Apie taip ir neaplankytus miestus

Vėl sugrįžau į Palmą. Įdomu, ar gali tai kam nors rūpėti? Vargu. Bet kas man rūpi? Pal-ma. Pal-ma. Kad ir kiek kartočiau šį vardą, savęs neapgausiu: aš vis dar Madride. Palmoj, jeigu nenukris lėktuvas, – o aš vis dažniau bijau, kad lėktuvas nukris, – būsiu tik už savaitės. Pal-ma. Vardas – nebūtinai burtažodis. Ne visuomet. Kad ir kiek kartočiau.

Bandau prisišaukti sau pažadėtą momentą; kas, kad šiek tiek prieš laiką. Kam rūpi? Palmoje turėjau pradėti rašyti apie Buenos Aires – miestą, kuriame praleidau pastaruosius mėnesius. Žinau, kad niekam tai nerūpi: per daug vargo. Žmonės tiek privargsta beskaitydami! Aš irgi skaitau. Išties Buenos Airėse tokiu būdu nemažai privargau. Dėl to dabar ir noriu išsirašyti, išsispaudinėti, išsikrenkšti bei visaip kitaip iš surytų žodžių kūną išvaduoti. Dėl to noriu prisišaukti pasižadėtą momentą prieš laiką. Išgyventi Palmą prieš Palmą; kas, kad dar Madride. Tokie mažmožiai man visai nerūpi. Juk Palmoje irgi ketinau gyventi Buenos Aires; kas, kad po laiko.

Dėl tokio nepadoraus išsiderinimo kalta – kaip visuomet! – knyga. Kokia – nesvarbu ir niekam neturėtų rūpėti, nes, nors ir susijusi su Palma, ji visiškai nesusijusi su Buenos Airėmis. Net ir su Palma susijusi tik labai paviršutiniškai. Ar bent jau aš norėčiau tuo tikėti, kad nesijausčiau pernelyg jos suvaržyta. Ir iš tiesų – kaip bjauriai tos knygos mus varžo! Nerūpi, o rūpi. Taip įspraudžia tarp šių dviejų niekingų žodeliūkščių, kad suriečia į visišką riestainį; net ne riestainį, o riestainio skylutę. Argi gali kas nors taip susirietęs rašyti? Vargu. Dėl to bandau – kaip ir mano minėtos knygos herojus – užklupti rašymą netikėtai. Užklupti save. Pričiupti prieš laiką, prieš Palmą, kol dar nepradėjau kartoti to vardo kaip burtažodžio, kol dar neįstrigo jis mano gerklėj kaip ašaka ir neuždusino. Kol – kol dar ne per vėlu. Bet kas man rūpi? Juk, šiaip ar taip, apie Buenos Aires rašyti jau seniai po laiko.

Vėl sėdžiu balkone, iš kurio prieš kelis mėnesius, nors ir nelabai sėkmingai, pripūčiau arabų. Bjauru, kai pagalvoji, kad mūsuose „pripūsti arabų“ reiškia „meluoti“. Makaronus ant ausų kabinti. Jei būčiau italė, irgi įsižeisčiau. Bet aš – tik melagė. Kaip kitaip rašysi? Šlykštus man išpažintinis rašymas – visas tas patirtinis. Kam gi gali mano patirtis rūpėti? Dėl to išvien meluoju – iš tikrųjų paslapčiomis seku kiekvieną kito (-os) rašytojo (-os) pirstelėjimą. Viskas man įdomu ir rūpi. Priimu patarimą patirti. Tirti. Tirlirlir. Tirlimpompom tralialialia. Taip nusiritama iki visiškos juokdarystės ir kvailybės. Iki pataikavimo. Sau.

Maivausi prieš veidrodį, nes planuoju pasilenkti sijoną. Madride baisiai karšta. Be to, noriu gražiai atrodyti per kažkokios – kam rūpi? – knygos pristatymą. Einu dėl nemokamo alkoholio. Nesigiriu – daug kas taip daro. Ir su sijonais, ir su alkoholiu. Norma. Tikiuosi, pils taip pat negailėdami kaip ir per galerijos atidarymą Buenos Airėse; o pylė, nes menas buvo, švelniai tariant, šūdinas. Šokiruoti nebandau: žinau, kad jau seniai nieko su šūdais nebepagąsdinsi, ypač literatūroj. Galerijoj efektingiau. Dėl to paskui ir pila negailėdami – kad atpalaiduotų.

Ilgai trypčiojau gatvėje ir sušalau. Calle Venezuela 615. Nors marmurinė lentelė ir apterliota grafičiais, galima įskaityti: En este solar vivió el gran escritor polaco WITOLD GOMBROWICZ. Skaitau ir žvarbstu. Nenuostabu, nes Buenos Airėse jau ruduo ir drėgmė smelkiasi į kaulus. Įsivaizduoju, kaip šilta dabar – būtent dabar! – turėtų būti Madride. Pavaaasaris. Godžiai nutęsiu mintyse balsį. Mintyse, nes esu be balso: vakar buvau galerijos atidaryme, prisigėriau ir jį, nabagą, prarėkiau. Net ilgas storos medvilnės sijonas nepadėjo – taip buvo šalta. Jei būčiau Madride, iškart trenkčiau jį, baidyklę, į kampą ir užsisegčiau kurį nors iš tų iki kelių. Gal net šiek tiek palenkčiau, jei staiga jausčiausi išdrąsėjusi ir norėčiau rodyti kojas. Mano bėda, kad išdrąsėju tik išgėrusi. Pinigų daug neturiu, tad lankausi vietose, kur yra šansų gauti nemokamai. Kad man asmeniškai statytų, nemėgstu. Šlykštu įsipareigoti šypsotis. Įsipareigoti ką nors suprasti. Nieko nėra labiau žeminančio, labiau gerklėj stringančio. Ir kaip nepaspringo Gombrowiczius per tą vakarienę pas Casaresą?! Nors iš dienoraščio įrašo aiškiai matyti, kad nedaug trūko. Vien nuo Borgeso greitakalbės galėjo supykinti, o kur dar – svetimoje kalboje įsipainiojęs paties liežuvis…

Mindžikuoju po Gombrowicziaus langais. Svarstau, ar kartais neįsidrąsinus ir nepaskambinus ant pardavimo ženklo nurodytu numeriu. Galėčiau apsimesti turtinga užsieniete ir paprašyti, kad aprodytų. Deja, nėra nei kur, nei kuo įsidrąsinti. Visokiems renginiams su nemokamu alkoholiu dar per anksti, o naktį skambinėti nekilnojamojo turto agentams ir paskui šlaistytis su jais po apleistus namus – nei šis, nei tas. Mažų mažiausiai – keista, o išties – gal net ir nepadoru. Nors galiu užuosti besimezgant visai neblogą, intriguojančią istoriją… Deja, mano bėda, kad neišgėrusi aš nekokia intrigantė; o gerti jau seniai nebegeriu. Abstinentauju. Gersiu, kai sutems.

Atvykusi į Buenos Aires, iškart puoliau iš naujo skaityti Borgesą. Niekaip negalėjau tokiai kvailybei atsispirti. Atrodė, kad būtinai taip reikia. Kaipgi kitaip? Tarsi be fantazijų apie nemirtingųjų miestą šis, kuriame slampinėju, kažko būtų netekęs. Tarsi grindinio plytoms būtų grėsę labiau sutrūkinėti, fasadams – labiau aptrupėti, o praeivių veidams – visiškai išblukti. Argi nesakiau? Kvailybė! Be to, ir baisi nepagarba, baisus pasipūtimas. Seniai reikėjo į Borgesą nusispjauti. Bet vis trūko drąsos. Mano bėda, kad išdrąsėju tik apgirtusi, o susirasti svaiginančios literatūros ne taip ir lengva. Iš knygų pristatymų šiuo atveju itin mažai naudos. Dažniausiai pristatinėjamas visiškas šūdas; kas, kad naujai „iškeptas“, vis tiek dvokia. Naujienų, beje, ir nesivaikau; ir gerai: taip, besirausdama tarp senienų, juk aptikau jau minėtąjį lenką. Kažkada buvau skaičiusi jo „Ferdydurkę“, tad dabar įsidrąsinau imtis ir dienoraščių. Ar jau minėjau, kaip labai man patinka išpažintinis rašymas? Kaip labai kitų patirtis man rūpi?

Apgirtusi Gombrowicziumi, šlaistausi gatvėmis. Borgesas man jau nė motais. Prisipažinsiu, kad šiek tiek susirūpinusi esu tik dėl savo chroniškos neištikimybės. (Mat kartą jau esu šaltakraujiškai pametusi vieną rusų klasiką dėl kito, t. y. Dostojevskį dėl Nabokovo.) Trumpi sijonai, kuriuos pastaruoju metu taip pamėgau nešioti, turbūt irgi neprideda rimtumo; kaip kad klišiniai įvaizdžiai tekstui grožio. Bet negi kam rūpi? Vargu. Net ir man nerūpi. Šlaistausi gatvėmis ir toliau tų gatvių nematydama.