Eilėraščiai
išlipkim
ar galiu išnešioti tavo mergystę
gimdyti, negalėdama išsikviesti greitosios
skaičiuoti, kiek atsieis kruvini ornamentai, įsisukę čiužiniuose ir paklodėse
ar galiu atsidusti
jos vienaskiemenį vardą
jungiantį tik mane ir tave
o ne tave ir grandinę žmonių, nusičiupusių po raidę
šiepiančių savo būtąjį laiką man į akis
– tavo būtasis laikas dar tik sakinys, o mano – jau istorija
ar gali savo pirščiukais
sudėstyti mano odą
sakydama – čia bus raukšlė, o čia randas
o čia nebebus
ar galiu susitraukti ne į tuštumą
o į tavo pirščiukus
dar ničnieko nesuprantančius apie laiką
apie laiko užsispyrimą
niekada, niekada nenuolaidžiauti
tu užaugusi būsi nuolaidi
sakysi – gerai
sustokim truputį, išlipkim
pabūkim
pasiklydusios tarp keturių delnų
vanduo
kalbėčiau tau į plaukus
į tavo kaukolėn susmigusius siūlus
juos po vieną ištraukioję
nuaustumėm mažą gabalėlį drobės
paslėpti šąlantiems kojų pirštams
kad nenulesiotų kirai
putliomis nebučiuotomis lūpomis
suslėptume savo pirštus
įledėję – sukibtų
savo žingsniuose neščiau tavo žingsnius
kad neištvintų
iki lubų užliedami mūsų namus
užtekėdami duris
– tik pro plačiai atmerktus langus
vidun žiūrėtų žmonės
sakytų – žiūrėk, vaikeli, kaip tirpsta
ištirpę
susigertumėm į parketą
mes – mūsų namų pragulos
nebeiščiupinėjamos
mėlynos priešmirtinės salelės
žiaunomis
įsiverkei į baltą miesto kontūrą
už blizgančios upės alkūnės
– tavo pėdomis raštuotas asfaltas
suka ratus kaip paukštis
čiups už plaukų
ir skrisi, o asfalto kaspinas sklaidys debesis
koks slaptažodis
norintiems pakliūti į vaiko akis
ir susirinkti iš jų ašaras
nešti tarp trūkinėjančių siūlių
gerokai už žemėlapio kontūrų
– jei miestas neturi pavadinimo, jo ir nėra –
už tų kontūrų taip maža oro
pridėk pirštus prie kaklo ir pajusi
kaip atsiveria žiaunos
nekišk ten pirštų, uždusi
aš išbijojau tavo baimę
pilnomis žiaunomis vandens
dabar jau plauk į mano balsą
melstis
visos tavo tiesos –
krūpčiojančios venų sienelės
gulėdamas lovoje
jau girdi savo žingsnius
pabelsk kaimynui
kad jau
jau eiti ant tilto, persisverti per turėklus
jau žiūrėti
kaip išgaruoja paskutinis lašas upės gysloje
iškvėpti maldą
dieve, ar tu buvai ir tas vanduo?
kur link kvėpuoti, kai vandens nebėra
tik įkaitęs geizerio kvapas
pajusti tiltu ateinančią minią
dieve, ar tu jų kibirėliuose?
kokiomis kalbomis rėkti
kai jie pradeda laistytis dažais
tepliojasi veidus
mėlynumas šliaužia žemyn tilto turėklais
jį susiurbia sausa vaga
kaip melstis sausrai?
kaip melstis sprogimui?
pakelk rankas šlovinimui
spustelk delnais dangų
ir akimirką matysis žymė
kur tavo oda buvo šiltesnė už dangaus paviršių
