Apie karą ir kasdienybės kovas
Ernst Jünger. Plieno audrose. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus. V.: Kitos knygos, 2016. 287 p.
– Ei, ar dabar kaip prie Perto?(p. 32)
Bet vėliau, apšaudymui sutankėjus, Ernstas Jüngeris gauna kitokį atsakymą ir jį apima džiaugsmas – pagaliau jis dalyvauja tikrose kautynėse. Ši ištrauka neblogai atskleidžia knygos „Plieno audrose“ autoriaus, vokiečių kareivio, gavusio ne vieną apdovanojimą už dalyvavimą kare, E. Jüngerio požiūrį į karą.
Kūrinys prasideda savanorių, tarp jų ir E. Jüngerio, išsilaipinimu Bazankūre ir baigiasi 1918-ųjų karo veiksmais, kai autorius smarkiai sužeistas išvyksta iš fronto. Tai nėra grožinės literatūros tekstas siaurąja prasme – jis pagrįstas ne fikcija, o paties autoriaus rašytais dienoraščiais. Juose jis fiksuoja savo patirtis, mintis ir įspūdžius. Prisiminimuose labai tiksliai ir dokumentiškai atskleidžia kareivio kasdienybę – buitį apkasuose, išgertuves, nusiaubtus miestelius ir griuvėsius, žūstančius draugus, jiems greitosiomis supilamus kapus, nenutylantį sviedinių kaukimą, visur nuolat lydintį mirties šnopavimą į nugarą ir tiesiog neįtikimą nuo jos gelbstintį – ne kartą ir E. Jüngerį – atsitiktinumą.
Knyga parašyta sąžiningai, nenutylint regėtų karo žiaurumų. Kalba paprasta, pasakojimas objektyvus. Žinoma, buitis apkasuose gana rutiniška, todėl ir pats pasakojimas siužetui reikliems skaitytojams gali pasirodyti kiek monotoniškas. Tačiau monotoniją ardo įdomi dažnai sušmėžuojanti ir „Plieno audrose“ iš kitų panašaus tipo kūrinių išskirianti detalė – E. Jüngerio aistra kovoti. Neįmanoma atsikratyti įspūdžio, kad autorius į karą dažniausiai žiūri susižavėjimo kupinu ir jį romantizuojančiu žvilgsniu. Tai kitoks žvilgsnis. Paprastai prisimenantys apie karą linkę kalbėti arba niauriai ir blaiviai, arba ironiškai – norėdami atitrūkti nuo savo karinių patyrimų, kurdami distanciją, o E. Jüngerio tekste galima įžiūrėti ir kariūnišką patetiką, idealus. Jis pats lengvai užsidega kovos azartu, yra, neklysime taip teigdami, karys iš prigimties.
Ir tuo E. Jüngeris truputį primena senovės herojus, pavyzdžiui, kariūnus berserkus iš islandų sagų – apie berserkišką siutą savo prisiminimuose kalba ir pats E. Jüngeris. Tikriausiai germanų karių dvasia jam darė didelį įspūdį. „Puolant mus apėmė berserkiškas įtūžis. Mano žingsnius spartino baisus troškimas žudyti“ (p. 224). Psichologiškai įdomu, nes E. Jüngerio išgyvenimai autentiški, nors ir rūstoka įsivaizduoti taip sakantį neseniai, tik praėjusiame amžiuje, gyvenusį žmogų. Apskritai skaitant šiuos memuarus lengva pajusti, kad E. Jüngeris žavisi senuoju kario įvaizdžiu, pažįstamu iš Homero epų ir apskritai būdingu senajai europinei tradicijai.
Su keliais kareiviais E. Jüngeris organizuoja trumpus ir pavojingus reidus į priešų apkasus, godžiai laukia pirmo tikro mūšio, azartiškai šaudo priešininkus ir džiugiai puola į atakas. Dokumentuojantis žvilgsnis vis dėlto gali vietomis pasirodyti netikėtai jautrus. Kaip pavyzdį galima pateikti brolių susitikimo intensyvių karo veiksmų metu epizodą. Knygoje taip pat esama kelių vietų, kuriose pabrėžiama ir individo bejėgystė per didelio masto karines operacijas. E. Jüngeris kalba ir apie karo prasmės išnykimą – tiesa, kalbėdamas būtent apie karo pabaigą.
Didelis kūrinio pranašumas tas, kad jame išvengiama politinių niuansų – paprastiems kareiviams, dieną po dienos leidžiantiems apkasuose, politika ne galvoje. „Plieno audrose“ yra vertas dėmesio kūrinys, bent jau istoriniu – kaip mažytė Pirmojo pasaulinio karo studija – ir psichologiniu požiūriu. Autorius pateikia karo lauko vaizdą kario akimis, taigi patį gryniausią, mažiausiai praskiestą vaizdą. Jokios politikos, tik kario siekis išlikti, o kai kuriais atvejais – galbūt ir laimėti. „Plieno audrose“ ne toks tekstas, kurį būtum linkęs skaityti kojomis teliūskuodamas šiltą ežero vandenį ir nerūpestingai slėpdamasis pavėsyje, bet galbūt toks kontrastas skaitymą padarys egzotiškesnį.
John Williams. Stouneris. Romanas. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2015. 328 p.
E. Jüngeris „Plieno audrose“ skundžiasi nuoboduliu, pasak jo, nervinančiu kareivį labiau nei mirties artumas. Visai kitoks yra amerikiečio Johno Williamso 1965 metais pasirodęs romanas „Stouneris“, pasakojantis apie vieno akademiko, Viljamo Stounerio, gyvenimą. Nuobodų, nelabai nusisekusį, visiškai neprimenantį amerikietiškosios svajonės ir, svarbiausia, paprasto žmogaus gyvenimą.
Tėvo sprendimu Stouneris įstoja į žemės ūkio koledžą, po studijų žada grįžti į tėvų ūkį, tačiau privalomas anglų literatūros kursas – labai tradiciška, kas gi kita, jei ne literatūra! – Stouneriui padaro tokį įspūdį, kad jis pakeičia studijų kryptį ir susieja savo gyvenimą su akademiniu darbu ir tyrinėjimais. Kai Europoje vyksta pasauliniai karai, Stounerio gyvenimas sukasi apie Kolumbijos universitetą, kur jis pirmiausia studijuoja, paskui dirba. Jo gyvenimo tėkmę labai aiškiai riboja universiteto miestelio sienos, nes beveik visas veiksmas vyksta arba pačiame universitete, arba kur nors netoliese.
Tiek ir to siužeto – įvykiai Stounerio gyvenime iki skausmo įprasti, gyvenimiški, tikriausiai daug kam vienu ar kitu aspektu pažįstami. Savo gyvenime Stouneris dažniausiai dalyvauja gana pasyviai, ramiai priima iškylančius iššūkius ir pokyčius. Po studijų nusprendžia likti universitete, be didelių nuoskaudų susitaiko su nepavykusia santuoka, su susiklosčiusia padėtimi universitete, sudėtingais santykiais su dukra – dalykus, kurie kitam žmogui rodytųsi nepakenčiami, keltų liūdesį ar pyktį, Stouneris įtraukia į gyvenimo tėkmę kaip savaime suprantamus ir nepakeičiamus. Jo stojiška laikysena, susitaikymas su tuo, ko pats žmogus negali pakeisti, taip pat tai, kad priima gyvenimo medžiagą kaip jau paruoštą, ne kaip kūrėjas, o veikiau kaip pasyvus ir nuošaly stovintis žiūrovas, neįkyriai susisieja su J. Williamso pagrindiniam veikėjui vykusiai parinkta Stounerio pavarde.
Iš šio trumpo aprašymo gali pasirodyti, kad knyga nuobodi, monotoniška ar perdėm proziška, tačiau taip nėra – autorius sklandžiai ir beveik nepastebimai veda skaitytoją per pagrindinio veikėjo gyvenimą, kuriame nieko nepaprasto taip ir neatsitinka, nuo vienišų ir skurdu pažymėtų studijų metų universitete, per apmaudingus gyvenimo epizodus, trumpučius laimės blykstelėjimus iki paskutinių gyvenimo dienų.
Šedevru „Stounerio“ galbūt nepavadinčiau – nors tokių atsiliepimų internete nesunku rasti, – bet tai labai gera knyga. Romaną netyčiomis perskaičiau du kartus, abu su pasimėgavimu, ir nesijaučiu nieko praradusi, tad vieną kartą perskaitę juo labiau nieko neprarasite. Ir per vasarą būsite perskaitę iš tiesų neblogą knygą. O jei skaitysite ir E. Jüngerį – tai jau ir visas dvi.
