Jautiško gyvybingumo mintys ir refleksijos
Gintaras Bleizgys. Jautis. Esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 160 p.
Esė rinkinį sudaro dvi dalys: pirmosios tekstai sukurti 2009–2010 m., antrosios – 2013–2015 m. Jie buvo skelbti kultūros leidiniuose „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Taigi kai kam tai bus sugrįžimas prie jau pažįstamo Gintaro Bleizgio – galimybė permąstyti, prisiminti, palyginti. Kitiems, dar neskaičiusiems šio rašytojo kūrybos arba jį pažįstantiems tik kaip poetą, šių esė skaitymas galbūt bus visiškai naujas patyrimas.
Man pačiam dėl tekstų išleidimo knygos formatu pirmiausia kilo įvairių klausimų: ar reikėjo esė išleisti viena knyga? Gal autorius šiuo metu išsikvėpė? Kodėl išleista dabar? Kam knygos reikėjo labiau: leidyklai, autoriui ar skaitytojams? Į šiuos klausimus galėtų atsakyti pratarmė, tačiau jos nėra. Taip pat knygos pradžioje būtų galima aptarti rašytojo kūrybos bruožus, temas, jo tekstų kuriamas reikšmes – o aptarti jau tikrai yra ką: aštuonios poezijos ir dvi esė (kartu su šia) knygos. Tai, kad skaitytojas stumiamas mąstyti ir susidaryti asmeninę nuomonę, nėra blogai, tačiau skaityti įžvalgią pratarmę gali būti ne ką mažesnis intelektinis iššūkis, negu pačiam apmąstyti pagrindinį tekstą.
Kadangi autorius rašydamas esė iš pradžių neplanavo jų išleisti atskira knyga, man kilo klausimas, kiek jos derės tarpusavyje. Juk atrodo natūralu, kad ilgainiui kūrėją anksčiau dominusias temas gali pakeisti kitos. Tačiau čia dominuojančios temos (mamos mirtis, tikėjimas, poetas ir poezija) yra tarsi apjuosiamos jautiško gyvybingumo klausimais: „O kas aš esu? Kas yra individas? Kas yra asmuo? Ar įmanoma prarasti save kaip asmenį? Kas yra asmens ar savasties praradimas?“ (p. 113) ir tai suteikia gana stiprų pagrindą knygai kaip vientisam kūriniui. Citatoje vardinami klausimai išdėstyti gal netgi nuobodžiai, tačiau patys nėra nuobodūs. Į juos atsakant pateikiamos asmeninės patirtys gali ir nustebinti autoriaus drąsa apie tai kalbėti. O savasties paieškos ir santykio su tikėjimu atskleidimas, ko gero, matomas netgi geriau būtent tada, kai autorius visus šešerius metus vis grįžta prie šių apmąstymų. Taigi esė neatsitiktinai pabirusios išleistoje knygoje. Galima įžvelgti ryšį tarp jų ir viršelyje pavaizduotų spalvotų figūrų, viena kitą dengiančių, netelpančių į rėmus, sudarančių vieną paveikslą ar netgi portretą. Juk autorius jaučio simbolį panaudojo, kad pavaizduotų dalį savo asmenybės („Aš – jautis, kuris pažįsta tik vieną – kraujo – spalvą“, p. 64) – niršios, galingos, žemiškos, tačiau bet kokia kaina besiveržiančios į priekį: siekiančios transcenduoti į amžinąjį gyvenimą.
Nutarus, kad esė dera tarpusavyje ir jas vienija tos pačios temos, toliau norėtųsi paklausti, ar aptariami dalykai nesikartoja per dažnai. Ko gero, norint prisikabinti, tikrai būtų galima tai padaryti – gana dažnai kartojasi mamos ligos ir mirties refleksijos. Tačiau taip kritikuoti galima ir gausybę krikščioniškų knygų – juk jose vis kartojasi Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo temos. Kartojimasis tekstui daro žalą tuomet, kai įvykis nėra vertas išsamaus aptarimo arba kai apie jį nebepasakoma nieko naujo. Manau, kad Gintaras Bleizgys sėkmingai išvengia šių pavojų. Artimo žmogaus mirties įprasminimas gali keistis metai po metų, laikui bėgant įgyti įvairių supratimo galimybių. Autoriui vienur mamos mirtis suteikia priežastį pradėti pokalbį su Dievu („Sveikas, sakau, Viešpatie, kuris dabar esi su mano mama“, p. 9), kitur įvertinti mamos parodytą pavyzdį („Man yra didelė garbė, kad esu padarytas iš šitos moters genų, nes esu iš giminės, kuri niekada nepasiduoda“, p. 18), dar toliau permąstyti savo tapatybę praeinančio laiko fone („…tėtis gyvas, motinos nebėr, pusė mano veido nėra…“, p. 69) ir t. t.
Galiausiai norisi pridėti, kad ne tik esė susijusios tematiškai, ne tik papildo viena kitą, bet ir jose juntamas nesumodeliuotas asmeniškumas, kurį, ko gero, kartais bando pamėgdžioti pradedantieji kūrėjai ir kurį visaip, iki tam tikrų štampų, suprastina bestselerių autoriai. Esė žanras turbūt labiausiai tinkamas atsiskleisti rašytojo asmenybei: čia juk tenka kalbėti tai, ką galvoji, todėl ir tavo mintys negali pavirsti pasakojamomis istorijomis ar skaitomomis eilėmis. Gintaro Bleizgio mintys savaip egocentriškos, bet ne dėl to, kad autorius save laikytų visa ko centru, o dėl to, kad visa ko centrą jis atranda labai arti savęs ir savyje: „Niekas negali sulaikyti manęs – pro laikinas pasaulio formas žengiančios nenugalimosios gyvybės, nesutelpančios į šį ankštą pasaulį, į laikiną žmogaus kūną“ (p. 129). Juste juntamas gyvybės veržimasis į priekį, per kūną į mirtį, per mirtį į amžinąją gyvybę. Autorius neslepia savo krikščioniškos pasaulėžiūros ir lieka ištikimas jai, visa ko centre matydamas Dievą, amžinąjį gyvenimą. Tačiau kartu kaip kūrėjas norėdamas išreikšti pagrindinę mintį jis pasitelkia įvairias priemones: simbolius, vaizdinius, savo paties išgyvenimus, taip pat atvirą, aistringą, kartais ritmišką kalbėseną.
Gintaras Bleizgys nėra iš tų rašytojų, kuriems nesvarbu, ką apie juos galvoja kiti arba jie patys. Tokia kūrybos refleksija kartais reiškia pasijuokimą iš savęs (,,Juokiuosi parašęs šitokią nesąmonę, šitokią „lyriką“ – „mano sielos krašteliuose ima čiurlenti vanduo“, bet juk taip parašyti veikiausiai tėra maža kvailystė“, p. 11), kartais asmeninių patirčių svarbos suvokimą („Tavo liga ir mirtis, mama, mane išgarsino. Čia tas žodis „išgarsino“ ne visai tinka, bet yra labai panašu [...]. Tavo gyvenimas pagimdė mane. Tavo mirtis pagimdė mane kaip menininką?“, p. 77), kartais pasipiktinimą skaitytojais, recenzentais („Dėl mano kūrybos „gamtiškumo“ man tenka patirti tiek daug visokių stereotipinių nuomonių…“, p. 100) arba knygų pasirodymo viešoje erdvėje stebėjimą („Kai išleidžiu knygą, tai taip tyliai viskas būna, taip slepia tą knygą ir leidyklos, ir knygynai, ir net jeigu kas nusiperka, tai taip slepia slepia. Tik skrepliuotojai pribėga, apskreplena: tfu, tfu, tfu – ir vėl tyla“, p. 57). Šie komentarai rodo ne tik refleksyvų rašymo būdą, bet ir kritišką autoriaus nusiteikimą. Turiu omenyje ne polinkį viską kritikuoti, bet veikiau jautrumą, sąmoningumą ir atvirumą.
Nors daug galima kalbėti apie patį autoriaus asmenį, atsiskleidžiantį kūryboje, visgi tuo pat metu piešiamas ne ką mažiau vertingas lietuvių poeto portretas. Poeto tapatybė – tai besiskleidžiantis pasaulėžiūros ir vertybių klausimas, draugystė ir konkurencija su kolegomis, premijų skyrimas, kūrybos ir išgyvenimo santykis. Šios vis sušmėžuojančios temos atidžiam skaitytojui gali tapti dar viena interpretavimo galimybe. Šiuo atžvilgiu graži paskutinė esė „Kai laiko lempa ima nesutramdomai mirksėti“, kurioje sutinkame Juditą Vaičiūnaitę, Joną Strielkūną, Jurgą Ivanauskaitę. Autorius paprastai kaip bičiulis ir jų amžinasis amžininkas apibendrina: „Noriu pasakyti, kad esu gyvas. Noriu pasakyti, kad jie yra gyvi. Yra nemirtingi“ (p. 154).
