Literatūra / Vertimai

2016 07 22

Poezijos vertimai

Su visais šiais poetais susitikau Rygos vertimo pratybose („dirbtuvėse“), kur, susipažinę su tekstų vertimais anglų, rusų, lenkų ir kitomis kalbomis, pabandėme išversti po kelis vieni kitų eilėraščius. Buvo smagu (vėliau parašiau apie tai eilėraštį „Pietūs Rygoje“). Ko nesupratome, galėjome klausti, todėl atrodė, kad versti ne taip jau sudėtinga. Kol kas nė vienas neturime ryškių biografijų, vertimo patirties taip pat. Jaunas veržlus Henrikas (g. 1995), dirbantis latviško „Delfi“ kultūros skyriuje, egzotiškų bruožų ir impozantiškos povyzos Anuaras Duisenbinovas (g. 1985) iš Kazachstano, rašantis rusiškai (iš vertimo pratybų buvo mistiškai dingęs), anksti debiutavusi Martyna (g. 1994) iš Lenkijos – dar tebestudijuoja, bet jau turi tėvynėje įvertintą knygą, ir progresyvių pažiūrų baltarusė lingvistė Volha Hapejeva (g. 1982) – beje, dėstanti Vilniuje, Europos humanitariniame universitete.

Vertėja

HENRIKS ELIASS ZĒGNERS

●

Dovilės Bagdonaitės piešinys

taip paprasta nebūti, taip viliojančiai

paprasta išgriauti sienas, išsilieti spalva,

bėgti per laukus ir šaukti

tiesiog niekur neiti, likti namuos,

kur metų metus kertėse kvėpuoja tyla,

o akys tiesiog atsiprašo

kaip ir vėl tą perteikti,

aš nežinau, bet laikas eit ligi galo,

kol rašalas neišdžiūvo, eime

po dar vieno puodukėlio

●

man norisi nieko neveikti,

eiti miegoti ir keltis iš ryto,

ir vėl nieko neveikti

ir tada man norisi žiūrėti,

kaip šviesa iššluoja lubų kampus,

ir matyti, kad akys nieko nemato

tarp akių ir lubų

tiek daug vietos,

dulkės nusėda,

ir vaizdas lieka drumstas

daugiau nebegražu,

daugiau nebeįdomu,

bet tada vėl aušra

apšviečia lubų kampus

ANUAR DUISENBINOV

Ant eskalatoriaus

nuobodulys ir liūdesys prašnenka mumyse

tad leidžiamės mes butelio dugnan

ir traukiam ligi cigaretės filtro

ir plaučiais stengiamės apgobti andromedos ūką

ir pavadint mus švenčiančiais bastūnais neapsivers liežuvis

greičiau mes stovime ant eskalatoriaus

įsivaizduodami, kad einam

o judam mes velniop

ir pereina gatvę vyrai

ir pereina gatvę moterys

ir pereina gatvę vaikai

pereina senutės ir senukai

ir velniop

važiuoja automobiliai, dvėsdami skalija šunes

bando kalbėtis taksistai

bando veikti ministrai

skiriasi sutuoktiniai, tiltai, problemos ir mulkiai

(ak reikalai mūsų einasi sunkiai

jei be blogo rimo apsieisime sunkiai

jei rimuodami pasitelkiame mulkiai

įvardysim tokią padėtį sunkiai)

ir velniop

prasideda nulis penkiolikti

ir jau dešimtą tų metų dieną

galima drąsiai sakyti, kad jie

taip pat eina velniop

prašnenka rūpestis mumyse

savais interesais

taip sako kine arba psichologai

o gal tai filosofas pasakė savo psichoterapeutui

kaip ten bebūtų, tokia reikalų padėtis

veda mus visus į vienatvę, kaip dalininkas pasakytų

bet aš sakau

o ir iki manęs dar ne kartą taip sakė

kad niekas mūsų į vienatvę neveda

nes mes vieniši nuo gimimo iki mirties

vesti prie to, kas gyvena su tavimi vienam kūne

kiekvienoj tavo širdies kertelėj dar nuo tada

kai pramerkei akis ir pranašiškai surikai

nujausdamas ir nuspėdamas

visą tau paruoštą skausmą

ir jeigu tokia reikalų padėtis mus kur ir veda

tai veda

kaip jau tikriausiai atspėjot

į katmandu

neteisingai nugirdot

velniop tai mus veda

bet kas gi čia

rėkia dručkis vaikėzas ant eskalatoriaus

jūs tiktai pažiūrėkit

pirštu rodo žilas vyriškis

košmaras

dengiasi akis ir veidą prastai pasidažius mergina

pabrukę uodegas ir metę kankinimo įrankius

versdami katilus nuo mūsų sprunka velniai

greičiausiai taip pat

velniop

MARTYNA BULIŻAŃSKA

exodus

taip, pasak Išėjimo knygos, įvyko: atsivėrė ir užsivėrė dangūs. kiekvieno kūno kontūre – karti našta pilve, lyg riebios musės, sukančios ratus virš daržovių pardavėjo (taip mes atrodysime būsimame gyvenime). Ēostre atostogos, oranžinis cigaretės dūmas, bežadis pasiūlymas ir vėl iš naujo

mes gimstame

mirštame

tarp bausmių ir kalčių, nes taip daug lyriškiau.

tretjakovas; nieko tikro

Ruskiai ne ruskiai, dėl Dievo?

iš krantų išėjusios upės su liesomis mergaitėmis nendrynuose;

važiuoju namo.

vėl pietų pokalbiai apie karą: iššaudyti juos, tuos rytiečius.

mamų suknelių šlamesys, geriame „Tretjakovą“ už Volgą ir gausesnį derlių.

ne iš jos tie vaikai; švelnūs išsekimai.

man sakė, pabėgt nuo savęs – tai valgyti ir deginti mirusiuosius.

(gatvės žibinto šviesoj visa kas primena atspindį: mano

šešėlis arimuose – menkutis Heimat derlius)

moterys: dvipolis

tyla, kaitros spragsėjimas. audra artinasi, ir esi tikra:

atrodo, tu giliai susimąsčiusi,

atrodo, tu giliai susimąsčiusi.

Kujavijos Pamarys: jaučiu, šiandien gailėsiuosi; diena, kai lieti savo draugę, kuri gimė siaubinga. Sankt Peterburgas kaip motina deivė – sakai – tai kas, kad neturės vaikų.

Sankt Peterburgas: išvažiavau. naktį išėjau į laiptinę, pasijutau kaip studentų bendrabutyje: čia sienos, ten sienos, visur už sienų žmonės. atpažinau Nietzschę, svyruodama

– kas jie man tokie? krentu į sapną: arba vaikai, arba knygos.

VOLHA HAPEJEVA

●

mažas ponis nešioja mažus vaikus

už pinigus

kuriuos tėvai sumoka jo šeimininkui

bet to nepakanka

kad kasdien gautum saldžiųjų morkų

todėl vakarienei mažasis ponis

gaus kramtyti šieną

aš nepanaši į ponį

ir į mažus vaikus nepanaši