Indėnų genties saat tauoka juodojo drugio (huštug saat) kultas ir jo sąsaja su vadinamuoju anapusiniu mitu

Vladimiras Korobovas (g. 1957 m. Vilniuje) – tibetologas, budizmo, religijotyros, Rytų filosofijos specialistas, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojas, mokslų daktaras. 1980-aisiais baigė Maskvos universiteto Filosofijos fakultetą. Grįžęs į Vilnių, dirbo žurnalistu, sargu, kroviku, psichologu. Buvusioje sąjunginėje spaudoje yra paskelbęs keletą straipsnių budizmo tematika, yra vertęs budistinių tekstų iš tibetiečių į rusų kalbą. Taip pat – rašytojas fantastas, poetas. 1991 m. su bendraautoriu išleido poezijos rinkinį „Permainų knyga“ (rusų k.), o vėliau internetinėje erdvėje pasirodė ir jo fantastinės prozos kūrinių.

Korobovo kūriniuose sukuriama okultinių ritualų atmosfera, perteikiama lakoniškomis ataskaitomis ir citatomis iš neegzistuojančių veikalų. Tikri autoriai ir keliautojai vaizduojami pramaišiui su išgalvotais, lygiai kaip išmonė susilieja su tikrove, kuri nebeatrodo esanti tokia tikra, nes anapus jos, kaip ir anapus ritualo, mitologijos gelmėse, glūdi šiurpulinga atsiradimo paslaptis ir klaikus nesuvokiamas siaubas. 

Siūlome ištrauką iš knygos „Nežinomi ir menkai ištirti kultai“.

 

Anksčiausiai Pietų Amerikos indėnų gentį saat tauoka ir juodojo drugio kultą mini pulkininkas Bernettas – žinomas medžiotojas ir Mato Groso (Brazilija) tropinių miškų tyrinėtojas. 1925 m. prie Kulueni upės jis aptiko saat tauoka indėnų, kurie gyveno visiškai atsiskyrę nuo kitų indėnų ir nebuvo žinomi mokslui, gyvenvietę. Praleidęs tarp indėnų dvejus metus, pulkininkas Bernettas savo knygoje „Ataskaita apie centrinės Brazilijos indėnų gyvenimą“¹ nuodugniai aprašė saat tauoka indėnų buitį, visuomeninius santykius, papročius ir kai kurias apeigas.

Apie juodojo drugio kultą jis atskirai parašė štai ką:

„Kaip man pavyko išsiaiškinti, indėnai [saat tauoka] savo totemu laiko juodąjį drugį „huštug saat“; būtent nuo jo ir kilo savivardis „saat tauoka“, reiškiantis „drugio žmonės“. Kadangi aplink kaimą, selvoje ir prie upės veisiasi daugybė skirtingų drugių, man buvo labai įdomu sužinoti, kurį iš jų indėnai laiko savo totemu. Tačiau į visus mano klausimus saat tauoka atsakė, kad jų drugio čia dar nėra, kad jis dar neatskrido. Galiausiai, pavargęs nuo mano klausimų, genties vadas Abikvara man paaiškino, kad jų „huštug saat“ gyvena toli žvaigždėse ir atskrenda tik kartą per metus savo tautai perduoti „praėjusių erdvių išminties“. Jis sakė, kad drugys turi atskristi per vieną mėnulį (t. y. per vieną mėnesį) ir kad tada būsianti didelė šventė, į kurią aš taip pat esu kviečiamas, nes drugys „gali panūsti pabučiuoti ne tik indėną, bet ir baltąjį medžiotoją“. Po kurio laiko indėnai pradėjo ruoštis šventei: moterys ir vaikai ėmė tvarkytis kaime ir krauti šiukšles aikštelėn, kur paprastai vykdavo bendruomenės sueigos. Vyrai užsiėmė visokių buitinių rakandų taisymu ir rinko žabus, kuriuos taip pat krovė susirinkimų aikštelėn. Iš visko buvo akivaizdu, kad indėnai ruošiasi sukurti didelį laužą.

Šventė vyko naktį iš birželio 25 į 26 dieną. Kai tik sutemo, visi – nuo mažo iki didelio – susirinko į sueigų aikštelę priešais milžinišką žabų krūvą. Abikvara kūrė tą žabų krūvą iš keturių pusių, ir netrukus ugnies liežuviai suplazdėjo iki pat dangaus. Senoliai išrideno dideles medines trinkas ir pradėjo pagaliukais mušti kažkokį įmantrų ritmą. Moterys užtraukė melodingą, pratisą dainą man nežinoma kalba. Abikvara, sėdintis greta manęs, paaiškino, kad šita daina yra iš praėjusių laikų „apie liūdną dievų sapną ir greitą jų sugrįžimą“. Paklausiau, kokia kalba atliekama daina, ir Abikvara atsakė, kad tai kalba, kuria „dievai kartais kalbasi su žmonėmis“. Daina baigėsi, o senoliai toliau tebemušė ritmą. Tai truko gana ilgai. Staiga ritmas visiškai pasikeitė – pasidarė kažkoks netvarkingas, trūkčiojantis, ir aš pamačiau, kad virš sėdinčių indėnų galvų draikosi didelis juodas šešėlis. Galiausiai laužo šviesoje pastebėjau, kad tai milžiniškas drugys. Didelės varnos dydžio drugys, kažkaip nevikriai mosuodamas didžiuliais juodais sparnais, suko ratus virš susirinkusiųjų galvų. Praskrisdamas virš manęs jis vos nesudavė man savo sparnu, ir aš pasijutau tarsi nesavas. Netikėtai drugys tarsi pavirto ant šono ir nukrito tiesiog ant kelių jaunuoliui, kuris sėdėjo nelabai toli nuo manęs. Jaunuolis krūptelėjo ir tarsi suakmenėjo. Barškučių stuksėjimas staiga nutrūko. Nerangiai kilodamas laibas kojas drugys pradėjo lėtai keberiotis nuo jaunuolio kelių link veido. Aš turėjau nuostabią galimybę įžiūrėti tą padarą, iš tiesų priklausantį kitam pasauliui, kuris mums svetimas. Mato Groso gamtai netrūksta išmonės, bet žvelgdamas į tą drugį aš buvau pasiruošęs patikėti, kad šis vabzdys neturi nieko bendro su žemiškais gyvybės pavidalais.² Man vabzdžiai nekelia baimės, bet šitas drugys buvo be galo pasibjaurėtinas. Jo nepermatomi juodi sparnai šnarėjo sulig jo žingsniu, o storą pilvelį dengė ilgi ir reti plaukeliai. Nors drugio kūnas buvo gana nemažas, jo kojytės buvo laibos ir kažkuo priminė voro. Ant didelės galvos riogsojo nedidelės į ragelius panašios antenos, o iš burnos ertmės kyšojo ryškiai raudonas, drėgnas ir blizgus straubliukas, labiau jau primenantis geluonį.

Drugys užsikeberiojo jaunuoliui ant pečių ir savimi uždengė visą jo veidą.

– Dabar jis pabučiuos Panangą (taip vadino jaunuolį), – susijaudinęs man sušnabždėjo Abikvara.

Drugys apmirė. Iš savo vietos negalėjau matyti, kas gi išties ten vyksta: mačiau tik sėdintį nejudantį jaunuolį ir smarkiai tvinkčiojantį drugio pilvelį. Praėjus kiek laiko, drugys vėl nusirito sėdinčiam jaunuoliui ant kelių, praskleidė savo sparnus ir, sunkiai pakilęs, išnyko naktyje. Ant Panangos lūpų pamačiau kraują. Senoliai vėl pradėjo mušti ritmą savo lazdelėmis. Visų susirinkusiųjų dėmesys dabar krypo į kraujuojantį Panangą. Kurį laiką jis sėdėjo visiškai nejudėdamas. Jo akys buvo be jokios išraiškos. Tada jis netikėtai smarkiai pašoko, ir barškučiai vėl nutilo. Iškėlęs rankas į dangų ir užvertęs galvą, Pananga pradėjo kažką šūkauti vis ta pačia man nesuprantama kalba.

– Ką jis kalba? – paklausiau Abikvaros.

– Tai senovinė pranašystė apie hudurš – senųjų dievų palikuonis, kurie paslapčia gyvena tarp žmonių ir laukia to laiko, kai grįšią tie senieji, kurie valdysią pasaulį.

Pananga nuleido rankas ir užtilo. Kurį laiką viešpatavo visiška tyla, o tada visi dalyvaujantieji iš eilės pradėjo eiti pas Panangą. Kiekvienas kažką jam kalbėjo, ir kiekvienam jaunuolis kažką atsakydavo.

– Jie klausia juodojo drugio apie savo gyvenimą, ir drugys jiems atsako, – paaiškino man Abikvara.

Aš nelaukiau ceremonijos pabaigos. Man skaudėjo galvą, nuo ilgo sėdėjimo nutirpo kojos. Palinkėjęs Abikvarai labos nakties nuėjau miegoti.

Kitą dieną sužinojau, kad Panangos gyvenvietėje nebėra. Kaip man paaiškino Abikvara, jaunuolis iškeliavo į „pasaulio pradžią“ – taip atsitinka su kiekvienu, kurį pabučiuoja juodasis drugys huštug saat.“³

Vadovaudamiesi pulkininko Bernetto pastabomis, tokie žymūs keliautojai ir tyrinėtojai kaip Percy Fawcettas ir Carlas Augustas Fisheris⁴ bandė aptikti saat tauoka gentį, tačiau nesėkmingai. Tik 1961 m. kalbininkas ir antropologas Davidas Laufas, keliaudamas po Mato Groso ir Pietų Mato Groso valstijas, atsitiktinai užėjo saat tauoka indėnų gyvenvietę Šingu upės slėnyje. Jis tarp saat tauoka pragyveno ketverius metus tyrinėdamas indėnų kalbą ir tradicinį pasaulėvaizdį. Savo knygoje „Mythology Beyond Man and Reason“⁵ Davidas Laufas pateikia gana neįprastą⁶ juodojo drugio kulto interpretaciją – susieja jį su vadinamuoju anapusiniu mitu.

Kaip žinoma, sąvoką „anapusinis mitas“ į mokslinę apyvartą įvedė Viktoras Thorndahlas⁷. Smulkiau jis rašo štai ką:

„Archajinio sukūrimo (kilmės) mito siužetas numano bent jau trijų pagrindinių aktantų buvimą. Visų pirma tai patsai kūrėjas – kultūrinis didvyris, dievas demiurgas ar toteminis protėvis; antra – tai ta medžiaga, iš kurios kūrėjas sukuria žemę, vandenį, ugnį, žmogų, gyvūnus, augalus ir t. t.; ir galiausiai trečia – tai anti-kūrėjas, kažkokia teratomorfinė būtybė (pabaisa, gyvatė, drakonas), kuri arba valdo kūrimui reikalingą medžiagą, arba kokiu nors būdu kliudo kūrėjui tą medžiagą įgyti. Kartais kūrimo „medžiagos“ įgijimas įvardijamas kaip „prarasto sugrąžinimas“ (mano požiūriu, tai vėlesnė interpretacija, kurios tikslas – pateisinti ekspansyvų demiurgo elgesį), bet dažniau mituose pabrėžiama, kad „anti-kūrėjas“ pradinę kūrimo „medžiagą“ valdo teisėtai. Negana to – kai kurie archajiniai mitai (šumerų-akadų mitai apie Marduko ir Tiamat kovą, Heliopolio sukūrimo mitas, pietryčių Australijos genčių mitai, paleoazijiniai mitai apie Varną, melanezietiški sukūrimo mitai ir kt.) leidžia daryti išvadą, kad antropomorfinis demiurgo charakteris yra kompensacinio pobūdžio ir kad pradžioje sukūrimo mitas vaizdavo dviejų būtybių, su žmogumi neturinčių nieko bendra, mūšio siužetą. Vėliau agresyvesnei (aktyvesnei) šio mūšio pusei imta priskirti žmogiškas savybes. Dėl to žmogiškai sąmonei svetimas ir pagal savo pobūdį „anapusinis“ mitas apie pirmykštę kovą tapo mitu apie sukūrimą. Tokiu būdu iki mūsų laikų atkeliavę sukūrimo mitai implicitiškai savyje slepia „anapusinį“ mitą, kurį kai kuriais atvejais įmanoma rekonstruoti.“⁸

Deja, 1964 m. netikėtai mirus Viktorui Thorndahlui „anapusinio mito“ rekonstrukcijos užduotis liko neatlikta. Vėliau tokią rekonstrukciją jau anksčiau minėtame veikale „Mythology Beyond Man and Reason“ bandė atlikti Davidas Laufas, remdamasis saat tauoka genties mitų medžiaga, daugiausia susitelkdamas į juodojo drugio – huštug saat – kultą ir drugio „bučinio“ ritualą.

Dėl akademinės bendruomenės skeptiško požiūrio į Laufo mokslinę veiklą jo knyga buvo išleista labai kukliu tiražu mažoje amerikiečių leidykloje „Ketegatt & Rappoport“ ir iki šiol nėra perleista. Manoma, kad čia bus tinkama vieta pateikti ištraukų iš Laufo veikalo (esant reikalui, ir su mūsų pastabomis):

„Visi mano klausimai apie „dievų kalbą“, kuria saat tauoka bendravo su drugio išrinktuoju, atsimušdavo į nuoširdaus nesupratimo sieną. Kasdieniame gyvenime indėnai kalba paumari kalba, priklausančia Mato Grose gana plačiai paplitusiai aravakų kalbų šeimai. Kita vertus, tą naktį, kai atskrenda drugys, jie pradeda vartoti man visiškai nežinomą kalbą, sudarytą vien tik iš švilpiamųjų, šnypščiamųjų ir aspiracinių garsų. Šios padėties paradoksalumas tas, kad niekas iš pačių saat tauoka indėnų paprasčiausiai nepastebi, kaip pereina nuo vienos kalbos prie kitos. Kai aš jiems bandžiau įrodyti, kad jie šneka dviem skirtingomis kalbomis, jie juokėsi ir kaišiojo liežuvius, taip lyg rodydami, kad liežuvį jie turi tik vieną.

„Kaip žmogus gali kalbėti skirtingomis kalbomis, jei pasaulis tiktai vienas?“ – klausė manęs vienas senas indėnas, ir aš nežinojau, net ką jam atsakyti. Galiausiai saat tauoka pavyko man suprantamai paaiškinti ir įtikinti, kad tai, ką laikau nežinoma man šneka, iš tiesų esti kažkokio ano pasaulio pavidalai, kuriuos aš priimu išimtinai klausa.

Šiaip ar taip, naktį, kai atskrido drugys, kreipiausi į drugio išrinktąjį orakulą angliškai ir atsakymus taip pat gavau angliškai. Tiesą sakant, tos nakties įvykiai mane taip sukrėtė, kad lioviausi suprasti, ką reiškia „kalbėti“.

Tiek pirmojo, tiek antrojo pokalbio metu orakului uždavinėjau klausimus apie mitologinius saat tauoka vaizdinius. Gautų atsakymų – ne visada aiškių ir dažnai pernelyg lakoniškų – pagrindu man vis dėlto pavyko išskaidyti struktūriškai užbaigtą siužetą, kuris funkciniame mitologiniame kontekste paaiškina „drugio bučinio“ ritualą. Šis siužetas gali būti pateiktas tokiu pavidalu:

Tais laikais, kai dar nebuvo šešėlių, Nfanhva tyliai gulėjo, susirietęs kaip vandeninė sraigė. Po juo buvo nebyli neišskiriama gelmė ir virš jo buvo nebyli neišskiriama gelmė. Viskas buvo jame, viskas priklausė jam, ir nebuvo nieko, kas ten dar gulėtų. Tada iš pačios giliausios bedugnės pakilo Tas-Kas-Buvo-Anksčiau⁹ ir savo aštriais lyg netekėjusių moterų žvilgsniai kaulais perskrodė storą Nfanhvos pilvą. Visa, kas buvo viduje, atsirado išorėje. Mėnuo, žvaigždės ir Saulė; žemė, augalai ir žvėrys, žmonės, grybai ir laukinės katės išėjo iš Nfanhvos pilvo ir tapo vienas kitam matomi. Visa tai išvydo Tas-Kas-Buvo-Anksčiau ir panoro į tai žiūrėti. Tada Nfanhva įširdo ir trenkė Tam-Kas-Buvo-Anksčiau savo uodega per keturias pasaulio šalis. Nusileido Tas-Kas-Buvo-Anksčiau į pačią giliausią bedugnę, bet prieš tai spėjo pasaulyje atvesti savo palikuonių: hudurš – tų, kurie slapčia laukia. Tada Nfanhva įsidėjo burnon keturis akmenis ir spjovė į keturias pasaulio puses. Taip jis keturiais pasaulio šalių akmenimis užtvirtino gilią bedugnę, kad Tas-Kas-Buvo-Anksčiau daugiau nebepakiltų. O viso to, kas išėjo iš jo kūno, Nfanhva nesiruošė rinkti, nes jis vėl liko vienas, ir jam tapo vienoda, kas viduj ir kas išorėj. Kiekvienais metais pas žmones, pas tuos, kurie išėjo iš Nfanhvos pilvo, atskrenda huštug saat – juodasis drugys, kuris yra Nfanhvos dvėsavimas virš neišskiriamos gelmės, idant primintų apie laikančiuosius akmenis. Žmonėms grįžta atmintis, o akmenims grįžta jėga. Tas-Kas-Buvo-Anksčiau daužosi, bet negali išeiti, o jo palikuonys – hudurš – slapčia gyvena tarp žmonių, nors patys nėra žmonės.¹⁰ Jie ieško būdo suskaldyti akmenis, kad galėtų išvaduoti Tą-Kas-Buvo-Anksčiau, bet negali prisiartinti prie akmenų, nes žemė aplink akmenis permerkta Nfanhvos seilėmis. Hudurš slapčia laukia To-Kas-Buvo-Anksčiau atėjimo, nes jei ateis Tas-Kas-Buvo-Anksčiau, jie paveldės pasaulį.

Kaip matome, saat tauoka sukūrimo paveikslas iš esmės skiriasi nuo tradiciškai pateikto kosmogoninio siužeto. Šie skirtumai gali būti suformuluoti tokiu būdu:

1) tai, kad Nfanhva visais savo požymiais atitinka nediferencijuotą chtoninį pradą, jokių abejonių nekelia. Bet su juo kaunasi ne dievas ar apgavikas („triksteris“), o tokio pat lygmens būtybė. Chaosas „praskrodžia“ chaosą, ir kaip to pasekmė atsiranda pasaulis.

2) Atsiradusiam pasauliui kyla grėsmė atsidurti To-Kas–Buvo-Anksčiau valdžioje. Dėl to kūrėjas (arba sukūrimo priežastis) mite pristatomas kaip blogis, iš kurio reikia išsivaduoti, o pats sukūrimo veiksmas pavaizduotas kaip dviejų besikaunančių siaubūnų beprasmio mūšio atsitiktinė pasekmė.

3) Nuo kūrėjo (nuo To-Kas-Buvo-Anksčiau) pasaulį išgelbsti vis tas pats Nfanhva, kuris leidžia atsiradusiam pasauliui gyvuoti ne iš gerumo ar užuojautos, o todėl, kad jis šiam pasauliui abejingas. Todėl neaišku, kam mes turime būti dėkingi labiau – To-Kas-Buvo-Anksčiau aršumui ar Nfanhvos abejingumui.¹¹

4) Šiaip ar taip, To-Kas-Buvo-Anksčiau sugrįžimas vaizduojamas kaip nepageidaujamas tiek pačiam Nfanhvai, tiek visam esančiam pasauliui. Čia Nfanhvos abejingumas baigiasi, nes jis paveda išrinktiesiems prižiūrėti akmenų, kuriais jis užtvirtino bedugnę, saugumą.“¹²

„Beprasmiškas ir neturintis išeities mitas, – toliau rašo Laufas. – Atrodytų, nė viena iš anksčiau žinomų mitologinių sistemų nėra tokia indiferentiška žmogui ir jo istorijai. Bet, kita vertus, jei paimtume bet kurį kosmogoninį mitą ir išlukštentume jį iš antropocentrizmo luobo, gautume kažką panašaus į saat tauoka sukūrimo mitą. Schematiškai toks siužetas galėtų atrodyti šitaip: vienas visiškai neturintis jokių žmogiškų savybių siaubūnas stoja į kovą su kitu tokiu pat siaubūnu.¹³ Kaip šio mūšio pasekmė atsiranda antropomorfinė visata, kuri abu siaubūnus domina ne pati savaime, o tik tiek, kiek siejasi su jų viršenybe. Ir greičiausiai mums niekad nepavyks suprasti nei šių pirmykščių siaubūnų kovos prasmės, nei jų abejingumo.“¹⁴

Kaip mums jau žinoma iš anksčiau pateiktų Bernetto duomenų, kitą dieną po ritualo mediumas – tas, kurį „pabučiavo“ drugys, – palieka gentį ir išeina į „pasaulio pradžią“. Davidas Laufas savo knygoje pasakoja, kaip keletą dienų eidamas mediumo pėdomis viduryje pelkėto miško pasiekė laukymę, joje stūksojo didelis juodas akmuo. „Pačiupinėjau akmenį, jis buvo glotnus ir šaltas. Jis priminė obeliską. Viename jo šone buvo keistas įdubimas, panašus į žmogaus veido įspaudą. Ties akmeniu pėdsakas nutrūko, ir man neliko nieko kito, kaip tik pasukti atgal.“¹⁵ Tačiau atgalinio kelio į saat tauoka indėnų kaimą Laufas surasti nesugebėjo. Keturias dienas jis blaškėsi po selvą, kol galiausiai užėjo indėnų bororo gyvenvietę, iš jos nusilpusį ir karštine susirgusį keliautoją indėnai nugabeno į Korumbo krikščioniškąją misiją.

Į Europą sugrįžusiam Laufui pasireiškė stiprus psichinis pakrikimas. Jis buvo paguldytas į Berno psichiatrijos kliniką, ten naudodamasis savo tyrimo lauko užrašais ir dienoraščiais parašė knygą. Ši aplinkybė davė pretekstą kai kuriems mokslininkams Laufo tyrimus laikyti pakrikusios vaizduotės ir pašlijusios psichikos vaisiumi. Laufo kaip pamišėlio reputacija galutinai įsitvirtino jau po jo mirties, kai buvo paviešinti jo dienoraščiai ir laiškai. Viename laiške savo sutuoktinei Klarai Frideman jis rašė:

„Nelaimei, Klara, man tapo žinomas tikrasis To-Kas-Buvo-Anksčiau vardas, ir dabar visur mane persekioja tie siaubingi hudurš. Nuo pačių paprasčiausių žmonių jie skiriasi tuo, kad į juos beveik nekreipi dėmesio. Aš tiesiog žinau, kad jei šalia manęs yra žmogus, į kurį aš nekreipiu jokio dėmesio, tai šitai yra hudurš. Manau, jie turi kažkokią paslaptingą galią paveikti mūsų dėmesį taip, kad nepastebėtum jų buvimo. Aš pernelyg daug žinau apie juos, todėl jie nori mane išsivesti. Ne, jie nenori manęs nužudyti, – tai būtų pernelyg paprasta. Jie siekia privesti mane iki pamišimo, kad šitaip niekais paverstų visus mano padarytus atradimus. Kas jie ir ko jiems reikia? Jie maino pavidalus ir veidus, jie įteigia žmonėms keistas mintis apie religijas ir Dievą; jie rašo filosofinius traktatus, kurių vienintelis tikslas – išsekinti žmonių jėgas, ir jiems tai pavyksta.¹⁶ Jie ieško Nfanhvos akmenų, kad juos sudaužytų ir iš bedugnės paleistų pirmykštį siaubą. Jie trokšta valdžios ir, manau, jie ją greitai gaus.“¹⁷

1979 m. vasario 14 d. Davidas Laufas baigė gyvenimą savižudybe. Esančių liudijimų ir tyrinėjimų medžiagos sugretinimai, kuriuose dažniausiai operuojama antriniais šaltiniais, neleidžia daryti vienareikšmių išvadų apie juodojo drugio kultą ir saat tauoka. Lyg to būtų negana: po Laufo jokiam tyrinėtojui ar keliautojui nepavyko aptikti pačios genties.

O dėl anapusinio mito rekonstrukcijos, tai, viena vertus, ji atrodo tarsi visiškai nekalta senovinių ir tradicinių kosmogoninių vaizdinių fragmentų racionalizacija. Kita vertus, atkreipus dėmesį į archetipinį pačių šių racionalizacijų braižą, anapusinis mitas rodosi kaip žūtbūtinis bandymas pateisinti idealų, tikslų ir teigiamų siekių trūkumą šiuolaikinėje visuomenėje. Ko galima reikalauti iš visuomenės ir žmogaus, jei visas šis pasaulis iš pat pradžių buvo sukurtas be tikslo ir vilties kvailai gyvuliškai besitąsant pirmykščiams siaubūnams?

 

www.russianresources.lt

Vertė Šarūnas Šimkus

 

——————

¹ R. D. Bernett, General Report on the Indians of Central Brasilia, London, 1930.

² Stivenas Mihalski, tritomės „Simbolinės vabzdžių istorijos“ autorius, rašo: „Sfinksų (Sphingidae) šeima stebina gana keistais egzemplioriais. Yra liudijimų apie Pietų Amerikos džiunglėse gyvenančias kraugeriškas šios šeimos rūšis. Jų straubliukas silpnokas, todėl jie turi rasti savo aukos kūne vietą, kur oda ploniausia. Patys sfinksai vis dėlto gana nerangūs, todėl norėdami savo auką laikinai sustingdyti ir padaryti paklusnią į jos kraują įleidžia seilių, turinčių narkotinių savybių. Pasakojama, kad kai kurios Pietų Amerikos indėnų gentys šių drugių seiles naudoja meilės eliksyrui gaminti.“ Žr. Stiven Mihalski, Symbolic History of Insects, N. Y, 1974 (1976), vol. 2, p. 415.

³ R. D. Bernett, General Report…, p. 314–315.

⁴ Susidomėję pulkininko Bernetto užrašais abu šie keliautojai skirtingu laiku (Percy Fawcettas XX a. 4 deš. pab., o Carlas Augustas Fisheris – 5 deš. pr.) surengė paslaptingosios genties paieškos ekspedicijas. Indėnai tembe, aravakai, urubus-kaaporai, gvažažarai, nandevai, mbajai-gvajikurai, gvaraniai, bororo, potigvarai ir kt., su kuriais tyrėjai susidūrė, patvirtino Bernetto informaciją, bet apie saat tauoka gyvenvietės vietą nieko nežinojo arba, kaip manė Fawcettas, „slėpė genties gyvenamąją vietą dėl religinių sumetimų“ (žr. Exploration Fawcett by Lt. Col. P. H. Fawcett, arranged from his manuscripts, letters, log-books and records by Brian Fawcett, London, 1953).

⁵ Mythology Beyond Man and Reason, Chicago: Ketegatt & Rappoport Publ., 1966.

⁶ Davidas Laufas buvo žinomas ne tik kaip gabus antropologas ir kalbininkas, bet ir kaip okultistas. Egzistuoja dokumentų, liudijančių sektantišką Laufo veiklą, t. y. priklausymą „šešėlių medžiotojams“. Žinoma, kad okultinė Laufo darbų kryptis buvo labai neigiamai vertinama akademiniuose sluoksniuose (žr. Cosma Shalizi, David Lauf and Vampire Research Groups in US. Mahuku Project, N. Y.: Elberton, 1975. Taip pat žr. V. B. Korobov, Medžiaga „Šešėlių medžiotojų“ sektos istorijos ir pasaulėvokos tyrimui (rankraštis).

⁷ Žr. Viktor Thorndahl, The Eurasiatic mythology and cultural contact between America, Oceania and Far East, Amsterdam: Koninklijk Instituut voor de terpen, 1962.

⁸ Ibid, p. 35.

⁹ Kitoje vietoje Laufas rašo, kad indėnai žino tikrąjį To-Kas–Buvo-Anksčiau vardą, bet niekad jo netaria, kad hudurš, kurie visada kažkur netoliese, jiems negalėtų pakenkti.

¹⁰ Kai kurių kosmogonijų specifika apibrėžiama tuo, kad pasaulio sukūrimas nenumato chaoso atitolinimo. Nun – chaosas egiptietiškoje kosmogonijoje – tęsia savo būtį ir po to, kai nuo jo atsiskiria demiurgas. Jis – visur ir niekur. E. Hornungo teigimu (žr. Hornung, Chaotische Bereiche in der geordneten Welt, ZAS, 1956, vol. 81), jis – danguje, žemėje ir po žeme. Tarsi vandenynas jis supa žemę, tarsi požeminis vanduo jis – dirvos gelmėse, ir lietaus vanduo taip pat gimsta iš jo. Tačiau jei mes panorime įvardinti tikslią Nun buvimo vietą, patiriame sunkumų, nes chaosas ir jo kategorijos yra anoje erdvės ir laiko pusėje, neapibrėžtoje vietoje, visur ir niekur. Nun, egzistavęs „iki visko“, tęsia savo būtį ir „po visko“.

¹¹ Laufo manymu, šitaip pateiktas kosmogoninis siužetas išmuša žmogui iš po kojų bet kokį religinės dorovės pagrindą. „Žmogus negali būti dėkingas nė vienam iš šiųdviejų siaubūnų, tad vienintelis jo gyvenimo tikslas – neleisti šiems siaubūnams vėl maišytis šio, atsitiktinai atsiradusio, pasaulio gyvenime.“ Ibid, p. 217. Paradoksalioji kosmogonija: sukūrimo prasmė – saugotis paties savo Sukūrėjo.

¹² Mythology Beyond Man…, p. 214–215.

¹³ Dar galimybė: siaubūnas stoja į kovą su savimi pačiu arba su kuria nors savo kūno dalimi.

¹⁴ Mythology Beyond Man…, p. 311.

¹⁵ Ibid, p. 314.

¹⁶ Francis Sonora, vienas iš Laufo sekėjų, rašo: „Žmonija – ne vienintelė protingų būtybių rasė žemėje. Greta ir visiškai nepastebimai drauge su žmogumi ir žmogaus sąskaita gyvuoja kitų protingų būtybių – parazitų – rasės. Daug dalykų, kuriuos mes linkę laikyti žmogaus minties, meno, filosofijos pasiekimais, iš tikrųjų yra bandymas įdiegti į žmogaus sąmonę mintis, paverčiančias jį šių parazitų vergu. Ką mes žinome apie tokius, regis, įprastus padarus kaip tarakonai, pelės, žiurkės, vorai? Kas vyksta iš tiesų, kai mus kanda uodas, blusa, utėlė, erkė ar bitė? Kas, jei tokiu būdu vyksta kai kurių religinių ar filosofinių idėjų, kurių tikrasis tikslas išsekinti žmogų, padaryti jį suglebusį, paslankų ir paklusnų išorinėms aplinkybėms, perdava?“ F. Sonora, Modern Inhuman Civilizations on the Earth. Udugu-Fasko. Mahuku Project, N. Y.: Elberton, 1995, p. 15.

¹⁷ Cit. pagal Cosma Shalizi, David Lauf and Vampire Research Groups in US. Mahuku Project, N. Y.: Elberton, 1975, р. 25–26.