Demaskavimas

Ši istorija apie du žmones: nedorą senį, kuriam šios eilutės artėja tarytum keliolikos vagonų sąstatas, pilnas anglių ir šuntančio mėšlo (senis su džipu užstrigęs ant pervažos), ir švelnią kaip čiobreliai, kupiną besąlygiškos meilės pasauliui ir visai kirbančiai gyvasčiai merginą. Ši istorija – tiesmuka apeliacija į tavo, mielas skaitytojau, žmogiškumą, dorybės sampratą ir atsakomybę už save, aplinką, kurioje gyveni, ir diferenciaciją tarp noro kažką pakeisti ir tikrų fizinių veiksmų tam pokyčiui vykdyti, kitaip tariant, apie gražios ateities kūrimą drauge.

Autorius čia pasirenka naiviu nuoširdumu įsiteikti skaitytojui, bet kartu pašiaušti jo įžvalgumą, o užkariauti kuo didesniam skaičiui dėmesingų protų naudojasi paprastais kaip dešra ar sūris paaiškinimais.

Viliuosi, kad ši demaskavimo istorija užkliudys, kaip tibetiečiai sako, net apverstą indą (į kurį įpilti neišeina).

Sukonkretindamas ir leisdamas pasakojimui pačiam dėstyti, įterpsiu tik kelis faktus. Veiksmas vyksta Kauno mieste. Nedoro senio štabas įsikūręs netoli Draugystės parko. Draugystė, ak! Ar tai nėra pats šilčiausias jausmas? Kai nori kitą apkabinti stipriai stipriai, bet kad niekas nepastotų.

Prižadu, jūs verksite karštomis ašaromis ir sunku bus tramdyti pyktį, bet pabandykite tai aplieti rūpesčiu ir auginkite šį pasėlį, auginkime visi drauge. Autoriui nėra paprasta kalbėti apie socialiai svarbius dalykus, juo labiau sunku atrasti balansą, drąsos paviešinti visus faktus, pavardes ir pavadinimus. Bet ką tada kalbėti apie čiobrelių merginą? Kad ir kaip buvau užsidegęs, negaliu prisiimti atsakomybės už kito žmogaus likimą, negalite ir jūs, tad prašau tik vieno – susiasmeninkite su abiem personažais tik tiek, kad po oda palindęs virusas taptų niekuo kitu, kaip meilės virusu.

 

Veterinarijos klinikos vadovas. Augalotas, rūstaus, senbernariško veido žmogelis. Operuoja šunis, kates, retkarčiais pasitaiko koks šeškas. Viršesnio žmogaus manipuliacijos paslaptys jam nėra svetimos. Senos ir labai prastos sovietinės socialinės mokyklos absolventas. Liūdnas, nelabai gražus žmogus, kažkuriam gyvenimo etape nustojęs stebėti besikeičiantį pasaulį, kaip tada gali keistis ir augti pats? Žmogus, kuriam nėra baisu dėl savo tiesos ar tikslo apeiti tam tikrus teisinius kliuvinius ar net paspirti šalin žmogiškąsias bendravimo subtilybes. Jeigu paklausite manęs – nedoras senis subrendo pamokai.

Pažįstamas paveikslėlis? Mielas skaitytojau, tik dėl to, kad nedoras senis gyvena kiekviename mūsų. Mažesnis, didesnis, o gal kartais jis miega – tegul jis nubunda ir dovanokime jam savo šilumą.

 

Žavinga, jauna veterinarijos klinikos darbuotoja. Ne naujokė, dirba jau kelerius metus. Važinėja dviračiu, baisiausiai myli gyvūnus, savo rūpesčiu, žiniomis ir patirtimi gydo, kai skauda, kastruoja, kai reikia. Jai, dar visai mažai esant, garsus energetikas nuspėjo gydytojos pašaukimą. Regėjo vaiko aurą. Ši buvo žalia, galinga, savo ramybe užliejanti greta esančius.

Mergina dažnai verkia dėl nepavykusių operacijų, gal ji dar neišmoko tramdyti savojo jautrumo, o gal sielos gydytojams ne vieta veterinarijos klinikose.

Šypsena plati ir didelė. Nuoširdumo apraiškos veide lydimos kuklumo trupinių. Ji moka būti drąsi, bet jaučia atsakomybę už kiekvieną planetos vabalą, ypač už tuos didžiuosius dvikojus. Juk tų dvikojų jausmai tokie svarbūs, būtini jiems patiems ir visa kam, tad čiobrelių mergina savo gyvenimo žingsnius deda taip atsargiai ir taip kruopščiai, kad tiesiog kartais nesuspėja į jai skirtas šlovės akimirkas.

Ar jums dar kyla klausimų, kodėl šią būtybę reikia ginti ir globoti? Atraskite savo širdy tą mažytį čiobrelio daigelį, daugiau nieko daryti nereikės.

 

Vargšas, ligotas šunelis kankinamas tikrai nepavydėtinos situacijos tiesiojoje žarnoje. Ten susidariusi kišenė (taip nutinka ir dvikojams) ir tuštinimosi procesas tiek apsunkęs, kad beveik neįmanomas. Reikalinga operacija. Nedoras senis ruošiasi, o jam asistuoja čiobrelių mergina, prie senio keiksmų ir karštakošiško elgesio jau pripratusi. Klusniai atlieka paliepimus, operacinėje griežta hierarchija, juk čia gelbėjamos gyvybės, tvarka turi būti. Šunelis svarbiausias, tad visai nė motais vienas ar kitas rusiškas „priežodis“, pakeltas tonas.

Eilinį profesinį paliepimą vykdanti asistentė įkiša pirštą į šuns tiesiąją žarną. Tikrai taip. Tokia procedūra pasitaiko gal kartą per dvejus metus. Sunki operacija. Ten reikia kažką surasti, užčiuopti ir užspausti arba išversti ir prilaikyti. Na, jūs suprantate, apie tai galvoti tikrai nėra malonu, bet reikalinga. Šuneliui reikalinga ir šiaip reikalinga.

Čiobrelių merginai sunkiai sekasi tai atlikti – ne kasdien juk. Senis širsta: „Greičiau, kiek ten kaišiosi, viens du ir padarai.“ Visgi gal ne „viens du“, kartais žmogui nesiseka ir batus užsirišti, o šis ruošiasi į dukros krikštynas ir visai nebūna išgėręs.

Merginai vėl nepavyksta.

Senis imasi priemonių. „Ką tu – kišti nemoki?“ – savo pirštu stveria merginai už iškirptės, užkabina liemenėlę ir gerokai papurto. Asistentė įsitempia, truputį atšoka, kažką šūkteli, jos pirštas vis dar šuns tiesiojoj žarnoj. Operacija atliekama. Šuo nugaišta. Kitą dieną čiobrelių mergina išeina iš darbo.

 

Nedoras senis tiesiog pasipiktinęs dėl tokio netikėto darbuotojos sprendimo. Žinoma, supranta, kas ir kaip, bet, anot jo, tai buvo tik pamokymas, kitą kartą jau žinos, kaip kišti pirštą. Gal jį mama taip mokė.

O aš manau, seniui atėjo metas išmokti didžiąją pamoką! Nieko negaliu padaryti, yra situacijų, kai esu neįgalus praleisti pro akis, praeiti pro šalį, nekreipti dėmesio. Turbūt taip yra tik dėl to, kad galybę kažkam svarbaus vyksmo praleidžiu pro akis, lyg tai būtų jūrų žolės, o aš naras su akvalangu.

 

Sakau: parašysiu straipsnį, nusiųsiu kur nors, gal išspausdins.

Mergina sako: ne, ne, o kaip ten dirbantys žmonės, jie juk nekalti! O jeigu klinika bankrutuos?

Paskutinis lapas nuo obels nukrito, kai paaiškėjo, jog čiobrelių merginą norima apgauti, išnaudoti ir materialiai! Vietoj penkių šimtų eurų už neišnaudotas atostogas buvo brukama du šimtai, maždaug: „Imk ir neklausinėk, nenorėk pyktis su nedoru seniu.“ Ar tai nėra žmogaus pažeminimas aukščiausia forma? Esu įsitikinęs, kad taip vis dar vyksta daugelyje abejotinos reputacijos darboviečių. Liūdna, labai liūdna.

Nedoras senis gavo sumokėti visą sumą, nes į pagalbą buvo pasitelkta profesionali konsultacija. Užteko vieno skambučio.

 

Sakykime, kai skauda! Gal pro šalį eis gydytojas ar burtininkas – padarys, kad neskaudėtų. Mes juk gerokai primiršę bendravimą tiesiog mintimis. Kalbėkime. Ne visada būtina skųstis. Niekas nemėgsta skundikų. Demaskavimas yra visai kitas dalykas ir skamba šauniau. Būkite detektyvais iš Holivudo filmavimo aikštelių. Po galais, jeigu jus kas skriaudžia, o jūs švelnus kaip kuokštas smilgų, pagautas gūsingo kalvų vėjo, arba esate tiesiog per geras, parašykite man, o aš parašysiu tekstą, gal kas išspausdins. Gal pavyks tokio ar kitokio senio negatyvą transformuoti į kelių ar net keliasdešimties žmonių pakilų drąsos šuorą, pirmą žingsnį į taip trokštamą pokytį, į suvokimą, galų gale.

Dėl manęs nebijokite, aš daug neturiu, bet to, ką turiu, niekas iš manęs atimti negali. Tai yra empatija. Dėl to kartais verkiu. Kartais sapnuoju košmarus. O kai nuogas vaikštau ant žolės – iš miško ateina stirnos.