Ar pavyks prakalbinti mokslininkus?

Alvydas Jokubaitis. Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu? V.: Lietuvių katalikų mokslo akademija, Naujasis Židinys­Aidai, 2016. 216 p.

Leidykla „Naujasis Židinys-Aidai“ savo tinklalapyje paskelbė: „Paskutinė naujiena prieš vasarą.“ Ši naujiena, politikos filosofo profesoriaus Alvydo Jokubaičio knyga „Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu?“, buvo tarsi kvietimas paskutines pavasario dienas praleisti kartu. Knyga, kuri provokuoja, kuri į šviesą iškelia ir apnuogina pozityvizmo filosofiją ir scientizmu užkrėstą šiandieninį politikos mokslą (profesorius jį vadina moderniuoju politikos mokslu). Jei reikėtų apibūdinti knygą vienu sakiniu, tai būtų šie Kanto žodžiai iš „Grynojo proto kritikos“ pratarmės: „Būti paneigtam šiuo atveju nėra pavojaus; reikia saugotis kitko – būti nesuprastam.“ Taigi, ir profesorius skatina įsiklausyti į moderniajam politikos mokslui (taip pat socialiniams ir humanitariniams mokslams) reiškiamus priekaištus ir pabandyti suprasti knygoje išsakytą neparankią tiesą ir dalykus, kurie šiandien pasidarė sunkiai suprantami, nes gamtos mokslo instrumentais preparuojamas žmogus ir pasaulis tampa neginčijama duotybe, o kritikuojantieji sudievintą gamtamokslį, jo tiesas ir metodus iškart apkaltinami tamsumu, neišmanėliškumu, nenuovokumu, nemokšiškumu, mulkiškumu. Supratę tai, ką knygoje apsvarstė filosofas, politikos mokslininkai gali padaryti tik du dalykus: arba viską paneigti, arba priimti, o diskutuoti galimybė suteikiama tik dėl atskirų knygoje išdėstytų filosofinių prielaidų aiškinimo (p. 199–200). Truputį arogantiška, tačiau, įsigilinus į filosofijos padėtį šių dienų universitetuose, tokią poziciją galima pateisinti. Ji neišvengiama.

Autorius į moderniuosius socialinius ir humanitarinius mokslus žiūri iš filosofo pozicijos. Jis remiasi Leo Strausso straipsniu „An Epilogue“ ir savo kaltinimus paremia septyniais stulpais: pirmas – nepolitinis požiūris į politiką, antras – politikos mokslas be žmogaus, trečias – mokslinis romantizmas, ketvirtas – visumos suvokimo praradimas, penktas – idėjų vaidmens nuvertinimas, šeštas – analitinė kombinatorika, septintas – politikos mokslas neturi išminties. Mėginant trumpai apibūdinti kaltinimų turinį, pradžioje reikia pasakyti, kad politikos mokslas radosi iš profesionalios filosofijos diskurso, kaip ir tokios akademinės disciplinos kaip sociologija ar literatūros kritika (Fredric Jameson, Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą, Vilnius, 2002, p. 17). Todėl pirmasis kaltinimas implikuoja situaciją, kurioje politikos mokslas laikomas filosofine klaida, nes demoralizuoja, „atmeta praktinį supratingumą, sureikšmindami techninius ir procedūrinius aiškinimus, jie [politikos mokslininkai – A. D.] mano, kad, nepaisant atitrūkimo nuo kasdienio patyrimo, politikos mokslas gali būti svarbiausia politiką formuojanti jėga“ (p. 59). Antras kaltinimas remiasi tuo, kad „net kai politikos mokslininkai domisi atskirų politinio gyvenimo dalyvių savivoka, jie domisi ne žmogumi, o jį determinuojančiais procesais, reguliarumais ir dėsningumais“ (p. 71), nekalba apie metafizinius principus – laisvę ir Dievą, o tautą pavertė vienu iš daugelio tyrinėjimų objektų, neutralus požiūris, kaip politinio poveikio priemonė, orientuotas tik į objektyvius matmenis, pašalinamas subjektas (p. 84). Trečias priekaištas yra dėl to, kad politikos mokslas įgyvendina romantikų reikalavimą į tikrovę žiūrėti pro savikūros, o ne „adequatio“ idėjos prizmę (p. 96), politikos mokslininkams nerūpi kasdieniai reikalai, jie rūpinasi tik savo idėjų naujumu ir metodologiniu griežtumu. Autorius juos vadina moderniaisiais sofistais. Ketvirtasis kaltinimas yra nukreiptas ne į tai, kad politikos mokslas per savo metodus nemato visumos, bet į tai, kad jis siekia būti pagrindine politikos pažinimo jėga (p. 106), taip pat kad į viską žiūri kaip į nuolat savo vertę keičiančius reiškinius ir nepripažįsta jokios jų nekintamos esmės (p. 117). Penktas priekaištas susijęs su idėjų nuvertinimu, autorius atkreipia dėmesį į tai, kad jos paverčiamos nuomonėmis, todėl praranda reikšmingumą. Šeštas kaltinimas, apimantis analitinę kombinatoriką, skamba kaip iš romanų „Dvylika kėdžių“ ir „Aukso veršis“, kur Ostapas Benderis vadinamas didžiuoju kombinatoriumi. Žinoma, herojus taip pavadintas su ironija, tačiau su tokia pat emocija galima žiūrėti ir į tai, kaip mokslininkai susižavėję žaidžia intelekto analitiniais gebėjimais, nepolitiniu politikos skaidymu ir jungimu į vis naujus elementus. Jie juos maišo, kaitalioja ir vėl jungia. Paskutinis, septintas, priekaištas yra dėl to, kad politikos mokslas neturi išminties, nes moderniųjų mokslininkų teorijas apibūdina ne ji, bet kiti svarbūs predikatai – teiginių pagrįstumas, tikslumas ir metodiškumas (p. 161). Knygos autorius, apmąstydamas politikos mokslų situaciją ir jų santykį su filosofija, remiasi ne tik Leo Straussu, bet ir tokiais autoriais kaip Hansas Blumenbergas, Tomas Sorellis, Friedrichas Hayekas, Carlas Schmittas, Georgas Hegelis, Goethe, Paulas Kahnas, Michelis Foucault, Descartes’as, Alexis de Tocqueville’is, Ronaldas Dworkinas, Ianas Shapiro ir kiti. Jie padeda įrodyti, kad modernusis politikos mokslas jau kuris laikas susiduria su išvardintomis problemomis, tačiau jų stengiasi nematyti ir nereflektuoti.

Šios recenzijos tikslas nėra nuspręsti, kiek teisingi pateikti kaltinimai, svarbiausia nepamiršti, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai tikrai susiduria su problemomis ir autorius tai įvardina kaip scientizmą, atitrūkimą nuo kasdienio patyrimo, jų susidvejinimą (jie šališki ir nešališki tuo pat metu), visišką panėrimą į pozityvizmą, neturėjimą savarankiškos tyrimų metodologijos, domėjimąsi ne žmogumi, o jį determinuojančiais procesais, socialinės inžinerijos vykdymą. Žinoma, su kai kuriomis įžvalgomis galima nesutikti ar užduoti papildomų klausimų, kurie labiau pagrįstų požiūrio tašką ar išsklaidytų miglą. Nepraslysta pro akis ir tai, kad profesorius vis grįžta tai prie vieno, tai prie kito teiginio, apibūdinimo, būdvardžio, palyginimo. Iškėlęs problemą, nevengia daug kartų ją paminėti tekste. Taip daromas poveikis skaitytojui, kad jis pripažintų problemą ir jos mastą.

Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad siekiama prakalbinti politikos mokslininkus temomis, kuriomis jie visai nenori kalbėti, o galbūt negali, nes tai, jų supratimu, nepriklauso mokslo kompetencijai. Juos bandoma išvesti iš nyčiškos vidurdienio šventės ir užduoti klausimus apie Dievą, tikėjimą, laisvę, meilę, viltį, ištikimybę, patriotizmą. Kodėl autorius tai daro? Nes šios sąvokos ir jų turinys apima pasakojimą apie Žmogų, o ne išorinius faktus ir priklausomybes, nes tai padės vėl atgręžti politikos mokslą į kasdienį pilietį, tačiau kirba klausimas: ką veiks filosofai, jei politikos mokslininkai pames savo metodus (politikos mokslų metodiškumas, sekimas vien jais – dažnas kaltinimas knygoje), teorijas, formalų požiūrį ir pradės atsakinėti į fundamentalius klausimus? Kur yra šių klausimų ir atsakymų ribos ir apskritai kokiomis priemonėmis jie turėtų analizuoti šias sąvokas? Ką modernus mokslas gali pasakyti, naudodamas savo tyrimo priemones, kad ir apie tikėjimą, kuris, Ingmaro Bergmano herojaus Antonijaus Bloko žodžiais, yra „kančia ir yra tas pats, kaip mylėti kažką, kas paslėptas tamsybėje ir, kiek bešauktum, neapreiškia savo veido“? Šis autoriaus bandymas įtraukti politikos mokslininkus į pokalbį yra nesibaigiančio ginčo tarp filosofijos ir politikos mokslo dalis. Jis jau yra užkoduotas pastarojo užuomazgoje, paveiktas pozityvizmo epochos. Abi disciplinos esmiškai susijusios ir kivirčas joms leidžia lyg lyno akrobatams demonstruoti savo pusiausvyros sugebėjimus. Jei viena nukristų, kita gali pražūti taip pat (ištirpti savyje). Galima teigti, kad kol egzistuoja šis nesutarimas, filosofijos mirtis neįmanoma, o moderniajam politikos mokslui negresia „ištirpti savyje“ dėl nesibaigiančių tik jam suprantamų mokslinių diskusijų, vadovaujantis formule „mokslas mokslui“, todėl, kaip rašo profesorius Jokubaitis, „bet koks mokslo santykis su tikrove reikalauja filosofinio požiūrio“ (p. 38).

Filosofas kritikuodamas politikos mokslus skyriuje „Nepolinis požiūris į politiką“ teigia, kad „politikos mokslininkai formuoja nepolitiniams interesams atstovaujantį politikos supratimą. Jie savo tyrinėjimais sukuria daugiau problemų negu politinis gyvenimas ir visų šių problemų tampa nebeįmanoma atskirti“ (p. 52). Šiame priekaište galima pasiklysti, nes autorius nepateikia jokių pavyzdžių, kaip mokslininkai sukuria šias problemas, nieko, kuo būtų galima pagrįsti šį teiginį ar surasti atitikmenį iš kasdienio patyrimo. Taip pat kyla abejonių dėl kaltinimo, kad politikos mokslininkai neduoda patarimų politikams čia ir dabar: „Jeigu Cezaris prieš peržengdamas Rubikoną būtų paprašęs politikos mokslininkų patarimo, jo nebūtų sulaukęs iki šios dienos“ (p. 54). Iškyla klausimas: ar mokslininkai turi užimti politikos praktikų patarėjų vietą? Ar jiems nėra geriau palikti revizoriaus, kritiko poziciją? Panašus priekaištas reiškiamas ir visai mokslo sistemai, kad „jauni žmonės į universitetus ateina norėdami pažinti politiką, bet vietoj to pažįsta politikos mokslą“ (p. 79). Šio teiginio pirma dalis verčia nesutikti, o dėl antros nekyla abejonių. Todėl norisi pridurti, kad jaunas žmogus, norėdamas pažinti politiką, visų pirma neturi eiti į universitetus, jis joje turi dalyvauti kaip visuomenės narys, kaip politikos formuotojas: partijose, organizacijose, individualiai, bendruomenėse. Jei egzistuoja toks mąstymas, kaip teigia profesorius, tai jaunuoliui tikrai neteisingai suformuojamas praktinės politikos pažinimo būdas. Universitetas niekada neišmokys žmogaus „daryti“ politikos, kaip ir dailės akademija – dailininko kurti. Jis gali tik suteikti išprusimą, žinias, išmokyti naudotis techninėmis priemonėmis, padėti susidaryti vienokį ar kitokį pasaulio vaizdinį. O visa kita – pašaukimo ir pasirinkimo dalykas.

Profesoriaus Jokubaičio knygoje rašoma apie modernųjį politikos mokslą, tačiau keliose teksto vietose išnyra postmodernybės sąvoka, todėl kyla dar vienas klausimas: ar yra perskyra tarp modernaus ir postmodernaus mokslo? Remiantis Jeanu-François Lyotard’u, ši perskyra egzistuoja (Lyotard, Postmodernus būvis, Vilnius, 2010, p. 6–10), tik galbūt modernus mokslas postmodernaus būvio dar nepasiekė. Tačiau, sekant Jamesono argumentais, šiandieninį politikos mokslą jau galima vadinti postmoderniu, nes postmodernizmo vienas iš „bruožų yra tas, kad dingsta kai kurios pagrindinės ribos ir skirtybės“ (Jameson, p. 16). Pavyzdžiui, Jamesonas klausia: „Kaip vadinti Foucault darbus – filosofija, istorija, socialine teorija ar politiniu mokslu?“ (p. 17) Tą patį pastebi ir profesorius Jokubaitis, jis teigia, kad, „norėdami pažinti politiką, mokslininkai būtinai išeina anapus jos, į kitų mokslų – istorijos, sociologijos, teisės, ekonomikos, antropologijos ar psichologijos – sritis“ (p. 70). Todėl skyriuje apie mokslinį romantizmą filosofas, netikėtai išskirdamas postmodernizmo sąvoką, skaitytojui sukelia nedidelę „romantinę“ sumaištį

Autorius moderniuosius politikos mokslininkus dažnai lygina su klasikiniais politikos filosofais, kuriems rūpėjo žmogaus prigimtis, o dorybės turėjo savo vardus, jie buvo orientuoti į žmogaus moralinio ir politinio charakterio ugdymą. Tačiau šiandien politikos mokslas domisi tik išoriniais žmogaus elgesio determinantais ir yra nukreiptas į kuo efektyvesnio politinio mechanizmo sukūrimą ir jo funkcionavimo užtikrinimą (p. 155). Taip baigiamas sunaikinti natūralus žmogus kaip visuma. Tokiomis įžvalgomis ir apmąstymais skaitytojas užkrečiamas „prarasto rojaus ilgesiu“, tikrovės troškuliu, gedulu dėl prasmės. Jis verčiamas susimąstyti ir klausti, ar įmanoma grįžti į klasikinį būvį arba žengti į kitą, ateities būvį, orientuojantis į tai, kas rūpėjo klasikams ne tik politikos moksle, bet ir visuomenėje, ar šis ilgesys taip ir liks niežuliu, kurio negalima pasikasyti.

Skaitydamas knygą nejučiomis pradedi kalbėti su autoriumi, niurzgėti ten, kur nesutinki, braukyti ir rašyti paraštėse pastabas, pritariamai linkčioti galvą, kai pastebi, kaip chirurgiškai tiksliai jis išpjauna vieną ar kitą politikos mokslo auglį ir kyšteli skaitytojui po nosim. Galiausiai perskaičius knygą iškyla ir kitų klausimų: kas yra moksliškai įrodyta tiesa? Ar ji apskritai pajėgi egzistuoti efemeriškoje mūsų tikrovėje? Ar filosofija nėra mokslas ir ar ji pati nenutolo nuo kasdienio žmogaus, nuo kasdienės patirties? Ar filosofai dar užduoda klausimus, kas yra tikėjimas, Dievas, ištikimybė? Galbūt modernusis politikos mokslas išmoko iš moderniųjų filosofų kalbėti ne žmonėms, bet sau ir nematyti išorinio pasaulio?