Karalystė ir jos pasakos
Pavilnio bažnyčia, pastatyta prieškariu pagal lenkišką Zakopanės stilių, iš visų pusių panaši į pasakų namelį. O kai dar žinai, kad ji dedikuota Kūdikėlio Jėzaus Teresei, pasaką imi užuosti ir viduje, apžiūrinėdamas altorių paveikslus ir pamaldų metu susirinkusius žmones ar prisimindamas istoriją. Jeigu ieškotum bažnyčios, kurioje tikrai veikia Evangelijos taisyklė apie Dievo Karalystę, atiduotą vaikams, tai ji, man rodos, būtų čia. Gerai, kad už miesto, nuošalyje, taigi per daug nebado akių ir netrukdo toliau manyti, jog Dievo Karalystė atrodo kaip ministerija ar vyskupų konferencija.
Tie gražūs gimnazistai po pušimi, sustoję ir sutūpę šalia kepurėto kunigo, – ano namelio komanda. Vyresnieji mišių patarnautojai, pasivadinę senjorais. Gal karo sąlygomis jau tapę kokia nors pogrindine pasipriešinimo okupantams kuopele? Bet kitoje nuotraukos pusėje tvarkingai, moksleiviška rašysena, nurodyti jaunuolių vardai ir pavardės, taip pat ir kunigo. Data, vietovė, net fotografas. Keistas, tomis aplinkybėmis rizikingas noras viską įamžinti. Gal nuojauta, kad netrukus tai bus tarsi sapnas. Tokius, kaip anie septyni, pirmiausia pasiveja kulkos, praryja kalėjimų nasrai. 1943-iųjų gegužė. Kai fotografuota, Vilniaus seminaristai, rodos, jau sėdėjo Lukiškėse. In corpore, – kaip būtų patys pakomentavę. Vokiečiai su lenkais neflirtavo. Dar po kurio laiko čia sugrįš ir bolševikai, visa kuo panašūs. Kunigą Sołtaną griebs negaišdami. Kažkodėl jį paleis, bet paskui, lyg ištaisant klaidą, vėl bus areštas ir lageris, šįkart – amžiams. Kuris iš tų vaikinų liko gyventi ir išsaugojo tą nuotrauką? Kodėl, apsukusi ratą, ji turėjo dabar vėl atsirasti šiame mieste? Gal namų trauka? Bernardinų bažnyčia, kuriantis Pavilnio parapijai, buvo jos didžioji globėja, tarytum mama. Iš Bernardinų plaukė pirmoji procesija šventinti kertinio akmens būsimam pasakų nameliui.
Pavilnys, kai čia statė bažnyčią ir būrė parapiją, lenkiškai vadinosi Wileńska Kolonia Kolejowa, kitaip tariant – geležinkelininkų kolonija, naujas, pilnas gyvybės ir optimizmo priemiestis, dėl savo gamtos grožybių dar pramintas vilnietiška Šveicarija. Tadeuszo Konwickio gimtinė ir vaikystės namai. „Meilės įvykių kronikos“, vieno jo romanų, veiksmas sukasi čia, Vilniaus kolonijoje, tik Wajda, statydamas pagal jį filmą, neturėjo progos filmuoti šių vietų. Beje, pats Konwickis dėl savo amžiaus ir nuotaikų būtų galėjęs stovėti su anais septyniais klebonijos kieme, būtų taip pat pavojingai žibančios akys, laisvumas ir orumas, nepaisant nieko. Dar būtinai – plati baltų marškinių apykaklė, gimnazistiškos meilės atributas ir tai, ką mėgsta supurvinti ir sukruvinti okupantai.
Kepurėtas kunigas nuotraukoje graudokai šypsosi. Galbūt nuo to drąsiau jo auklėtiniams. Kitąmet jis turės laidoti du iš savo trumpakelnių ministrantų, su kuriais mėgo fotografuotis, iškėlęs šv. Jono Berchmanso, klapčiukų patrono, vėliavą. Du maži kapeliai, vienas šalia kito, tebėra šventoriuje. Ką jau ten galėjo padėti tai komandai ir šis globėjas, ir šv. Teresėlė, abu nei kariavę, nei mokėję gintis, džiovos nugalabyti pačiame savo jaunume. O gal tikrai jaunam saldu mirti už Dievą ir tėvynę?
Pasaka yra pasaka. Ji pasisukinėjusi, pasidairiusi pareina atgal į savo namelį. Striksi aukštyn cementiniais laiptais, apie kuriuos čia klebonavęs drūtas žemaitis sakydavo, kad jie įrodą velnio egzistavimą. Bažnyčios kampe, lyg būtų slepiamas, kybo Aušros vartų Mergelės atvaizdas. Jį gaubia prieblanda, ir tik sidabrinės votų širdelės žybčioja iš abiejų pusių. Man visada buvo mįslė, kodėl čia jų tiek daug.
