Dvi Prancūzijos saulėlydžio vizijos

2015 m. pasirodžiusi Michelio Houellebecqo knyga „Soumission“ (mano skaitytas vertimas į lietuvių kalbą pavadinimu „Pasidavimas“ išleistas leidyklos „Kitos knygos“) aptarta jau daugsyk. Nevienareikšmiškai interpretuotinas žinomo prancūzų rašytojo kūrinys (gal net primenantis atsargų knebinėjimą Günterio Grasso „Krabo žingsniu“), kuriame nutapoma netolima šalies ateitis įsigalėjus islamiškai partijai, sulaukė nemažai dėmesio, pakurstyto dar ir 2015-ųjų negatyvo – „Charlie Hebdo“ atakos, lapkričio išpuolių Paryžiuje, migrantų krizės Europoje (vienas jos skausmingųjų taškų taip pat iškilęs Prancūzijoje, Kalė uoste). Apžvalgose knyga lyginama – nesunku nuspėti – su Orwello distopija, Huxley utopija, tačiau tai, kad panašios idėjos vėžėmis prieš dešimtmetį jau buvo važiuota, paprastai nenurodoma arba paminima tik prabėgomis.

Henri Matisse. Gėlių šventė. Nica. 1923

2005 m. išleista rusės Jelenos Čiudinovos „Мечеть Парижской Богоматери: 2048 год“ („Paryžiaus Dievo Motinos mečetė: 2048-ieji“, toliau – „Mečetė“) greitai tapo bestseleriu jos gimtojoje šalyje, tačiau leidimo kitomis kalbomis teko gerokai palaukti, pavyzdžiui, prancūzų kalba – iki 2009 m., anglų – iki 2015 m. (pastarąjį vertimą, „The Mosque of Notre Dame“, išleistą leidyklos „The Remnant Press“ Minesotoje, JAV, ir skaičiau). Prie knygos populiarumo tuometinėje Rusijoje taip pat prisidėjo negandos – daugiabučių sprogdinimai, karai Čečėnijoje, „Nord-Ost“ ir Beslano tragedijos, padidinusios visuomenės jautrumą, be to, ekonominės krizės nualinta šalis jau rodė aiškius gręžimosi nuo vakarietiškų politinio korektiškumo standartų ženklus. Bent jau kontinentinėje Europoje tuomet buvo ramiau – su islamo radikalais siejamo teroro ar karo bombos daugiausia griaudėjo kur nors aplink. Prancūzijoje antiislamiškos nuotaikos ilgai atrodė puoselėjamos atkaklios, bet palyginti negausios gyventojų dalies. Didžiumos gyventojų požiūrį iškalbingai rodė 2002 m. Prancūzijos prezidento rinkimai, kai tolesnėn kovon prasprūdus kraštutinių dešiniųjų lyderiui Jeanui-Marie Le Penui jo oponento Jacques’o Chiraco palaikymas šoktelėjo nuo 20 proc. pirmajame ture iki 82 proc. antrajame. Reikšmingesni pažiūrų pokyčiai pradėti justi po 2005 m. spalio ir lapkričio riaušių Prancūzijos miestuose.

Nuo pat išleidimo „Pasidavimas“ pateko į didelę kritikų ugnį – nuolat svarstyta, ar knyga rasistinė, ar skatina fobijas visuomenės grupių atžvilgiu. Pastabų jo autoriui negaili ir Čiudinova, interviu žurnalui „Chronicles“ šnairuodama į siužeto panašumus į jos knygą, pridurdama, kad liberalų antiislamišką protestą laikanti bestuburiu. Dėl jos kūrinio įžeidumo vargu ar išeitų diskutuoti: čia protagonistai žaismingai (juk kas atsakys mažai mergaitei, ir dar turinčiai stigmas?) musulmonams prilipdo pašaipią pravardę, kunigas teologinėje paskaitėlėje atskleidžia priešų klaidatikybės šaknis (dėl netinkamų maldos metodų dauguma jų girdį ne Dievo, o velnio komandas); musulmonai, perėmę valdžią virtinėje pažangių Vakarų šalių, moksle (suprask, intelektualiai) pasirodo tokie netikę, kad embargą patiriančio islamiškojo bloko technologinis lygis 2048 m. tesiekia 2010-ųjų lygį, – jie net pragano Prancūzijos turėtą branduolinį arsenalą. Užtat tai atleidžia autorę nuo užduoties tekstą prisodrinti mokslinės fantastikos detalių (Houellebecqas išsisuka veiksmą įkurdindamas netolimoje ateityje, 2022 m.).

„Pasidavimo“ fabula dėstoma pirmuoju asmeniu – savotišką štilį išgyvenantis vidutinio amžiaus literatūros profesorius Fransua bando stumti dienas pildydamas įprastais, tačiau ilgainiui vis menkiau džiuginančiais dalykais, taip savitai personifikuodamas ir romane vaizduojamos ideologiškai išsekusios, naujos energetinės injekcijos laukiančios Prancūzijos padėtį. Vaizdingai perteikiamus jo santykius su žmonėmis, vidinę būseną, namų ir universiteto buitį papildo samprotavimai apie prancūzų rašytoją J. K. Huysmansą – ar pasukti jo keliu, vėliau įsisvarstys ir pats Fransua. Pradžioje profesorius rodosi kiek apolitiškas, tačiau atmosferos tvankumą išduoda tai viena, tai kita detalė, tarsi lietaus lašas kaptelinti į aplinką, ir tik tada, kai laukti jau nebegalima, imamasi detalaus padėties nagrinėjimo. Netrukus socialiniai pokyčiai visiškai įsuka Fransua gyvenimą.

„Mečetėje“ į panašias vingrybes neinama – kartu su personažais iškart įgrimzti į tamsią, kone postapokaliptinę ateitį (šiuo aspektu kiek panašu į kitą romaną apie fundamentalistų, tiesa, krikščionių, diktatūrą JAV – Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimą“), pavyzdžiui, vienoje pirmųjų scenų vyndarys viešai užmėtomas akmenimis, nes vynuoges panaudojo draudžiamam tikslui (o ne džiovinti razinoms, kurioms musulmonai negalį atsispirti). Pagrindiniai herojai – getuose ir katakombose įsikūrę negausūs maquisards, taip pavadinti pagal veikusius prieš nacius prancūzų partizanus, ir Šv. Pijaus brolijos atskilėliai, nepripažįstantys Vatikano II susirinkimo įvestų naujovių. Jiems padeda iš Rusijos remiamų Rytų atvykę žvalgai, kadaise Kosove ir Čečėnijoje patyrę skriaudų dėl vakariečių trumparegiškumo, tačiau pasižymintys kilniomis širdimis ir tauria neapykanta. Kartkartėmis stabtelima trumpai apibūdinti pasaulio padėtį ir pamoralizuoti Vakarus dėl jų klaidų ir skriaudų. Dar veikia dvasingi jaunuoliai maištininkai prancūziškais vardais, romantiškai traukiantys kontrabandinį „Belomorkanal“, ginkluoti kalašnikovais (šį šimtametį ginklą tebenaudoja ir islamiška Paryžiaus teisėsauga). Gėris ir blogis čia taip prikišamai atskirti, kad plokščius personažus sukritikavo net rusų („Ria Novosti“) apžvalgininkai – kūrinį jie apibūdino kaip fundamentalistinį krikščionių pamfletą romano forma. Fransua atsitraukimą – stebuklo nesuteikiančią saviiešką Martelio vienuolyne – „Mečetėj“ atstoja egzaltuoti, detalūs katalikiškų ritualų aprašymai, ekskursai į skaudžią personažų praeitį, tik čia stebuklas įvyksta – islamistai didžiulėmis pajėgomis užpuola stačiatikiškąjį graikų Atoną, tačiau technika genda, viskas žlunga, tarsi šiuolaikiškoje scenoje apie Mozę ir Raudonąją jūrą.

Dar prieš atsiverčiant knygas buvo atklydusi mintis – ar išeis vienos iš jų siužetą įsivaizduoti kaip kitos siužeto tąsą, tą patį Paryžių – tik pasikeitus vienai kartai? Veikiausiai ne. „Pasidavime“ islamas sąjungininke pasirenka Katalikų Bažnyčią, akcentuodamas bendrą palankumą atskiroms konservatyvioms vertybėms (jo skleidėjų lyderis vis lankosi Vatikane), o priešininku – sekuliarų gyvenimo būdą, bet veikia švelniai, įvairias paskatas susiedamas su islamo priėmimu, inteligentijai kompensuodamas už prarastą įtaką (Fransua netenka teisės dėstyti, kol neatsivers į islamą, bet jam skiriama dosni pensija). „Mečetėje“, priešingai, krikščionybė kovingai triuškinama islamistų ir nereligingų prancūzų pastangomis (2031 m. pasiduoda ir popiežius) – pirma paskirais vahabitų išpuoliais, vėliau jau ir pasitelkiant kariuomenę, kol islamo išpažinėjų demografinė persvara ir prieš pasauliečius tampa lemiama.

Čiudinova ateityje vaizduoja totalitarinį šariatą, įsigalėjusį Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje (dėl Italijos apsiribojama neaiškia užuomina – reveransas žymiajai Putino draugystei su Berlusconi?). Į vadinamąją Eurabiją imigruoja arabai, turkai, iraniečiai ir kiti (regis, ateityje sunitai ir šiitai draugaus). Paties islamiškojo perversmo momentas, deja, nėra aiškiai aprašomas, nors justi, kad jis nebuvo malonus. Houellebecqo pasaulyje analogiškas uždavinys tenka genialiam musulmonų partijos politikui Ben Abesui, veikiančiam diplomatiškai ir nuosaikiai. Virsmo momentas nebūtinai įtikina: streikų ir riaušių mačiusi Prancūzija (net po futbolo čempionatų čia deginami automobiliai) kažkodėl lengvai priima istorinį rinkimų rezultatą – moterys tuoj ima rengtis konservatyviau, o gausūs ginkluoti kraštutiniai dešinieji identiteristai, kėlę įtampą ankstėliau, tiesiog prapuola. Netrukus Ben Abesas ne tik daro pokyčius švietimo politikoje, bet ir kuria planus pertvarkyti visą ES – ieško tikėjimo brolių politikų kitose narėse, bando įtraukti daugiau islamiškų kaimynių.

Tarptautinių santykių arena Houellebecqo kūrinyje pustuštė: pasaulio galybės neatrodo suinteresuotos kaip nors pristabdyti jo balansą smarkiai paveiksiančius islamo hiperplėtros procesus – paminimos nebent proceso rėmėjos, turtingosios musulmonų šalys, ir kai kurie rusai, kažkur prašampantys su savo galbūt remtais identiteristais. Čiudinova JAV regi trapią vidaus padėtį ir religijų grumtynes (įsitraukia ir vudu), Australijai palieka nekliudomos oazės vaidmenį (nors netoliese Indonezija, gausiausia musulmonų šalis), o slėpiningai vienoje ar kitoje scenoje (ir visada teigiamame kontekste) vis sušmėžuojanti Rusija tampa pagrindiniu bastionu prieš blogį; sekasi ir kitoms (pravo)slaviškoms šalims. Vienai iš jų, Serbijai, spaudžiamai albanų, padedamų NATO, visgi tenka skaudžiai pasiaukoti, tačiau tautos likučiai gauna progą kurti naują gyvenimą Sibire (kažkur matyta…). Ortodoksai graikai susimeta duoklei euroislamistams – kad turėtų teisę gyventi kaip nori; lenkai laiku susigriebia ir pasikviečia Rusijos dalinius saugoti sienos su islamiškuoju bloku (irgi matyta…), Krokuvoje atkuria Bažnyčią tapdami vienintele katalikų šalimi (katalikiška Lotynų Amerika, gausiai tiekianti imigrantus JAV, apskritai nefigūruoja; kažin ar kas būtų pasikeitę, jei rašant knygą popiežiumi būtų buvęs ne Jonas Paulius II, o Pranciškus?). Lietuva paminima kaip bijanti nepaklusti proislamiškam Briuseliui, tačiau panorėjęs skaitytojas gali įsivaizduoti, kad Lenkijoje dislokuotos Rusijos įgulos paslaugiai pridengia ir mus. Rusija nori jaustis mylima, ir čia gali padėti patriotine rašytoja pristatomos autorės herojai („Gal sugrįšim su rusų tankais?“ – švytinčiu veidu svarsto jaunoji rezistentė Žana).

Skaitydamas nenorom pastebi visokius panašumus (arba kliuvinius) realybėje: Europą kaip vieningą islamistų grobį trukdo regėti balsavimas dėl „Brexit“, musulmoniškų šalių biudžeto ambicijas menkina nukritusios naftos kainos. Realybėje itin kraupūs sprogdinimai romanuose neryškūs, „Mečetėje“ tuo netgi užsiima patys prancūzai, nuotoliniais užtaisais naikindami islamistų automobilius; taip pat jie užgrobia teritorijas, slapstosi getuose, kuriuos valdžia žada išnaikinti (Briuselio Molenbekas?), ir prieš šios valią ketina išsisklaidyti po Prancūzijos provinciją toliau tęsti rezistenciją (kelionės prisidėti prie „Islamo valstybės“ juk irgi nelegalios), taip paradoksaliai galbūt įkūnydami ir šiuolaikinių radikalių islamistų agresyvią telktį prieš siaubą, kad Vakaruose apsigyvenę jų bendruomenių nariai supasaulės ir asimiliuosis?

Literatūrinę vertę, knygas įveikus skirtingomis kalbomis, nustatyti nelengva; visgi, sakyčiau, „Mečetė“ atsilieka nuo „Pasidavimo“, tačiau nėra taip blogai, kaip tikėjausi, – pasitaiko ir estetiškų epizodų, tokių kaip (net pasikeitusio) Paryžiaus grožis ar grakštus šviesų žaismas per pirmąsias mišias ne belangėje patalpoje. Nepalieka mintis, kad abu tekstai galėtų būti patrauklūs nusivylusiam, šiandienos pasaulyje savęs nerandančiam skaitytojui. Agoniška ir nestabili 2022-ųjų ir niūriai spengianti 2048-ųjų romanų erdvės kontrasto būdu išryškina, pirmu atveju, asmenines paieškas, pasibaigiančias, bent jau veikėjui, regis, visai priimtino sprendimo aptikimu (su ironijos aromatu, kaip ir dera šiais laikais), antru – patogiai supaprastintą realybę, švytintį simbolizmą, personažų idealizmą, pateiktus su pavydėtina sėkme, kad ir ką jie darytų. Nors „Mečetė“ atrodo skirta fanatikui (ar tokiam ugdyti), kritiškiau mąstančiam žmogui ji gali padėti ne tik susipažinti su prorusišku naratyvu ar, pavadinkim, ultrauolaus tikinčiojo mąstysena, bet ir įsivaizduoti prislėgto, praradimus ir neteisybę jaučiančio žmogaus ar net bendruomenės savijautą (su sąlyga, kad užteks jėgų ištverti atvirai įžeidžias ir teisuoliškas scenas); „Pasidavimas“ leidžia įsijausti į kitokio tipo veikėjo perspektyvą. Deja, nė viena iš knygų neįkvėpė konstruktyvios diskusijos aktualėjančiomis temomis, tokiomis kaip senųjų gyventojų ir imigrantų bei jų palikuonių gyvenimo kokybė, jų tarpusavio santykiai ir laisve grįstos santvarkos tvarumas; tačiau bent jau leido įvertinti sąlygų tokioms diskusijoms kilti sudėtingumą.