Komedija be pabaigos

Maxas Aubas (tikr. Max Aub Mohrenwitz, 1903–1972) – spalvingos biografijos ispanakalbis rašytojas, kritikas; gimęs Paryžiuje vokiečio ir Prancūzijos žydės šeimoje, nuo 1914 iki 1939 m. gyveno Ispanijoje, kurios pilietybę priėmė, baigęs vidurinę mokyklą Valensijoje. Jaunystėje net 15 metų, kaip ir tėvas, dirbdamas komivojažieriumi išmaišė visą Ispaniją, vėliau, per Ispanijos pilietinį karą, respublikonų vyriausybės paskirtas šalies kultūros atašė Paryžiuje (buvo atsakingas už Picasso paveikslo „Guernica“ eksponavimą Pasaulinėje parodoje Paryžiuje). Pasitraukęs iš frankistinės Ispanijos į Prancūziją, profašistinės Vichy vyriausybės suimtas ir kalintas dviejose koncentracijos stovyklose. 1942 m. pabėgęs galiausiai įsikūrė Meksikoje, kur dirbo žurnalistu, rašė filmų scenarijus ir tapo Meksiko kino akademijos profesoriumi.

Ispanų kalba rašęs Aubas yra daugiau nei šimto romanų ir pjesių autorius; dar jaunystėje intelektualinėse ir literatūrinėse diskusijose Madride ir Barselonoje aktyviai dalyvavęs rašytojas buvo persiėmęs avangardinio teatro ir dramaturgijos idėjomis, tačiau labiausiai yra vertinamas už Ispanijos pilietiniam karui skirtą romanų ciklą „Magiškas labirintas“ (El laberinto mágico).

Pjesė Comedia que no acaba parašyta 1947 m.

 

Vienintelis veiksmas

 

Miegamasis. Atviras langas, pro kurį dvelkia užuolaidas judinantis švelnus vėjelis. Švinta. Gulintys taip, kad publika nematytų, – po patalais pasislėpę, – kalba Ana ir Francas. Iš nebrandžių balsų galima nujausti jauną jų amžių.

Vokietijoje 1935 metais.

 

Francas. Ar nemiegi, Ana?

Ana. Nemiegu, Francai. (Ilga pauzė)

Francas. Jau rytas.

Ana. Švinta.

Francas. Myliu tave, Ana. (Pauzė) Tai buvo ilgiausia diena mano gyvenime. Joje tilptų tūkstančiai valandų, dienų, savaičių, ištisų mėnesių. Diena…

Ana. Galbūt turi omenyje – naktis.

Francas. Diena yra ir diena, ir naktis. O tu esi mano diena ir mano naktis. (Pauzė) Žinai vieną dalyką?

Ana. Žinau keletą…

Francas. Šiandien man sukanka dvidešimt treji.

Ana. Sveikinu, Francai.

Francas. Ar tikrai esi mano?

Ana. Vis dar abejoji?

Francas. Ne, bet man sunku patikėti.

Ana. Tai patikėk, patikėk.

Francas. Buvo nevilties akimirkų: ketinau tave turėti, o tu pabėgdavai. Vėliau grįždavai, net nesuprasdavau kodėl. Myliu tave, Ana; ir nežinau, kokia tu nei kokioms jėgoms paklūsti. Bijau, kad tave prarasiu, kad mane paliksi taip pat nesuprantamai, kaip kad pasirodei. O gilumoje aš jaučiuosi nevisavertis, nes nenusipelnau tavęs. Ko esu vertas, palyginti su tavimi?

Ana. Ką tik sakei, kad nežinai, kokia esu, kad beveik manęs nepažįsti… Iš kur gali žinot, ko esu verta?

Francas. Esi pasaulio viršūnė… Aukščiausia gražiausio kalno viršukalnė.

Ana. Perdedi.

Francas. Regėjau tave ir tavęs troškau. Norėjau tave turėti, tačiau negalėjau net įsivaizduoti, kad tikrai tave pasieksiu, kad laikysiu tave savo glėby. Kai pasirodei… Kada, prieš penkiolika dienų?

Ana. Lygiai penkiolika dienų.

Francas. …pasaulis pakeitė spalvą. Įgavęs tavąją, pasisuko į tavo pusę.

Ana. Kokia yra mano spalva?

Francas. Rausva, išsisluoksniavusi iš rožės. Užvaldei mane nuo galvos iki kojų.

Ana. Nors nežinojai, kokia esu…

Francas. Užkariautieji ne išsyk pažįsta užkariautojus.

Ana. Manai, kad galima mylėti tik dėl išvaizdos?

Francas. Tai oras, jis kvepia pavasariu. Kiekvienas turime aurą, kuri mus apgaubia, saugo ir išduoda. Mūsų odos plaukai tėra sudėtinga antenų sistema, kuri įspėja, kokie yra mus supantys žmonės.

Ana. Kokia esu?

Francas. Nežinau. Pasakiau daugiau, nei norėjau pasakyti. Turiu atsimerkti, kad tave pamatyčiau ir pažinčiau, ir šaukčiau: čia Ana, ji mano, ji čia, prie mano šono. Kai užmerkiu akis, tu pabėgi. Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti, tai kokia tu man atrodai arba, tiksliau, kokia man atrodei sporto salėje, kai pirmą kartą pasirodei.

Ana. Kokia?

Francas. Tolima, nuoširdi, tokia viršesnė…

Ana. Blogas pranašas…

Francas. Bet pasistengsiu būti geru tarnu. Myliu tave, Ana. Nepalik manęs.

Ana. O kodėl manai, kad taip bus?

Francas. Nežinau. Myliu tave. Mūsų niekas neskiria.

Ana. Mūsų niekas neskiria, Francai. Tavo kraujas yra mano kraujas.

Francas. Esi mano glėby, visa, išsipildžiusi, visu savo svoriu ir amžiumi. Visa, Ana! Minkšta, saldi, liekna, glotni, švelni ir sunki.

Ana (drebančiu balsu). Lyg būčiau iš gyvo aksomo…

Francas. Lyg būtum iš gyvo aksomo… Teisybė. Iš kur žinai? Kas tau tai pasakė?

Ana. Mano tėvas, kai buvau vaikas ir sėdėjau jam ant kelių, ir jis glostė man skruostus.

Francas. Kur dabar tavo tėvas?

Ana. Miręs. (Pauzė) Tikrai miręs. (Pauzė) Jau beveik diena. Nepastebėjai?

Francas. Ne.

Ana. Nesakiau, nenorėjau pasakyti, bet ar tavęs nestebina, kad kiekviena diena neatšaukiamai gimsta, be pastangų… (Ana pakyla iš lovos ir atsistoja prieš atvirą langą. Užgimstančios dienos šviesoje jos kūnas rodosi kaip iš šešėlių teatro)

Francas. Tai natūralu.

Ana. Taip, žinoma… (Grįžta prie lovos) Taip pat natūralu, kad mudu esame čia.

Francas. Ateik, dar anksti.

Ana. Ne. Jau labai vėlu. (Atsisėda ant kėdės) Ir viskas išsipildė. (Dėl beviltiško tono, kurį staiga įgijo Anos balsas, Francas pakyla iš lovos ir eina link jos. Jis – atletiškas, tamsaus gymio vyriškis. Ji – aštuoniolikmetė gražuolė)

Francas. Kas tau yra? Kas atsitiko?

Ana. Nieko.

Francas. Atrodai lyg nesava.

Ana. Esu nesava.

Francas. Bet tokia panaši į tą, kurią pažįstu, kad man nerūpi. (Eina prie lango) Ateik, pažvelk. Daiktai išnyra iš nakties. Pažvelk į rūką, kuris šliaužia palei upę… Koks juodas Rotvaldas! Koks giedras dangus! (Francas grįžta, atsisėda ant grindų ir nuleidžia galvą Anai ant kelių) Pirmą kartą jaučiu, kad pasaulis irgi yra gilus.

Ana. Tai labiausiai tikėtina…

Francas. Lyg anksčiau būčiau gyvenęs tik dviejose dimensijose. Myliu tave, Ana. Ir tu pasakyk, kad mane myli.

Ana (glostydama sutaršytus Franco plaukus). Kodėl nori, kad aš tau tai pasakyčiau?

Francas. Noriu tai išgirsti.

Ana. Tai tu pasakyk man: „Ana mane myli! Aš myliu Aną! Ana yra tyriausias dalykas, kokį man teko pažinti šiam pasauly…“

Francas (tyliai, žemu balsu). Ana mane myli! Aš myliu Aną! Ana yra tyriausias dalykas, kokį man teko pažinti šiam pasauly! Pasakykim tai visiems!

Ana. Tau šitai taip svarbu?

Francas. Man nepakanka vien būti laimingam: noriu, kad visi žinotų, kad toks esu.

Ana. Kas tau iš to?

Francas. Būčiau dar laimingesnis.

Ana. Nenorėtum, kad viskas liktų tik tarp mudviejų, su niekuo nesidalinti tuo, kas priklauso tik mums?

Francas. Niekad nieko neslėpdavau. Turbūt dėl egoizmo. Kai sužinau kokį dalyką, man knieti jį pasakyti. Myliu tave, ir man būtina apie tai skelbti ant kiekvieno kampo. Nėra kitos tokios kaip tu.

Ana. Nėra dviejų vienodų snaigių…

Francas. Noriu paskelbti, kad esi nuostabiausia 1935 metų žiemos snaigė. Tobuliausia, gražiausia. Gal nori užkopti į Jungbliumo viršūnę?

Ana. Dabar?

Francas. Taip. Pusiaukelėje papietautume. Penktą turbūt jau būtume grįžę.

Ana. Neturi jokių reikalų mieste?

Francas. Šiandien sekmadienis.

Ana. Antradienis.

Francas. Sekmadienis! Pasakyk, kad šiandien sekmadienis, Ana.

Ana (glostydama Franco plaukus). Šiandien sekmadienis, Francai.

Francas. Matai? Viskas paprasta. Tereikia panorėti: kaip kad aš norėjau tave turėti.

Ana. Ką dėl tavęs pasakys Hitlerjugende? Nepasižymėsi sąraše.

Francas. Šiandien sekmadienis.

Ana. Tuomet turi dalyvauti eisenoje.

Francas. Šis sekmadienis ypatingas, tai sekmadienis, skirtas tik man. Man ir tau.

Ana. O fiureriui kokia šiandien diena?

Francas. Ką tuo nori pasakyti?

Ana. Fiureriui visos dienos gali būti sekmadieniai, šventinės dienos.

Francas. Jis visada dirba.

Ana. Be jo nebūtum turėjęs savo ypatingo sekmadienio.

Francas. Ką tuo nori pasakyti?

Ana. Nebūtume susipažinę.

Francas. Vis vien galų gale susipažintume.

Ana. Jei nežinai, kokia esu nei beveik nieko apie tai, kas esu, kaip gali mane pažinti?

Francas. Kartais jaučiasi, kad studijuoji filosofiją.

Ana. Studijavau… (Atsikelia) Šalta.

Francas. Ne.

Ana. Man šalta. Tai ypatingas šaltis, kaip tavo sekmadienis. (Ji apsivelka megztinį ir sijoną)

Francas. Kur studijavai?

Ana. Heidelberge.

Francas. Anksčiau sakei, kad Miunchene.

Ana. Ten gimiau.

Francas. Ką ketini veikti?

Ana (sau pačiai). Mirti.

Francas. Po šimto metų.

Ana. Rytoj.

Francas (sukrėstas). Kodėl taip kalbi?

Ana (švelniai). Pamatysi.

Francas. Mes turime laiko.

Ana. Ne. Apsirenk. Taip geriau priimti blogas žinias. Jei ne, vėliau supainiosi batus arba apsivilksi išvirkščius marškinius.

Francas. Negąsdink manęs. Tu išvyksti? Aš tavęs nebepamatysiu?

Ana. Aš neišvyksiu, bet tu manęs nepamatysi.

Francas (prislėgtas). Kodėl?

Ana. Pirmiau apsirenk.

Francas. Nekrėsk nesąmonių. Pasakyk man, ką turi pasakyti.

Ana. Pirmiau apsirenk. (Francas sukrėstas paklūsta, užsivelka marškinius ir kelnes – Hitlerjugendo uniformą) Tau tinka uniforma.

Francas. Ši tinka visiems. Bet dabar sakyk.

Ana (paprastai). Aš žydė.

Francas. Tai netiesa, tu juokauji.

Ana. Aš žydė.

Francas. Negali būti.

Ana. Kodėl?

Francas. Būčiau supratęs.

Ana. Kaip?

Francas. Be to, tavo vardas ir pavardė Ana Šiler.

Ana. Mano motina yra Ema Ulman.

Francas. Kodėl mane apgavai?

Ana. Jau nebemyli manęs?

Francas. Ar esi susijusi su Ema Ulman, kuri gyveno Valdštrasėje?

Ana. Taip. (Francas priblokštas krenta į fotelį) Visiems pasakysi, kad mylime vienas kitą? Jau ne, tiesa? Prisimeni Emą? Ar žinai, kaip mirė jos tėvas? Jis – gydytojas, ar ne? Buvo gydytojas. Mirė. Buvo nužudytas. Nepameni? Ema buvo tavo mergina, ar ne? Negalėjo tęsti studijų universitete. Buvome draugės. Labai paprasta: nusprendžiau pažaisti su tavimi, kad atkeršyčiau. Ką pasakysi?

Francas (pakyla įtūžęs). Reikia užbaigti su visa jūsų veisle.

Ana. Jau manęs nebemyli?

Francas. Ne.

Ana. Nes esu žydė?

Francas. Taip.

Ana. O jei nebūčiau žydė? Nežiūrėk į mane taip: esu. Ir didžiuojuosi, kad esu.

Francas. Ir tu man iškrėtei tokią išdaigą. Aš sutrikęs. Mane nubaus. Kad bent jau nieko niekam nesakytum.

Ana. O ką tu darytum mano vietoj?

Francas. Tave pasmerks, jei pasakysi.

Ana. Tu rūpiniesi tik savimi, ne manim.

Francas. Be abejonės. Jei tu tylėsi, ir aš tylėsiu.

Ana. Nesvajok.

Francas. Nemyli manęs?

Ana. Ne.

Francas. Turėčiau sutraiškyti tave kaip parazitą.

Ana. Tai kodėl netraiškai? Koks nuostabus „gražiausios tavo gyvenimo nakties“ finalas! Tavo fiureris tave pagerbtų. Būtum didvyris. Galų gale juk aš tave apgavau. Turi eiti pas savo grupės vadą ir prisipažinti. Yra ir kitas sprendimo būdas: pradėti žliumbti ir pripažinti, kad tavo tikėjimo pamatas yra klaidingas. Kad išsižadi.

Francas. Nesvajok! Tavo poelgis išduoda tavo blogą kraują, tavo siaubingą prigimtį!

Ana. Be to, gali būti, kad aš meluoju, kad tikrinu tave… Galbūt tavo grupės vadas liepė man taip pasielgti, kad tave išbandyčiau. Nemanai, kad įmanoma… ar net tikėtina? Gana gerai atitinka Partijos elgsenos standartus. Ar ne? Juk užtenka to, kad buvai Emos Ulman sužadėtinis. Reikia atsiminti, kad vos tik buvai įrašytas į Hitlerjugendą, išsiskyrei su ja. Ir mirė jos tėvas, tu pats žinai kaip. Ir Ema nusižudė. Tu pats žinai kaip.

Francas. Ne.

Ana. Tikrai?

Francas. Žinojau, kad ji mirė. Tik tiek, atsitiktinai sužinojau per vieną pokalbį.

Ana. Ir nenorėjai sužinoti daugiau?

Francas. Ne.

Ana. Manau, tave tai turėjo dominti: ji buvo nėščia. Ar žinojai?

Francas. Ne.

Ana. O jei būtum žinojęs, ar tai būtų paveikę tavo elgesį su ja?

Francas. Ne!

Ana. Esi vertas pagarbos.

Francas. Aišku, kad esu jos vertas. Vokietija yra aukščiau už viską. Ir Partija!

Ana. Aišku… Ir tavo sąžinė švari.

Francas. Nors tu tuo ir netiki. (Prieina prie Anos, uždeda rankas jai ant pečių) Pasakyk tuojau pat, kas esi. Iš tiesų! Nebekankink manęs! Nebeapgaudinėk!

Ana. Kas aš esu, kad apgaudinėčiau ir kankinčiau tave? Esu paprasta žydė… kuri turėjo draugę. Ir toji draugė prieš mirtį, prieš mirtį iš meilės tau, mano glėbyje, žavingasis mano Francai, ėmė ir papasakojo savo paprastą istoriją. Ji irgi nebuvo panaši į žydę, tiesa? Su savo kumpa nosyte ir guviomis akimis, ir šviesiais plaukais. Aišku, jos motina buvo grynakraujų baltiškų šaknų. Virusas gautas iš tėvo pusės. Dabar jos baltiškoji motina lieja ašaras Šveicarijoje. Šveicarija – geras petys išsiverkti… O tu atrodai baisiai. Abejoji.

Francas. Nusižudė…

Ana. Taip, mirė iš meilės tau. Ne visi yra pelnę tokį įrašą savo pagyrimų lapuose.

Francas. Gal malonėtum padaryti man paslaugą ir nekalbėti tokiu tonu?

Ana. Tuomet kokiu?

Francas. Nesu kaltas, kad ji nusižudė!

Ana. Nesijauti atsakingas?

Francas. Nesijaučiu atsakingas už nieką.

Ana. Žinai, ką reiškia pabusti ryte nuteistai, visiškai negalint pakeisti lemties?.. Mano tėvas buvo gydytojas: visada prisiminsiu – aš buvau maža – riksmus to jaunuolio, kuris turbūt buvo daugmaž tavo amžiaus… Man jis atrodė daug vyresnis. Kiek metų man buvo – šešeri, septyneri? Mano tėvas atsargiai jam pranešė, kad tai – tuberkuliozė. Jaunuolis norėjo jį užmušti, klykė, kad tai netiesa, negali būti tiesa, visa jo šeima sveika… Atrasti virusą kraujyje ar bakterijas seilėse – tai žmonių kasdienybė. Tada kovojama, gydomasi. Yra geros baigties pavyzdžių: Fulanas išsigelbėjo. Bet ar įsivaizduoji, ką reiškia pabusti ryte, vakare arba naktį ir žinoti, kad priklausai prakeiktai giminei, prakeiktai, nes taip nusprendė žmonės, nes tai jiems atrodo teisinga? Iki tos akimirkos tu buvai tokia pati kaip ir visi. Emai nieks niekad nesakydavo, kad ji turi žydų kraujo nei kad turi ne žydų. Ji buvo mergina kaip visos, kaip bet kuri. Maža, graži, saldi, gera. Be galo įsimylėjusi stiprų ir gražų vaikiną – tave. Ir staiga dėl to, kad jos tėvas žydų kilmės, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis: ji nebegali studijuoti universitete, jos sužadėtinis ją palieka. Kodėl? Ar ant jos odos raupsų žymės? Jos suvokimą apgaubė beprotybės rūkas? Tapo vargše? Taip, būtent tai – ji tapo vargše. Ir pradėjo nekęsti savo kraujo. Šiaurės Amerikos juodaodžiai bent jau susiduria su savo blogiu akis į akį nuo gimimo, atstumti – bet neužkrečiantys… Jie nešioja savo Dovydo žvaigždę prisiūtą prie odos. O Ema? Sveika, linksma, daili, protinga. Šis netikėtas blogis, kuo jis išgydomas? Šis vėžys, kurį tu ir taviškiai sukūrėte, kaip jis pašalinamas? Ji nusižudė. O tu gali patenkintas kvėpuoti. Ir gali manęs trokšti. Manęs, kitos žydės. Kokios spalvos dabar mane matai? Kokios spalvos mano kraujas? Manai, kad jis violetinis, žalias, mėlynas, baltas, o gal jis raudonas, kaip ir tavasis? Ir mano meilė, kas žino? Ar ji skiriasi nuo tų, kurių kraujas grynas? O ar mano burnos linija skiriasi nuo tavo mamos? (Pauzė) Ką ketini daryti?

Francas. Paskųsti tave.

Ana. Taip ramiai…

Francas. Neabejok.

Ana. Ar susimąstei – ne, nesusimąstei, – kad nužudei savo vaiką? Nesusimąstei apie jį. Tiesa? Turėjai vaiką pusiau vokietį, pusiau žydą. Bet tai nepaneigia fakto, kad tai buvo tavo vaikas. Jei jis būtų gimęs, ką būtum daręs? Nužudęs? Nepripažinęs? Abu sprendimai turi savų pranašumų. Kurį būtum pasirinkęs? O gal būtum jį mylėjęs? Galų gale buvai jo tėvas… Kalbėk, sakyk, nuspręsk.

Francas. Beprasmiška.

Ana. Ema nusprendė už tave.

Francas. Ką nori, kad padaryčiau?

Ana. Numirtum iš gėdos.

Francas. Kodėl atėjai pas mane? Kodėl mane suviliojai?

Ana. Tai buvo vienintelė proga atkeršyti už Emą. Kaip kitaip? Ar būtum mane išklausęs, žinodamas, kokios spalvos mano kraujas?

Francas. Ką tu siūlai?

Ana. Dabar, taip staiga, nežinau. Mane buvo užvaldęs įsiūtis, įniršis. Norėjau padaryti tai, ką padariau, taip paskleisti tavo veide savo neviltį.

Francas. Ir ką laimėjai iš viso šito?

Ana. Laimėjau? Kalbi apie laimėjimą? Aišku, aš pralaimėjau…

Francas. Ir nori, kad aš pralaimėčiau.

Ana. Norėjau. Jau nebe.

Francas. Tylėsi?

Ana. Tai labiausiai tikėtina. Jei tu nepriblokštas, jei nematai savo būties absurdo, ką aš begaliu?

Francas. Ko tikėjaisi?

Ana. O jei tavo tėvas būtų žydas?

Francas. Nusižudyčiau.

 

Autorius priėjo iki kulminacijos, iki čia, ir sustojo. Be keblumų sukūrė istoriją, personažų charakterius. Bet dabar turi surasti naują situaciją ir kūrinio pabaigą. Ir jų neturi. Jis bandė mąstyti apie šį reikalą apyaušriu, šitaip tikėdamasis, kad pasiseks. Bet niekas jam neatrodo visiškai tinkama. Šioje neaiškioje situacijoje gimė kelios įmanomos galimybės:

a) Ana nėra žydė.

b) Įeina Emos motina, kad paklaustų, ar niekas nieko nežino apie jos dukrą. Išgirdusi apie jos mirtį, motina pasišalina, atsisveikindama fašistiniu gestu. Bet autorius bijo, kad žiūrovai nesupras šio gesto siaubo. Baimė nėra teatro elementas.

c) Viskas, kas parašyta, yra Anos sapnas, prisiminimas. Ir vis labiau „temstant“ matome ją pabundančią koncentracijos stovykloje, kurioje Francas yra leitenantas.

d) Ana pabunda savo lovoje viena ir atsikėlusi apsivelka Hitlerjugendo uniformą.

Kas žino! Šie sprendimai turi pranašumų ir trūkumų, ir nė vienas jo netenkina. Autorius palieka taip. Galų gale tai juk niekam nerūpės.

Be to, prisideda ir savotiška neviltis. Kamgi toliau ieškoti išeičių, nerimauti dėl pabaigos vieno iš daugelio veiksmų, parašytų šiais metais? Tam, kad sukeltų norimą jausmą, tikriausiai pakaks ir to, kiek jau parašyta. Be to, trūksta teatrų, o net jei netrūktų, tai nei aktoriai, nei leidėjai nesidomi tuo, ką jis daro, todėl bus gerai.

Nerimas, kuriuo pasaulis dabar gyvena, turbūt yra kažkaip susijęs su šiuo: „Koks skirtumas!“, juo autorius ir baigia šią komediją be pabaigos. Be to, tai pagrindžia žurnalo, kuriame pjesė išspausdinta, pavadinimas*. Jei kada jis sugalvos gerą pabaigą, pavadins pjesę „Kraujo spalva“.

Taip pat gali būti, kad Francas yra žydų kilmės. Ir pjesė tada tęstųsi maždaug taip:

 

Ana. Taip ir yra.

Francas. Iš kur ištraukei? Idiotė!

Ana. Tavo motina tai pasakė mano motinai.

Francas. Mano šaknys visokeriopai švarios. Ar tu nori mane išvaryti iš proto?

Ana. Nesi sūnus to, kurį laikai savo tėvu, bet bankininko Štrauso, kuris buvo mano dėdės Luiso geras draugas.

Francas. Melas!

Ana. Pakalbėk su motina.

 

Tada įeitų Franco motina ir pasakytų, kad tai tiesa. Bet tai tik apsunkintų reikalus ir reikštų tikros dramos rašymą, o ja niekas nesidomėtų ir ji nebūtų geresnė už kitas, kurios parašytos ta pačia tema, tema, kuri vis dar aktuali. Taigi neverta.

 

UŽDANGA

 

 

Vertė Simonas Bernotas

 

* Pirmą sykį publikuota žurnale Sala de Espera („Laukiamasis“).