Du kroatų poetai
IVICA PRTENJAČA
(g. 1969)
Kroatų poetas, rašantis ir prozą, pjeses, straipsnius laikraščiams. Gimė ir kroatų kalbą bei literatūrą studijavo Rijekoje, šiuo metu gyvena ir dirba Zagrebe. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; dažnas pasaulio literatūros festivalių svečias.
Likimas
Gyvenu pirmam aukšte,
kaimynė mano – virš manęs,
kroatų kalbos mokytoja,
buria iš kavos tirščių,
pasuka puodelį, o judesys tas
toks tikslus,
kad puodelyje palieka
tik svarbūs dalykai.
Matau kelionę, myli ji tave,
nebepasveiksi, ten – lagūna,
dar gimdysi…
Aš geriu espresą ir, pažvelgęs
aukštyn, matau žvilgsnį,
į dangų nukreiptą,
mano kaimynė buria iš tirščių,
ir ką galiu aš padaryt?
Išeinu į lauką, prie pastato,
ant suolo atsisėdu, sukiojuos,
stebiu jos langus,
ar gali būti, kad tai
tik pusė problemos?
Rūsy po manim
įsikūrė jauna šeima,
moteris su draugėm
irgi dažnai
pasuka puodelį, laukia,
o paskui – vėl iš naujo,
šįsyk daugiau apie vaikų priežiūrą,
mažiau apie keliones,
mažiau apie nereikalingus rojaus vaizdus.
Kaip man taip nutiko,
kad nei aukštyn, nei žemyn negaliu,
negaliu tik į kairę, tiktai į dešinę,
pirmyn ir atgal,
ir kas mane suras savam puodely,
kai tiek mažai išeinu,
judu mažai ir nuspėjamai.
Apsilankymas
Turiu nueiti į Mahatmos Gandžio gatvę,
į Gainicę, aplankyti
savo tetos Stanos.
Gyvenu trečius metus šalia, bet vis atidedu.
Šįryt, išėjęs į darbą,
apsisprendžiau jau tvirtai.
Nusipirksiu kur nors puokštelę ir saldainių,
išleidau neseniai eilėraščių rinkinį,
bet tikrai jo neimsiu.
Turiu nueit į Mahatmos Gandžio gatvę,
į vietą, kur siunčiau kalėdinius
sveikinimus.
Visi tie metai stebuklų,
mažytis žmogiukas su šypsena,
tas Gandis, pasirėmęs lazda,
nereikšmingu medžio gabalu,
į kurį aš ir dabar remiuosi,
rašydamas eilėraštį, į kurį neturėtum įeit
ir iš kurio neturėtum išeit.
Šįryt apsisprendžiau tvirtai –
eisiu į jogą,
turiu ištraukt iš savęs tą
erdvės perteklių, tą sudrėkusį kambarį,
tą sąstingį, kurį veltui įsiūlyt bandžiau
tam tikruose susitikimuose
ir tam tikruose meilės santykiuose.
Bet prieš tai turiu nueit į
Mahatmos Gandžio gatvę,
į svečius,
kaip jau sakiau.
Turiu kažkaip išmesti tą erdvės perteklių,
kur tas mano medis ir kur manieji
anglai, gal ir juos turiu išmest iš savęs,
ir ar jogos užteks,
ir ar yra išeičių…
Visų pirma – tramvajus stotelėj.
Po to – tokios smulkios tamsos akys, kuriose
aiškiai matau savo atspindį,
savo baimę,
savo pralaimėjimą,
tik po to ir grožį.
Rytinis eilėraštis
Užmigau, o manyje
vartėsi mėnulis,
žvaigždės mane šilke kedeno,
sapnavau pasivaikščiojimą miške,
vieną baltą ranką,
kuri mane vedė.
Sunku buvo
ryte atsikelti, visada apie aštuonias
bute virš manęs kažkas muša
mėsą,
ir taip kasdieną.
Pastebiu per daug dalykų ir
negaliu atsipūsti.
Ieškau gyvenimo,
taip,
šitaip yra.
Sapne, iš kurio nenoriu išeiti,
tame miške mane lydėjo akys,
pilnos aklumo,
bet man tai patiko.
Buvo drėgna ir šalta,
tačiau tik prieš rytą,
tiktai auštant,
kol kilo dar saulė.
Iš bėgimo ir baimės –
neturiu aš ko rinktis,
kažkas mane apglėbia ir laiko savy.
Man atrodo, kad tai tęsis.
O tada išgirsiu girgždėjimą daromų
durų ir orą, kuris liejas
į suledėjusios tylos kambarį,
orą, kurį mes kadaise pildydavom žodžiais.
Ir tai bus viskas.
Popietė su knyga
Skaitau visą popietę.
Išsigąstu pagalvojęs, kuo man galėjo baigtis.
Per radiją – stebukle! – aktorius skaito
kažkieno esė apie laisvę,
susigūžiu savam kampe,
vienas esu ir galiu, ką tik noriu.
Tiktai negaliu gulėt lyg skeveldra ir
skaityt, kaip stiprus vėjas nupūtė
visas plastiko gėles nuo
kažkieno kapo,
tikrai negaliu klausyti
apie tą praeinantį jausmą,
apie ekstazę, kurią kažkas nujaučia, kol dar rytas,
kol į kadrą neįlindo ir
kiti žmonės iš tos tuščios esė
apie laisvę.
Aktoriaus ir suktų jo pauzių
irgi nereikia.
Esu vienas, kartoju, ir galiu,
ką tik noriu.
Bet kūnas nepajuda ir mintis niekur neskrenda,
ne toliau paniekos,
ne toliau nuovargio
nuo savęs paties ir savo baimės,
jog čia viskas tikrai
blogai pasibaigs.
Tas vėjas iš kapų,
tos plastikinės gėlės, vienas šaltas žvilgsnis
iš akmens šalto,
ta nevykusi esė apie laisvę ir tas aktorius
negali geriau.
Visą popietę skaitau,
jei kas man paskambins, sakysiu,
kad dirbu ir
man viskas gerai.
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
ROBERT BEBEK
(g. 1968)
Rijekoje gimęs kroatų poetas, redaktorius, vertėjas. Nuo 1994 m. yra išleidęs septynias poezijos knygas. 2004–2007 m. gyveno ir dėstė Vilniuje.
●
skirta s.
minsko ligoninės
šviesiausioje palatoje
tau
dabar atveria galvą
pavasaris
tad galimas daiktas
kažkur išgirsi
paukščių giedojimą
nors
vienatvė ir liga
rimuojasi be garso
jie
įkiš ranką
giliai
į tavo tamsą
ten
kur mums nepažįstama kalba
vaikai gieda psalmes
nuogose medžių viršūnėse dešimtys
varnų kursis
mes niekada nuo namų
nesame buvę toliau
troškulys
trumpas skambutis iš londono
sakai aš žmones aplink save bandau mylėti
šiomis dienomis žiūriu ir reklamas
esam vaikai
tad vaikštome be baimės
pučiant sirokui jūreiviai mums siūlo
rakijos iš plastikinio butelio
pučiant sirokui
rankas triname rozmarinu
bangų triukšmas ir traškėjimas ragelyje
pakaitomis trumpais intervalais
ID is withheld
į krantą atsitrenkia minkšti sepijos kaulai
sala
senelis rytais atverdavo visus
langus
nepaisydamas vėjo
ar metų laiko
kad saulė apšviestų mūsų namus
aš į salą užsuku tik retkarčiais
siaubingai gąsdina mintis
kad iš visų pusių
esame apsupti vandens
taip pat retkarčiais
pro savo sienas įsileidžiu šviesos
šalčiausią žiemos rytą
sode geltonuoja
kelios citrinos
šviesos sergėjimas
nežinomam švyturio sargui
šviesos sergėjimas yra varguoliškas darbas
galiu tave nuvesti
tiksliai į tą vietą
kur vakar tau iškrito žiebtuvėlis
ir tau jį
parodyti jūroje
bet neprašyk manęs
iškart susigaudyti
rytinėje miesto skuboje
nuo kranto iki kranto
jūra
ir plonas šviesos siūlas
o švyturys nebuvo mano pasirinkimas
mes jį laikėme
ir dirbome
visai be žemės ir noro
ir nė nenutuokdami
apie kokį nors norą
ir tėvas ir senelis ir mano vaikai
nes šviesos sergėjimas – tai
varguolio darbas
romantiški yra tik atvirukai
kurių tau nesiunčiu
paskutiniai žmonės
pro marijos langą
aiškus vaizdas į stovėjimo aikštelę
ten ramios
dvigubai apdraustos transporto priemonės
kartais kelią perbėga katė
ar garsą išleidžia signalizacija
dieną leidžiu atsukinėdamas lemputes
visame bute
šiame pasaulyje esame paskutiniai žmonės
ir naktis yra mielas svečias
išsiskyrus
mūsų veidai ir medžiai ir miškas
tolygiai keičiasi
vagono languose
Vertė Julija Gulbinovič
