Meilės pavyzdžiai

Vaikystėje Juozukas manė, kad kaime rūgštūs obuoliai neišvengiami: aplinkiniai sodiečiai veisė tik juos, sakydami, kad išsilaiko ir iki Kalėdų, ir iki viduržiemio, kitokių nepripažino. Tik reikia išmanyti, kaip sudėti juos į medines dėžes ir laikyti ant aukšto. Vasarą uogų nepakakdavo. Savos trys obelys, neišdegusios per namo gaisrą, taip pat brandino žieminius, kurie, dažnai vaikų lankomi ir apžiūrinėjami, deja, žiemos nesulaukdavo. O sename dirvonėlyje prie kaimynės Marčiulaitienės sodybos, kažkada rūpestingai aptvertos viso medžio ilgumo rąstais, atokiai šiapus tvoros, augo atsiskyrusi aukšta, bet vešli obelis, pro kurią vaikai eidavo į mokyklą, baugiai žvilgčiodami į tuščią kiemą: vienišą medį sudarė tarsi dvi dalys, atitinkančios dvi stambias šakas, – viena jų buvo įskiepyta raudonesniais obuoliais, bet ir šitie šipino dantis. Tolimesni kaimo vaikai ypač pagarbiai minėdavo savo soduose bręstančius antaninius, kuriuos sunokusius, didelius ir geltonus esą atsargiai skina vėlyvą rudenį, bet kažkodėl niekada nė vienas nėra Juozuko jais pavaišinęs – jie vasarą ir rudenį teturėdavo kišenėse rūgštuolių. Tokių apkirmijusių atnešdavo ir kaimynės, tokiais vaišindavo svečius ir užklydėlius savo kieme. Paskui Juozukas išgirdo apie kažkokius mažus raudonus rojaus obuoliukus, bet nebuvo jų matęs, tik girdėjęs, kad ir šitie rūgštūs. Šiame krašte nebuvo kampelio, kuriame žmonės nepriverstų tavęs valgyti rūgščių obuolių.

O meilei, ką ir kalbėti, aukščiausiam žmogaus siekiui ir patiems saldžiausiems jausmams, šiame rūgščių obuolių krašte, kuriuo Juozukas vis dėlto žavėjosi (ypač rytais), buvo paruošta pati juodžiausia, pati bjauriausia dirva.

Nė vienas vaikas nesinešiojo kišenėje nosinės, blizgėjo nusnargliuotos jų mokyklinių švarkelių rankovės, tačiau dažnas, vos išėjęs iš namų ir prisidėjęs prie paauglių būrelio, leipiai šūkčiojo žodį „meilė“. Pakeliui į mokyklą net pradinukai, mikliai vartydami liežuvėlius, juokindavo paauglius, girdamiesi savo fantastišku vyriškuoju pajėgumu ir nepaprastais meilės nuotykiais, anksčiau nugirstais iš vyresniųjų ir dabar dešimtkart išdidintais; paaugliai, savaitgaliais namuose blizginę savo nunešiotus kasdienius juodos spalvos batelius, lyginę kelnes ant užtiesto stalo, pirštais taškę ar burna purškę ant jų vandenį, pasakodavo pakeliui suėjusiems draugams naujus anekdotus, vienodai išjuokiančius nekaltas merginas ir pasileidusias moteris, per kurias „tik polutorka nevažiavo“; bernai, kur tik suėję, apkalbėdavo vietines merginas, jiems visur tik besipainiojančias ant tako ir nevertas nė vieno geresnio žodžio, eidavo ar dviračiais važiuodavo į šokius tolimesniuose kaimuose, kurių saviškės nepasiekia.

Labiausiai vyrai pajuokdavo vieną energingą stambių skruostų merginą, smarkiai besiginančią nuo pašaipų ir tuo sukeliančią dar didesnes pašaipas, jau apmėtytą keletu retų pravardžių, kol nuskambėjo dar viena – Saulės pravardė, kurią sugalvojo kreivadantis artimiausias jos kaimynas, šiaip doras žmogus, ir kuri galutinai prigijo, nes jau niekas nerado ir negalėjo rasti skaudesnės. Šis vardas, žinoma, iš tikrųjų švysteli tai šen, tai ten, tačiau tinka ne kiekvienai merginai: jeigu ji, švelniai tariant, nėra gražuolė, jis įgyja atvirkščią prasmę. Bet čia buvo ne vardas, o pravardė: gražiausias palyginimas virto bjauriausiu. Pokalbyje juoką sukeldavo vien ištartas žodis „Saulė“, o maloniausiai krizendavo pats retadantis, jausdamas akivaizdų savo pramano pripažinimą, – dabar jis triumfavo: tarsi pats tapo gražus ir tikras! Po dešimties metų Juozukas, parvažiavęs į gimtąjį kraštą, autobusų stotelėje pamatė juos abu, rudadantį ir Saulę, ramiai sėdinčius greta vienas kito ant suolelio: šnekučiuodamiesi jie sutartinai žvilgčiojo į šalis – visada viena kryptimi. Juozukas priėjęs prašnekino ir pokalbyje sužinojo: jie buvo vyras ir žmona.

 

Mama pamatė, kad pasamdytas žmogus kaimynės lauke baigė vežti mėšlą, ir pasiuntė Juozuką pakviesti jo į pagalbą. („Pagalba“, „gelbėti“ buvo kasdieniniai kaimiečių žodžiai.) O kaimynė jau troboje meiliai vaišina mėšliną vyrą, pasodinusi šalia jo savo dukrą. Juozukas iškart nė nedrįso sakyti, ko atėjęs: geradarys šiandien jau ir taip buvo daug padaręs, dabar gardžiavosi priklausančiu atlygiu. Šeimininkė, pasižvalgiusi po stalą skanėsto, padavė vaikui balto sūrio riekelę, o senbernis patenkintas žybčiojo akimis, daugiau šnekėdamas dukrai, o žiūrėdamas į motiną arba suvaidindamas trumpam mąsliai įsistebeilijusį pro langą. Kai jis, žaismingai pakreipęs galvą, pasakė, kad kiekvienai merginai grožio prideda greitumas ir vikrumas, Juozukas pagalvojo: nė kiek.

Pagaliau žmogus, prisismaguriavęs ir trumpai pasišnabždėjęs su šeimininke, suprato Juozuko reikalą – pakilo iš užstalės ir mirktelėjo vaikui:

– Važiuojam!

Juozukas sūrio riekelę nė neprakandęs padėjo ant stalo.

 

Įvairiausiais būdais reiškiasi švelnieji jausmai.

Per visą Juozuko vaikystę ir paauglystę, kiek prisimena, jo gimtajame kaime nebuvo nė vienų vestuvių – žodis „vestuvės“ gyvavo tik žmonių atsiminimuose, knygose ir pasakose. Berniukai tampa bernais, bernai – senberniais, ir jokių permainų, jokių vilčių merginoms, vakarais stoviniuojančioms prie vartelių ir, kaip sakoma, klapsinčioms akimis, be abejo, kartais pagalvojančioms, kad vis dėlto nejaunėja ir jos pačios. Ta pati nykuma tvyrojo ir miestelyje: jaunos mokytojos žiūri į traktorininkus, šie – į jas, bet dažniausiai pro šalį; nors dažnas nemokėjo nė šokti, savaitgalio vakarais jie, užantin užsikišę po butelį, lėkdavo motociklais ar kolūkio sunkvežimiu į aplinkinius kaimus, bet vis tuščiai. Nėra vestuvių šiame krašte, ir tiek. Tiesa, pas vieną pagyvenusią juodbruvę našlę, iš vienkiemio ateinančią į miestelį nematytais trumpais aulinukais, apsigyveno kažkoks buvęs karininkas, niekur čionai nerodantis nė nosies; ji parduotuvėje, pirkdama maisto produktus, dažnai tiesiog suspinduliuodavo džiaugsmu, vis kartodama frazę: „O jis mane jau ir glėbesčiuoja. O jis mane jau ir glėbesčiuoja.“ Pakėlusi galvą ir pakreipusi lūpas, ji juokingai parodė, kaip jis karposi ūselius. O paprašiusi saldainių gerai apžiūrėdavo ir, dairydamasi į lentynas, klausdavo, ar nėra brangesnių. Saldumynai – gerai, bet vestuvių nebuvo ir čia.

Vyravo vien priedermė kalbėti apie meilę gyvuliškai, visur vogravimai ir patyčios, prasidedančios vaikiška pašaipa „kavalierius ir pana“ ir užsibaigiančios patarle apie seną arklį, kuris vagos negadina. Išvaizdesni bernai brutaliai kalbėdavo netgi apie savo simpatijas – nors ir slapstomas, bet išaiškėjančias drauges, kurios jiems jau nusibodusios, pakyrėjusios ir kurias jie netrukus trenks ir grįš pas savo ištikimus bičiulius. Dažniausiai ir grįždavo. Visa tai sudarė jų vyriškumą, patikimai slepiantį trūkumus, neišmanymą ir drovumą.

 

Kas įsimylės, iš to visi juoksis, o jautriam žmogui tai nepakeliama.

Tarnaudamas netolimoje sodyboje, iš kurios vasarą retkarčiais galėdavo pareiti namo, Juozukas pažino pagyvenusią išdidžią merginą Genovaitę, apie kurią jam ramesnę valandą pasakodavo šeimininkė, jos motina, – vartydavo ant kelių didelį sunkų nuotraukų albumą ir rodydavo vyriškius, kurie kiek draugavę su jos dukra, ir su viltimi stabtelėdavo prie gražaus aukšto vyriškio Leono, smagiai pasukusio kepurės snapelį į šoną, truputėlį net palinkdavo prie to šaunuolio, kurį Juozukas jau ne kartą vakarais pastebėjo čia pat, pakluonėje. Iš Genovaitės eigasties, iš trumpų atodūsių ir lūkuriavimų prie lango jis suprato, kaip labai ji Leoną myli. (Juozukas šį žodį ilgą laiką vartojo tik mintyse.)

Kartą savo namuose, kai aplankė mamą ir atidavė jai keletą rublių ir saują kapeikų už parduotas šiaudines skrybėles, pats neišvengiamai susidūrė su išplitusiu merginų niekinimu. Mama, nutaikiusi tinkamą minutę, paprašė pasakyti Genei, kad kolūkyje Leonas apie ją šneka labai negražiai.

– O kaip aš pasakysiu?

– Pasakyk: Leonas su draugais iš jūsų tyčiojasi.

Net keletą dienų Juozukas, grįžęs į sodybą, nedrįso ištarti šių žodžių. Juk jie bus lemtingi! Pagaliau vieną vakarą, prisigretinęs prie sėdinčios Genovaitės, kai kambaryje daugiau nieko nebuvo, kažkaip staigiai ir greitai išbėrė: „Mama prašė pasakyt, kad Leonas iš jūsų tyčiojasi.“ Genovaitės kaktoje pasirodė kelios raukšlytės, paskui ji ramiai nusigręžė į langą ir sėdėjo nė nekrustelėdama, Juozukas sparčiai išėjo iš kambario.

(O po kelerių metų pati mama Juozukui netikėtai pasakė, kad Leonas vis dėlto ją vedė.)

 

Juozukas vis prisimindavo atvejį, kai su kolūkio talkininkais važiavo sunkvežimio kėbule. Kelias buvo ilgas, ir kai kurie bernai pradėjo dainuoti liaudies dainą. Bet balsai nesiderino, skambėjo kas sau. Tada dainininkai ėmė tyčia plyšauti ir darkytis, stebindami čia pat sėdinčias merginas.

O jeigu vėlų vakarą bernams ir pavyksta užtraukti sutartinę, tai šis faktas tik rodo, kad dainuoti jiems vis dėlto kur kas lengviau, nei kalbėti apie meilę.

Tarsi žmonės būtų per daug akivaizdūs vieni kitiems ir, nuo pat ryto visą dieną blevyzgodami, ramia sąžine nuolat temptų ant savęs kažkokią nešvarią maršką, kaip vakarais prieš miegą užsitempia antklodę, paslepiančią visus jų negalavimus.

Mokykloje Juozukas iš pirmadieninių pašnekesių suprasdavo, kad aukštesniųjų klasių šaunuoliai buvo nulėkę kažkur kitur, kai kurie išdykėliškai gyrėsi ten patirtais meilės nuotykiais. Sykį gražuolis Virgis, prisiminęs vakarykščias išdaigas, pasilenkė ir žvilgtelėjo į savo kelnių klyną.

– Nieko, švaru!.. – juokėsi.

O per mokyklos laidų susitikimus šaunūs vyrai rūbinėje ar lauke už kampo gniaužydavo suvažiavusias bendraklases arba gražesnes merginas iš kitų klasių, pusgirčiai prisispaudę daug kartų šokdindavo į sukneles jau vos betelpančias paneles, kurios tuomet salėje jausdavosi kaip devintame danguje, o po šokių tamsoje su riksmu sprukdavo iš jų glėbio.

 

Ant suolelio sėdi du atsitiktiniai keleiviai – plepi moteriškė ir amžinai snūduriuojantis vyriškis. Jam niekas nerūpi. Atrodo, kad jis nieko ir negirdi, tik kartais iš lėto palinkčioja galvą, netgi tada, kai moteris tyli, viskam pritardamas, žiūri į savo rankas ir tuščią dulkėtą aikštę. Bet vos tik ji pasako, kad kino mechanikas parlydėjo agronomę, jis iškart pakelia galvą:

– Tikrai? Ar naujokę?

Ko čia tas senas krienas taip sukluso?

„Žmonės meilės nė kiek nesupranta, bet visi ja labai domisi“, – stebisi Juozukas.

 

Miestelis gūžčiojo pečiais, nesuprasdamas, kaip mažaūgis pliktelėjęs brigadininkas Ivoška, vedęs dar prieš karą, gavo tokią gražią žmoną. Bet štai vis dažniau pasigirsdavo kalbų, kad ji šen ar ten tampa pasiekiama daugeliui vyrų; Ivoška, prisiklausęs šių užuominų ir tarp aruodų užtikęs ją su sandėlininku, sukėlė nedidelį skandalą, panašų į sąmyšį, ir viešai pareiškė nuo šiol esąs laisvas. Netrukus jis ėmė atvirai siekti gražiosios našlės Marijos draugystės, bet nepasiekė – aišku, dėl to, kad šiame krašte vedybos jau buvo užkeiktos.

 

Iš vieno kaimo autobusu atvažiuodavo du bendraklasiai, kurie ir mokykloje artimai bendraudavo ir gindavo vienas kitą nuo mušeikų, tiksliau tariant, šiek tiek stipresnis Vytautas gindavo šiek tiek silpnesnį bičiulį Aurelijų. Vis kartu ir kartu. Aurelijus išsiskyrė ilgomis blakstienomis, kurias pamilo visos mergaitės ir visos mokytojos. Jis išties buvo gražus, švelnus ir mandagus, o kai išdykėlius ėmė vadinti pantagriueliais, auklėtoja jį sulaikė klausimu: „Na, ar tu, Aurelijau, žinai, ką reiškia šis žodis?“ Gražuolis nežinojo ir paskui lengvai apsiėjo be šio žodžio. Šeštadienį po talkos jie abu tarp keleto mokinių patogiai slėpėsi nuo vėjo žole apaugusiame griovelyje ir Vytas pasiūlė Aurelijui užsimerkus pasibučiuoti; Aurelijus žvilgtelėjo nesupratęs, kam tai, bet Vytas paaiškino, kad užsimerkę įsivaizduos mergaitę; keista, bet Aurelijus sutiko: jie susiglaudė ir, visų nuostabai, tyloje tęsė bučinį visą minutėlę.

Atrodė, kad jiems abiem kalbinti mergaites buvo dar per anksti. Kalbinti.

 

Žinia, tyrą meilę ugdė literatūros pamokos, knygų aptarimai, dramos būrelio spektakliai, inscenizacijos ir visi renginiai, atspindintys aukštus naujuosius idealus ir jausmų kultūrą, taip pat, be abejo, ir asmeniniai pačių mokytojų pavyzdžiai. Aukštesniųjų klasių aktyvistai vis dažniau lakstė koridoriais ir laiptais, stovėjo ryškioje šviesoje ir skanduotėms vadovavo jau ne po vieną, o dviese. Tai stipru. Klasės valandėlėse ir pokalbiuose moralės temomis mokytojai užsimindavo, kad tikroji meilė susijusi su gyvenimiškąja patirtimi ir prieraišumu, kartais, atsargiai rinkdami žodžius, papasakodavo, kaip rimtai jie patys susipažino ir ilgai draugavo, brandindami savo jausmus. Žinoma, mokiniai tuo tikėjo; žavėdamiesi mokytojų išsilavinimu, kokio neturi tėvai ir kaimynai, nuo pat žemesniųjų klasių pagalvodavo: o kaip jie bendrauja ir mylisi namuose? Smalsauti negražu, bet žinoti – ne pro šalį. Būtent iš asmeninio mokytojų gyvenimo jie laukė gyvų pavyzdžių. Tačiau mokytojai neskubėjo jų demonstruoti – vengė su sutuoktiniu pasirodyti ne tik gatvėje, parduotuvėje, bet, atrodo, ir savo sodybos kieme: išsprūdęs netinkamas žodis ar kokio barnio nuotrupa galėjo iškart nepataisomai sugadinti visą auklėjimo reikalą. Tad mokiniai iš tiesų nė neįsivaizdavo, kaip atrodo antrosios pedagogų pusės, išskyrus, žinoma, direktorių, kurio žmona paprastai dirbdavo jo pavaduotoja ar užklasinio darbo organizatore. Tik vakarais, kai mokiniai išsisklaidydavo, autobusais ar dviračiais išvažinėdavo į namus ir kai aprimdavo mokyklos bendrabutis, garbingos mokytojų poros žvaliai išeidavo iš namų ir traukdavo į paskutinį kino seansą. (Juozukui, kaip drausmingam ir gerai besimokančiam vaikui, išimties tvarka buvo leidžiama pasibastyti ilgiau – jis tai išsiderėjo.)

O ar metams bėgant nesusidraugaus jauni mokytojai? Žinoma! Tačiau kaip jiems norisi paslapukauti! Kadangi šis klausimas deimanto rėžtuku įrėžtas visų mokinių ir mokytojų akyse, gyva draugystė pati jautė esanti iš visų pusių stebima ir neskubėjo tenkinti publikos smalsumo.

Štai pagaliau per miestelį perėjo už parankės susikibusi pagyvenusių mokytojų pora: biologė ir geografas. Na, gal jau ir pats amžius vertė juos susikibti: jis buvo visiškai vyriškas, o ji – moteriška, t. y. subrendusi gražuolė. Ji visur buvo savarankiška, protinga, retkarčiais netgi pakritikuodavo kai kuriuos provokuojančius Chruščiovo veiksmus, tad kiekvienam vaikui rūpėjo, kaip jai seksis sutarti su vyru.

Geografijos mokytojas Ralys jau porą metų buvo bendrabučio auklėtojas: dažnai vėlyvą vakarą kambario viduryje abiem rankom įsikibdavo į geležinį lovos galą, lengvomis šnekomis tarsi lopšinėmis greit užmigdydavo mažesnius vaikus, o su vyresniais, gulinčiais prieš akis, dar pajuokaudavo, kartais prisimindamas kokį įdomesnį knygos ar filmo herojaus poelgį. Juozukas pastebėjo keistą jo įprotį: jis mėgo posakius ir netgi ilgiausius cituodavo dviem kalbom – pirmiausia „kaip prancūzai sako“, o paskui lietuviškai. „Kam čia ta prancūzų kalba?“ – galvojo jis. Tuo labiau kad mokykloje mokoma anglų. Sykiais auklėtojas išsitraukdavo iš švarko kišenės nutrintą bloknotą ir užsirašydavo iš vaikų išgirstą ar jam pačiam toptelėjusią vertingesnę mintį – pasirodo, vis dėlto prancūziškai: šio neįprasto manevro nuo smalsuolių nė neslapstė, tikriausiai norėdamas tik pačią mintį paslėpti nuo savo moters. Bet ar ji nepasibaisės tokiomis jo keistenybėmis? Tomis valandėlėmis kai kurie vaikai, nuleidę galvą ir žvilgčiodami į šalis, tyliai krizendavo.

Tikriausiai visai dėl kitų priežasčių, bet jie po pusmečio nusigręžė vienas nuo kito. Ji vis pasitraukdavo kur nors į šalį. O kai sunkvežimio kėbule abu lydėjo ekskursantus, jis kaltai blaškėsi, rangėsi, įraudęs tramdė pats save ir pasielgdavo vis ne taip, kaip reikėjo; mokiniai matė, kad visur ji teisi.

Tais metais ne vienas anekdotas pajuokdavo mokytojas, kaip jos vaikosi traktorininkų, bet viena mokytoja būtent taip ir elgėsi; traktorininkas buvo rimtas vyras, vaikai šiai porai pritarė ir smalsiai sekė jų ilgą draugystę. Bet susipyko ir jie.

Kai vieni meilės pavyzdžiai pritemdavo ar užgesdavo, įsižiebdavo kiti.

Pas jaunutę lituanistę kartais autobusu atvažiuodavo jos tolimas draugas. Jo grožis buvo stulbinantis. Jie susiglaudę atvirai vaikščiodavo į mokinių kino seansus, į parduotuvę ar paštą. Kai kartą ji per pamoką netyčia paminėjo draugo vardą, Živilė iš pirmo suolo netikėtai paklausė:

– Turbūt jūs labai jį mylite?

Mokytoja nušvito, nenulaikydama šypsenos, ir suspurdėjusi atsakė:

– Kaip nemylėsi, kai jis toks geras.

Bet štai mokytoja net savaitgaliais vis likdavo viena. Ir miestelio gatvėse pasirodydavo rečiau. Tarsi krimsdavosi. Ėjo laikas, o ji per pamokas būdavo nekantri, sėdėdavo ant kėdės, apsivilkusi plačiais drabužiais ir užsimetusi ant pečių ploną skraistę. Šūkčiodama gręžiojosi į šalis, į lentą, esančią už nugaros, – drausmino vaikus, pasišaukdama juos prie stalelio, kažkodėl ypač bardama mergaites ir, visų vaikų gailesčiui, plekštelėdama joms delnu per galvą ar stuktelėdama kumščiu per nugarą…

 

O kaip nuo mažumės elgėsi mūsų jaunasis herojus?

Tą vidurnaktį pažadino dundesys ir svetimų žmonių ginčo riksmai; per lubas kryžiuodamiesi nubėgo šešėliai – kažkas švietė pro langą, daužė duris, net šokčiojo lempos šviesa už svyruojančių nugarų prie stalo. Mama lindėjo giliai virtuvėje, o čia šeimininkavo darbininkai, atvažiavę su kuliamąja mašina ir prie daržinės iškūlę miežius; jie taip smarkiai vienas per kitą gargaliavo ir šūkavo, kad Juozukas negalėjo nė žodžio suprasti.

Pagaliau balsai aptilo, ir vaikas ėmė snūduriuoti, bet pasigirdo sodri vyriškio daina:

 

 

Garsi šneka ir šurmulys užgožė dainą, bet po minutės vėl:

 

Oi vyrai, vyrai, vyrai…

 

Ir taip su ilgesnėm ar trumpesnėm pauzėm iki pat ryto.

Juozukui atrodė, kad vyriškis dainavo apie save ir kad tai jį patį žmona padarė nelaimingą – paliko arba ėmė paleistuvauti. Todėl jam niekas ir nepritarė. Dainininkas kartojo vis tą patį posmą, nes antro, ko gero, dar neturėjo sukūręs. Gražiu balsu atkakliai ir širdingai siekė draugus įtikinti.

Ir įtikino Juozuką. Jis pernakt suprato gražios žmonos keliamus pavojus ir nusprendė pats vesti negražią merginą. Kad padarytų ją laimingą! O dar geriau – ves invalidę. Parodys savo gerumą!

Bet jau po pusmečio šie jo ketinimai išblėso. Ne taip lengva būti geram: kažkur nugirdo, kad nepadarysi moters laimingos, nesijausdamas pats laimingas. Panašu… Paskui pastebėjo, kad jį labiausiai traukia būtent gražios mergaitės, kokių mokykloje, tiesą sakant, buvo ne tiek jau mažai. Vėliau, galvodamas apie ryškėjančius savo naujus panašius potraukius, šyptelėjo: nejaugi aš visur turėsiu eiti pačiais pavojingiausiais keliais?..

Kai kuriose situacijose jis būdavo drovesnis už droviausią mergaitę. Jam apskritai kalbą atimdavo nauji žmonės, netikėti susitikimai, taip pat – nauji reiškiniai. Svaigino Pirmoji Komunija, paskui pirmasis bučinys. Sutrikdavo nuo kiekvieno naujo potyrio. Žvilgčiojimai į gražuolę slidininkę, vis sugrįžtančią ant to paties kalniuko. Kaimynės paauglės dovanotas šiltas obuolys, ištrauktas iš užančio. (Nepaprastas. Bet rūgštus.) Ir išvyka su bendraklasėmis į giraitę, kur „pavėsy geros avietės“: arti rudos akys, karštis, tuksinti Juozuko širdis. Paskui pievoje ratu bėgantis už kojos pririštas arklys. Užsitęsęs varžymasis naudotis švelniųjų jausmų srityje berniukui suteikta iniciatyvos teise. O šiaip kildavo noras išreikšti švelnius jausmus, bet nebuvo kam.

Paaugęs manydavo, kad mergaitės nė kiek nenori su juo bučiuotis, kad jos tai daro tik iš mandagumo ir gerumo, nes to nori visi berniukai. Jo glėbyje mergaitė, atrodė, nedaug tesusijaudindavo ir greit imdavo spurdėti. Paskui Juozukas vienoje brošiūroje perskaitė, kad moterų lytinis jausmas silpnesnis. Bet vienąkart patyrė ir nustebo, kad ne toks jau ir silpnas. Kažkodėl nudžiugo. Tačiau mergaitės, vėliau nusprendė jis, tvirtai laikosi moteriškojo išdidumo, kurį joms retsykiais primindavo iš padilbų žiūrėdama senutė darbų mokytoja.

Pirmoji Juozukui savo švelnius jausmus parodė Kristina. Ji buvo geriausia mokyklos deklamuotoja, o kai rajoniniame raiškiojo skaitymo konkurse laimėjo pagrindinį prizą, vis dažniau gretindavosi prie Juozuko ir su juo šiek tiek pasivaikščiodavo kieme. Kai jai už apykaklės kažkaip pateko erškėtuogių šerelių, ji prasisegė marškinėlius ir paprašė jį pirštais ten brūkštelėti, ir jis pamatė nuostabų kaklą ir baltus petukus. Dvelktelėjo moters paslaptimis… Parduotuvėje sutrikęs lyg netyčia nupirko jai, stovinčiai šalia, šaltmėtinių saldainiukų, o ji labai nuoširdžiai padėkojo ir pasakė, kad juose vėjo įdėta.

Kristutė, kaip ir dažna mergaitė, laimės ieškojo žydinčiose pievose; na, jei ne žydinčiose pievose, tai kažkur netoli jų.

Ji smalsiai sužiuro į nematytą moterį, išlipančią iš autobuso su vaikeliu ant rankų, kurios niekas nepasitiko. O kai motina vedėsi jį už rankelės gatve, mergaitė negalėjo juo atsižavėti ir atitraukti nuo jo akių.

– Koks mažas žmogutis! – tepasakė.

Tarsi nebūtų mačiusi mažo vaiko; dvelktelėjo šeimos nuobodybe.

Paskui netikėtai ji pratarė:

– Vasarą geriau, bet žiemą – nėra musių!

Juozukas kažkodėl galvojo, kad nė vienas gražus su mergaite susijęs daikčiukas, netgi ji pati, netinka jo kasdienybei ir kad ilgai neišbūtų Kristutei geras, mandagus – ilgai gero tono tiesiog neišlaikytų. Atrodo, jog jokia mergaitė nėra tokia miela ir įdomi, kad galėtum su ja ilgai draugauti.

Vieną popietę jie, šiek tiek žavėdamiesi vienas kitu ir sykiais netyčia susiliesdami pirštais, nuklydo už mokyklos nuošaliau. Kristutė įvairiose vietose ėmė jam raiškiai sakyti pačius gražiausius posmus. Užšoka ant kalnelio – ir deklamuoja. Prieina akmenį – ir skanduoja. Pamato kupstą – ir strykt!..