„Odilė“: daugiau, nei tikiesi

Šeštadienis pasitaikė karštas. Tvanku, nors erdviame laukiamajame žmonių nedaug. Vieni išeina, kiti ateina, ilgai neužsibūna. Prisėdusi ant suoliuko stebiu, kaip darbuotojos rikiuoja kuklias rytinių vestuvininkų procesijas. Visi jauni, tokio amžiaus, kaip ir aš tada čia buvau. Vėliau nebuvo progos užsukti. Kas iš draugų tuokėsi, tai jaunystėje, – tik jauniems šis žingsnis atrodo viliojantis, gražus ir lengvas.

Mama žiūri į laikrodį: gal valandą supainiojom? O šitaip lėkėm nuo pat šešių: šukuosena, gėlės, dėl skubos virpančiom rankom segami karoliai vis perklausiant, ar tinka. Kai nusibosta, viskas pradeda tikti: ai, mama, aš tik vairuotoja šiandien, ne stilistė, dvi valandos kelio, važiuojam.

Eik paklausk tų merginų, – siunčia tėtis. Kylu ir matau, kaip į šalis traukiasi stiklinės lauko durys, įleisdamos rožiniu kostiumėliu pasipuošusią smulkutę žilagalvę. Ji eina kiek šlubčiodama, bet smagiai, bent keliais žingsniais pralenkusi palydą, šypsodamasi ir akimis ieškodama užsilaukusiųjų. Pamoja ir jau tiesia rankas būsimiems apkabinimams. Būrelis už jos – tik fonas, backas solistei paryškinti, kaipgi be jo. Tai ji, nuotaka.

Odilė. Atrodo, būsiu radusi aktorę savo filmui, ne Paryžiuje – Vilniuje. Paprastai neturiu problemų dėl vaizduotės: skaitant knygas kino juosta sukasi neužstrigdama. Užtat visi pagal perskaitytus kūrinius pastatyti filmai nuvilia: nagi ne taip aš įsivaizdavau! O štai su kinematografiška, tikro filmo verta, tobula „Odile“ atsitiko kitaip: nemačiau pagrindinės herojės. Gal kad nepažinojau devyniasdešimtmečių.

Nuotakai aštuoniasdešimt penkeri, vyrui keleriais daugiau. Švenčia briliantines. Įslenku į ceremonijų salę – niekas nepasikeitę, dvidešimt metų praėję. Už jaunųjų sustoja vaikai, anūkai. Fotografuoju, nors šiandien aš tik vairuotoja, stebėtoja. Nuotrauka kaip tvirtai supintas audinys: tie patys šypsenų, akių, veidų motyvai, tos pačios pasikartojančios gijos. …Ar tai yra viskas?

Je suis on the road (p. 22), galvoje sukasi romano žodžiai. Būna knygų, kurios nepaleidžia, prikimba ir verčia atmintį jas vis vartyti, ieškoti prasmių – esančių ir nesančių.

●

Visi elektroniniai prietaisai privalo būti išjungti, – be žodžių paliepė pirmieji romano puslapiai. Perėjęs ilgais oro uosto koridoriais ir pagaliau įsėdęs į „Odilės“ lėktuvą, skaitysi vienatvėje, būsi pasmerktas ar apdovanotas – nelygu požiūris – pabūti su savo paties baimėmis, liūdesiu, menkumu, neišsipildymu. Čia ne tas romanas, kurį gali ryti atsakinėdamas į žinutes, žiūrėdamas televizorių ar tysodamas sausakimšame paplūdimyje. „Odilė“ nustato savas taisykles, pirmoji jų – išjunk kasdienį triukšmą, kai atsiversi knygą. Antraip užkliūsi už pirmų pastraipų, susierzinsi ir eisi ieškoti lengvesnių tekstų, kurių net skaityti nereikia, pakanka akimis vikriai perbėgti.

„Geras romanas yra gera sintaksė“, – yra rašiusi prof. Viktorija Daujotytė, aptardama kitą lietuvišką romaną. Savita sakinių struktūra yra ryškus Valdo Papievio kūrybos bruožas, vienų skaitytojų mėgstamas, kitiems keliantis nepatogumų. Kalba V. Papieviui nėra tik paprastas praktinis įrankis, tai estetinė duotybė, kuria reikia mėgautis ir žavėtis. Kalba veikia tarsi atskiras personažas, jos negali nepastebėti: sustoji ties sakiniu ir tyrinėji, kaip jis padarytas ir kodėl. Buvo keista ir gera skaitant romaną stebėtis meistriška, išradinga, tačiau neišdekoruota, karuliais neapkabinėta kalba – gimtąja kalba, apie kurią nei mąstai, nei ją pastebi, kaip ilgainiui nebematai daugelio savaime esančių, įprastų dalykų.

Neskubri kalba priverčia nuolat stabtelėti, pagauti kitokį ritmą, nei esame pratę gyventi, – lėtą, kreipiantį į save, o ne į išorinį pasaulį. Romanas subtiliai kedena giliausias žmogaus baimes: mirties, vienatvės, praeinamybės, baigmės. Visas tekstas apgaubtas švelniu liūdesiu lyg lengvai besiplaikstančia „permatoma balto šilko užuolaida“ (p. 305) – jis plūsta iš kito, nujaučiamo, laukiamo pasaulio ir kartu kyla iš minties apie neišvengiamą pabaigą: „Betgi yra amžiaus riba, už kurios sveikata ir valia tavo gyvenimą minuso ženklu paženklina: nieko nebesitikėk, dabar tik neteksi“ (p. 176).

Odilė, regis, susigyvenusi su paskutinius jos ir jos artimų draugų gyvenimo dygsnius matuojančia „laiko adata“ (p. 20), per kasdienybę keliauja elegantiškai, prisitaikydama prie senstančio kūno išdavysčių, bet iš paskutiniųjų stengdamasi išsaugoti bent kiek žavesio savo gyvenime: eina į promenadas, turgų, pas draugus, retkarčiais – į restoranus, perka naujas skrybėlaites, puošiasi.

Odilės gyvenimas ir paskutiniai metai neatrodo nei skausmingi, nei sunkūs. Žiūrėdami iš savo perspektyvos sakytume: prabangūs. Dėl silpnesnės sveikatos visą gyvenimą buvusi vyro išlaikytinė ir užsiėmusi širdžiai miela kūrybine veikla, senatvėje taip pat turi visko su kaupu: tebegyvena didžiuliame bute Paryžiaus centre, čia ja rūpinasi Londone gyvenančios dukros nusamdytos tarnaitės, lanko seni draugai ir pažįstami, pati į miestą išeina lydima paslaugaus nuomininko. Vienatvė tik numanoma, įtariama, retsykiais išduodama nutylėjimais ar žvilgsniais. „Galbūt visi žmonės sendami tolydžio vienišesni jaučiasi? Ir kažkodėl man dingojasi, kad vis dažniau jie panorsta vieni su savo vienatve pabūti“ (p. 120), – ir pasakotojas – Odilės palydovas – jai neįkyri nei klausimais, nei savo pasakojimais. Jų bendrystė kone bežodė. Nutylėjimai yra V. Papievio tekstų žavesio paslaptis. Jie sukuria savitą teksto ritmiką ir paslapties aurą. Ir skaitytojas nepyksta, nes labai aišku, kad gyvenime mįslių daugiau nei atsakymų ir kad pasakotojas gali sau leisti būti tik pašaliniu stebėtoju, o ne visažiniu kūrėju. „Nežinoti man kartais patinka“ (p. 75), – pasiteisina pasakotojas, tai skamba originaliai feisbuko laikais, kai visi viską nori žinoti apie kitus ir dar noriau skleidžia žinias apie save. Bet skaitytojai dėkingi ir už tiek, nes labai maga įkelti koją į tą tarpsnį, kuris bus paskutinis tavo gyvenime, apsilankyti smalsaus ekskursanto teisėmis ir morališkai pasiruošti įkapių matavimuisi.

Tiesa, ekskursija ne pramoginė. Romane laikas, apie kurį sakome „greitai bėgantis“, srūva tarsi smarki vasaros liūtis – ji skandina ir kelia neviltį, grasina tuštuma. Dramatiškiausia ne laikinumas, ne žmogaus būties vienatvė, o tai, kad viskas tarp kitko, visas mūsų gyvenimas. Kad jis pasibaigia taip ir neišsipildęs, vis laukiant kažko daugiau – Odilė rašė, tapė, svajojo rengti parodas, bet viskas baigėsi tik kukliais bandymais: „[...] visas Odilės gyvenimas neišsipildymo ženklu paženklintas: tikėjosi tikriausiai daugiau“ (p. 113). Galbūt ir pats pasakotojas tikisi iš gyvenimo daugiau, ne tik smilkyti „tuos pačius sudrėkusius, vos ne vos įsižiebiančius savo pilkos kasdienybės degtukus“ (p. 187). Greičiausiai kiekvienas tikisi daugiau. Ir kiekvienas kelia klausimą apie savo būties prasmę. Ir viliasi įrodymo.

Kaip žmogaus gyvenimo tuštumo, beprasmiškumo simbolis pačiame knygos centre atsiduria atsitiktinis žmogelis, praeivis, niekam neįsiūlantis savo senų knygų ir iš nevilties vieną po kitos jas sumetantis į Seną: „[...] Senos vandenų nešamos jos pasroviui tolsta kaip sieliai, plukdantys daugybę gyvenimų. Su tų gyvenimų vingiais, rūpesčiais, šventėmis, tų gyvenimų džiaugsmais, liūdesiu, viltimis ir neviltimis, su jų draugystėmis, meilėmis ir išdavystėmis, su jų, tų gyvenimų, polėkiais, nuopuoliais, su jų kilnumu ir niekšybėmis, didingumu ir niekingumu, galiausiai su laukimu to, kas niekada neateis: tą laukimą visiems laikams užsklęs horizontas, kurio link teka upė, už jo – nežinia“ (p. 160–161). Skandinančiai užmaršties upei Odilė nori atiduoti ir savo dienoraščius. „Visa buvo, praėjo, niekam dabar tai nebesvarbu“ (p. 201), – spiria dvejojantį nuomininką. Jis neišdrįsta jų išmesti, jį patį, bet ne dienoraščius, išskalbia liūtis. Odilės atsisveikinimą su kadaise brangiais daiktais, tapymo reikmenimis, knygomis stebinčiam nejauku: šitaip išeinama. Šitaip išeisim kiekvienas, jei ne mes patys, tai kažkas po mūsų išmes krūvas šlamšto, galiausiai iš atminties išmes ir mus pačius – jau per laidotuvių vakarienes romano veikėjai kalba ne apie ką tik išėjusiuosius, o apie savo reikalus.

Vienintelė viltis – kad ten, kur už horizonto dingsta upė, yra kažkas daugiau, ko nuolat trokšta žmogaus siela, mėgindama „langus į aukštesniąją realybę prakirsti“ (p. 113), peržengti apibrėžtą ratą, nugalėti gyvenimo drungnumą, palikti jį ir iškrėsti ką nors netikėto, įrodančio, kad galima gyventi ir kitaip: pabėgti vienai nakčiai iš namų ar užlipti ant senamiesčio stogo. Iškeliaudami iš šio pasaulio atsiplėšiame nuo mūsų gyvenimo vienatvę užpildžiusios „buities kasdienybės“ (p. 7) ir sklendžiame ten, iš kur vasaromis pasipila lietus, o žiemą krinta snaigės. Šie paprastučiai gamtos reiškiniai padeda išlaikyti romano nuotaikos pusiausvyrą šviesiojoje pusėje: liūdesys, vienatvė, melancholija, praeinamybė negramzdina į juodą neviltį, nes „užvertęs galvą išvysti dangų ir debesis, tau prikišamai liudijančius, kad yra daugiau, nei matai, girdi, jauti ir užuodi“ (p. 200). Galbūt daugiau, nei tikiesi.

●

Pažadėjau grįžti devintą ryto. Išvažiavau dešimčia minučių per vėlai. Vadinasi, reikia didinti greitį, antraip vėluosiu. O jis tikrai lauks, tupės alyvoje, vieninteliame išsaugotame kiemo medyje. Kitus iškart nukirto. Statybos reikalauja aukų, sakė žmonės, kasę duobę pamatams. Nemačiau aš tos duobės, negalėjau. Baisiai kvaila, bet man dingojosi, kad su ja baigiasi įdomiausias etapas ir prasideda mano gyvenimo tiesioji: nieko nebesitikėk, viskas jau buvo, nuo šiol jokių šunkelių ir aplinkkelių. Esi greitkelyje, su tavimi skrieja socialiniai ryšiai, įsipareigojimai, paskolos, įsitikinimai, visas tavo ratas ir nebus jokio kito.

Je suis on the road. Prasideda liūtis. Dabar svarbiausia neužsimušti. Gelbėti jo gyvybę ar ne? – dvi sekundės nuspręsti, ar trauktis nuo mano juosta priešais atskriejančio automobilio, spėju, žalias jaunikaitis prie vairo, tokie labai mėgsta šitaip važinėti šituo pačiu baisiausiu į Vilnių vedančiu keliu. Žinoma, gelbsčiu, trečią per dvi dienas. O baudas policijai už visokius niekus moku aš. Anuos pagauna tik mirtis.

– Mama, aš tavęs jau penkias minutes laukiu. Ką parvežei iš senelių? Nieko po baliaus nedavė? Tada varom į makdonaldą.

Je suis on the road. Smalsu, kur jis mane veš, kai pasensiu. Ir kuo – lėktuvu ar rogutėmis.