Look, stranger, on this island now…
Britanija pasirinko – dauguma gyventojų nusprendė palikti Europos Sąjungą ir tęsti savarankišką išdidžios salos politiką. Palikime nuošalyje politikos apžvalgininkų vardijamus finansinius ir ekonominius argumentus bei praradimus, susijusius su svaro kurso ir akcijų kritimu, skolinimosi reitingo mažėjimu ir imigrantų siunčiamomis perlaidomis namiškiams. Kai kurie analitikai įrodinėja, kad britai visada buvo kitokie, tai patvirtina ir ekscentriškas britų įprotis atskirti „Europos istoriją“ nuo „Britanijos istorijos“. Europos istorija reiškia kontinentinę, o britams jų istorija ir tradicijos yra kažkas unikalaus. Tiesos čia yra. Kai industrinė Anglija XIX amžiaus pradžioje tapo jūrų valdove, ji, kitaip negu kontinentinė Europa, mąstė jūrinių bazių ir jūrinės komunikacijos kategorijomis. Pats žodis „kontinentinis“ Anglijoje įgijo prasmę „atsilikęs“, o kontinento gyventojai buvo vadinami backward people – atsilikusia tauta. Ir kas galėjo tikėtis tokio leave or remain rezultato? 2014 metais garsus Londono ekonomikos mokyklos profesorius Johnas N. Grayus teigė, jog pagrindinė dešimties, dvidešimties, pagaliau ir šimto metų pamoka yra ta, kad tik nacionalinės valstybės gali užtikrinti politinę legitimaciją ir demokratiją: „Aš ne nacionalistas. Aš nemėgstu nacionalinės valstybės, bet manau, kad, išskyrus kelis tokius reliktus kaip Kanada, Jungtinė Karalystė, Belgija ir Ispanija, turinčius daugianacionalinį identitetą (bet kartu imperinės ir monarchinės tradicijos liekanų), nėra jokių daugianacio-nalinių demokratijų pasaulyje, ir nemanau, kad tokių bus. Kalbėdamas apie savo šalį, nemanau, kad Britanijos politinė klasė arba britų rinkėjų dauguma padarytų kokį fundamentaliai radikalų sprendimą. Žvelgdamas iš dabartinės pozicijos, nemanau, kad jie nuspręstų palikti Europos Sąjungą. Bet aš lygiai taip pat įsitikinęs ir daugiau negu įsitikinęs, kad bet kokie didesni įsipareigojimai yra politiškai neįmanomi. Viešoji nuomonė yra nusiteikusi prieš juos. Jeigu Europoje vyks gilesnė integracija, mes joje nedalyvausime“ („How Germany recon-quered Europe“, Harper’s Magazine, 2014, vasaris, p. 34–35). Oksfordo istorikas Normanas Daviesas dar 1997 metais prognozavo, kad „Didžiosios Britanijos įstojimas į Europos Sąjungą, geležinės uždangos žlugimas, glaudesnės politinės ir monetarinės unijos planai, plėtimosi į Rytus perspektyvos sukėlė gilią jos identiteto ir tikslų krizę“ (Norman Davies, Europa: istorija, Vilnius, 2002, p. 45). Britanijos referendumas mums įrodinėja, kad Europa nėra tas pats, kas Europos Sąjunga, o Europos Sąjunga yra tik epizodas Europos istorijoje. Euroskeptikai teigia, kad galima pagal savo vertybes ir įsitikinimus būti eurofilu, vertinančiu europietiškas vertybes, bet būti nusiteikusiu prieš Europos Sąjungą ir jos institucijas. Šiandien aišku, kad Vakarų civilizacijos eurovariantas – Europos Sąjunga patiria gilią krizę ir mes nežinome, kaip ji pasibaigs. Tačiau žmonės pamiršta, kad Europoje krizių, nekalbant apie pasaulinius karus, buvo visada. Anglija ir kontinentinė Europa turi daug bendro. Tarp salos ir kontinento vyko kultūriniai mainai, migravo religiniai judėjimai ir sklandė filosofinės idėjos (be Johno Locke’o idėjų nebūtų europietiškų konstitucijų). Idėjų ir kultūrų judėjimas ir sklaida tebevyksta, ką ir kalbėti apie prekybinius ryšius, tačiau šie mainai, anglų nuomone, nebuvo pakankami, kad pagrįstų politinę uniją. Viena iš kontinentinės Europos stiprybių yra jos įvairovė, kultūrinis bendrumas ir kartu skirtumai, kurie yra pastebimi keliaujant nuo Portugalijos iki Estijos. Skirtinga Europos tautų patirtis veikė kaip inspiracija ir kaip perspėjimas kitiems. Britų manufaktūros ir pramonės perversmas, paremtas laisvos prekybos, Smitho ir Ricardo idėjomis, sugyveno su protekcionistine politika, kuri dominavo didžiojoje Vidurio ir Rytų Europos dalyje. Bismarcko pradėtos efektyvios socialinės reformos, kurios tapo pavyzdžiu europietiškai socialdemokratijai, ir šveicarų federacinė tradicija turi savo šaknis. Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjos XIX amžiuje sugyveno Europoje su konservatyvia monarchistine tradicija, kaip ir Katalikų bažnyčios įtaka su moderniomis politinėmis ideologijomis. Europa šiandien remiasi kapitalistinė pasaulio ekonomika, kurią kuriant anglų vaidmuo yra ypač didelis – pramonės perversmas buvo anglų kūdikis, o Didžioji Britanija – „pasaulio dirbtuvė“. Garsus anglų istorikas Hugh Setonas-Watsonas 1951 metais rašė apie bendrą Europos idealą, Europos kultūros pliuralizmą, apie tai, kad Rytų ir Vakarų Europos tautos vienos kitas papildo ir kad Europos sąvokos susipynimas su krikščioniškojo pasaulio sąvoka yra istorinis faktas, kurio nepajėgi paneigti net pati išradingiausia sofistika. Kur visa tai dingo? Europoje šiandien matome kapituliaciją prieš agresyvųjį islamą ir kultūrinį liberalizmą, diegiantį į galvas mintis, kad visa kultūra ir visos žmogiškos išraiškos formos yra vertingos. Nesutikčiau. Kai kas yra vertingiau. Viduramžių katedrų architektūra, Renesansas ar mažųjų olandų tapyba man vertingesni už visas mečetes su raketiniais minaretais ar „Tate Modern“ galerijoje eksponuojamus objektus. O Britanijos referendumas mums primena, kad Europoje vyrauja įvairovė ir kad modernistinė Europos Sąjungos ideologija skatina tos įvairovės nykimą. Galbūt teisūs euroskeptikai, teigdami, kad Europa turėjo būti puikus projektas, puiki svajonė – daug laisvų, liberalių, lygių demokratinių šalių, užmiršusių praeities nesutarimus ir nuoskaudas bei kuriančių bendrą europietišką demokratiją. Bet įvyko kaip Kafkos „Metamorfozėje“ – nuėjai miegoti kaip žmogus, o pabudai kaip gigantiškas vabalas. Buvo pradėta kurti laisvų demokratinių šalių sąjunga, o atsibudo kaip milžiniška kontroliuojanti hierarchija. Žinome, kad Europos Sąjungos idėja buvo padaryti Vokietiją, kurios iniciatyva kilo du pasauliniai karai, europietiška šalimi. Dabar vietoj Europos, tuo labiau pasitraukus Britanijai, mes iš esmės turime Vokietijos įtakos zoną. Tai taiki įtaka. Tai tarsi taiki praeities parodija, bet gali būti, kad tai ta pati praeitis. Kita vertus, XX amžiaus istorija mums įrodė, kad jeigu Vokietija yra taiki šalis, Europa yra taikus kontinentas, tad dabar Vokietija yra universalios Europos misijos skleidėja. O kol kas ką gali Brexit lengvai sukrėsti Lietuvos politikai? Pagaliau ką gali kontinentinės Europos politikos formuotojai? Stebėti procesus, vykstančius saloje. Kaip rašė puikus anglų (ir vėl anglų) poetas Wystanas Hugh Audenas:
