Du žvilgsniai

VITA OPOLSKYTĖ

Žvilgsnių mikstūra

Vita Opolskytė. Vestibiulio (auto)portretas. 2016

Šalia aliejinių dažų, skiediklių ir lakų dar viena svarbia paveikslo sudedamąja dalimi tampa žvilgsnis. Proceso metu kūrinį sodrinu savais: žvilgsnis tuščion bauginančion drobėn, apžvelgimas užmetus pirmuosius štrichus, neramus žvilgtelėjimas poilsio metu, atidus itin intensyvią valandą, neviltingas dėbsnis, kai, atrodo, nieko nebebus – nepasidarys, ir galop kritiškas nužvelgimas – ar tai jau viskas, baigtas? Tuomet toks regos autokoncentratas maišomas su kitais – komentarų, peržiūrų, parodų žvilgsnių ingredientais. (Dar nereikėtų pamiršti susižvalgymų su kitais autoriais, jų kūryba.) Paveikslas nekolekcionuoja žvilgsnių, o atvirkščiai – galiausiai pats tampa jų kolekcijos rezultatu.

„Vestibiulio (auto)portretas“ sava forma veikia tarsi įėjimo zona. Apribotas rėmais, jis įgauna durų ar lango įspūdį. Šiapus paveikslo lendantys daiktai kuria atviros kompozicijos – atviro kambario struktūrą. Nostalgiški rausvos ir gelsvos spalvų tapetai tampa tam tikru pažintiniu laiko ir vietos orientyru. Čia stovi mergaitė. Žiūri.

Tapydama prisimenu pamokas, kai portreto paskutinis ir svarbiausias akcentas būdavo žvilgsnis. Sakydavo – tada galva atgyja. Netikėtas veidrodiškumas priverčia mane atsidurti paveikslo viduje. Nejauku, tad sulėlindama anuliuoju savo muliažinį tikrumą. Su(si)kuriu veikėją – remiantis Gérard’o Genette’o naratologija, vaizduojantį ne mane, autorę, o įgaliotinę, t. y. nematomą pasakotoją, pasirodančią kaip mano pačios pasakojimo personažas.

Ši mergaitė-lėlė spokso ir nori kažką pasakyti. Skylėta suknele išryškinami veidas ir rankos – kalbėjimo (pasakoti) ir rodymo (tapyti) simboliai.

Jos akys pagauna žiūrovo dėmesį ir sulaiko jo paties žvilgsnį. Riba, skirianti paveikslo ir suvokėjo ribas, sutrūkinėja. Laikinai sukurta utopiška erdvės būsena provokuoja žiūrovą: jeigu į mus kreipiasi išgalvotas veikėjas, ar tai nereiškia, kad ir patys esame išgalvoti, o vieta, kurioje stovime, nėra reali? Kuriamas pokalbis-simuliakras sujungia atvaizdo ir suvokėjo erdves – žiūrėtojui pasiūloma tapti paveikslo situacijos dalyviu.

Pagavusi žvilgsnį, mergaitė kviečia eiti toliau. Sudarytas iš atskirų segmentų, sulaužytoje paveikslo horizontalėje randasi banguotas pasakojimas. Mergaitė kreipiasi į mus ir, tarsi rankose laikomoje Marcelio Courbier skulptūrėlėje, maitina – pasakoja istoriją. Centrinės horizontalės išėjimas už paveikslo dešinėje tampa nuoroda į besitęsiantį laiką. Paveikslo laikas (tada) per žvilgsnį susijungia su žiūrovo stebėjimo laiku (dabar). Priėmus pasiūlymą ir įsitraukus į pasakojimo visumą pradeda kurtis naujas pasakojimas (ateities pažadas). Paraleliai su mergaite stovintis namuko maketas užsimena apie tolesnę pasakojimo eigą.

Personifikacija paveikslo pavadinime atskleidžia, kad kūrinys gali būti suprantamas kaip pačių žiūrovų kuriami interjerai – atsidurdami autoriaus pozicijoje jie gali kurti savas prasmes. Taip ir tie žvilgsniai iš paveikslo / į paveikslą atspindi ir kuria būtent to momento – buvimo vestibiulyje (auto)portretą. Vestibiulis, paprastai nurodantis pradžios – susitikimo erdvę, tampa įžanga į tolesnes viešnages.

Žvilgsniai keičia mano paveikslą. Taip kartu kinta ir visos kolekcijos koncentracija. Vieni sustiprina, kiti praskiedžia. Šiaip ar taip, kiekvienu žvilgsniu žiūrovas yra įleidžiamas į kuriamą paveikslo dimensiją. Gal todėl ir tapybos darbų kolekcija pavadinta „Viešbučiu“? Viešuma glumina, tačiau be lankytojų jis prarastų savo funkciją, likdamas tik interjeru, neapgyvendintu pastatu. Kaip ir mikstūra – be skirtingų sudedamųjų dalių būtų skaidresnė, grynesnė, tačiau tuomet nebetektų veiksmingumo. Kafkiški spąstai. Dabar kūrinio eliksyras įgaus naujų savybių. Dar bent porą gyventojų pakviesiu į savo kuriamus kambarius, o paveikslas pasipildys dar bent vienu žiūrovo žvilgsniu. Žvilgsniai mikstūroje tankėja.

Įdomu tik, ar nuo tokio žvilgsnių pertekliaus pati drobė nesutrūkinės?

AINĖ JACYTĖ

Paveikslas kuprinėje

Kelionėse paliekame nebaigtas istorijas: sakinių pradžias, kurių nespėjame užrašyti, vydamiesi naujus įspūdžius. Vasaros išvykos potyrius ketinau susieti su tapytojos Vitos Opolskytės paveikslu „Vestibiulio (auto)portretas“, kurį sutalpinau į juodą kuprinę ir vežiausi kartu (ne tikrą, o JPG formatu mobiliajame telefone). Turėjau ketinimą tinkamu momentu jį išsitraukti ir impresyviai aprašyti.

Paveikslo centre stovinti mergina raudonais skruostukais rankose laiko trapų postamentą su miniatiūrinėmis vaiko ir stirniuko figūromis – atvaizdas vis susimuistydavo kuprinėje ir dar patogiau joje įsitaisydavo. Keletą kartų buvau juos visus ištraukusi, kad įkvėptų spygaujančio didmiesčio oro. Maniau, apsikeisime žvilgsniais ar lengvomis frazėmis. Bet dialogo nepradėjome. Tylėjome, stebeilydami vieni į kitus siauromis šypsenomis (lyg iš anksto atsiprašydami, kad ne(su)sikalbame). Taigi, paveikslo istorijos kelionėje nepalikau, nes ji joje nebuvo prasidėjusi, todėl grįžo su manimi į namus.

Sugrįžę dar kurį laiką stebėjome vieni kitus. Žodžių nebuvo, bet taip lengviau klausytis.

Paveikslo mergina pasakojimą kuria vaizdu: kruopščiai išdėliotais kompoziciniais elementais, spalvinėmis dėmėmis, faktūromis. V. Opolskytė drobėje sukūrė sumažintą pasaulio versiją, kompaktiškai telpančią viename kambaryje: su mažyčiu staliuku, raštuotu kilimu, tamsiu langu ir paveikslu, kuris labai primena stovinčios merginos suknelės audinį. Dar toje sumažinto pasaulio versijoje yra laiptai – nežinia kur prasidedantys ir kur besibaigiantys. Tas mikropasaulis man susitraukė iki dar mažesnio – telpančio mobiliojo ekrane. Su juo jaučiausi gerai, nes žinojau, kad kada panorėjusi galiu išsitraukti iš kuprinės ir tyrinėti: ieškoti nepastebėtų detalių, dėmių, nubėgimų, užtiškimų – gyvybingų, tikrų, nesumeluotų. Nerimą kėlė tik nejudantys šešėliai, bet tada dėmesį galėjau sutelkti į merginos rankas, jos grakščius pirštus, laikančius trapų postamentą. Tose rankose pulsuoja energija. Tirpstantis jų baltumas atrodo lengvesnis už laikomas miniatiūrines figūrėles.

Todėl toliau klausausi.