Finimondo

Ewa Bieńkowska (g. 1943) – lenkų eseistė, prozininkė, literatūros mokslininkė, vertėja.

 

Arno išsiliejimas iš krantų nėra išskirtinis, netikėtas dalykas. Kitos per miestus tekančios upės pasitenkina retais potvyniais, – kartais rimtų padarinių neišvengiama, – tačiau po katastrofų nujaučiame, kad kažkas panašaus daugiau neturi pasikartoti. O Florencijos gyventojai mano kitaip. Arno išsiliejimai yra tradicija – jų buvo, yra ir bus. Jie skiriasi tik mastais. Anot vienos teorijos, dideli, – ką aš sakau, ne dideli, o didžiuliai, – potvyniai kartojasi kas šimtą penkiasdešimt metų, ir tada tikrai niokoja viską aplinkui. Bet kai žiūriu į jų sąrašą, man atrodo, kad jų pasitaiko dažniau. Vienas toks, įrašytas į juodąsias kronikas, užklupo 1270 metais ir buvo kone mitinis tvanas, kurį minės kartų kartos, idant sukeltų visiems suprantamą siaubo šiurpulį. 1333 metų potvynis „pagarsėjo“ trimis tūkstančiais aukų. Kiti, įvykę 1334 ir 1345 metais, – ištisa juodoji serija, – apgriovė ką tik pastatydintą Senąjį tiltą. Dar kiti užgriūva 1500, 1547, 1557, 1589 metais… XIX amžiuje minimi 1844 metų potvyniai, XX – 1944-ųjų, praėjus trims mėnesiams po Florencijos išvadavimo iš vokiečių. Po kelerių metų pagaliau priimamas sprendimas pastatyti aukštupyje užtvanką, bet tai nepadės veiksmingai sutramdyti Arno.

Paprastai potvyniai prasideda lapkričio pradžioje, tuoj po Visų šventųjų, bet jų pasitaiko ir rugpjūtį. 1966 metų kataklizmas buvo ne tik didžiulis, bet ir informacija apie jį pasklido labai plačiai – pasaulis apie jį sužinojo iškart, nes 1966-ieji jau priklausė masinės informacijos epochai. Paradoksalu, kad pati Italija apie viską sužinojo vėliau nei anglosaksų kraštai, nes pirmą pranešimą išplatino BBC.

Potvynis prasidėjo ilgai trukusiais spalio lietumis, liūtimis ir atkakliomis dulksnomis, kurios kartais gali pranašauti nelaimę. Turistai buvo tik nusivylę orais, o vietiniai tylėjo, stebėjo upės lygį nuo tiltų arba paupių barjerų. Lapkričio 3-iąją, penktadienį, nerimo nuotaikas užgožė prasidedančio savaitgalio šurmulys ir milžiniškos spūstys gatvėse. Teigiama, kad vakaras buvo tamsesnis negu paprastai dėl dangų užklojusių storų debesų, upė gerokai patvino, vandens lygis kilo kas minutė.

Amerikiečių žurnalistė Kathrine Kressmann Taylor, kuri lankydamasi Florencijoje rašė dienoraštį, gyveno „Consigli“ pensione upės pakrantėje, tiesiai prieš Amerigo Vespucci tiltą. Dėl nesibaigiančio lietaus niršo ir tuo metų laiku reti svečiai, ir vietiniai gyventojai. Pensiono šeimininkė visą penktadienio vakarą vis vaikščiojo prie upės ir murmėjo: Quest’ Arno, quest’ Arno… Jos viešbutėlis buvo svečiams strategiškai patogioje vietoje: netoli Visų Šventųjų bažnyčios, kur iš priešpriešinių sienų vienas į kitą žvelgia Ghirlandaio Jeronimas ir Botticelli Augustinas, du beveik to paties meto, bet tokie skirtingi dvasinio išgyvenimo atvaizdai, o vienuolių kapucinų refektorijus garsėja to paties Ghirlandaio „Paskutinės vakarienės“ freska, netoli yra Švč. Trejybės bažnyčia, irgi šedevrų galerija. Amerigo Vespucci tiltas žemiau pensiono, nuo jo toliau matosi San Frediano kvartalas.

Žurnalistė galop nuėjo miegoti, bet prieš aušrą ją pažadino stiprėjantis ūžesys. Daug tų įvykių liudytojų pabrėžė, kad labiausiai šiurpino besiveržiančio vandens riaumojimas, gausmas, lyg prie miesto artėtų gigantiškas motociklas. Tie, kas gyveno prie upės kitoje pusėje, kuklesniuose amatininkų Oltrarno kvartaluose, pasakojo apie virpėjimą, kuris apėmė gatves ir namus, – artėjo kažin kokia antžmogiška jėga. Pripuolusi prie lango žurnalistė išvydo, kad vanduo siekia krantinės viršų ir upės viduriu srovės nešamą didžiulį medį su lapais ir šaknimis.

Ji gyveno antrame aukšte, tad laiptais nulėkė žemyn, kur šeimininkus ir nuolatinius namo gyventojus rado iki kelių vandenyje. Vanduo pralaužė akmeninę krantinę, srovė dabar veržėsi į vakarus, miesto centro kryptimi. Vandens lygis nuolat kilo, ir žmonės kol kas buvo įkalinti, išeiti buvo pavojinga – srovė galėjo pargriauti ir nunešti.

Diena praėjo ore tvyrant bejėgiškumo ir siaubo atmosferai. Tie, kas gyveno palei upės vagą, šalia vieno iš gražių Florencijos Lungarno, galėjo tiktai stebėti, kaip upė neša žmonių užgyventą gerą: stalus, fotelius, šaldytuvus, patalynės ryšulius, automobilius, negyvus gyvūnus. Su vandeniu besiritantys žemių, molio ir smėlio kalnai šveitė tilto piliorius. Tai nebuvo Arno upė, kurią jie pažinojo. Vanduo liovėsi kilti tik kitos dienos vakarą, kai kas nurodo šeštą arba aštuntą valandą. Prasidėjo lėtas upės atsitraukimas, atidengiantis nusiaubtą miestą.

Paskui, dar karštosiomis ar jau praėjus metams, radosi pasakojimų apie tas ir po jų ėjusias dienas. Iš esmės tiems pasakojimams būdingas savotiškas herojiškumas, jie atskleidžia gebėjimą mobilizuoti jėgas ištikus visuotinei nelaimei, parodo vaidmenį, kurį atliko dideli ir maži, už miestą, kvartalą atsakingi asmenys, vienuoliai ir skurdžiausių akligatvių gyventojai, vietiniai ir atvykėliai iš arti ir toli. Galėčiau pagal juos sukurti potvynio ir jo padarinių likvidavimo kvartalas po kvartalo istoriją. Kai kuriais atvejais šios katastrofos padariniams įveikti prireikė 20–30 metų.

Potvynio balansas slegiantis, bet nevienodas. Labiausiai nukentėjo arčiausiai upės esančios vietos – Visų Šventųjų, Švč. Trejybės bažnyčios užlietos jau pirmomis valandomis. Bet, pažvelgus į žemėlapį, reikėtų pažymėti ir „juodų vandenų“ teritorijas – kvartalus žemiau pakrančių bulvarų lygio abiejose upės pusėse. Pirmiausia Šv. Kryžiaus, vieną skurdžiausių kvartalų, ir jo bažnyčią, Šv. Kryžiaus baziliką su didžiųjų florentiečių kapais ir neįkainojamomis XIII ir XIV amžių freskomis.

Bet ir miesto širdyje atsitiko baisių dalykų: vanduo įsiveržė į katedrą ir baptisteriją, kur nuo garsiųjų Ghiberti „Rojaus vartų“ nuplėšė penkias bronzines plokštes; dviejų taip ir nepavyko surasti, konservuojant jas teko pakeisti kopijomis. Medičių koplyčios durys buvo išverstos lyg kokio žmogaus milžino. Vanduo tekėjo toliau – pažvelkime į miesto planą: į Šv. Morkaus bažnyčią ir vienuolyną, į Švenčiausiojo Apreiškimo bažnyčią ir Pamestinukų prieglaudą toje pačioje aikštėje, į Švč. Mergelės Marijos Naująją baziliką, kuri, panašiai kaip dauguma čionykščių bažnyčių, sudaro Florencijos tapybos muziejų. Sustojo prieš geležinkelio stotį, bet netrukus paaiškėjo, kad traukiniai iš stoties negali pajudėti, nes Toskanos sostinę juosiantis platus slėnis irgi užtvindytas. Florencija buvo atkirsta nuo pasaulio. Paryčiu buvo nutrauktos visos aukštos įtampos linijos, o kadangi žvakių nebuvo, miestas grįžo į kažkokius prieš daugelį amžių buvusius laikus. O gal judėjo į ateitį po globalinės katastrofos?

Naktį iš lapkričio 3-iosios į 4-ąją ir kitą dieną niekas nėjo iš namų, miestas atsidūrė gaivalo, kaip kadaise priešo kariuomenių, valioje. Po truputį, pradedant lapkričio 5-ąja, šeštadienį ir sekmadienį, gyventojai pradėjo pažintį su miesto būkle. Kressmann Taylor pasiskolino kaliošus, kaip paaiškėjo, tuomet tapusius neįkainojama preke, ir patraukė apsižvalgyti. Gatvėse telkšojo vanduo, nuo keliolikos iki keliasdešimties centimetrų aukščio, sumišęs su įtartinai nuodus primenančiu žvilgančiu purvu. To Florencija dar nebuvo patyrusi: potvynio vandenys susimaišė su nafta! Šis žodis išreiškia visą situacijos naujumą ir rimtį – tik katastrofa atskleidžia industrializacijos padarinius, kurių Italijai, lyginant su kitomis Vakarų šalimis, gana ilgai pavyko išvengti. Šis upės išsiliejimas buvo kitoks, jis kitaip darė poveikį daiktams, kuriuos užgrobė. Laukimas, kol vanduo nuslūgs, kaip būdavo anksčiau, reikalų nesprendė. Dabar gatvėse buvo brendama šiukšles ir nešvarumus nešančia tiršta tyre, o toji lipo prie visų paviršių ir dvokė nafta.

Pirma, kas krito žurnalistei į akis, buvo paupio gatvės, pastatų būklė. Parteriai ir pirmi aukštai buvo apsemti, parduotuvių, barų ir viešbučių savininkai žvalgėsi apimti siaubo. Toje vietoje buvo nemažai antikvariatų, o jų užtvindymas reiškė visko, kas sukaupta per gyvenimą, kartais ir kelių kartų gyvenimą, praradimą. Vanduo tyvuliavo prieš Visų Šventųjų ir Švč. Trejybės bažnyčių vartus – nuojauta kuždėjo, kas dėjosi už jų. Tą miesto dalį netrukus pasieks žinios, kas atsitiko Šv. Kryžiaus ir Katedros aikštėse – Florencija buvo padalinta į atskirus fragmentus. Arčiau upės automobiliai nuskendo, kai kuriuos nunešė srovė. Moterys vaikščiojo ieškodamos kepinių ir pieno, parduotuvėse liko tik konservų dėžučių, kurias norint pasiekti reikėjo nardyti, o paskui ilgai valyti. Kaip ankstesniais badmečiais Florencijoje stigo duonos; pirmomis dienomis, kol vėl pradėjo dirbti kepyklos, duona buvo vežama iš potvynio išvengusių Toskanos ir Umbrijos miestų. Sklido blogiausios naujienos: aikštėje prieš geležinkelio stotį vandens gylis siekė du metrus, tunelyje žuvo dvidešimt keturi žmonės. Ir kunkuliavo pyktis: ką veikia miesto valdžia?! Pyktis pastūmės skurdžiausio Šv. Kryžiaus kvartalo gyventojus, remiamus vietinių komunistų, žygiuoti prie merijos.

Atradimams nebuvo galo – nukentėjo tai, kas visiems Florencijos gyventojams buvo svarbu, gal net svarbiausia: istorijos paminklai, meno stebuklai, dėl kurių Florencija nuo viduramžių buvo vienas gražiausių Italijos miestų. Svetimšaliai sutartinai pripažįsta, kad požiūris į savo miestą čia buvo ir liko išskirtinis. Gyventojai, nepriklausomai nuo jų turtinės ir visuomeninės padėties, nepaprastai didžiuojasi savo miestu, puikiai suvokia jo grožį ir išskirtinumą atskirų kūrinių, prie kurių yra prisirišę. Lyg tautos pamaldumas, kitaip nei įprasta, savo suplikacijoms ir maldoms būtų rinkęsis vertingiausius paveikslus ir statulas. Altorių ir koplyčių paveikslai buvo laikomi garbės piliečiais, jie buvo vadinami švelniausiais vardais. Nelaimė, ištikusi vieną jų, buvo traktuojama kaip šeimos gedulas, meno nuostoliai atmintyje čia įsiamžina kaip bendros visų nelaimės. Užburtas žodis belleza! – su šauktuku, kuriuo, beje, Italijoje piktnaudžiaujama, – randasi drauge ir iš susižavėjimo, ir iš įprastumo pojūčio. Grožis vaikšto žeme, egzistuoja moters, paveikslo, architektūros pavidalu; atrodo, kad gyventojai rečiau apibūdina gamtos reiškinius. Tai ilgos tradicijos, susijusios su respublikoniškomis Florencijos nuostatomis, pasekmė; galų gale vaisingiausias miesto istorijos laikotarpis – tai jo deleguotų atstovų valdymo laikotarpis. Patys kukliausi piliečiai jaučiasi meno kūrinių, puošiančių aikštes, bažnyčias ir pastatus, bendraturčiais. Įsivaizduoju nebylų tų žmonių siaubą girdint žinias apie sunaikinimus ir ypatingą vertę, kuri priskiriama daiktams, kuriems iškilo grėsmė ir kurie buvo vargais negalais išgelbėti. Kaip žinome, dažnai išgelbėti nevisiškai ir kai kuriais atvejais tarsi simboliškai – nepataisomai sužaloti, bet pamilti iš naujo. Miesto burmistras telefonu žurnalistams sakė: „Tai yra tragedija, kurios neišreikši jokiais žodžiais.“

Išliko daug pirmųjų dienų po potvynio liudijimų – nuo interviu vietos laikraščiuose iki monografijų apie nuolat tobulinamą Florencijos lobių, nukentėjusių per 1966 metų kataklizmą, restauravimo metodologiją. Amerikiečių žurnalistė atkreipė ypatingą dėmesį į kovą už gyvenimo sąlygų atkūrimą pirmiausia artimiausioje aplinkoje, paskui atskleidžiant tolesnius nuniokojimų vaizdus. Pirmiausia reikėjo išgelbėti darbo ir gyvenamąją vietą, viešbutį, parduotuvėlę, užlietą parterį ir pusrūsį. Ji rašo apie žmones, kurie su kastuvėliu ir kibirėliu stoja prieš sunešto purvo kalnus, suverstus, dažnai srovės išneštus rakandus, juodos drėgmės apnuodytas sienas. Upė pasitraukė, bet prieš tai ji aplaižė savo liežuviu viską, kas pasitaikė jos kelyje, ir tas ženklas, riba, kiek ji pasiekė, išliks ilgai.

Svetimieji žavėjosi moterų, vyrų, vaikų narsa, stebėjosi, kokiomis menkomis priemonėmis jie disponavo. Į kibirus semiama tyrė, – primenu, sumišusi su nafta, – buvo pilama arčiausiai, ant gatvių grindinio. Augo purvo kalnai, kurių negalėjo įveikti tolimuosiuose kvartaluose išlikę automobiliai. Buvo skaičiuojami nuostoliai, bet taip pat ir tai, kas išgelbėta, skirta ilgai valyti ir džiovinti. Dauguma užtvindytų daiktų vis tiek buvo netinkami, suteršti, juos teko išmesti. Didžiausių nuostolių, kaip visada, patyrė skurdžiausias Šv. Kryžiaus kvartalas. Ir dar šeštadienį įvyko antras – silpnesnis – katastrofos veiksmas. Kai vanduo jau pradėjo tekėti žemyn iš kiek aukščiau esančių teritorijų, jis susitiko su į žemiau esančius kvartalus dar plūstančia banga. Kalbėta apie arklidėse prigėrusius keliasdešimt lenktyninių žirgų ir iš tvirtovės, kuri buvo naudojama kaip baudžiamoji įstaiga, pasprukusius kalinius, kurie naudodamiesi aplinkybėmis iškart apiplėšė ginklų parduotuvę. O sekmadienį adventistai dalijo žmonėms nukopijuotus šv. Jono Apokalipsės egzempliorius. Sena moteris klausinėjo praeivių: „O gal tai iš tikrųjų pasaulio pabaiga?“ Florencijos gyventojų šaunumo pavyzdžiai – šen bei ten iškabinti lapeliai su informacija: Aperto, si ricomincia! („Vėl atidaryta!“) arba su papokštavimais: „Sergi reumatu? Geriausias purvas Anguillaro gatvėje. Prieinamos kainos.“ Bet buvo ir nevilties, kurstomos pykčio, kuris kaip visada ieškojo ir norėjo nubausti kaltuosius. Daugėjo hipotezių ir gandų. Paaiškėjo, jog naktį iš penktadienio į šeštadienį dėl nepaprastai aukšto vandens lygio buvo atverti užtvankos Arno aukštupyje šliuzai, nes buvo baiminamasi, kad vanduo nušluos elektrinę. Mieste tai buvo įvertinta kaip skandalas ir nusikaltimas. Kodėl nebuvo paskelbtas aliarmas, kuris būtų pažadinęs gyventojus ir leidęs pabėgti, išvežti vertingiausius daiktus? Nėra reikalo aiškinti, kad tai nebūtų išgelbėję miesto nei žmonių, kurie buvo užklupti vietose, per kelias minutes tapusiose jiems spąstais. Gelbėtojai gal jau prieš kelias savaites, atsižvelgdami į klimato sąlygas, buvo pasirengę veikti, netgi mokėsi vykdyti gelbėjimo operacijas… Įtartina atrodė tai, kad Senojo tilto juvelyrinių parduotuvių naktinis sargas tuoj po vidurnakčio pranešė savininkams apie artėjančią nelaimę – vandens kriokimą ir tilto virpėjimą, dėl to šie paskutinę akimirką spėjo išsigabenti vertybes. Buvo tokių, kurie apie artėjantį potvynį žinojo iš anksto. Ir pranešė apie tai tik išrinktiesiems! Tie įtarimai tapo pagrindu daug metų vykusiam tyrimui – jis baigėsi be rezultatų, itališkai: be kaltinimų ir be išteisinimų.

Ilgai su nepasitikėjimu buvo kartojami skaičiai, pateikti kaip kataklizmo rezultatas: Arnas į miestą įsiveržė 60 kilometrų per valandą greičiu, patvinęs vanduo, priklausomai nuo vietovių, siekė nuo 2 iki 6 metrų; Katedros aikštėje neva matė neįtikėtiname aukštyje – tarp katedros ir varpinės – pakibusį automobilį. Mieste išvežti surinkta 500 tonų purvo. Toskanoje suskaičiuota dvi dešimtys aukų, jos sostinėje – 33, dauguma jų žuvo tunelyje, vedančiame į stotį. Kultūros vertybių nuostolių balansas palaipsniui augo, pasiekė 11 tūkst. pažeistų kilnojamųjų kūrinių, bet į šį skaičių neįtrauktos freskos nei mūrų bareljefai, pilioriai, durys, 1,3 mln. Nacionalinės bibliotekos, įsikūrusios prie Šv. Kryžiaus vienuolyno, tomų bei 8 mln. jos katalogų lapelių.

Kiti skaičiai byloja apie pagalbą Florencijai liromis ir doleriais. Jie bus skelbiami atsargiai, daug Italijos valdžios pažadų liks neįgyvendintų, nors lėšos senienoms restauruoti su pertraukomis plauks keliasdešimt metų. Ypač dosnūs pasirodys amerikiečiai. Dėl meno istorikų tarptautinių kontaktų žaibiškai atsirado Committee to Rescue Italian Art, kuriam pirmininkavo Davidas Rockefelleris, mobilizavęs milžiniškas sumas. Amerikiečių fondai taip pat pasirūpino gyventojais, siuntė atstovus susipažinti su padėtimi mieste ir aplinkiniuose kaimo ūkiuose. Buvo skiriama pinigų, tam tikrų nuopelnų čia tenka ir Kressmann Taylor.

Geniali mintis kilo tuomet Italijos sostinėje besilankančiam Franco Zeffirelli. Vos sužinojęs apie katastrofą, jis gavo karinį malūnsparnį ir nuskrido į Florenciją. Dokumentinį filmą Per Firenze jis pradėjo filmuoti iš paukščio skrydžio, paskui rodė atskiruose kvartaluose pavojuje atsidūrusius istorinius paminklus. Pasakotoju, kad įvykis įgautų platesnį atgarsį, jis pasikvietė Richardą Burtoną. Tai turėjo sukrėsti pasaulį, pažadinti sąžinę ir atsakomybės jausmą, kitaip tariant – tapti filmu, kuris duos pinigų. Lėšos, kaip teigė filmo antraštė, bus perduotos „Florencijai“. Jo premjera įvyko Londone, filmas rodytas ir kitose šalyse. Neteko girdėti, kad jis būtų patekęs į Lenkiją, o ir kamgi – juk jis ragino aukoti atskirus žmones, turtingas institucijas; mūsų šalis nuo to buvo dvigubai, ne, trigubai, nes ir politiškai, atskirta.

Mieste lankęsi liudytojai, ypač svetimšaliai, pabrėždavo žalą patyrusiųjų entuziazmą, dažnai humoru nuspalvintą fatalizmą. Išskyrus vieną temą: pretenzijas Romai. Prezidentas Saragatas, lapkričio 7 dieną atvykęs apžiūrėti nuniokojimų, buvo priimtas šaltokai. Pirmosiomis dienomis labiau pasižymėjo provincijos – prislėgti nelaimės Florencijos gyventojai džiugiai sveikino sunkvežimių kolonas, ekskavatorius, atvykstančius šalinti purvo, šiukšlių, iš kaimynų – Perudžos, Riminio, Forli. Netrukus atsiras Raudonojo Kryžiaus formuotės, teikiančios pagalbą sužeistiesiems, tiekiančios duonos, geriamojo vandens, drabužių.

Jaudinamu nelaimės simboliu buvo pripažinta prie Senojo tilto matyta išsinaftavusi mirčiai pasmerkta gulbė. Žmonės ėjo jos pasižiūrėti apimti užuojautos, kol galų gale susiprotėjo sugauti ir išvalyti jos plunksnas.

Diena po dienos – dešimtys įvykių. Tą ypatingą, gelbėjimo darbų kupiną teatrą sudarė daugybė mažų, bet užtat kokių esminių scenų. Jas aprašė svetimieji ir saviškiai. Ir jos jaudina iki šiandienos, nes dėl jų galime daug ką atkurti. Galime iš naujo patirti pavojų ir išgelbėjimą, ir sunaikinimo grėsmę, kurios išvengta dėl atkaklumo ir geros valios, kasdienio pasiaukojimo, išlikimo instinkto ir nesavanaudiškumo.

Spauda kasdien informuoja apie tragedijas įvairiose Žemės rutulio vietose. Paprastai jos pasižymi aklu, beatodairišku žiaurumu, jos kupinos nevilties, neapsakomai baisios. Joms pasibaigus žmonės kažin kaip pakyla, bet jų padarytas žaizdas užgydyti nelengva. Jos papildo juodąjį mūsų buvimo Žemėje registrą.

Kai praėjus daugiau negu 40 metų skaitau apie 1966 metų potvynį, puikiai žinau apie gerą tos siaubingos istorijos pabaigą. Jos reikėjo laukti metų metus. Žinau pasakojimus apie tuos įvykius, gyventojų poziciją, atskirų asmenų nuopelnus. Svarbiausia, kad visi buvo nusiteikę gelbėti tai, ką įmanoma išgelbėti – nuo skurdžiausių žmonių mantos iki renesansinių rūmų ir šedevrų, kurių vertė buvo visuotinis pasididžiavimas. Neužtenka pasakyti, kad jų sąskaita gyveno visa Florencija, turtingoji ir skurdžioji. Kultūriniai lobiai – išraiškingas ir nuolatinis Florencijos dėmuo, verčiantis atitinkamai kreipti gyvenimo būdą, turėti daugiau ar mažiau aiškų suvokimą, kas yra florentietis. Dėl jų galima jausti pasaulio belleza, būti tarsi šeimos šventės dalyviu.