Politinės kalinės ir tremtinės Bronislavos Samuolytės–Ambrazevičienės laiškai (1948–1952)

XX a. vidurio Lietuvos istorija yra paženklinta įvykių, iš pagrindų sukrėtusių tarpukariu susiklosčiusią žmonių pasaulėžiūrą, vertybes, palikusių gilių randų jų atmintyje. Pirmoji sovietų okupacija (1940–1941), nacių okupacija (1941–1944), holokaustas, antroji sovietų okupacija (1944–1990) pasiglemžė milžiniškas aukas – prarasta apie 33 % Lietuvos populiacijos (1990 m. duomenimis). Dėl kalinimo, egzekucijų, trėmimų, politinių oponentų žudynių, priverstinės emigracijos ir jos nulemto gimstamumo mažėjimo Lietuva prarado milijoną žmonių. Sovietams 1944 m. antrąsyk okupavus Lietuvą prasidėjęs partizaninis pasipriešinimas turėjo nevienareikšmių pasekmių. Viena vertus, Lietuva įrodė siekį išlikti nepriklausoma valstybė, kita vertus, partizanai ir jų rėmėjai sudarė didelę 1945–1947 m. ištremtųjų dalį (Siberia: mass deportations from Lithuania to the USSR, compiled by Dalia Kuodytė and Rokas Tracevskis, Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania, 2008, p. 2, 20).

Šio straipsnio tikslas – remiantis Bronislavos Samuolytės-Ambrazevičienės (1925–2014) epistoliniu palikimu atskleisti traumines politinės kalinės ir tremtinės patirtis Jercevo koncentracijos stovykloje ir tremtyje Krasnojarske. Straipsnyje gvildenama, kaip tremtinės laiškuose konstruojami Tėvynės ir svetimo krašto vaizdiniai, kokiais būdais geografiniu ir kultūriniu požiūriu svetimoje aplinkoje prieš savo valią atsidūręs žmogus siekia išlikti, kaip šiuo atveju veikia svetimos aplinkos „įvaldymo“ mechanizmas.

Pagrindinis šio tyrimo šaltinis – 1948–1952 m. į Lietuvą rašyti B. Ambrazevičienės laiškai. Išliko 43 laiškai ar jų frag-mentai, beveik visi datuoti dienos tikslumu. 34 laiškai rašyti vyrui Kazimierui Ambrazevičiui (Ambraziūnui), 5 laiškai adresuoti seseriai Genovaitei Samuolytei, 3 laiškai skirti namiškiams ir 1 laiškas – Marytei, greičiausiai giminaičių mokyklinio amžiaus vaikui. Visi laiškai rašyti lietuvių kalba, ranka, su gramatinėmis klaidomis (jų autorė buvo baigusi 4 pradžios mokyklos skyrius). Laiškų popierius – dažniausiai liniuoti sąsiuvinio lapai, rečiau – kortelės, vyniojamasis popierius. Rašyta mėlynu rašalu, vienas kitas laiškas – juodu, nemaža dalis laiškų rašyti grafitiniu pieštuku, yra ir laiškų, rašytų cheminiu pieštuku. Laiškų forma gana pastovi: kreipinys („Mylimas / (ir) / Brangus Kazimierai / Kazeli“, „Brangūs / Mieli namiškiai“, „Mylima / Brangioji sesute“, „Mieloji Maryte“), linkėjimai ir sveikinimai adresatui, pasakojimas apie save ir įvykius, gale laiško – prašymai, pageidavimai, parašas – „Tavo / Jūsų Bronė“.

Laiškus galima suskirstyti į dvi grupes: siųsti iš Jercevo koncentracijos stovyklos (kalėjimo) ir iš tremties Krasnojarske. Juos išsaugojo B. Ambrazevičienės duktė Marytė, kuri juos rado kupare namo palėpėje, kai 1982 m. kraustėsi iš Biliūnų kaimo į Raudondvarį.

 

Tėvynės ir svetimo krašto vaizdiniai

 

Tiriant B. Ambrazevičienės epistolinį palikimą svarbi pasirodė vietos ir laiko problema. Sociologo Igorio Knezo tyrimas atskleidė žmonių identiteto ryšį su autobiografiniais vietų prisiminimais. Teigiama, kad su vieta susijęs identitetas gali atspindėti: 1) žmogaus siekį išsiskirti iš kitų; 2) įprasto gyvenimo / asmeninės istorijos / vertybių tęstinumo siekį (pavyzdžiui, atsiminimai apie B. Ambrazevičienės gimtąjį kaimą); 3) su vieta siejamą savigarbą (B. Ambrazevičienės laiškuose „savas“ Kaunas iškeliamas aukščiau už sovietų Rusijos miestus); 4) su vieta siejamus sugebėjimus (atlikti užduotis, įveikti kliūtis). Ryšys su konkrečia vieta yra vertinamas kaip ryškus identitetą formuojantis veiksnys.

Šiuo atveju reikėtų prisiminti ir filosofo Pierre’o Nora „atminties vietos“ konceptą. Istorija priklauso visiems ir niekam, o atmintis įsikūnija konkretybėje: vietose, gestuose, vaizduose ir objektuose. Atminties vietos, pasak P. Nora, gali būti trijų lygmenų: materialiojo, simbolinio ir funkcinio. Šie trys jų aspektai susipina. Greta vietos svarbu aptarti ir laiko ypatumus. Istorikė Gabrielle M. Spiegel skyrė du laiko modelius: liturginį ir istorinį. Kalbėdama apie holokaustą, tyrinėtoja tvirtina, kad katastrofos akivaizdoje dalis žydų dažnai net nesąmoningai laiką ėmė suvokti cikliškai, o ne istoriškai; tipinė žydų reakcija į holokaustą buvo mitologizavimas, ritualizacija; katastrofa su visu iracionalumu buvo įsprausta į prasmingo naratyvo rėmus. Dėl šios priežasties holokausto liudijimai dažnai turi tik chronologijos iliuziją, juos sunku istoriškai struktūruoti. Panašios tendencijos pastebimos ir B. Ambrazevičienės laiškuose, kuriuose laikas suvokiamas kaip sustojęs, atsparos taškai yra liturginiai įvykiai (katalikiškos šventės), o individualus kentėjimas suvokiamas platesniame masinės tautų tragedijos kontekste.

B. Ambrazevičienės laiškuose iš Jercevo koncentracijos stovyklos atsiskleidžia ryški gimtojo krašto (tėviškės) ir svetimos šalies priešprieša. Ji itin pasireiškia dviejose plotmėse: gamtinėje (metų laikų, gamtos ciklų) ir kultūrinėje (tautinėje-religinėje). Visų pirma laiškuose ryškus poliškumas: „rytai–vakarai“ ir „šiaurė–pietūs“. B. Ambrazevičienė rašo: „Mes su ilgesiu žiūrim į vakarus ir galvojam apie savo namiškius.“ Tėvynė siejama su šiluma ir gamtos atbudimu, gimtasis kraštas simbolizuoja gausybę, perteklių.

Tremtyje Sibire „pavasariai ne tokie, kaip Lietuvoje“. Nors ir ten ji atpažino vyturius, kieles ir varnėnus, bet manė, kad paukščiams „nepatinka čia tas kraštas“. Nepažįstamos gėlių rūšys nedžiugino. Pasigendama „mėlynųjų žibučių“, tokių įprastų Lietuvoje, atpažįstamos „tik avikamčės“ (pievinės raktažolės). Tremtinės stengėsi gaivinti prisiminimus apie gamtos ciklus Tėvynėje drauge aptarinėdamos, kokios gėlės pavasarį pradeda žydėti Lietuvoje. Tremties gamta galima džiaugtis tik tiek, kiek ji primena Tėvynę, o laiškuose namiškiams B. Ambrazevičienei gėrėtis Sibiro gamtos grožiu atrodė nepriimtina ir net neleistina – tarsi pasijustų gimtojo krašto išdavike. Svetimo krašto gamtos stebėjimas taip pat paaštrindavo Tėvynės ilgesį. Kita vertus, gėlės ir žolynai suvokiami kaip laisvės (išėjus iš kalėjimo) simbolis.

Tremtis – tai „tolima šiaurė“, kur „mane gainioja kiekvieną dieną šaltas severo vėjas…“, kur „lietus ir sniegas – tai mūsų draugai“. Laikas ten slinko be galo lėtai, kone stovėjo vietoje. Žodį „šaltis“ laiškuose lydi žodžiai „sukausto / apkausto“, „spaudžia“. Bekraštėje negyvenamoje girioje „gailiai verkia rankinių pjūklelių aidas. Kirviai poška negailestingai ir krinta medžiai visu sunkumu…“

Gamta ten – rūsti ir priešiška žmogui, nejaučiančiam ryšio su gamtos ciklais, ją žalojančiam. Tremtyje B. Ambrazevičienė jautėsi izoliuota ne tik nuo Tėvynės gamtos grožio, bet ir nuo civilizacijos. Su neslepiama ironija ji rašo: „Argi ne romantiška gyventi miške. Gali įsivaizduoti čigonišką gyvenimą. Arba vienuolišką tamsiam miške. Tu, Kazeli, gyveni žydinčiam sode, o aš – žaliuojančiam miške, [...] pagyvensiu kaip pasakoj.“

Keistas atotrūkio nuo tikrovės pojūtis lydi ir žiemą: „Visas miškas apsnigtas ir baltas, atrodo pasakiškai.“ Pasak filosofo Gastono Bachelard’o, miškas – tai kažkas iki-manęs, iki-mūsų; B. Ambrazevičienės laiškuose tėviškės paveikslą formavo veikiau horizontalės (gimtinės laukai, takeliai) nei vertikalės.

Šalia gamtinės Tėvynės vaizdinio plotmės B. Ambrazevičienės laiškuose atsiskleidžia ir kultūrinė tematika, glaudžiai susijusi su konkrečiomis tėviškės vietomis. Tai gimtieji namai, bažnyčia ir kapinės.

Gimtieji namai – tai vieta, „kur prabėgo vaikystės dienos, jaunystė…“, kur švenčiamos šeimos, religinės šventės (Kūčios, Kalėdos, Velykos) „besėdint už balto stalo“, kur artimieji kartu nuimdavo derlių (pjaudavo rugius, šieną, skindavo obuolius, uogas), kur verpiama ir audžiama. G. Bachelard’o teigimu, namai – tai prisiminimų, jų vaizdų, vertybių saugykla. B. Ambrazevičienės laiškuose tai alternatyvi tremčiai realybė, saugumo sala: „Kiekvieną naktį sapnuoju, kad esu Lietuvoje pas Jus, su Jumis vaikštau, kalbu. Laiminga, kad nors naktį užmirštu tą žiaurią tikrovę.“ Gimtųjų namų vaizdinys laiškuose neatsiejamas nuo žydinčio sodo vaizdinio; tremtinė rašo net sapnuojanti, kaip viskas paaugę, pagražėję, „nors dabar viskas valdiška“.

Moteriai atrodė nesuvokiama, kaip šeimos puoselėta gimtųjų namų žemė gali priklausyti kolūkiui, svetimiems. Tai gimtųjų vietų peizaže įsiterpęs grėsmės elementas, kuriam tremtinė juto kone prietaringą baimę: „Aš, Kazeli, kolkozo kažko taip bijausi“; „Padėsi savo pusę sveikatos tam jūsų kolektyvui. Jeigu tam laike dar reikia dirbti prie lempos, tai to jau per daug.“ Jai atrodė, kad darbas kolūkyje kertasi su natūraliais gamtos ir žmogaus ciklais, todėl yra pavojingas, pažeidžiantis nusistovėjusią gyvenimo tvarką.

Kita moters baimė susijusi su gimtaisiais namais: „Tik kartais pagalvoju, ar pažinsiu savo tėviškę. Juk bus taip pasikeitę per ketverius metus. Juk žmonių taip pat nepažinsiu. Maži bus užaugę.“ Ši sugrįžimo ir neatpažinimo savoje kaimo bendruomenėje tema kaip motyvas kartojasi ne viename laiške.

Laiškų autorė „lankėsi“ savo tėviškėje sapnuose – įsivaizduojamam mobilumui tiek geografinėje erdvėje, tiek laike pasitelkiama paukščio / debesio (sielos) metafora: „Negaliu susigaudyti savo minčių, kurios kaip sparnuoti paukščiai [...] nuskrenda toli į praeitį.“ Nors ir tiesiogiai neįvardydama, laiškuose namus B. Ambrazevičienė apibūdina lizdo metafora: į namus svajojama grįžti taip, kaip paukštis grįžta į lizdą. Sibiro paukščiai lyginami su tremtiniais: „Geriau vargšelis skristų į mano Tėviškę.“ Paukščių vardu laiške vyrui B. Ambrazevičienė užkodavo ir lietuvių partizanus: „Kaip dar pas jus, miške kurapkų yra, ar ne? Laiškų niekas netikrina“ (plg. „Pasikavojo kaip kurapka sniege“). G. Bachelard’as rašo, kad nors lizdas yra netvirtas, jis vis dėlto mums žadina saugumo apmąstymus. Jeigu į namus mintimis grįžtama lyg į lizdą, vadinasi, praeities namai virto dideliu netekto intymumo vaizdiniu.

Kalbėdama apie kitą svarbų tėviškės erdvės tašką – bažnyčią, B. Ambrazevičienė susitelkia į šventiškąjį, ritualinį, žmones sujungiantį maldos namų aspektą: „Visose bažnyčiose ir kapinėse skamba lietuviškos giesmės, primenančios mums mirusius ir kas mes esame“; „Visur skamba gegužinės pamaldos“; „Dar nuėję į Bažnyčią, girdėsit Aleliuja.“ Laiškuose akcentuojama ir gimtosios lietuvių kalbos svarba (tiek apeigose, tiek kasdieniame gyvenime).

Gimtieji namai B. Ambrazevičienės laiškuose daugiau siejami su vizualiniais įspūdžiais, o bažnyčia – su garsiniais. Tremtinė guodžiasi: „Aš jau antras Velykas negirdžiu varpų gaudimo. Kaune būdama [kalėjime – U. S.] nors varpus gaudžiant išgirsdavau.“ Asmenišką jos santykį su tėviškės maldos namais rodo įvardijimai „mūsų bažnytėlė“, „mūsų kapinės“.

Kiekviena religinė šventė – tai unikalus, kartu ir amžinas laiko taškas: „Pasimelskite ir už mane prie Kristaus karsto“; „Pasimelskit ir už mane nuėję prie gimusio Kūdikėlio, nes aš nenueisiu prie jo į bažnytėlę.“ Moteris ir tremtyje sugebėjo išlaikyti tvirtą, nesvyruojantį tikėjimą: „Tokia jau Dievo valia. Reikia viską nuolankiai priimti ir sutikti.“ Per religinius slėpinius ateina bendros tautos kančios suvokimas: „Juk ne mes vieni tokie nelaimingi, daugelis tokių.“ Tikėjimas – tai nenutraukiama jungtis su Tėvyne, artimaisiais, todėl prašoma atsiųsti Tėvynėje pašventintų religinių atributų: „Atsiųskit man Rožančių ir medalikėlį, nes kalėjime iš manęs viską atėmė“; „Žinau, sėdėdamas už Kūčių stalo prisiminsi mane [...], mintimis laušim vieną plotkelę ir būsim arti vienas kito.“ Taigi tikėjimas ir tremtyje teikė dvasinės vienybės su artimaisiais, esančiais Tėvynėje ar svetur, galimybę. Vis dėlto tremtyje ruošimosi religinėms, šeimos šventėms darbus pakeitė mechaniška kasdienybės rutina: „Dabar nereikia nieko. Lovą pasikloti, į pirtį nueiti kartą į savaitę, nueiti į valgyklą [...] pavalgyti.“

Religinės šeimos šventės toli nuo Tėvynės tapo ašiniais momentais: „Jau trečios Kalėdos ir Kūčios kaip aš esu atsiskyrusi nuo Jūsų.“ Tokie išgyvenimai ne tik jungė artimuosius, bet ir juos skyrė; sunkioje valandoje tremtinė pasikliovė tik Dievu: „Niekas negali suprasti to Tėvynės ir namų ilgesio pats nepatyręs. Ir aš manau, kad ir Jūs manęs pilnai nesuprantat. Ant popierio galėčiau išlieti – bet geriau tegul mato tai tik Aukščiausias.“ Moteriai nesuprantamas nusigręžimas nuo Dievo: „Keista, kodėl žmonės į bažnyčią mažai eina. Gal jau Dievą užmiršo ar šiaip kas…“

Tėviškės kapinės kaip sakrali vieta B. Ambrazevičienei itin reikšmingos dėl to, kad ten palaidota jos anksti mirusi motina. Motinos diena ir Vėlinės – tai laikas, kai tremtinė ypač krimsdavosi, neturėdama galimybės, kaip anksčiau, pasimelsti prie motinos kapo, jį papuošti. Tėvynės žemė, kur palaidoti protėviai, laikoma šventa.

Su karčia ironija laiškų autorė atsiliepia apie Sibiro platybes: „Vienas įdomumas pavažinėti po plačią Tėvynę.“ Jokia nelaimė neatrodo didesnė už tikrosios Tėvynės praradimą. Juk namai žmonių gyvenime pašalina atsitiktinumus, be jų žmonės būtų išsibarsčiusios būtybės. Taip ir B. Ambrazevičienė laiškuose svajones grįžti namo lygina su laivu, sudužusiu į uolas, o gyvenimą – su nepastoviu klajoklio likimu.

Juntamas pastovumo, „įsišaknijimo“ ilgesys: „Viešpatie, kaip nusibodo trankytis po tą [tolimą] kraštą.“ Tremtinės laiškuose išreikštas ir nepaprasto bejėgiškumo būnant „kažkur krašte pasaulio“ jausmas: „Aš jau beveik penki metai kaip palaidota gyva karste – atplėšta nuo gyvenimo, nuo Tėvynės, nuo Tavęs, Kazeli.“

B. Ambrazevičienė Sibiro platybių nykumą priešpriešina išsivysčiusiai, urbanizuotai Lietuvai: „Iš Kirovo važiavom 11 parų [...]. Teko matyti neblogų vietų, taip pat daugiausia tuščių laukų. Namai vietomis truputį geresni, bet daugiausia tokie kaip Kozmučio tik be dūmų. Kiti visai iš molio, net stogas molinis. Miestų gražių pravažiavom, bet nesulyginsi su mūsų Kaunu.“

Vis dėlto tremtinei darė įspūdį kalnuotos Krasnojarsko vietovės egzotika: „Pats miestas tarp kalnų ant Jenisiejos upės kranto. Kalnai labai aukšti. Pirmą dieną mes nepajėgėm įlipti į kalno viršūnę. Teko tą dieną atsisakyti ir sugrįžti atgal. Bet praėjusį sekmadienį pasiekėm aukščiausio kalno viršūnę. Vaizdai iš kalno viršūnės labai puikūs.“

Iš šios ištraukos matyti, kaip tremtiniai stengėsi prisitaikyti prie monumentalių svetimos vietos mastelių, kaip atkakliai bandė tą vietą „nugalėti“ – įkopti į viršūnę. Šiuo atveju neatmestina ir intertekstualumo su Jono Biliūno apsakymu „Laimės žiburys“ galimybė – juolab kad laiške seseriai tremtinė yra rašiusi: „[...] žmogaus laimė greit ir žiauriai sudūžta kaip tas laimės žiburys.“ Petro Klimo „Skaitymuose lietuvių kalbos pamokoms“ (Kaunas, 1932 m., septintoji laida) tarp kitų tekstų esama ir J. Biliūno „Laimės žiburio“.

B. Ambrazevičienė rašo: „Aš jau dabar prie visko užgrūdinta, prie visko pripratus.“ Vis dėlto, anot jos, toli nuo Tėvynės žmogus jaučiasi kaip „aras, sugautas į narvą“.

 

„Mažosios Lietuvos“ kūrimasis tremtyje

 

Tremtinių tautinis identitetas vienijo juos kaip ir kultūra, religija, kalba – stiprino jų dvasią ir teikė moralinę paramą. Tautiečių grupėje radosi alternatyva „iš aukščiau“ primetamiems laisvalaikio leidimo būdams: „Šiandien pas mus didelė šventė, pirma gegužės, [...] pas mus koncertas, šokiai, kinas. Mes lietuvės rengiamės į gegužines pamaldas sueiti vietoj koncerto, nes tenai yra kam ir be mūsų eiti, visos tenai netilpsime.“

Akivaizdu, kad net sunkiomis lagerio sąlygomis buvo švenčiamos religinės šventės. Tai palaikė tautinę savimonę, padėjo atsispirti ir išorinei asimiliacijai (Ona Danutė Klumbytė, „Krikščioniškosios pasaulėžiūros atspindžiai 1941 m. tremtinių gyvenime“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, t. 19, 2005, p. 1560). Sunkiomis sąlygomis ypač aktualus tapo krikščioniškas artimo meilės principas, dalijimasis su kitu: „Vakar mes valgėm Kūčių vakarienę. [...] Nors aš šiemet nei plotkelės, nei nieko kito neturėjau šventėms, išskyrus žuvį ir duoną, bet ačiū, kitos visko turėjo, taigi ir mane vaišino.“

Nors per Velykas kalinės privalėjo eiti į darbą, anksti atsikėlusios pasimelsdavo, apsirengdavo šventiškai, o didžiausias džiaugsmas, kai nuėjus prie traukinio važiuoti į darbą jas grąžindavo atgal – mat nereikės laužyti religinio priesako, kad šventinę dieną negalima dirbti. Grįžusios kalinės iš gautų siuntinių pasiruošdavo šventinį stalą („daugiausia tai buvo saldumynų“), o jų šventišką nuotaiką dar labiau pagyvindavo iš namų gauti laiškai.

Kita lietuvius lageryje vienijanti praktika buvo tremtinių choro dainos. Tai iš esmės pasipriešinimo kovos tęsinys menine forma toli nuo Tėvynės; tai protestas prieš vergiją, elementarių žmogaus laisvių ir moralinių vertybių išniekinimą. Dauguma tremtinių dainų buvo lyriškos, santūrios. Dainuota, nors tremties vietose už tai buvo persekiojama ir baudžiama (Regimantas Gudelis, „Lietuvos tremtinių chorų ir pasipriešinimo kovų dainų pajautos problematika“, Kūrybos erdvės, 2007, Nr. 6, p. 29).

B. Ambrazevičienė laiške vyrui rašė, kaip net dirbdami sunkius geležinkelio tiesimo darbus, kasdien po 30 km ligi darbo vietos važinėdami traukiniu lagerio kaliniai lietuviai sugebėdavo rasti jėgų pasipriešinti daina: „Taigi parvažiuodamos sudarydavome visą lietuvišką chorą, kurio visi mielai klausos ir prašo, kad tik daugiau dainuotume. Taigi ir rūsijos žemėje skamba lietuviška daina.“

Kita pasipriešinimo priespaudai forma lageryje – juokas: susitikę lietuviai „pašposindavo“ ir pasidalydavo rūpesčiais bei džiaugsmais. Lagerio kaliniai neleisdavo vienas kitam liūdėti, paguosdavo: „Kartais mergaitės mane subara, kad esu per daug rimta.“

Rūpinimasis vieno kitu tremtyje pasireikšdavo ir labdaros darbais – ligonių lankymu ar slaugymu (Klumbytė, p. 1560). B. Ambrazevičienė, gavusi 15 poilsio dienų, slaugė smarkiai sergančią lietuvaitę. Vis dėlto ne visa bendravimo su tautiečiais patirtis lageryje nuspalvinta vien šviesiomis spalvomis. Laiškuose juntamas nusivylimas tautiečių žmogiškąja prigimtimi: „Nors mūsų lietuvių yra nemažas būrelis, bet kartais pasijuntu tokia viena svetimam krašte. [...] Šie mūsų lietuviai, čia atsidūrę, yra pasidarę savamyli, parsidavėliai ir neapkenčia vienas kito. [...] Kaip lengvai ir pigiai mūsų lietuvaitis parsiduoda svetimtaučiams. Kartais net užmiršta savo kalbą. Užmiršta visiškai žmoniškumą ir viską, kas yra Lietuviška.“

Lietuviškumas, lietuvių kalba – itin svarbūs veiksniai, rodantys tautiečio moralinį lygį lageryje. Tačiau tautybė nebuvo svarbiausias dalykas, žmogaus vertę daugiausia lėmė jo asmeninės savybės. B. Ambrazevičienė lageryje draugavo su latve: „Tai labai gera mergaitė. Jinai jau moka lietuviškai. Mes esam visą laiką kartu, kaip tik atvažiavau į rūsiją“; „Išmokau jau ir latviškai kalbėti – draugė išmokino, o aš ją – lietuviškai. [...] Ji man kaip tikra sesuo, o aš jai – taip pat.“

Neretai tremtinių išlikimas priklausė būtent nuo jų gebėjimo susiorganizuoti į glaudžias, etniniu pagrindu susitelkusias bendruomenes, kurios ne tik rūpindavo labiau pažeidžiamais nariais (vaikais, seneliais, jaunomis moterimis), užtikrindavo geresnius darbus ir maistą, bet ir padėdavo atsilaikyti prieš organizuotas nusikaltėlių gaujas (Tomas Balkelis, „Ethnicity and Identity in the Memoirs of Lithuanian Children Deported to the Gulag“, in Maps of Memory: Trauma, Identity and Exile in Deportation Memoirs from the Baltic States, ed. by V. Davoliūtė, T. Balkelis, Vilnius: Institute of Lithuanian Literature and Folklore, 2012, p. 64). Dukters Marytės Ambrazevičiūtės pasakojimas liudija, kokie draugiški santykiai vyravo Krasnojarsko 2-osios plytinės darbininkų lietuvių bendruomenėje: „Sunku, taigi valgyt kartais neturėdavo [...], vaikinai ateina, sako, ar jūs, mergaitės, dar turit ką valgyt [...], žiūri puodus, ar turi ką valgyt. Pamato, kad neturi, tai jie dar atneša paskui, nu dalindavos, draugiškai ten lietuviai labai sutikdavo.“

B. Ambrazevičienės albume esama 1953 m. datuotų „pirmųjų lietuviškų laidotuvių“ nuotraukų. Tremtyje moralinė pareiga buvo dalyvauti tautiečių laidotuvėse, tai taip pat sujungdavo žmones (Klumbytė, p. 1560). Kalbant apie Krasnojarsko 2-osios plytinės darbininkų lietuvių bendruomenės gyvenimą reikėtų išskirti jų minėtas šventes: vardadienius, Kūčias ir Kalėdas, Naujuosius metus, Vasario 16-ąją. Itin sakrali šiai bendruomenei buvo Kūčių vakarienė: „Kūčias ir Kalėdas šventėme visi lietuviai kartu pas mus. [...] Valgių turėjom įvairiausių, nemažiau, kaip kad Lietuvoj kad būdavo. Dešimtą valandą susirinko visi prie Kūčių stalo. Buvo pasakyta graži kalba, visi prisiminėm savo namiškius, pasimeldėm, laužėm bendras plotkeles [...], palinkėję vieni kitiems laimės, pradėjome Kūčių vakarienę, nors toli nuo savo Tėvynės, tolimam Sibire susirinkę saujelė lietuvių, bet buvom visi mintimis brangioj Tėvynėj pas savo namiškius. Tai pirma Kūčių vakarienė laisva po kalėjimo ir lagerio. Buvo išgerta ir vyno, degtinės nebuvo per vakarienę. Per vakarienę visi sutarėme ant rytojaus nueiti pas fotografą ir nusifotografuoti prisiminimui. Ant rytojaus taip ir padarėme.“

Taip simboliškai Atpirkėjo krauju (vynu) žmonės buvo sujungti lyg ir šeimos, giminystės ryšiais. Tokį įvykį reikėjo įamžinti. Kone visiška abstinencija irgi tapo tam tikra pasipriešinimo smukdančiai, demoralizuojančiai aplinkai forma: lietuviai alkoholį vartojo saikingai, vengė degtinės (ant Kalėdų stalo – tik vynas). Stengtasi nenusižengti religiniams draudimams: „O klausi, ar ir gavėnioj šokam ir dainuojam, tai pasakysiu, kad pašokam tik per Užgavėnes.“

B. Ambrazevičienė, nors ir patyrė nuoskaudų, tautiečius apskritai vertino teigiamai, jautė su jais gyvą ryšį: „Dabar ir pas mus bus lietuviškas linksmesnis kampas.“ Daugelyje tremties vietų lietuvių tremtiniai sugebėjo organizuoti kultūrinę, socialinę veiklą; šių susitikimų metu lietuviai bendraudavo, linksmindavosi šokdami ir dainuodami; užsimegzdavo net naujų pažinčių – taip buvo sukurta ne viena šeima (Balkelis, p. 66). B. Ambrazevičienės draugė Onutė su vyru Jonu Andriukaičiu susituokė taip pat tremtyje.

Lietuvių bendruomenės susirinkimuose tautiečiai galėdavo prisiminti ir pajusti priklausymą tautai ir turį šaknis; ten jie galėdavo išgyventi Tėvynės ilgesį ir juo dalytis (Balkelis, p. 71). Vis dėlto ne visi tautiečiai buvo noriai priimami į šią bendruomenę. Dėl asmeninių būdo savybių susikompromitavusius („savimylas“, „gudrius“) ar įtartinus asmenis buvo stengiamasi išstumti: „Taip pat yra ir Ivanauskų Antosė. […] Jai nelabai čia sekasi, nes atvažiavus susidarė apie save ne kokią nuomonę lietuvių tarpe. Visi jos kažkaip vengia ir negerbia, man taip pat nepatogu, nors aš stengiuosi ją prieš visus užstoti. Laiko ją raudona. Su manim taip pat ji ne atvira.“

Taigi matyti, kad būta ir tautiečių „ištremtų“ tremtinių; nė akimirkos nebūdavo pamirštama, kad šalia gali atsirasti išdavikas.