Dulkės

Autoriaus nuotrauka

Zvimbdamas žvyrkeliu saulėtą dieną pakeliu debesis dulkių, o jos apgaubdamos sodybas pykina pasiilgusius užsitarnautos ramumos ir tyro oro. Svajodamas lekiu ir pralekiu, dulkės nusėda, kasdien ir įsiėda. Čiaudėdami sodiečiai sukyla ir pakelėse pakabina geranoriškus prašymus nedulkėti. O nekelti dulkių, nedulkėti – lyg negyventi. Sukėlęs dulkių kamuolius praneriu kaimo tylumą, tyrumą. Tolyn vis tolyn, nes nedulkėti negaliu. Paguodai paprašysiu dangaus ar lietaus: lietau, nuplauk kietąsias dulkių daleles, o minkštosios telieka, kad jas pralėkdams ištaškyčiau ir nepasmerktų niekas.