Apie efektą ir afektą (mene)

Nors lotyniškai effectus tereiškia įvykdymą, poveikį ar rezultatą, šnekamojoje lietuvių kalboje gana stipriai įsitvirtinusi sąvoka pirmiausia apibrėžia DIDELĮ įspūdį arba poveikį. Ir tuo turbūt viskas pasakyta. Buitiniame (ir vaizduotės) lygmenyje efektas man pačiam asocijuojasi su pučiamais muilo burbulais, svaiginančiais šampano purslais, spalvingais ir saldžiais torto pabarstukais ar smagiu gimtadienio konfeti. Dar pridurčiau, kad tik dėl vienos raidelės skirtumo efektas asocijuojasi (gretinasi, glaustosi, šliejasi) su afekto terminu, kuris reiškia visai ką kita (affectus lotyniškai – „susijaudinimas“, „aistra“) – stiprią, tačiau trumpą emocinę reakciją, atsiradusią pakitus kokioms nors svarbioms gyvenimiškoms aplinkybėms. Ant liežuvio galo taip ir mezgasi trumpa gal ne visai gramatiškai taisyklinga ištarmė: „Po efekto randasi afektas.“

Giedrius Jonaitis. Žvaigždžių barsukas. 2008

Iš tiesų – efektingo reiškinio (o netrukus kalbėsime apie efektą mene) dažna pasekmė yra tvirto pagrindo išmušimas iš po kojų. Nereikėtų kalbėti apie patologinių afektų būsenas, kai smarkiai sutrinka sąmoningas situacijos vertinimas ir pasikliaunama tik emocijomis, tačiau laikinas (trunkantis kelias sekundes ar minutę dvi) sąmonės ir blaivaus mąstymo praradimas tokiais atvejais yra kuo tikriausia neišvengiamybė.

Tad vis dėlto sukonkretinkime – kalbėkime apie efektą mene. Kas tai yra? Tie patys pabarstukai ir burbulai… Iš tiesų, kalbant apie efektą mene, reikėtų pradėti nuo esmių esmės, nuo Adomo ir Ievos, ir tarti keletą žodžių apie meno (imanentines, socialines ir visokias kitokias) funkcijas. Kam skirtas menas plačiąja prasme? Tam, kad patrauktų kito žmogaus (varžovo, aukos, meilės ir geismų objekto) dėmesį. Kaip tai (patraukiamas dėmesys) daroma? Kuo įspūdingesnėmis formomis – plastiniais sprendimais ir kuo įtaigesniais pasakojimais – ikonografija, naratyvu.

Apie akmens amžių čia jau gal nekalbėkime (nors galima prisiminti ryškiaspalvius senųjų kultūrų atstovų apdarus, tatuiruotes bei kitokius aksesuarus), tačiau užmeskime akį kad ir į tapybą. Pateiksiu asmenine patirtimi pagrįstą pavyzdį. Štai Londone, Nacionalinėje galerijoje (tą patį galima pasakyti apie Luvrą, Ermitažą, Prado muziejų ir t. t.), tik įėjus į sales, ypač didelį įspūdį padaro didžiaformatės vėlyvojo renesanso ir baroko italų ir flamandų tapytojų drobės. Kokie keturi metrai ten yra ne dydis, šeši metrai – jau šis tas. Ir iš tiesų, tose didelėse paklodėse gestikuliuojantys, visaip judantys personažai (jų daug it kokio nesankcionuoto vyriausybinio piketo metu) daro įspūdį. Nes tai yra dideli (bet nebūtinai didingi) ir gausūs vaizdai. Žiūrovas atsistoja, žvelgia ir netiki savo akimis. Sušunka (bent jau mintyse) kokią nors emocionalią frazę – jaustuką ir ištiktuką. Kartais pasijunta lyg trenktas per galvą. Prisėda ant ekspozicinės salės viduryje apdairiai pastatyto minkštasuolio. Nusivalo (suglamžyta skepeta ar vienkartine nosinaite) prakaitą nuo meno didybės nutviekstos kaktos. Sėdi ir tyli it kokia Loto žmona. Aišku, išeities tašku galbūt reikėtų laikyti Egipto piramides, katalikiškosios reformos postulatus ir Prancūzijos Karaliaus Saulės skonio dalykus – visa tai, tie gigantiški architektūros objektai, kūrė efektą, priblokšdami stebėtoją, kad šis, kaip yra pasakęs vienas mano bičiulis, pasijustų, atsiprašant, šūdo vietoje tos visos pompos ir didybės atžvilgiu… Taigi, efektas kuria afektą.

Šiuolaikiniame mene DIDELĮ poveikį taip pat kuria dideli meno kūrinių mastai. Pavyzdžių galima pririnkti be galo daug ir labai didelių, tačiau čia užtektų kad ir britų menininko Antony Gormley precedento. Gūdžiais ir tolimais 1995-aisiais Vilniaus Šiuolaikinio meno centre eksponuota jo instaliacija „Laukas“, sudaryta iš daugybės molinių žmogelių didelėmis giliai įsodintomis akimis (iš serijos: „Tu žiūri į juos, jie žiūri į tave“). Žmogeliai užpildę visą didelę salės teritoriją – ir tai yra efektinga. Viena ar kelios figūros gal ir regėtųsi įspūdingai, tačiau tikrai ne taip kaip tas didelis didelis laukas.

Tad dydis kaip pirminė (ar viena iš pirminių) efekto priežasčių. O toliau galima keliauti skirtingomis kryptimis. Galima jas įvardinti kaip fiziologinį ir technologinį meninio efektingumo vektorius. Fiziologinis efektingumas mene pasiekiamas ryškinant fiziologinius dalykus – elementus ir procesus. Prisiminkime kad ir Vienos akcionistus su Hermannu Nitschu priešakyje. Pirma, šis menininkas savo performansuose ir akcijose, tapybos darbuose (kaip minėtų procesų rezultatuose) nevengia didelių mastelių ir gausaus dalyvių skaičiaus. Antra, efektas pasiekiamas per fiziologiją. Tiksliau – mėsas. Tuos kraujus ir skerdienas, jų taškymus ir audinių bei organų ardymus… Kitas pavyzdys galėtų būti Damienas Hirstas su savo į chemikalus pamerktais padarais (nuo nekalto ėriuko iki visuomet alkano ryklio). Ar tai paveiku? Taip! Ar tas paveikumas ir yra afektą kuriantis efektas? Žinoma. Jeigu netikite – pamatykite Hirsto kūrinius patys.

Technologinis efektingumas „išlaužiamas“ (čia labai tinka šis žodis) technologiniais ir kitokiais novatoriškais sprendimais. Siekiant technologinio efekto svarbu netikėti, mokslo (fizikos, chemijos, matematikos) žiniomis paremti sprendimai. Ir tai ypač galioja naujosiose, netradicinėse ir neklasikinėse meno medijose. 1996 metais Chrisas Burdenas sukūrė kūrinį „Skrendantis volas“. Asfaltui lyginti skirta mašina, sverianti 12 tonų, pritvirtinta prie aplink besisukančios konstrukcijos – „triratukas“ rieda aplink, kol galop pakyla viršun ir keletą minučių skrieja ore (pasiekęs maždaug pusmetrio aukštį). Matydamas tai, nebetiki savo akimis ir tai įstumia į kolosalaus afekto būseną.

Arba tie, kurie gyvena socialiniuose tinkluose ir bent šiek tiek domisi menais (ar turi bent tokiais polinkiais pasižyminčių virtualių bičiulių), beveik kiekvieną dieną (ir naktį) išvys „užlaikintą“, „pašėrintą“ kokį nors skaitmeninėje erdvėje egzistuojantį išmanųjį kūrinį. Padarytą išmaningai ir dėl to – efektingai. Šių eilučių rašymo metu specialiai atsidariau feisbuką ir šiek tiek nusileidęs žemyn, į monitoriaus apačią, keliasdešimt sekundžių kontempliavau Emilio Gomarizo vaizdinį (tai visiškai atsitiktinis pavyzdys), sudėliotą iš ratu besisukančių žmogiškų rankų (http://highlike.org/media/2012/08/Emilio_Gomariz_1.gif). Tai tikrai yra efektinga! Nes, pirma, padaryta išmaniai; antra – tas technologinis komplikuotumas netgi specialiai išryškintas. T. y. tūlas stebintysis afektiškai supranta, kad ne jam tai sukurti (iš tokio subjekto lūpų neišsprūsta kultinė fazė, kuri nereta susidūrus su kokiu nors ekspresionistiniu ar minimalistiniu artefaktu: „Aš irgi taip padaryčiau!“).

Dar vienas būdas efektui pasiekti – iš tiesų grįžtame į pačių samprotavimų pradžią – yra susijęs su pabarstukais ir kitokiomis puošmenomis. Tai klasikinis ir be galo senas sprendimas. Nuogas ir negražus kūnas būna aptaisomas plunksnomis, subadomas auskarais, išraižomas tatuiruotėmis. Meno kūrinys (ar šiaip į sacrum erdvę gravituojantis objektas) aptaisomas natūraliais ir dirbtiniais gėlių žiedais, apraišomas skudurėliais, apkaišomas vėliavėlėmis. Barokinėse katalikų bažnyčiose tas aiškiai išreikšta auksiniais votais, sidabrinėmis žvakidėmis, marmuriniais altoriais, spalvotais vitražais. Ir viskas tam, kad sujaudintų ir paveiktų. Kadaise Konstantinas Sirvydas yra pasakęs, kad tiesa turi dvi tikroves – ji žiba ir bara: „Toks dabar žmonių pasaulis – geidžia tiktai žibančios, o ne barančios tiesos.“ (Iš esmės tie fiziologiniai būdai efektui pasiekti yra susiję su barančia tiesa.) Vėl tas pats Hirstas su savo platinine kaukole (pavadinta „Dėl Dievo meilės“, 2007), inkrustuota 8 601 deimantu. Įspūdį ir susižavėjimą kelia paprasti, gyvenimiški dalykai – brangieji akmenys ir metalai, žmogaus kaukolė ir, galop, tas keistas, regėtųsi, sunkiai suderinamas junginys (nors iš tiesų tarp prabangos ir mirties tėra vienas nedidelis žingsnelis…).

Jeigu reikėtų nurodyti efektingiausią lietuvių menininką, žinoma, kad besčiau pirštu į Giedrių Jonaitį. Kodėl? Ogi dėl to, kad šis menininkas naudoja visus įmanomus ir galimus būdus efektui pasiekti ir afektui sukelti. Visų pirma šis menininkas yra kūniškojo tautinio pinigo – lito kūrėjas (Žemaitė, Darius ir Girėnas bei Kudirka – jo rankų darbas). Pripažinkime, kad niekas taip nekuria efekto kaip pinigai. Ypač stambios kupiūros. Sakykime, kad, litą pakeitus kosmopolitiškuoju euru, Jonaitis prarado (bent iš dalies) savo kaip efektingojo kūrėjo pozicijas. Bet atrodo, kad jis buvo tai numatęs prieš visas monetarines reformas – kai iš banke smulkintų (jau nebenaudojamų) banknotų kimšdavo dešras, darydavo kitokius meno kūrinius ar jų sudedamąsias dalis. Efektingumas su savo svarbiausiais atpažįstamais atributais – dydžiu (štai parodinės Jonaičio ekspozicijos visuomet veikia kaip didelės, daiktais ir objektais, kūriniais ir artefaktais užgriozdintos kolekcijos), fiziologija (tos visos nuogybes ir seksualiai pretenzingus veidus demonstruojančios lėlės, tos visos kailinės iškamšos ir kiti panašūs padarai), technologijomis (retame šio menininko kūrinyje kas nors neburzgia, nejuda, nežybčioja ar neleidžia kokių nors garsų – žodžiu, į kūrybos procesą įkinkytas net didžiausio žmonijos progreso rodiklis – elektra!), taip pat ir blizgučiais – nes žibesys ir spindėjimas yra tai, be ko neįsivaizduojama Jonaičio kūryba… Taip jau yra su tais efektais ir iš jų proporcingai išplaukiančiais afektais…