Berlynas aukštyn kojom drybso

Literatūros festivalis „Kein schöner Land“. Pirmą kartą esu Berlyne, nors daugybę kartų sapnavau Reichstago pastatus, kuriuose buvo atliekama Wagnerio „Valkirija“ (sapne, ne tikrovėje). Ten taip tylu – mašinos ekonominiais sumetimais užgesina variklius, kai sustoja. Turbūt ir motociklai. Gatvėse nėra minios, spūsties kaip Paryžiuj – žmonės nutolę vienas nuo kito pagarbiu atstumu. Daug žalios erdvės, didelis Tyrgartenas, po kurį visi važinėja dviračiais. Kas domėjosi kultūra, o kas – natūra. Nuėjau į zoologijos sodą – tą patį, apie kurį Kazys Binkis 1921 m. rašė: „Žvėryne miega krakadilai, / liūtai, beždžionės ir gyvatės“ („Pavasaris Berlyne“). Koks gražus, romantiškas zoologijos sodas – pilnas motinų su naujagimiais, darželio grupių ir pagyvenusių žmonių, medituojančių plaukiojančius vėžlius. Ir akvariumas, kurio įkvėptas Laurynas Katkus, pasirodo, yra parašęs eilėraštį: „Juk tai medūzos – Jehovos pirmagimės; / iš tiesų, kam gi ropštis evoliucijos laiptais, / jei gyvybės saldumas visas jau dovanotas“ („Odė medūzoms“). Potsdamo aikštė, gatvės muzikantai, frykai naktiniame metro, kurie, pasak Lauryno, ir kuria Berlyno mitą. Rosos Luxemburg tiltas, šalia kurio Laima Kreivytė, kol ten gyveno, rengė performansą – maudėsi upėje, o nuo kranto ją mačiusieji veržėsi padėti. Svetimus miestus mėgstu jaukintis fenomenologiškai – kūnu, intuityviai, be žemėlapių, be metro instrukcijų.

Autorės nuotrauka

Kitą rytą – įrašai Lyrikline studijoje, kuri įsikūrusi menų fabrike. Įrašinėja labai kruopščiai, jaučiuosi kaip filme „Karaliaus kalba“. Gretimoje patalpoje vyksta poeto vedamas seminaras mokytojams apie šiuolaikinę poeziją (nors jų mokyklinėje programoje irgi nėra šiuolaikinės literatūros: prisikapstoma tik daugmaž ligi Brechto). Tačiau pedagogai suinteresuoti nusimanyti ir apie šiuolaikinę poeziją. Viskas, mudu irgi tokias dirbtuves darysim, Rimantai Kmita.

Tada Akademie der Kunstes: daug žmonių, zinų literatūros mugė, dar dievažin kokie renginiai. Netoli vaikų žaidimų aikštelės laksto velykiniai kiškučiai. Dalyvaujame ilgokame pokalbyje apie lietuvių literatūrą (moderuoja Tomas Schulzas) – mumis nuoširdžiai domisi, uždavinėja klausimus net ir po renginio (daugiausiai – susijusius su geopolitine erdve). Tada pertrauka ir skaitymai – Eugenijus Ališanka, Laurynas Katkus ir aš (vertimai rodomi projekcijoje arba kas nors perskaito balsu). Rolandas Rastauskas su Arkadijumi Gotesmanu atlieka performansą. Man rodos, visa tai vyksta daugmaž trimis kalbomis: vokiškai stabiliai kalba tik Laurynas (studijavo Berlyne), o mes priversti demonstruoti savo anglų k. subtilumus. Eugenijus Ališanka man pasakoja apie literatūrinį Europos ekspresą, kurio sumanytojas ir įgyvendintojas Thomas Wohlfahrtas irgi atėjo į renginį.

Radijuje palikau savo juodą džemperį. Pasakiau organizatorei, kai jau buvome gerokai nutolę nuo tos vietos, atnešė labai panašų į mano apibūdintąjį (neįsivaizduoju, kur jie tokį rado, – tikiuosi, nenupirko parduotuvėj), bet tai, deja, nebuvo mano drabužis. Dabar galvoju, gal reikėjo paimt – kultūriniai mainai būtų naudingi bent jau kailio pakeitimu.

●

Kultūros naktis. Iš pradžių pliaupė, maniau, viskas susigadins. Vis dėlto nukakome į svarbiausią tos nakties objektą – Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčią. Objektai kaip objektai, menas kaip menas, bet sovietmečiu į daržovių sandėlį transformuota sakrali erdvė labai įdomi, metaforiška. Aistės Kisarauskaitės paveikslai buvo užgulti žmonių, kurie laukė Roko Zubovo koncerto. Požemiuose mistiškai degė žvakės.

Į Beno Šarkos performansą Rūdninkų knygyne netilpom fiziškai – taip ir maniau, kad taip bus. Vėtra mieste prilaužė daug klevų šakų – iš jų sėklų pasidarėme nosiukus. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje „Aidija“ atliko motetus – jie idealiai skambėjo po apsilaupiusiais skliautais. Toje bažnyčioje man dar labai patinka skirtingi kilimai, sudėlioti po lopinėlį it mečetėje.

●

„Baltic Pride 2016“. Per keletą metų man pavyko persiauklėti ir nuėjau į eitynes. Tiesa, norėjau eiti tuo metu, kai Zuokas dar neleido jų surengti (2007). Paskui į tas, kur visi žygiavo aptvare (2010), nėjau iš principo, nes daugeliu klausimų labai konfliktavau su aktyvistais. 2013 m. nėjau dėl šeimyninių aplinkybių; bet žiūrėjau tiesioginę transliaciją, kuri kažkodėl rodė vien minias agresyvių budulių, ir išsigandusi mąsčiau, kaip man reikės į tokią smurtinę aplinką vestis jau paaugusią dukrą. Įvyko šioks toks poslinkis mano sąmonėje: save įtikinau, kad aktyvistai niekaip nereprezentuoja manęs, jie nėra aš. Jeigu kokie nors žmonės asocijuoja mane su jais, tai tų žmonių problema. Taip, dauguma aktyvistų yra primityvūs ateistai ir atgrasūs vaikofobai, bet tai – jų problema. Miela, kad žaibiškas pokytis įvyko visuomenėje: šį kartą gatvėse buvo daug palaikančiųjų ir niekiniai protestuotojai – Šustauskas su keliais girtuokliais.

Pažeidžiamiausias etapas buvo motinystės pradžia – atrodė, gal reikės emigruoti, nes juk gyvensime nuolatiniame neapykantos nusikaltimų pavojuje. Net LGBTQ atstovai kalbėjo, kad prasimanyti vaikų esą labai egoistiška, nes jie patirs baisias patyčias mokykloje ir t. t. Šiandien atrodo, kad jau nebus taip baisu, nes visuomenė gana operatyviai civilizavosi. Kai ėjome gatvėmis, jie mums šypsojosi ir mojo rankomis – žmonės jau yra laisvi, išsivadavę iš totalitarinio mentaliteto liekanų.

●

Piligriminė kelionė po Gailestingumo miestą, pavadinta „15 Gailestingumo stotelių“. Vilniečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę su kunigais Juliumi Sasnausku ir Antanu Saulaičiu aplankyti senas, kartais – apleistas ar net išnykusias sakralias vietas. Nedaug kas žino, kur Šv. Nikodemo ir Juozapo bažnyčios likučiai, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir vizitiečių vienuolyno, paversto kalėjimu, istorijas. Prie Užupio tilto buvo prisimintas šešiolikmetis Mečislavas Dordzikas, iš Vilnelės gelbėjęs žydų berniuką, – prie paminklo kažkas nuolat atneša gėlių. Ekskursijos vadovas sakė net bandęs susekti kas, tačiau nepavyko. Gedimino kalno pašonėje kadaise buvo rokitų vienuolyno vieta; neliko nė ženklo, nes patys rokitai niekaip netroško įsiamžinti, vien rūpinosi vargstančiaisiais. Arkikatedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje, išgirdome anekdotą, kaip, anot monsinjoro Vasiliausko, „šv. Kazimieras pavertė arklius klierikais“ (atgavus Arkikatedrą, arklių kinkinys turėjo pervežti į ją šv. Kazimiero karstą, tačiau dėl didelės žmonių spūsties tą karstą teko nešti klierikams, tarp kurių būta ir pasakotojo). Prie sovietmečiu uždaryto bonifratrų vienuolyno ir Šv. Kryžiaus bažnyčios, pasakotojo liudijimu, nuolat sėdėdavo moterėlės su skarelėmis ir melsdavosi ties fasadiniu paveikslu. Šv. Dvasios bažnyčioje ir dominikonų vienuolyne visi aplankėme 1863 m. čia kalinto sukilimo vado Konstantino Kalinausko celę – buvo papasakota viena įspūdingiausių istorijų apie jo atsivertimą, girdint iš bažnyčios atsklindančius maldų žodžius. Visi kelionės pasakojimai autentiški visų pirma dėl to, kad parengti remiantis daugeliu šaltinių – knygų, amžininkų pasakojimų, grožinės literatūros kontekstais (pvz., kažin ar daug kas žino, kad Adomo Mickevičiaus mylimosios Marilės Putkamerienės duktė Zofija buvo šv. Juozapo Rapolo Kalinausko pamotė).

●

Cibarauskės nugara. Autorės piešinys

„Baltų lankų“ seminaras Druskininkuose. Semiotikai man visuomet buvo panašūs į karališkuosius pingvinus – nors gal tai apskritai būdinga orių akademikų laikysenai. Studijų metais jų vengiau, net turėjau Greimo centro fobiją. Vis dėlto šiemet nuvažiavau į „Baltas lankas“ – pirmą kartą gyvenime. Lėtai bręstu, greitai senstu. Programa pasirodė esanti labai įdomi, pranešėjai itin išsamiai pristatė savo tyrimus – valanda pristatymui, pusvalandis diskusijoms. Smarkiai solidžiau, akademiškiau negu, tarkim, „Santaroj–Šviesoj“. Gal dėl to rašytojai čia ir nevažiuoja (nieko nemokamo, kurorte tenka patiems viską apsimokėti). O turėtų – dėl savo pačių akiračio.

Konferencija vyko viešbučio salėje – pro langą stebėjau žmones su baltais chalatais, einančius į SPA. Priminė klapčiukus arba vaiduoklius. Salėje tuo metu buvo kalbama įdomiomis temomis – apie tai, kad jeigu įvyksta akademinis plagiatas (disertacija), teismo procesas gali užtrukti trylika metų, o kai kurie nuplagijuotieji visai nenori ten dalyvauti – „palikite mus ramybėje“ (Agnės Jurčiukonytės pranešimas). Teisininkas pareiškėją irgi suvokė kaip rakštį, kuri „visiems kliudo“. Žinoma, buvo prisiminta n atvejų, kai plagiatai apginti kaip BA ir MA darbai, o jų demaskavimas katedrose slopintas, nes juk „geri studentai“. Istorikė Inga Leonavičiūtė kruopščiai apžvelgė šaltinius, susijusius su šv. Brunono Bonifaco žūtimi (šaltiniuose fiksuotos kelios vietos ir kelios datos). Semiotikai iškart sukruto, kad istorikai žvelgia į rašytinį tekstą kaip į tikrovės dalį, o juk tai viso labo tekstas. Ypač įdomi buvo diskusija apie Algirdą Julių Greimą – nors universitete studijavome jo tekstus, asmenybė liko nepažini. Prisiminta, kaip nuoširdžiai jis domėjosi nepriklausomybę beatgaunančios ir jau atgavusios Lietuvos reikalais – į universitetą siųstos knygos, sudarinėti ALF verstinų ir leistinų veikalų sąrašai; netgi buvo anekdotinis atvejis, kai Greimas norėjo Lietuvon atsiųsti savo kaimyną mėsininką, kad išmokytų čiabuvius, kaip „europietiškai“ kapoti mėsą. Nastopkai, Sverdiolui ir Kuoliui jis sakė taip: „Jūs privalote leisti „Metmenis“, tarsi tai būtų „Aušra“.“ Iš tikrųjų daro įspūdį (iš visų išvardintųjų nebent Kuolys panašus į aušrininką).

Natalija Arlauskaitė demonstravo sovietinių filmų ištraukas, kuriose meninį (tiksliau, socrealistinį) pasakojimą papildo dokumentinių kadrų naudojimas. Kalbama buvo ir apie dokumentiką – kiek kronikose būta totalitarinės kontrolės (koncentruotasi į Leningrado blokados temą). Algis Mickūnas, naudodamasis Don Kichoto ir Sančo Pansos metaforomis, analizavo, kiek daug gyvenime reiškia „priešais asilą kabanti morka“ – ji reiškia viską; kai kurie ir į sutrūnijusį kryžių, anot pranešėjo, žvelgia kaip į tą morką. Graži užkonservuota Mickūno kalba, išsaugojusi tarpukariui būdingą leksiką, – „lytiška“ (vietoj „seksualu“) ir pan. Bijau, kad mūsų sąmonėje jis jau „kitas“ – bendra kalba, paskiri balsai (visiškai kitas Mickūno balsas su kitoniška leksika). Irinos Melnikovos tyrime pristatyti dailės ir kino tekstų dialogai; rodyti pavyzdžiai, kaip paveikslas kino juostoje tampa intertekstu (o taip atsitinka tikrai ne visais atvejais). Kęstutis Nastopka pasakojo apie Greimo vaidmenį savo, kaip semiotiko, savikūroje – paradoksalu, daug didesnį negu Lotmano, pas kurį jis važiavo stažuotis į Tartu universitetą.

Kitą dieną Arūnas Sverdiolas kalbėjo apie dailėtyrininko Aloisijaus Rieglio paminklo verčių sampratą – kaip humorą citavo per televiziją nuskambėjusią frazę: „Gamta yra didžiulis paminklas po atviru dangumi.“ Jūratė Levina įkvėptai pristatė Jameso Joyce’o kvaziautobiografines literatūrines miniatiūras, jo vadintas epifanijomis. Įdomu buvo patirti, kad fenomenologiją pranešėja suvokia ne visai taip, kaip įprasta lietuviškoje humanistikoje. Virginijos Cibarauskės pranešimas man pasirodė vienas įdomiausių (tikriausiai ir dėl panašios amžiaus grupės, ir dėl skaidrios, nekomplikuotos kalbos, ir dėl man aktualios problematikos) – ji nagrinėjo Sigito Parulskio, kaip rašytojo, savikūrą. Auditorija iškart pastebėjo ironišką pranešėjos santykį su problemos objektu ir bandė jį susieti su Parulskio ironija (Cibarauskė patikslino, kad Parulskio ironija yra tariama, nes savikūros procese kūrėjo kančia suvokiama rimtai).

Sekmadienio rytą su drauge nuėjome į mišias nedidelėje, bet jaukioje Druskininkų bažnytėlėje. Lijo, pamokslo metu trinktelėjo perkūnas, komunijos su lazdelėmis kibilkščiavo senutės. Paskui dar nuėjome į kapines už ežero – katalikų ir stačiatikių; apskritai Druskininkai daro itin „išlaižyto“ kurortinio miesto įspūdį, todėl kapinės ten virsta heterotopija. Apie heterotopijas mieste savo pranešime kaip tik kalbėjo Mintautas Gutauskas, imdamas zoologijos sodo pavyzdį. Įdomu – juk iškart, patekus į Berlyną, ten nukulniavau – vadinasi, atpažinau zoologijos sodą kaip man reikšmingą heterotopiją. Pranešime išsakyta įdomi idėja, kad gyvūnai, kuriuos matome zoologijos sode, visai nėra tie mieli ir pūkuoti „kiti“, kuriems gyvūnų teisių aktyvistai taip norėtų užtikrinti laimę (nors niekas nežino, kas tai yra). Jeigu mūsų nuo jų neskirtų stiklas ir barjerai, santykis su „silpnu kitu“ kaipmat pasikeistų į išgyvenimo instinktą. Zoologijos soduose, deja, nematome mirties, kuri būdinga laukinei gamtai. Pranešimas maloniai demaskavo mano sąmonei ne itin priimtinus hipsterių veganų pareiškimus socialiniuose tinkluose.