsėsi tavo kūrybos amžinybė, o dabar yra „tik tiek“ – tik akimirka, nes kai amžinybė persikelia į amžinybę, šiame pasaulyje lieka tik akimirkos. Tik gyvatės oda, tik metafizinės kloakos link neišvengiamai judanti materija. Amžinybėje yra gyvybė, akimirkoje yra mirtis. Šiame pasaulyje mes nuolat esame pusiau gyvi, pusiau mirę.

Tas „pusiau gyvi, pusiau mirę“, žinoma, yra labai sąlygiškas dalykas. Tiksliau būtų sakyti „esame ir gyvi, ir mirę“: nes einame iš karto dviem – gyvybės (amžinybės) ir mirties (akimirkos) – laikais. Nevienodai jais einame. Čia nėra lygiagretumo ir vienodumo. Eidami mes vis labiau grimztame į kažkurį vieną iš šių laikų: vieni labiau į mirtį, kiti – į gyvenimą.

Didžiausia žmogaus skirtybė nuo kitų būtybių (netgi nuo dangiškų) yra Dievo dovana, kad žemiškajame kūne gyvenančio žmogaus gyvybė vis labiau gyvena, o mirtis vis labiau miršta. Tai reiškia: jeigu eini Dievo dovanotu gyvybės keliu, mirtis išmiršta iš tavęs, yra iškloakinama. Angelai neturi šitos malonės, nes jie neina akimirkų laiku (jie yra tik amžinybės laike), gyvuliai irgi neturi šitos malonės, nes jie neina amžinybės laiku (jie yra tik akimirkų laike).

Tik tiek, Sigitai, iš šito mano rašinėjimo – labiau gyvuliams negu angelams. O tiksliau – nei gyvuliams, nei angelams: čia tik žmonėms parašyta. Pats sau rašau, kad galėčiau prisiminti, atrasti iš naujo, kai akimirkos lyg kokia kruša mėgins užpilti man akis, mėgins priversti užsimerkti, nematyti, išsižadėti. Būna juk taip, būna, kad imame vaidinti, jog nesuprantame to, ką puikiai suprantame, ką vieną kartą it kokie akli kurmiai netikėtai atradome. Pasaulis vis traukia mus žemyn, kalnais ir debesynais mėgina užstoti horizontus, bet mes privalome prasibrauti pro visus kalnus, uolynus, debesis, požemius – pro visas sienas, apribojimus, išskaidymus, gąsdinimus.

„Tik tiek“ mes privalome padaryti: tik šiek tiek daugiau, negu pajėgiame, negu įmanoma, negu atrodo, kad įmanoma, negu kas nors mums gali pasakyti, kad yra įmanoma – – nė vienas skaičiuotojas, nė vienas filosofuotojas, nė vienas sakytojas mums nieko negali pasakyti, nes visa, kas yra suskaičiuota, išfilosofuota, pasakyta, pro metafizinę kloaką garma lauk; pro tirpstančias, į nebūtį lekiančias akimirkas – – mes turime išeiti į šviesą, privalome; iš šitų meldynų, ajerynų, ežerynų, iš savo kūnų ir laiko, iš visko, kas yra įlaikinta – – mūsų niekas negali sulaikyti – – aš dūstu, Sigitai, vis labiau dūstu – –

Ne todėl, kad reikia eiti kiaurai užtvarų, ne todėl, kad tai yra neįmanoma – – aš dūstu, jeigu neinu, jeigu išsigąstu, jeigu bent akimirką sudvejoju – – jeigu bent akimirką atsiskiriu nuo amžinybės – – jeigu bent akimirką dingsta viena iš dviejų laiko dimensijų – – su laikinumu nesusijusi gyvybės dimensija – – kai ji dingsta, kai stoju akistaton su apsamanojusiomis, išrūdijusiomis, apkalkėjusiomis, šūdais ir vėmalais prasmirdusiomis akimirkos sienomis, kai pamatau išsišiepusią, kruviną, smirdančią, šlykštybėmis plūstančią metafizinę kloaką – –

Pradedu dusti – – kai užmirštu, kad nesu tik kaulai ir mėsa, kai akimirkų krušos pasėti drakono dantys sudygsta ir priešaky regiu urzgiančią drakono kariuomenę, kai sudvejoju, kai primirštu, kad tai tik šešėliai, miražas – – vaiduokliukai iš Hado išvedant Euridikę, atgalybė, į kurią arklą paėmęs į rankas Dangaus karalystės pilietis neturi gręžiotis – – žinai, imu dusti, jeigu nustoju veržtis pro užtvaras – –

Sustojęs vanduo pelkėja – – akimirkų laikas yra mirtis, yra gyvatės išnara, kuri nukrenta nuo mūsų, nes neįmanoma gyventi mirtyje – – koks tai būtų gyvenimas? – –

Gyventi yra daugiau už viską, kas tik yra – – Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą – argi ne apie gyvybę čia kalbama? – – Dievas yra daugiau už viską, ir nėra nieko daugiau už Dievą; todėl gyventi yra žmogaus panašumas į Dievą, didžiausia Dievo dovana žmogui – – ir čia kalbama apie visai kitokią gyvybę negu gyvulių, negu paukščių, negu žolynų, visai kitokią netgi negu angelų – – čia kalbama apie vis gyvesnę gyvybę, nuo kurios vis mirtiniau nukrenta mirtis – –

Ar mes suprantame, į kur einame?

Kas eina į pragarus, o kas – į dangų?

Ar mes suprantame, ką kalbame – žemiškais žodžiais mėgindami nusakyti dangiškus dalykus?

O kai žiūrime į tai, kas nematoma? Argi žiūrinčiajam gali būti kas nors nematoma?

Ar mokame žiūrėti?

Štai atsimerkiu ir matau pasaulį, štai užsimerkiu ir matau juodumą.

Argi?

Juk iš tikrųjų matau visai ne tai, į ką žiūriu atsimerkęs ir į ką nežiūriu užsimerkęs.

Iš tikrųjų matau visai kitokius dalykus ir mano akys meistriškai mane mausto sąmonę prirakindamos prie daiktų, į kuriuos žiūriu, ir prie tamsos, į kurią užsimerkiu.

Klaidinga pasitikėti meistrišku mulkinimu. Pasitikėti iliuzionistais, magais, paistalais, akimirkų grožiu.

Johanno Wolfgango Goethės „sustok akimirka žavinga“ – argi ne apie amžiną dusulį? Miražai mus dusina, troškina. Kas gers iš šito šulinio, amžinai trokš. Kas kvėpuos iš šito kalėjimo, visada pritrūks oro.

Oro man dabar labai trūksta. Todėl kosčiu, krenkščiu, šnopuoju. Mėginu iškosėti apsamanojusias kalėjimo sienas, laikinumo kaukes, grandines, veržles, kulką –

Taip, jau trečią kartą šiandien atkosčiu kulką. Kažkokio neleidžiančio man kvėpuoti kamščio gabalus. Vienu metu pasidarė taip bloga, kad net turėjau atsigulti ir ramiai pagulėti. Tai muša verčiantis prakaituoti karštis, tai šaltis – irgi verčiantis prakaituoti.

Šešta ligos diena. Simbolinis skaičius.

Bet juokas man iš debiliškų simbolių – –

 

Kvėpuoti.

Vakarop, maždaug pusę septynių, keldamasis iš lovos stipriai iškvėpiau.

Iškvėpiau apie pusantro šimto gramų karšto vandenėlio. Iš pradžių pagalvojau, kad kraujas. Bet ne – tai tik karštas, šlykštus ir gleivėtas (mirties?) vandenėlis.

Spazmai aprimo.

– Reikėtų kreiptis į gydytoją, – pasakė Ramunė.

– Jau ne, – atsakiau.

– Tokių ligų žmonės patys namuose nesigydo, reikia gydytojo, – pritarė mamai dukra.

– Jau ne, – pakartojau.

Šypsojausi, nes ne tokių dalykų esu matęs per savo gyvenimą ir puikiai žinau, kad ne gydytojai sprendžia, kuris gyvens, o kuris ne.

Man nereikia, kad gydytojai patvirtintų, jog gyvensiu.

Puikiai tą žinau.

Žinau, kad baigiasi žiema – –

Ir kad man reikės žiauriai gyvai gyventi – –