Socialus „antisocialumas“
Vilnius, šiltas pavasario vakaras, pilnos gatvės žmonių, ypač pasiklydusių turistų, klausiančių, kur rasti Vokiečių gatvę. Ir tu vieną trečiadienio vakarą mėgaujiesi laisve, puikiu oru, akimis ieškai, kas galėtų patraukti dėmesį. Savotiškai medituoji ir tyrinėji Vilniaus meno lauką, nes esi atvykęs iš kitur. Ir staiga ausis pasiekia ryški muzika – Rihannos „Only If For A Night“. Sustoji Šv. Jono gatvėje, nežinai, ką daryti toliau. Svarbu – menui neabejingas žvilgsnis, kuris užfiksuoja spalvų pliūpsnį, abstrakcijas ir moters veido kontūrus. Tada belieka žengti tvirtą žingsnį, nes nežinai, kas lauks peržengus gatvės plytelę su užrašu GIA RAM. ART EXHIBITION. Bent vienam vakarui sužinai.
Gia Ram. #Spring Love. 2016
Visą gegužės mėnesį Lietuvos dailininkų sąjungos Šv. Jono gatvės galerijoje veikė menininkės Gia Ram personalinė tapybos darbų parodą „Honey Bunny“. Autorė nuolat provokuoja parodų pavadinimais, bet sąmoningai to nesiekia. Juk visada įdomu, kaip menininkas kuria ar išlaiko savo stilistiką, kokią kūrybos strategiją yra suformavęs. Kokiais būdais pasirenka tapybos darbuose perteikti gyvenimo ir aplinkos refleksijas. Šiuo atveju žiūrovas gali (pa)stebėti menininko metamorfozę, nukreipti žvilgsnį į čia ir dabar. G. Ram aiškiai skiria dvi kūrybos kryptis, kurias plėtoja drobėse: ryškios ekspresyvios abstrakcijos ir savęs tyrinėjimas per liniją, jos tėkmę. Toks strategijos spėjimas. Viename iš interviu apie ėjimą į dailės lauką G. Ram sako: „Tai buvo mano vienos dienos apsisprendimas – tiksliau, gal pasirinkimas. Kadangi tai lydėjo mane nuo pat mažų dienų. Atėjo diena, kai galutinai nusprendžiau / apsisprendžiau rinktis meną kaip savo kalbą. Esu antisociali asmenybė, tad kūryba tapo mano saviraiškos metodu. Menas man tapo kalba, neturinčia barjerų. Aš stengiuosi perteikti jausmą – noriu, kad paveikslas turėtų gyvybę ir šnekėtų pats. Jie ryškūs, aštrūs, drąsūs – o tai traukia. Man menas aprėpia viską – ir madą, ir muziką, ir tapybą, ir t. t. Menas yra gyventi, menas yra suprasti, menas yra pasakyti nevartojant žodžių. Parodyti tai, kas nėra matoma.“ Čia minimas antisocialumas, žinant autorės biografijos paraleles, gali atrodyti tik kaip kaukė – jos kūryba yra akivaizdžiai itin sociali, patraukianti net ir menu nesidominčių žmonių dėmesį.
Nesinori G. Ram pirmosios personalinės parodos, kuri buvo surengta Kauno Parko galerijoje, lyginti su antrąja. „Honey Bunny“ – nuoseklesnė ir aiškesnė, darbai atrinkti apgalvotai. Atradimų šioje parodoje buvo gana daug, bet svarbiausia – kaip per trumpą laiką galima pasiekti tokį kokybinį pokytį. Atidžiai, ligi smulkmenų surengti perfekcionistinę parodą. Taip pat tai galima pastebėti ir didelio formato drobėse. G. Ram neatsisako abstraktaus ekspresionizmo, kuriame pabrėžiamos ryškios spalvos ir žaidžiama plokštumomis, gyliais. Paveiksle „#Spring Love“ (2016) – gausus dažų sluoksnis; ryžtamasi reflektuoti meilės jausmus, kurie šviesūs ir ypač ekspresyvūs. Įdomu, kaip kruopščiai drobė padengiama dažų sluoksniais, bet įtapomas užrašas #SPRING LOVE priverčia kelti klausimą, ar tai iš tikrųjų pavasario meilė. Kodėl naudojamos grotelės? Žinoma, per koloritą, ypač raudoną spalvą, reprezentuojama meilė skatina patirti pavasarišką atsinaujinimą, leidžiantį nugalėti chaosą, atrasti harmoniją. Faktūriškumas žiūrovo žvilgsnį nukreipia į drobės vietą, kurioje raudonų dažų sluoksnis ypač storas ir gausus. Taip pat atkreipiamas dėmesys į žalią pauzės simbolį, sujungiantį vieną paveikslą su kitu, t. y. darbus „#Spring Love“ (2016) ir „#Nine“ (2016), apatinę ir viršutinę paveikslų dalis. Pastarajame darbe G. Ram atsisako įtapomų užrašų, kubizmo estetiką transformuoja į abstrakciją. Paveikslo semantiką papildo tekstiniai intarpai „Houston We Have a Problem“ ar „Parfume Kull Kids Fuck You. Gia Ram“, esantys ant sienų. Tekstai klaidina žiūrovą, nes darbuose nėra ironijos, o užrašai tai koduoja.
G. Ram, teorizuodama savo kūrybą, teigia siekianti, kad žiūrovas akistatoje su paveikslu išgyventų skirtingus jausmus (meilę, džiaugsmą ar melancholiją). Neįsipareigodamas pažintų menininkės vidinį pasaulį. Būtent moters vaizdavimas drobėse – antroji G. Ram kūrybos kryptis, kurioje reflektuojamas fatališkumas. Linija konstruoja moters kontūrus paveikslo plokštumoje. Drobėje „#Panther“ (2016) analizuojamas moters dvilypumas; žiūrovas save gali traktuoti kaip susidvejinusį žmogų. Mėlyna spalva suvokiama kaip veidrodis, kuriame matomas atspindys – kaip kitas. Vis dėlto dvilypumą labiau galėtume sieti su meilės subjektais, mylinčiaisiais, jausmų atsako patyrimu arba nepatyrimu. G. Ram darbuose egzistuoja ryškus identitetas, kuris susijęs su moters kūnu.
