Fontaniada

„Fontaniada“ – tai trijų mėnesių kelionė autobusu aplankant garsiausius, didžiausią istorinę reikšmę turinčius senosios Europos fontanus. Kaip rašoma origamio formos kelionių agentūros buklete: „Per šias 92 nuotykių kupinas dienas jūs ne tik suspėsite išvysti Romos, Barselonos ir kitų didžiųjų Europos miestų jums jau gerai žinomus fontanus, bet ir aplankysite mažiau žinomus Lenkijos, Vengrijos, Kosovo, Liuksemburgo, Bosnijos ir Hercegovinos vandenį purškiančius Senojo žemyno pasididžiavimus. Žmogau, jeigu kasnakt tau užmigti neleidžia vandentiekyje tūnančios paslaptys, jeigu nori daugiau sužinoti apie vandentiekio evoliuciją nuo viduramžių fontano iki vandens laistyklės tavo kieme, tuomet „Fontaniada“ – tavo iššūkis.“

Šią kelionę dovanų gavome dar prieš išsiskyrimą. Jo tėvai naiviai tikėjo, kad tai bus mūsų medaus mėnesio išvyka. „Fontaniada“. Kas galėtų nesvajoti apie „Fontaniadą“? Praėjus daugiau nei pusei metų po išsiskyrimo, aš vis dar dirbau tą patį darbą, o šuo, kurį jis man leido pasilikti, dar nebuvo nudvėsęs. Nors tvirtai žinojau, kad nė vienas iš mūsų ten net neketina važiuoti, bilieto kažkodėl neišmečiau. Laikiau jį pavasarinės striukės kišenėj. „Fontaniada“ – maitinimas tris kartus per dieną, na, o pietūs valgomi netgi gryname ore.“

„Fontaniada“ – kiekvienas kelionės dalyvis bus apdraustas nuo skendimo ir kraujo užkrėtimo, išskyrus: a) jeigu apdraustasis nuskendo ne fontane; b) jeigu apdraustasis mirė dėl kitų priežasčių, kurios tiesiogiai nebuvo sukeltos autobuso, fontano ir kelionės organizatorių tiekiamo maisto.“

Šuo nudvėsė dvi dienos iki kelionės. Šito taip pat nenumačiau. Tą pačią sekundę surinkau savo vadovės namų telefono numerį ir pasakiau jos vyrui, kad mergina raudonais plaukais, dirbanti prie lango, iš kurio geriausiai matosi spalvotomis dažasvydžio kulkomis nusėta fabriko siena, išeina iš darbo ir turbūt ne tik negrįš, bet dar ir persidažys plaukus. Vyras pasiūlė persidažyti juodai.

 

1. Jis ir ji

 

Jis buvo beveik nepasikeitęs – tos pačios giliai įdubusios akys. Ji skubėdama tempė jo lagaminą ir nenumaldomai artėjo link manęs. Dieve, jos veidas toks dėl to, kad lagaminas sunkus, ar dėl to, kad dabar penkios ryto? Tuoj pat susigėdau, kai išblizgintame autobuso lange pamačiau savo veido atspindį. Tada jie pastebėjo mane. Jos vardas Saulė. Pasisveikinau su ja taip, kaip mane teta išmokė sveikintis su žmonėmis, kurių labai nemėgsti, – bučinys į vieną žandą, bučinys į kitą, pakštelėjimas į kaktą ir beveik visada galutinai nokautuojantis, jau klasika tapęs „eskimo bučinys“. Dovydas šią kombinaciją žinojo seniai, tačiau savo naujajai draugei apie tai neužsiminė.

Pirmą žodį išspaudė Saulė. Jis buvo lotyniškas – „Audi“. Pirštu ji parodė į geltono autobuso priekį, kuris jeigu nebūtų buvęs nupoliruotas, forma būtų priminęs Kuršėnų vyniotinį arba dykumų vikšrą iš mokslinės fantastikos romano „Kopa“. Keista, niekad prieš tai nepagalvojau, kad Kuršėnų vyniotinis ir dykumų vikšrai turi tiek bendro. Dovydas nedrąsiai pasiteiravo, ar žadu lipti į autobusą. Tai buvo antra nejaukiausia akimirka mano gyvenime. Pirmoji buvo tuomet, kai per dalykinius pietus įmonės partneriams iš Pietų Korėjos padavėja patiekė pienišką sriubą su jau apsitraukusia plėvele. Susijaudinusi leptelėjau, kad „this our national dish“, ir susikišau plėvelę į burną. Korėjiečiai plėvelę nurijo per du kartus.

Dovydas paklausė, ar nenorėčiau savo bilieto atiduoti Saulei. Sudvejojau. Juk jis vis dėlto paliko man šunį. Nors ne. Šuo juk nudvėsė. Galbūt dėl to, kad jau keleri metai sirgo depresija? Susikaupiau ir paklausiau Dovydo, ar kuris nors iš jų nenorėtų važiuoti su manimi. Jie nenorėjo. Abu liko stotyje, kai grėsmingai užsidarė geltono autobuso durys ir ryškiai violetinį megztinį dėvintis vairuotojas penktą ryto visai įprastai skambančiu balsu pasiūlė patogiai įsitaisyti, nes pirmąjį fontaną turėtume pasiekti už septynių valandų. Vėliau, pamiršęs išjungti mikrofoną, savo kolegai jis dar spėjo sumurmėti:

– Pirmąjį iš trijų šimtų dvidešimt septynių.

 

2. Keleiviai

 

Ak, „Fontaniada“! Praėjo lygiai septynios dienos, per kurias jau spėjome aplankyti šešis dabartinėje Lenkijos teritorijoje trykštančius fontanus. Vienas iš jų stovėjo kažkokio smulkaus lenkų verslininko privataus namo kieme. Kadangi šeimininkas tuo metu buvo išvykęs į kirpyklą, stovėjome priešais dviejų metrų aukščio nepermatomą tvorą ir žiūrėjome į planšetę, kurioje gidas rodė gūdžius Žečpospolitos laikus menančio fontano nuotraukas. Ties ketvirtuoju fontanu išnaudojau visus savo smulkiuosius, todėl likusią kelionės dalį tiesiog kartojau tuos pačius norus ir vietoj monetų į vandenį mėčiau sūdytus riešutus, kuriuos kiekvieną rytą išdidžiai padalindavo autobuso palydovė. Ties Lenkijos ir Vokietijos siena dėl nuolatinio smulkių monetų žvangėjimo įvyko viešas balsavimas ir buvo nuspręsta visas keleivių monetas suberti į didelį maišą ir kelionės metu laikyti bagažo skyriuje. Kiekvienas iš šešiasdešimt septynių keleivių turėjo bent po tris monetas kiekvienam Europos fontanui. Tris šimtus dvidešimt septynis fontanus padauginti iš šešiasdešimt septynių keleivių ir dar padauginti iš trijų monetų lygu siaubingam skaičiui – mūsų autobuse tuo metu buvo 65 727 monetos.

Dauguma keleivių buvo gyvenimo prasmės ieškantys senoliai, finansinėse skolose paskendę našliai, menkiausios galimybės pergulėti beviltiškai laukiantys vidutinio amžiaus senberniai ir daugybė aklųjų, kurčiųjų bei raumenų nykimo kamuojamų neįgalių žmonių. Kai visas šis pulkas apsupdavo fontaną ir į vandenį lyg į pigų lošimų automatą pradėdavo kristi monetos, jų karštai murmami norai primindavo bažnyčioje Velykų rytą vienuolių giedamas maldas.

Autobuse dažniausiai būdavo taip karšta, kad su F32 vietoje sėdinčia liemenėlės niekada neseginčia ponia S. ant aprasojusio lango pradėjome žaisti šachmatais. Ponia S. nekantriai laukė, kol pagaliau pasieksime garsųjį Ženevos Jet d’Eau fontaną. Ji manė, kad Šveicarija yra svajonių šalis tiems, kurie neabejingi fontanams. Kadangi šveicarai garsėja puikia bankų sistema, ponia S. tikėjosi pasiimti paskolą vien tam, kad monetas į Jet d’Eau fontaną galėtų mėtyti iki pat savo mirties. Tuo metu, kai ruošiausi nutrinti ponios S. žirgą nuo mūsų lango lentos, autobuso ratai staiga pradėjo cypti taip garsiai, kad iš išgąsčio vienu mostu nutryniau keturis ponios S. pėstininkus, tris rikius ir abiejų spalvų karalienes. Mes sustojome vidury autostrados. Žvilgtelėjau pro priekinį stiklą – kelio viduryje stovėjo Saulė. Rankose ji laikė suglamžytą „Fontaniados“ bilietą.

 

3. Keleivė

 

Nuo pirmojo aplankyto fontano mus skyrė 2 598 kilometrai. Saulei įlipus į autobusą, vairuotojas visų pirma liepė atiduoti visus smulkiuosius, tačiau ši teturėjo keletą lenkiškų banknotų ir vieną plastikinę monetą, skirtą didžiųjų prekybos centrų vežimėliams atrakinti. Reikėtų paminėti, kad po eilinio keleivių referendumo dėl savo aptakumo ir pagirtino įpročio nežvangėti monetai buvo suteikta galimybė kelionę praleisti salone, o ne bagažo skyriuje. Autobuse buvo likusi vienintelė laisva vieta šalia manęs – Saulei norėjau užleisti vietą prie lango, tačiau ji nenorėjo sugadinti mūsų šachmatų partijos. Be to, susiklostė taip, kad, besivydama mūsų geltonąjį „Audi“ autobusą, pakeitusi tris lengvuosius automobilius ir vieną mikroautobusą, ji kaskart gaudavo vietą prie lango. Tuomet stojo keliolikos minučių tyla ir Saulė pasakė lygiai prieš savaitę išsiskyrusi su Dovydu. Priežasties neminėjo, tačiau aš ją ir taip žinojau. Grįžusi namo ji pamatė, kad nudvėsė itin reta inkstų liga sirgęs jos katinas. Būtent tada ir suprato, kad jos gyvenime šiuo metu atsirado niša tokiai ekskursijai kaip „Fontaniada“. Saulė jau gerus penkerius metus dirbo viename iš saunų ir pirčių kompleksų. Ji buvo atsakinga už reikiamos temperatūros išlaikymą garinėje ir suomiškoje pirtyse bei nuolatinį ledo kambario aprūpinimą taisyklingos formos ledukais. Man tai pasirodė įdomu ir aš Saulei pasakiau komplimentą: „Norint išlaikyti reikiamą temperatūrą garinėje ir suomiškoje pirtyse, turbūt reikia turėti specialių žinių ir talentų. Manau, aprūpinti ledo kambarį taisyklingais ledukais galėtų ne kiekvienas iš mūsų.“

Saulė pasakė, kad darbdaviui išmokyti naują darbuotoją užtenka penkiolikos minučių. Tokį darbą galėtų atlikti netgi imperatoriškasis pingvinas, jeigu tik dėl savo prigimties nebijotų karščio. Kaip tik tada ponia S. paprašė Saulės pabaigti šachmatų partiją vietoj jos, nes norėjo truputį nusnausti. Pradėjome pūsti šiltą orą į stiklą ir paišyti pirmąsias figūras, ir staiga supratau, kad šiame Kuršėnų vyniotinio formos autobuse tuo metu buvo 68 pingvinai. Jie juk skraidyti nemoka, ar ne?

 

4. Fontanas Nr. 21

 

Tai štai kaip atrodė garsusis Ženevos Jet d’Eau fontanas. Taip kaip ir visi kiti. Mes su Saule ir keliais vaikinais iš autobuso galo nusprendėme išsiskalbti savo drabužius. Kiekvienam fontanui apžiūrėti būdavo skiriamos lygiai dvi valandos, per jas turėdavai suspėti pavalgyti ir pramankštinti kojas. „Fontaniados“ organizatoriai primygtinai reikalavo per tą laiką nepalikti fontano teritorijos, todėl jeigu parduotuvė būdavo bent penkiais šimtais metrų toliau, keleiviai siųsdavo po vieną atstovą visiems nupirkti kavos, cigarečių ar kitų būtiniausių prekių. Ponia S. pabudo iki išvažiavimo likus penkiolikai minučių. Ji tuoj pat panardino ranką į monetų maišą ir pagriebusi tiek, kiek begalėjo panešti, nubėgo prie fontano. Man pasirodė, kad šį kartą ji segėjo liemenėlę. Vėliau sužinojau, kad būtent šiai progai ją pasiskolino iš šalia sėdinčios fizikos mokytojos.

– Na, ponia S., metas važiuoti.

Štai koks mandagus buvo mūsų vairuotojas.

– Aš jau nevažiuosiu.

– Kaip čia taip dabar nusprendėt, ponia S.?

– Aš jau labai seniai nusprendžiau. Daugiau nebevažiuosiu.

– Na taip, išties gražus fontanas.

– Pats gražiausias.

– Bet jūs dar nematėt kitų.

– Kokių kitų?

– Kitų trijų šimtų šešių.

– Bet man ir šitas labai patinka.

– Bet ar galit taip sakyti, kai kitų nematėt?

– O kaip kiti atrodo?

– Jie irgi purškia vandenį. O kai kuriuose dar ir daugiau vietos monetoms įmesti.

– O kitur galima pasiimti paskolą?

– Žinoma, kad galima.

– Nežinau… Ir manot, jog aš ją galėčiau gauti?

– Net neabejoju.

– Ir jie man galėtų ją pasmulkinti? Kad turėčiau daug monetų?

Įlipau į autobusą ir likusios pokalbio dalies neišgirdau. Tik mačiau ponios S. veidą, kai ji grįžo į savo vietą, kurioje storais auksiniais siūlais išsiuvinėta F32.

 

5. Planas

 

– Saule, nemiegi?

– Ne.

– Tau patinka Italija?

– Nežinau, niekuomet nebuvau.

– Na taip, bet matei gi per filmus Koliziejų.

– Tada turbūt patinka. Šilta ten ir skanus maistas turėtų būti.

– Norėtum ten pabūti ilgiau?

 

6. Pabėgimas

 

Kai atvykome į Romą, iškart pasisiūlėme surasti parduotuvę. Turėjome nupirkti keturis pakelius cigarečių, dvylika Bolonijos padažo indelių, penkias pakuotes suaugusiesiems skirtų sauskelnių, kortų kaladę ir tris rožančius, jeigu netyčia nenuvyktume į Vatikaną.

Nuėjusios pirmuosius penkis šimtus metrų pasukome į artimiausią metro stotį ir už duotus pinigus nusipirkome bilietą į rajoną mums itališkai gražiausiai skambančiu pavadinimu. Važiuodamos tylėjome, o Saulė kartkartėmis vis neramiai dirstelėdavo per dešinį petį. Praėjus daugiau nei pusvalandžiui, išlipome. Čia nebuvo nė vieno fontano. Vien daugiabučiai namai ir daug tuščių staliukų su raudonom staltiesėm. Įkvėpėme sauso, įvairiomis dienos sriubomis kvepiančio oro ir atsistojome prie artimiausio kavinės staliuko. Norėjom dar šiek tiek pastovėti. Užsisakėme penkias taures kriaušių sidro – vienintelio gėrimo, kurio jie tuo metu turėjo.

Paklausiau Saulės, ar jai šitas rajonas patinka. Saulė pasakė, kad Roma jai patinka, bet šitas rajonas nėra jos pats mėgstamiausias. Pažadėjau, kad šitame rajone mes negyvensim. Saulė nusišypsojo ir išgėrė pirmą taurę sidro. Po antros ji nuėjo kavinės šeimininko paprašyti tualeto rakto, šis pasakė tualeto neturintis, bet galintis rekomenduoti konkurentų kavinę už kampo, kur sidras nėra toks skanus kaip čia, bet tualetą jie vis dėlto turi. Saulė pasakė, kad greitai grįš, ir dingo.

Per tą laiką spėjau išgerti tris taures. Pasižiūrėjau į laikrodį. Autobusas turėtų išvažiuoti po dvidešimties minučių. Dvidešimt minučių ir viskas bus baigta. Paklausiau barmeno, ar konkurentų kavinė labai toli. Jis parodė kryptį, bet ji buvo priešinga tai, kuria nuėjo Saulė. Ak, „Fontaniada“. Kodėl tu visus taip trauki?

Sugebėjau per septynias minutes pasiekti metro, peršokti bilietų barjerus ir įšokti į atsitiktinį traukinį, tikėdamasi, kad būtent jis nuveš prie fontano. Iki išvažiavimo buvo likusios daugiausia penkios minutės, o aš net neįsivaizdavau, į kurią pusę važiuoju. Supratau, kad jeigu man pasiseks išlipti būtent toje stotelėje, autobusas jau bus išvažiavęs. Pradėjo veikti sidras. Nusprendžiau lipti kitoje stotelėje – buvo nesvarbu, spėsiu ar ne, bet bent jau nusišlapinsiu į fontaną. Metro sustojo, durys atsidarė, aš išlipau.

Aplink fontaną buvo susirinkę daugybė žmonių. Vieni rėkė, kiti kalbėjo telefonu. „Fontaniados“ autobusas ramiai ilsėjosi šešėlyje. Priėjau arčiau. Fontano dugne gulėjo moters kūnas. Prasibroviau pro artimiausius gyvenimo prasmės ieškančius senolius, finansinėse skolose paskendusius našlius, menkiausios galimybės pergulėti beviltiškai laukiančius vidutinio amžiaus senbernius ir išvydau ponią S. Kažkas pasakė, kad jai sustojo širdis. Grįžau į autobusą, jame sėdėjo Saulė. Ji stebėjo fizikos mokytoją, kuri priėjusi prie kūno mėgino nusegti savo liemenėlę.

– Nieko baisaus, Saule. Liko dar trys šimtai penki. Nebūtina skubėti. Dar spėsime išsirinkti.

 

7. Fontanas Nr. 62123

 

Pagaliau priešais pamatėme Australijos kraštovaizdį. Buvo turbūt ankstyvas pavasaris. Mudvi su Saule sėdėjome autobuse ir valgėme ledus, kuriuos atvykimo į krantą proga išdalino vairuotojas. Kelte praleidome tiek daug dienų, kad beveik visi keleiviai spėjo susirgti ir išsigydyti jūros ligą. Daugelis ją buvo išsigydę kelionėje į Honkongą, kai vykome apžiūrėti jubiliejinio 50 000-ojo fontano. Norėdama parodyti pakrante šuoliuojančią kengūrą atsisukau į Saulę – ant jos susiraukšlėjusio veido puikavosi keli rožinės spalvos ledų lašiukai. Nieko jai nesakiau, nes man pasirodė, kad jie puikiai tinka prie žilų jos plaukų. Pajutau, kaip keltas prisišvartuoja prie krantinės.

Vairuotojas pranešė, kad turime lygiai dvi valandas. Niekas nesiginčijo. Vėluoti neverta. Laukia dar nemažai fontanų.