Poezijos vertimai
Stevenas Jesse Bernsteinas (1950–1991) – žydų kilmės amerikiečių pogrindžio poetas, gimęs Los Andžele, vėliau persikėlęs į Sietlą, kur neįprastais poezijos skaitymais ir muzikos įrašais tarp menininkų išgarsėjo kaip neprognozuojama ir ekscentriška asmenybė. Visą gyvenimą kentėjo nuo psichinių sutrikimų, išbandė įvairiausius svaiginimosi būdus; iš gyvenimo pasitraukė savo noru. 1996 m. išleista Bernsteino poezijos ir apsakymų rinktinė I Am Secretly An Important Man, 2010 m. sukurtas biografinis filmas tokiu pačiu pavadinimu.
Springstantys Šeštąja
Kasnakt vis tas pat. Bepročiai
apsimetėliai laukiniai isterikai
liūdni agresyvūs benamiai. Piktų akių
surandėjusių akių apsinešusių akių vaikai. Liūdnų akių
apgailestaujančių akių negyvų ir piktų ir nudegintų akių
traukiantys ir plėšantys ir kramtantys. Naktis stemple
slysta
į jų rankas ir jų pilvus ir aukštyn žemyn
jų kaulais jų ksilofono skeletais
kaip muzikinė piranija
●
padega tavo žarnyną, katinėli. Padega
tavo žarnyną.
●
Visi apgailėtini paklydę šunys suluošinti eismo
nušluojami eismo šaunuolės ir nevykėlės
liūdnos vonių prostitutės ir kitos ištampytos ligotos
ir skaistumo laisvė veikti ir vaginų paslaptys
beviltiškai ištaškytos ant šaligatvių spirginančios
žliumbiantį vaisių išspraustą pro šlapias kelnaites
iškritusį
iš po laukinio sijono.
●
Nuostabios kekšės ir nervingi
baltieji besiseilėjantys drebantys
●
Ir mes dar nepradėjome kalbėti apie TIKRĄ
SEKSĄ gatvėse
din don varpelio skambintojai kilimų dulkintojai biliardo
žaidėjai šaltoj tamsioj naktinėje pamainoje
išalkę Pagrindinės gatvės, springstantys Šeštąja
aimanuojantys kačių namelyje ir miegantys šunų būdose.
●
Jau pakeliui namo, mama. Kurią nors dieną būsiu.
●
Ne arba dvokas. Odekolonas nusvilusios blakstienos
riaugėjimas ir bezdalai ir išmatos ir plaukų lakas
barų ir kekšynų prakaitas ir pernakt atviros
bandelinės
piktuose užkampiuose piktuose miestuose su piktom
padavėjom
ir siaubinga kava ir sužiedėjusiom spurgom su plutele bet
be glajaus ir porno kino teatrai ir
girtuokliai ir kekšės ir bilietų tikrintojai
ir barmenai ir donžuanai ir iškrypėliai ir utėlės ir
triukšmautojai iš pravažiuojančių mašinų prakaitas
greitkelių akligatvių
negyvų namų negyvų mašinų negyvų šeimų
negyvų šunų negyvų laikraščių negyvų laiškų negyvų
sąskaitų negyvų
košmarų negyvų skaistuolių isteriškos
pašto dėžutės nesitveriančios gerų naujienų ir
springstančios kitokiomis. Dūsavimas ir ardymosi
šnypštimas. Geltonas irimo šleikštulys.
Kvapai, taip, mano gimtosios žemės.
●
Ak tos išprotėjusios moterys skustuvų peiliukais įsegtais
plaukuose tarsi su puokštėmis
griebk jas už galvos ir vainiklapiai nupjaus tavo
pirštus.
Nudažytas ir atsiduodantis dažais
suplotas į vieną ir smūgiu atskirtas
bevaisis troškimas ir bevaisis skausmas
besisukantis aplink jų provincijas atskirtos
mėsos blyksinčios kaip vaiduokliai kaip peiliai kaip
tamsesnis už tamsų plyšys danguje kurį apleido
net žaibo geležtės. Ir mes net
nepradėjom kalbėti
apie visus žmones surištus į vieną siaurais riksmais ir
sąsagomis ir aštriais laidais ir neveikiančiais telefonais.
Apie „Iškvieskite greitąją“ ir visos greitosios yra surištos
į judantį trūkčiojantį mirties postą.
Balti arkliai balti raiteliai balti vagonai
pilni purpurinio kraujo juodų plaučių… pusė dalių
pamestos. Baigta.
●
Kepinti svogūnai. Kepinti kopūstai. Kepintos hortenzijos.
●
Japoniški radiacijos matuokliai aptinka
pinigų galią.
●
Beprotnamiai naktį. Dievaži, o Dieve.
Beprotis prievartauja beprotį. Trumpa ataskaita: jie atėjo
prie mano lovos – aštuonetas ar devynetas, nepamenu – ir
įkišo kojinę su kažkuo kietu, maždaug golfo kamuoliuko
dydžio, man į burną.
Tada žemyn iki kelių nusmaukė kelnes. Man buvo trylika.
Jie kažką tepė – kaip riešutų sviestą – aplink mano
šiknaskylę. „Pamėgink
atsipalaiduoti“ pasakė vienas. Ir jie pradėjo.
●
Rojus atsiveria
ir juodieji ir baltieji vyrai ir moterys susiurbiami
į žvaigždes. Barai
kur žymintieji teisinga ir klaidinga
prigula ir prisigeria ir bando savo įsiutusias
apgaules
ir mekena kaip avelės ir urzgia kaip lapės ir šniurkščioja
kaip narkašai
ir verkia kaip kūdikiai ir gadina orą kaip gamyklos ir žudo
kaip dievai.
Jokių kauliukų. Jokių kortų. Jokių arklių. Jokių kekšių.
Jokios žolės.
Jokio vyno. Jokių žydrų. Jokių sadistų. Jokių vaikų. Jokių
augintinių. Jokių bepročių. Jokių kostiumų. Jokių kaukių.
Jokio ryškaus makiažo.
Ten yra ženklas. Štai ką jis sako. Tu negali patekti
į rojų. Taškas.
●
Ir tada
tylūs mirusiųjų įsiterpimai. Rodydami savo
išblukusias tatuiruotes jie
pasirodo su adatomis ir narkotikais ir
įkalba tave svaigintis iš naujo.
Kasnakt vis tas pat: senos gatvės.
Miręs Dženis Džoplin Valentinas (skiriama K. J.)
AAACHHHHHHHH!!!!!
AACHHHHHHHHAAAAANNNNNNGGGGGGNNNN!!!
EEEEEEIIIIII!!!!! PADĖĖĖĖKIIIIIT!!!!! ŠŪŪŪŪDAS!!!
ŠŠŠŠ.
●
Taip. Aš noriu rėkti. RĖKTI IR STAUGTI IR
PRISIMYŽTI KELNES. AŠ NORIU ŠIKTI IR
NUSIPJAUTI RANKAS IR LIEŽUVĮ IR IŠSPJAUT JĮ Į
KLOZETĄ.
●
Tada dar nieko negirdėjau. Tu negirdėjai
nieko nes aš visiškai vienas. Aš net necyptelėjau.
Jokio supisto cyptelėjimo.
Vieninteliai garsai yra rašomoji mašinėlė,
žiebtuvėlis,
mašinos už lango, keli vaikai bažnyčios kieme. Bet aš
nieko nepasakiau. Tik ne aš, katinėli.
Tikras mano balsas miręs.
●
Tu turėtum būti
paralyžiuotas ir pilnas mazgų, ir traiškančios įtampos,
kad darytum tai,
ką darau aš.
Taip tu darai. Darai!
●
Tu girdi šitą šūdą savo galvoje. Nori IŠGIRSTI
kažką?
Eik į karą, eik į koncertą, į žemės drebėjimą. Kelkis
nuo savo kėdės ir nebeskaityk.
●
Rašymas iš esmės yra kaip tas sapnas
kur tu įspraustas į kampą bjaurių įsiutusių šunų
ir mirtis artinasi greitai ir akinančiai ir praveri burną
rėkti ir tu toks išsigandęs kad negali
įkvėpti
tavo kraujas nustoja tekėti sunkus kaip gerklų tinimas ir
nebėra garso… PDDDDKKKKKITTTTTTTT!!!!!…
Nebyliai rėkia gestikuliuodami rankomis. Savižudžių
laiškai parašyti kol kraujas veržias iš įpjovų riešuose kol
septyniasdešimt penkios antikonvulsantų piliulės ima
veikti.
●
Tai lavonų rokenrolas. Kirmėlių graužiamas
Dženis Džoplin kūnas
rėkia po šešiomis pėdomis Teksaso purvo. Ir gydytojai negali man padėti
ir moterys negali man
padėti ir Dievas negali man padėti. Manęs nebėra.
Dženis Džoplin neramus dailus kūnas
negali man padėti. Jos balsas lygus ir miręs ir
pilkas ir…
●
Alkoholis ir žodžiai ir cigaretės. Putytės. Maistas irgi
velniop. Niekas.
Knygos yra bevertės. Šūdina poezija. Antipsichotikai.
Televizija. Keistas dejavimas ir raudojimas niekaip
nemirštančių.
●
Miškai išriesti aukštos įtampos laidais
milžiniškos robotų marionetės atrodančios kaip tobulos
žmonos iš kitos planetos. Drauge sukabintos į vėrinį.
Tu nusidangini kur gali stebėti jas ateinančias
per kalvą… tai pasibaidžiusi banda. Būrys patelių
skardinių atidarytuvų.
Rašytojai žygiuoja Amerikos aveniu Niujorke.
Zvimbimas ir traškėjimas.
TAI TAS PAT TAI TAS PAT AŠ TVIRTINU TAI TAS PAT.
AŠ TVIRTINU.
●
Na dabar aš patenkintas ir girtas. Jei rėksiu mane išmes
iš kambario.
Mano šeimininkė užlips laiptais ir sakys: „Gerai.
Šito gana. Nešdinkis.“ Zvimbimas ir traškėjimas. Įkaitę
laidai. Pilna įkaitusių laidų.
●
Dženis?
AAACHHH!!!!! VELNIAS.
Tu buvai puiki, brangute. Aš pakliuvau į vieną tavo
pasirodymą
septintam dešimtmety Filmore. Tu buvai puiki.
Greitai jie užkas ir mane. Tai… Bye-bye, baby,
bye-bye.
Vertė Aistė Pilkauskaitė
