Literatūra, arba Pašvilpavimai

Kitas atsigręžia į mane savo žodžiais. Žodžiai, kurie išsibarsto be jokio pėdsako, kurie nėra nei ranka, nei įrankis, ir kurių jėgai galiu pasipriešinti nieko nedarydamas, – tai yra jo arba jos būdas ateiti beginkliui ir nuginkluojančiam.

Alphonso Lingis, „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“

 

 

Pirmoji mano mokytoja buvo poetė. Šį jos statusą, kaip tada atrodė, lengvai ir su teisuolišku pasitenkinimu būtų patvirtinęs visas miestas. Būtų užtekę to, kad jos eilėraščių rasdavome miesto laikraštyje. Kažkas juose žydėjo, kažkas švietė, kažkas skaudėjo, kaip paprastai būna įvairiausios kokybės lyrikoje.

Visas šis mokytojos kuriamas vyksmas, kiek pamenu, vyko tvarkinguose tarsi bendrabučio kambarėliai ar mokyklos kabinetai ketureiliuose. Šitaip sutvarkyta kalba atrodė tarytum geresnis, brandesnis gyvenimas, kurio turėsiu išmokti, jei tik norėsiu būti iš tiesų suaugusi ir šio bei to verta. Kalbos eiliuotojas pats tvarko gyvenimą, o ne tik paklūsta kažkieno kito taisyklėms. Eilėraščių kūrėjas yra valdovas, kurį nori nenori tenka pripažinti ir gerbti kaip tikresnį žmogų. Taip tada man ir, regis, ne tik man atrodė, ir niekam nė į galvą neatėjo man paaiškinti apie gerą ir blogą tvarką, apie gerus ir blogus eilėraščius, apie poeziją ir prastus ketureilius.

Toji mokytoja, toji viena pirmųjų mano literatūrinių gundytojų buvo stamantriai apkūni pusamžė tamsiaakė moteriškė. Jos šypsenos spindesį papildė auksinio danties blyksnis bei ryškiai dažytos lūpos. Iš tiesų ji atrodė lyg valdovė ar karalienė. Stangri stambių garbanų šukuosena žvilgėjo tarsi karūna. Ji irgi buvo valdžios ženklas. Ir lūpdažiai man anuomet reiškė gerą gyvenimą, moterišką laimę ir neginčijamą grožį. Mokytoja irgi jautėsi graži ir galinga. Tai patvirtino ir jos šypsena. Argi galėtų nuolat šypsotis tasai, kuris gyvena nevykusį gyvenimą? Ji gyveno vykusį, kurį dargi gebėjo gražiai sueiliuoti. Tikriausiai visiškai panašiu būdu, kaip garbanojo ir standino savo šukuoseną. Argi eilėraščiai nėra tam tikru būdu sušukuota kalba?

Gedulingi mokytojos gipiūrai tik paryškino visą šį grožio kompleksą. Vadinasi, ji ne tik eiliavo, bet ir gebėjo papuošti netgi mirtį, išgauti grožio iš juodos spalvos, iš gedulo, spindėti juodomis sintetinėmis palaidinukės gėlėmis ir auksine šypsena.

Šiandien visa tai man keltų didžių abejonių: nemanau, kad šitaip atrodanti moteris galėtų būti gera poetė. Ilgainiui įsitikinau, kad poeziją gimdo ne gebėjimas, o priešingai – negebėjimas būti laimingam, juolab tvarkingam ir valdingam. Vis dėlto vilties, jog šios klasės valdovės eilėraščiai nebuvo tokie jau ir silpni, galėtų suteikti tai, kad mano mokytojos išskirtinumas buvo pažymėtas dvigubu gedulu. Na, nebent dvi mirtys tarsi du minusai paneigia viena kitą, bet šitoks matematinis paaiškinimas vargiai patikimas.

Gedulas, kurį prisimenu, lydėjo jos vyro mirtį – tai buvo jau antras šios moters palaidotas vyras. Žinojau tai iš užuominų namuose. Apie tai buvo kalbama su baugia nuostaba ir dargi su ironijos atsarga – tarsi nebūtų aišku, ar tą moterį reikėtų užjausti, ar kaltinti. Panašią koliziją galėtų įveikti geras eilėraštis. Ar jis buvo parašytas? Šiandien, žinodama, kad geri eilėraščiai yra labai reta gyvūnų rūšis, kažkodėl abejoju. Gali būti, kad daugiau poezijos buvo tuose namuose išgirstuose nutylėjimuose apie mirties ženklais pažymėtą mokytojos šeimyninį gyvenimą negu jos eilėraščiuose. Ir toje ironijoje, kuri niekada neišsakoma tiesiogiai, ir būtent todėl ją taip nelengva įveikti ar paneigti – ji lygiai taip pat nesugaunama kaip geras eilėraštis.

Ar galėjo vietos komunistų partijos organas, kokie tada buvo visi laikraščiai, leisti reikštis šios moters gedului, liudyti mirtį, kai aplinkui privalėjo būti teigiama vien tik komunizmo statytojų energija, gyvybingumas? Kaip dvi sutuoktinių mirtis išgyvenusios moters juoduma galėjo derėti su šviesaus komunistinio rytojaus vizijomis? O galbūt eilėraščiai jai buvo toji jos šeimyniniame gyvenime trūkstama šviesa ir perspektyva, kokia ilgainiui tapo ir man? Šiandien galiu tik spėlioti. Neketinu bandyti įminti šią paslaptį kaip nors tyrinėdama provincijos pedagogės kūrybą, apie kurią literatūros istorija nutyli. Juolab kad jai neteko manęs mokyti ne tik rašyti eilėraščių, bet ir rašyti bei skaityti. Pirmoje klasėje iš esmės viską jau mokėjau, viską buvau išmokusi vaikų darželyje, o kitąmet mokytoją kažkas kažkur paslaptingai pradangino, ir mums mokyti buvo paskirtas žilas akiniuotas berniukų darbų mokytojas. Taigi pirmoji mano mokytoja iš esmės suvaidino vienintelį svarbų vaidmenį – paliudijo man paralelinio literatūrinio gyvenimo svarbą ar net būtinybę.

Rašytinio gyvenimo reikšmę miglotai nujaučiau dar nepradėjusi eiti į mokyklą. Tai buvo aišku dar iki pirmųjų savarankiškai perskaitytų žodžių: literatūra yra aukštesnio, subtilesnio ir teisingesnio gyvenimo sritis. Garsiai skiemenavau pirmuosius afišų užrašus ir iškabas, įsitikinusi, kad mano pastangas lydės pagarba ir įvertinimas. Savo gebėjimu skaityti didžiavausi ne mažiau nei savo pirmaisiais priekiniais dideliais nuolatiniais dantimis. Garsiai skiemenuodama savo pirmuosius skaitinius patyliukais laukdavau pagiriamojo žodžio, įsivaizdavau jį tariamą kažkieno mintyse – kitaip ir negalėjo būti. Su visą kūną užliejusiu džiaugsmu skelbiau pasauliui ką tik man apreikštą tiesą: pasaulis gali būti užrašytas bei perskaitytas. Ir šiandien prisimenu tą virpulį ir pasididžiavimo jausmą. Tai buvo tikrosios mano žydėjimo dienos. Jos buvo tyros, be mažiausios graužaties ar abejonės, be noro turėti, be naudos ar atlygio siekio. Šiomis savybėmis jos gerokai pranoko įsimylėjimo jausmą, kurį dažniausiai temdo koks nors lūkestis, svajonė ar geismas. Tikriausiai tai buvo galios, valdžios ir savivertės jausmas, kai instinktyviai suvoki esąs savo vietoje, ir to pakanka: tiesiog nei pridėsi, nei atimsi. Galų gale tai neturi nieko bendra su materialinėmis gėrybėmis.

Būdama šešerių atradau, kad gyvenimas gali būti literatūra, kad būdamas ja jis, kaip man atrodė, yra aukštesnės prabos ir kad aš noriu, jog jis būtent toks ir būtų.

Panevėžio 1-osios aštuonmetės biblioteka išsyk tapo mano tikrojo gyvenimo kanalu. Čia plūdo ir telkšojo anų dienų būties grietinėlė, o man buvo atėjęs laikas suprasti, kad mano teisės į ją, deja, ribotos. Tai buvo ypatinga žinia augančiai tekstų garbintojai. Tai, kad ne visa literatūra man pasirodė prieinama, ne kiekvieną knygą man leista skaityti, buvo įrodymas, kad tai yra neabejotinas turtas, iki kurio reikia užaugti, užsitarnauti. Šis geresnis gyvenimas buvo laikomas pavojingu, nesaugiu ar per sunkiu vaikui. Tai prilygo dieviškai paslapčiai, vertesnio gyvenimo pakopai, įvertinimui ar iniciacijai, kuriai reikia subręsti. Mano mokėjimas skaityti pasirodė nevisagalis, ir tuo pat metu niekas nerado tinkamų žodžių, kaip man tai paaiškinti. Greičiausiai paaiškinimas man būtų tapęs ginklu, kurį būčiau atsukusi į pačius aiškintojus. Juk kalba yra pavojingas ginklas, be to, valdžios įrankis. Taigi vietoj aiškinimo apsiribota draudimu. Ir tai nebuvo kokia nors neįprasta sovietmečio mokyklos auklėjimo praktika.

Draudimas pagimdė tylų mano įniršį ir rezistenciją, tačiau mano pyktis nebuvo nukreiptas į knygų šventovę. Trečio aukšto koridoriaus gale įsikūrusi mokyklos biblioteka buvo tikrasis kelio galas, laiminga pasakos pabaiga, aukštesnė būtis. Neatsitiktinai biblioteka buvo įsikūrusi virš medicinos kabineto, kaip ir dera dvasiniam gyvenimui – ji buvo aukščiau už kūno reikalus, už gyvulišką baimę susitikti su kažkuo, kas kėsinasi įbesti į tavo kūną adatą ar grąžtu per danties gyvuonį įsiskverbti į tavo paties gyvastį.

Vis dėlto literatūra buvo ne mažiau skvarbi ir ne mažiau pavojinga gyvenimui. Juk bibliotekoje buvo knygų, kurių man buvo nevalia skaityti. Aiškumo ir atsakymo į klausimą „Kodėl negalima?“ stoka, žinoma, gundydavo šiam uždraustų tekstų pasauliui priskirti ir tam tikrą nešvankumą. Uždraustą ir, kaip tada rodėsi, nešvarų seksualumą. Nevaikiškos ar vyresniems vaikams skirtos knygos, kurių mums nebuvo galima skaityti, buvo viena iš nedaugelio nuo mūsų, pradinukų, atskirtų sričių. Ją dažniausiai gretindavome su mums uždraustų vyrų ir moterų santykių paslaptimis, kurstančiomis smalsumą ir sykiu miglotą baimę.

Taigi knygos, arba literatūra, nuo pat pirmųjų mano pažinties su jomis dienų buvo erotiškos, seksualios, gundančios ir žadančios kažin kokių ypatingų malonumų bei pavojų.

Būtent tokių paslaptingų dalykų turėjo būti pilnos knygos kitomis kalbomis. Pamenu, kaip apie kažkokią rusišką knygą tėvo lentynoje savo draugėms sakydavau: „Ji yra apie tai.“ Manau, kad, jei ir klysdavau, tai labai nedaug. Juk kiekviena knyga yra „apie tai“, argi ne?

Nesuprantama kalba parašytų knygų paslaptis atrodė tokia viliojanti, kad keletą tokių rusiškų knygų su drauge slapčia parsinešėme iš makulatūros supirkimo punkto. Pasigaminome iš jų vaikišką religinį ritualą, skirtingais šratinukais braukydamos tarp eilučių. Pabraukti žodžiai reiškė didesnį nuopelną literatūrai, nesuprantamam žodžiui, paslapčiai. Už tai tikėjomės dvasinių dovanų. Viena iš jų buvo džiaugsmas sklaidant pabraukytus knygų puslapius, glostant juos, čiuopiant delnu mūsų pabraukymų perkeistą knygos puslapių reljefą. Jautėmės nesuprantamo literatūrinio gyvenimo dalyvėmis. Glaustėmės ties „apie tai“ vartais.

Gali būti, kad tie, kurie slepia nuo mažų vaikų suaugusiųjų knygas, nesąmoningai suvokia knygų skaitymo aistros artumą erotinei aistrai ir dėl to instinktyviai saugo vaikų nekaltybę, vaikystės skaidrumą bei lengvumą. Kita vertus, vaikams skirti lengvi tekstai yra būtent tai, ko jiems reikia. Pernelyg sunkūs tekstai išsprogdintų juos tarsi daigai sėklas dar neatėjus tinkamam laikui. Ir visai kitaip jie veiktų, jei būtų skaitomi gyvenimo saulėlydyje – tada, kai pats laikas mirti. Išeiti iš gyvenimo, palaimingai sprogstant nuo geros literatūros dozės. Kai kurie panašiai įsivaizduoja senio mirtį aukščiausio seksualinio susijaudinimo metu. Galbūt manoji geros mirties vizija yra lygiai tokia pati iliuzija, literatūrinė saviapgaulė: juk senatvėje visi jausmai blunka.

Vis dėlto ilgą laiką teksto teikiamas malonumas, išgyvenimo stiprumas man atrodė nuo kūno savybių nepriklausantis dalykas. Geriausios mirties paveikslas ilgą laiką išliko nepakitęs.

Šilta, jauki kambario vienutė, balkšvas lubų dangus. Galėtum sąlygiškai pavadinti jį aukštu dangumi, jei turėtum galvoje vien lubas, ir visiškai žemu, jei galvotum apie tikrąjį dangų. Šiuosyk lubų dangus yra vidurkis, saiko ir stotelės, išmintingo stabtelėjimo ženklas. Bendras vardiklis dangui ir prieblandos gaubiamai lovai su boluojančiu moters veidu galvūgalyje. Stalinės lempos šviesa krinta ant knygos. Jos tekstas – tarytum natos, diktuojančios skaitančiojo balsui. Ritualas, garbinant dangaus aukštybę, kuriame dalyvauja ir lubų dangus – dangaus miniatiūra.

Skaitymas čia – esminė slaugos ir saugos veikla. Pataluose gulinčios ligonės skausmai atlėgę. Ji silpna, tačiau tai, kas skaitoma iš knygos, įpučia jai gyvybės ir orumo, palaiko jos kvėpavimą. Vakarykštis tekstas buvo apie juodąsias skyles ir kosmoso gravitaciją, šiandien – Nobelio literatūros premijų laureatų kalbos, rytoj – kinų pasakos arba knyga apie vilkų gyvenimą. Tiesą sakant, viskas – apie gyvenimą, be to, apie jos pačios gyvenimą. Tekstuose jis, gyvenimas, tirštesnis, įvairesnis, judresnis, gilesnis ir platesnis nei tas, kuris per tą patį trumpą laiką būtų prieinamas žmogui. Nes literatūra – keleriopas gyvenimas, įskaitant ir tai, kad mirties jame kartais irgi būna gerokai daugiau, nei jos nutinka paprasto žmogaus kasdienybėje.

Kiekvienam, kuris paragavo literatūros tirštybės, gyvenimas gali atrodyti pernelyg skystas. Dar labiau jis suskystėtų senatvės ar paralyžiuojančios negalės atveju. Tad literatūra, tekstas galėtų būti gyvybingumo kompensacija vis labiau monotonišką vandens ūžimą primenančiam mirštančiojo gyvenimui. Ar mirštantysis norės priešintis mirčiai? Galų gale – kodėl jis norėtų nemirti, kas jį verstų geisti gyvenimo tirštumo, kai jį ims siausti mirties vandenys – tarytum sugrąžindami į naujas įsčias? Visiems atvejams tinkamų atsakymų nesitikiu. Žinau tik, kad tekstas man ne sykį tapo ne tik gyvenimo tirštuma, bet ir gelbėjimosi valtimi. Ji buvo aiškiai skirtingo materijos būvio nei praskydęs gyvenimas.

Galbūt per gerą literatūrą iliuziniu būdu įgyvendindavau savo natūralų laisvės polinkį – baisią jėgą, verčiančią pažeisti taisykles ir vienaip ar kitaip nusikalsti. Juk, anot Johno Cage’o, „menas yra kriminalinis veiksmas“: „Jis neįsispraudžia į jokius rėmus. Netgi į savus. Kiekvienas, kuris yra patyręs meno poveikį, yra nusikaltęs kaip menininkas.“

Kambarėlis su tekstų lašelinės palaikoma būtybe – mano vaizduotės sukurtas paveikslas. Savotiška vizualizuota malda, prašymas ir bandymas įkūnyti, materializuoti savo galutinių arba ribinių dienų kokybę. Įsivaizduodama save senatvės ar marinančios ligos patale, tų dienų šviesą regiu man skaitančio žmogaus prieglobstyje. Srūvant tekstui, pulsuojant jame įdiegtoms prasmėms, gaivinančio žmogiško balso bangoms, gyvenimas išliktų pilnatviškas, ne mažiau gyvas. O galbūt netgi dar gyvesnis, dar esmingesnis. Nugyventa daugybė dienų, neriantis iš kailio, kad išgyventum, panirus į didžiulės mašinos ritmą, atitolus nuo knygų. Paradoksalu, tačiau būdavau priversta atitolti nuo jų kaip tik todėl, kad galėčiau prie jų sugrįžti. Argi gyvenau ne dėl tų retų ir brangių valandų su knyga rankoje ar su rašomu tekstu priešais akis? Argi ne jos tapdavo mano priebėga, kai žmonių bendravimo paviršutiniškumas, negrynumas, o dažniausiai ir kokios nors rūšies nešvara versdavo mane slėptis, bėgti kuo toliau? Kuo toliau nuo to, ką daugelis be jokios atsakomybės, stabtelėjimo ar abejonės vadino bičiulyste, draugyste, romantiškais santykiais – deja, negebėdami sudėti nė menkiausio laisvėn iš banalybės zonos kreipiančio sakinio. Kasdienė banalybė lygiai tokia pat visli kaip ir trumpaamžiai vabzdžiai ar graužikai. Potraukis jai toks pat banalus, savaime suprantamas bei prigimtinis kaip ir potraukis saldumynams. Ir lygiai toks pat žalingas sveikatai. Tačiau juk sveikatai, kaip kažkas pasakė, žalingas patsai gyvenimas, tad ar verta bėgti?

Bėgau ne dėl to, kad niekinau paviršutiniškumą ar juo bodėjausi, anaiptol. Tasai neįpareigojantis santykių lengvumas nebuvo ir nėra man atgrasus, priešingai. Tačiau bejėgiškumas prieš laiko tėkmę, spėriai artėjančios mirties baimė ragino nešvaistyti laiko. Buvau auklėjama gyventi taupiai, racionaliai. Perteklinis vartojimas, kurį vienas garbus filosofas pavadino tikruoju nihilizmu, man buvo nepasiekiamas, neįprastas ir netgi nemielas. Skurdžioje aplinkoje, kur buvo skaičiuojami kąsniai, gyvenimas galėjo būti įprasmintas kažkuo, kas nebuvo daiktai, liežuviui ir pilvui skirti dalykai. Pasakų turinio pripildyta vaikystė buvo geras modelis gyvenimui, kuriame trūksta daiktų ar skanumynų. Be to, tikėjau, kad kur kas vertingiau per tą patį laiką išgyventi daugiau ir giliau nei nuslysti paviršiumi. Tinkamai, esmingai išgyventa laiko atkarpa buvo tarsi gerai sukramtytas kąsnis, iš kurio organizmas gauna daugiau naudos, daugiau energijos.

Vieną gražią dieną man dingtelėjo, kad tinkamiausia laiko atkarpos sukramtymo priemonė yra tekstas. Stipriau išgyventi galima išsakant, o galingai – intensyviai išsakant. Atradau, kad tekstas gali būti ir daiktas, ir maistas – sykiais netgi gurmaniškas, vadinasi – pramoga, galbūt netgi žaislas. Nevaikiška pasaka? Vėliau tekstai tapo rupiu mano pačios paviršių ir paviršutiniškumo protektoriumi, stabdančiu slydimą ar plukdymą. Ilgainiui įtikėjau, kad tai šiek tiek pristabdo laiko tėkmę ar bent jau panašiai paveikia laiko tėkmės pojūtį. Galbūt tekstai kūrė iliuziją, kad gyvenu daugiau, nes skaitydama, o vėliau – rašydama nuolat gyvenau daugiau nei vieną gyvenimą, atverdavau sau ne vieną būties lygmenį. Raštu išsakydama savo požiūrį į kurį nors daiktą, žmogų ar reiškinį, prisodrindavau juos savo dėmesio, fantazijos, sukurdavau jiems naujus gyvenimus, naujas perspektyvas, naujus namus ir miestus. Galima sakyti, sukurdavau sau naujus daiktus, žmones ir reiškinius, kurie užpildydavo mano būtį ir labai dažnai buvo gražesni ir mielesni net ir tada, kai jie būdavo baisūs. Visų daiktų – ir tų, kurie nebuvo tekstai, ir iš mano žodžių sumodeliuotų – negražumą galėjau bet kada, pasitelkusi tuos pačius kalbos įrankius, sustruktūrinti taip, kad jis taptų nauja gražumo sistema. Dėl to gyvenimas man tapdavo gražesnis, tiksliau – iš esmės gražus. Ir už tai turėčiau būti dėkinga kalbai ir tekstui. Regis, jie išsaugojo man gyvybę ir palaiko ją iki šiol.

Jei iki šiol tebesu gyva, tai tikriausiai dėl jų – skaitomų arba rašomų knygų. Dėl to iki dabar tikiu: skaitančiojo balsas man, gulinčiai mirties pašonėje, leistų gyventi taip gerai, kaip tiktai įmanoma. Jis reikštų, kad pagaliau, laikydamasi vien teksto, įžengiau į geresnio gyvenimo teritoriją, palypėjau bent viena pakopa aukščiau ar netgi pasiekiau rojaus prieangį.

Stengiuosi negalvoti, kad tomis valandomis mano kūnas kovos su negalėmis, patirdamas skausmą, kad galbūt nebus lengva ir malonu klausytis, nebus paprasta suvokti skaitomo teksto turinį. Tekstas šiuo atveju bus tas dievas, kuris pats manimi pasirūpins, pats atras lengviausius kelius į mano protą ir širdį, mano gyvenimą ar mąstymo struktūrą. Juk visą gyvenimą tam ruošiausi.

Ar ne vedose yra žadama, kad iš esmės išsipildo visi norai, jei tik iš tiesų to nori, meldiesi atitinkamam tuos norus galinčiam išpildyti dievui?

Mano asmeninės mirties akivaizdoje antraeilės svarbos regisi ir skaitinio tematika. Pasikliauju tuo įsivaizduojamu šalia manęs įsitaisiusiu skaitančiuoju. Jeigu jau toks bus, jeigu kam nors ir bus lemta šalia manęs atsidurti tokiomis intymiomis – mirimo ir skaitymo – valandomis, jis, be abejonės, žinos, ką man skaityti. Ir, galimas daiktas, man pasiseks numirti laimingai bei žmoniškai, palengva spragsint žmonių kalbos ir prasmių laužui. Mat tik žodžiais ar žodinėmis konstrukcijomis, gražiai suformuotu pramanu įmanoma pergalėti būties absurdą ir beprasmybę, chaosą ir netvarką, žmogų slegiančią kūniškumo ir gyvūniškumo naštą. Ir tik ant savo kojų tvirtai stovintis filosofas, pajėgus žliungančiais rudens laukais savarankiškai žingsniuoti horizonto kryptimi, gali kalbėti apie matymo prioritetą, niekindamas tai, ką jis vadina kalbos mašina. Jis tiesiog nieko neišmano apie kambarėlį su balkšvu lubų dangumi virš pilkšvai geltono patalo su moters galva prieblandoje. O ar jis žino ką nors apie akląjį, įsitvėrusį teksto kaip vienintelės savo žmogiškumo ir tapatumo atramos? Galų gale, kaip jis skiria matymą ir haliucinaciją ir kodėl jam taip svarbu savo vadinamąjį matymą išsakyti tekstu? Šiandien, regis, esu pasirengusi į šiuos klausimus atsakyti visu savo gyvenimu, visa savo ramstymosi į kalbą ir tekstus istorija.