Tai yra vanduo

Davidas Fosteris Wallace’as (1962–2008) – amerikiečių romanistas, eseistas ir apsakymų autorius. Jo romanas Infinite Jest (1996) tėvynėje tapo kultinis dėl naujoviško stiliaus, metafizinės ironijos ir daugiau nei šimtą puslapių sudarančių išnašų. Knyga laikoma vienu iš didžiųjų Amerikos romanų, atspindinčių to laiko amerikiečių gyvenimą ir kultūrą. Tarp nuolat Wallace’o kūryboje pasikartojančių temų – įvairios egzistencinės modernaus gyvenimo įtampos, medijų (ypač televizijos) ir pramogų industrijos įtaka kasdieniam amerikiečių gyvenimui. Rašytojas ne vienus metus kovojo su depresija ir kitomis psichologinėmis problemomis; 2008 m. pasitraukė iš gyvenimo. Wallace’o darbai įkvėpė daugybę rašytojų, tarp jų – Jonathaną Franzeną, Dave’ą Eggersą ir Elizabeth Wurtzel.

Čia publikuojame Wallace’o kalbos, sakytos 2005 m. gegužės 21 d. Kenyono laisvųjų menų koledžo absolventams, vertimą.

 

Du jauni žuviukai plaukia pasroviui ir staiga sutinka priešpriešiais atplaukiančią senesnę žuvį. Ši linkteli ir taria: „Labas rytas, vyručiai. Kaip vanduo?“ Du žuviukai paplaukia kiek tolėliau, kol vienas pasisuka į kitą ir taria: „Kas, po šimts, tas vanduo?“

Tokių didaktinių parabolyčių paprastai reikalaujama iš JAV universiteto baigimo proga sakomų kalbų. Ši istorija vis dėlto iš geresnių, ne itin atitinkanti pliurpalistinio žanro konvencijas, ir jums tikrai nereikėtų sunerimti, kad aš čia vaidinsiu seną išmintingą žuvį, aiškinančią jaunesnėms, kas yra vanduo. Aš nesu sena išmintinga žuvis.

Žuvies istorijos esmė ta, kad dažnai sunkiausia pastebėti ir kalbėti apie pačius akivaizdžiausius ir svarbiausius realybės aspektus. Pateikta paprasčiausio sakinio pavidalu, ši idėja tampa nuvalkiota kliše, bet kasdieniuose suaugusio žmogaus egzistencijos apkasuose tos klišės gali įgyti gyvybės ar mirties svarbos, – bent jau aš jums tai noriu įteigti šį žavų saulėtą rytą.

Žinoma, iš tokių kalbų kaip ši labiausiai tikimasi, kad bus postringaujama apie laisvųjų menų prasmę, bandoma paaiškinti, kodėl diplomas, kurį tuos atsiimsite, nėra tik materialinė grąža, bet turi ir tikrą žmogišką vertę. Tad aptarkime esminę plačiai paplitusią baigiamųjų kalbų klišę: laisvųjų menų išsilavinimo tikslas yra ne prikimšti jus žinių, bet – citata – „išmokyti jus mąstyti“. Jei jūs tokie patys studentai, koks buvau aš, tikriausiai niekada nemėgote viso to klausytis ir jaučiatės truputį įžeisti prielaidos, kad jus reikia mokyti mąstyti, – juk tai, kad įstojote į universitetą, jau yra nemenkas įrodymas, jog jūs mokate mąstyti.

Bet aš turiu pagrindo teigti, kad laisvųjų menų klišė visiškai neįžeidžia, nes išties esminė mąstymo pamoka, kurią turėtume išmokti tokiuose universitetuose kaip šis, yra ne gebėjimas mąstyti, bet pasirinkimas, apie ką mąstyti. Jei visiška laisvė rinktis, apie ką mąstyti, jums atrodo pernelyg akivaizdi, kad švaistytumėte laiką apie tai diskutuoti, norėčiau paprašyti jūsų pagalvoti apie žuvį ir vandenį ir kelioms minutėms pažaboti savo skepsį dėl svarbos to, kas ir taip akivaizdu.

Štai dar viena didaktinė pasakėlė. Du vaikinai sėdi atokių Aliaskos dykynių bare. Vienas religingas, kitas – ateistas, ir diskutuoja jiedu apie Dievo egzistenciją labai užsidegę, kaip dažniausiai nutinka po ketvirto bokalo alaus. Ateistas sako: „Žiūrėk, nėra taip, kad neturėčiau priežasčių netikėti Dievo. Nėra taip, kad nebūčiau eksperimentavęs su visu šituo Dievo reikalu ir maldom. Kaip tik praėjusį mėnesį buvau atkirstas nuo stovyklos per siaubingą speigą, visiškai pasiklydau, nieko nebeįžiūrėjau, buvo penkiasdešimt laipsnių šalčio, ir aš, parkritęs ant kelių, surikau: „O Dieve, – jeigu esi, – aš pasiklydau šitame speige, aš mirsiu, jei man nepadėsi!“

Ir štai religingasis vaikinas žiūri į ateistą sutrikusiu žvilgsniu. „Na, tai tu dabar turėtum tikėti Dievą, – taria jis, – juk likai gyvas.“ Ateistas tik pavarto akis. „Ne, biče. Tąkart pro šalį praėjo tik pora eskimų, jie ir parodė man kelią atgal į stovyklą.“

Nesunku šią istoriją išanalizuoti laisviesiems menams įprasta maniera: ta pati patirtis gali reikšti du visiškai skirtingus dalykus dviem skirtingiems žmonėms – dėl skirtingų jų įsitikinimų ir skirtingų būdų formuoti prasmę iš patirties. Kadangi labai vertiname toleranciją ir įsitikinimų įvairovę, savo laisvųjų menų analizėje nenorime teigti, jog viena interpretacija yra teisinga, o kita – neteisinga ar bloga. Viskas puiku, išskyrus tai, kad mes niekada nekalbame apie tai, iš kur kyla tie asmeniniai įsitikinimai ir mąstymo šablonai, o jie jau yra tų dviejų vaikinų galvose. Lyg esminis asmens požiūris į pasaulį ir jo patirties prasmė būtų kažkaip tvirtai nulemta kaip ūgis ar batų dydis arba kažkaip automatiškai absorbuojama iš kultūros, nelyginant kalba. Lyg tai, kaip kuriame prasmę, būtų ne asmeninis ir sąmoningas pasirinkimas. Be to, dar yra arogancijos klausimas. Nereligingasis vaikinas visiškai tvirtai atmeta galimybę, kad praeinantys eskimai galėjo būti kaip nors susiję su pagalbos prašymo malda. Žinoma, esama ir daugybės tikinčiųjų, kurie atrodo arogantiški ir nė kiek neabejojantys savo pačių interpretacijomis. Jie greičiausiai dar atgrasesni už bedievius, bent jau daugumai mūsų.

Bet religinio dogmatiko problema lygiai tokia pat kaip ir papasakotos istorijos netikinčiojo: aklas tikrumas ir siauras mąstymas, kuris prilygsta tokiam įkalinimui, kai kalinys net nežino, kad yra už grotų.

Esmė, manau, kad tai yra dalis to, ką mokymas mąstyti iš tikro turėtų reikšti. Būti šiek tiek mažiau arogantiškiems. Šiek tiek kritiškiau žiūrėti į save ir savo įsitikinimus. Nes didelė dalis to, dėl ko net nesusimąstydamas esu tikras, iš tiesų yra neteisinga ir paremta iliuzijomis. Tai suvokti man atsiėjo pastangų, ir, spėju, jums taip pat atsieis.

Štai vienas pavyzdys, kaip visiškai klaidingai esu linkęs automatiškai būti dėl ko nors tikras: visos mano momentinės patirtys paremia mano įsitikinimą, kad esu absoliutus visatos centras, tikriausias, gyviausias ir svarbiausias egzistuojantis asmuo. Retai pagalvojame apie tokio pobūdžio natūralų, esminį egocentriškumą, nes jis yra socialiai atstumiantis. Bet tai daugiau ar mažiau galioja mums visiems. Tokia yra pradinė mūsų „nuostata“, įdiegta į centrinį procesorių nuo pat gimimo. Pagalvokit: niekada nebuvo tokios patirties, kurios ašis nebūtumėte jūs patys. Jūsų patiriamas pasaulis yra čia, priešais jus ar už jūsų, į kairę ir į dešinę nuo jūsų, jūsų televizoriuje ar jūsų monitoriuje. Ir taip toliau. Kitų žmonių mintys ir jausmai turi būti kaip nors tau perduoti, bet tavo paties yra tiesioginiai, skubūs, tikri.

Nesijaudinkite, neketinu jums pamokslauti apie užuojautą arba atvirumą kitiems ar vadinamąsias vertybes. Tai nėra vertybių klausimas. Kalbame apie pasirinkimą nuolatos stengtis pakeisti ar išvis išsivaduoti iš tos natūralios pradinės „nuostatos“ – būti tiesiogine šio žodžio prasme egocentriškam, matyti ir interpretuoti viską per „aš“ lęšį. Žmonės, kurie gali reguliuoti tą pirmapradę nuostatą, dažnai apibūdinami kaip „gerai prisitaikę“, ir tai, mano manymu, nėra atsitiktinumas.

Atsižvelgiant į triumfo persmelktą šio universiteto aplinką, savaime kyla klausimas: kiek pirminės „nuostatos“ reguliavimas priklauso nuo žinių ir intelekto? Šis klausimas labai keblus. Greičiausiai didžiausias akademinio išsilavinimo keliamas pavojus – bent jau mano atveju – tai polinkis per daug viską intelektualizuoti, pasiklysti abstrakčiuose ginčuose savo paties galvoje, užuot paprasčiausiai kreipus dėmesį į tai, kas vyksta prieš mano akis, į tai, kas vyksta manyje. Esu tikras, jūs jau suprantate, kaip sunku išlikti atidžiam bei dėmesingam ir nepasiduoti nuolatiniam hipnotizuojančiam monologui savo paties galvoje (galbūt tai vyksta šią akimirką). Praėjus dvidešimčiai metų po universiteto baigimo pamažu supratau, kad ta laisvųjų menų propaguojamoji klišė – „mokymasis mąstyti“ – tai daug gilesnės ir rimtesnės idėjos parafrazė: mokytis mąstyti iš tiesų yra mokytis bent šiek tiek kontroliuoti tai, ką ir kaip tu mąstai. Tai reiškia turėti sąmoningumo ir nuovokos pasirinkti, į ką kreipti dėmesį ir kaip konstruoti prasmę iš patirties. Nes jei nesugebėsi pasirinkti suaugusiųjų gyvenime, visiškai susimausi. Prisiminkite senąją klišę: protas yra puikus tarnas, bet prastas vadovas.

Kaip ir dauguma klišių, iš pažiūros nevykusi ir bodi, iš tiesų ji išreiškia didžią ir baisią tiesą. Visiškai neatsitiktinai savižudžiai, pasitelkiantys į pagalbą šaunamąjį ginklą, beveik visada šauna sau į galvą. Jie nušauna prastąjį vadovą. Tiesa ir tai, kad dauguma tokių savižudžių būna jau seniai mirę dar prieš nuspausdami gaiduką.

Todėl tvirtinu, kad tikroji, nesumeluota laisvųjų menų išsilavinimo vertė turėtų būti tokia: kaip nugyventi patogų, turtingą, gerbtiną gyvenimą nemirštant, neprarandant sąmoningumo, netampant savo proto ir tos natūralios „nuostatos“ vergu, kai diena iš dienos esi išskirtinai, visiškai, esmiškai vienišas. Galbūt tai skamba kaip hiperbolė ar abstrakti nesąmonė. Pažvelkime konkrečiau. Paprasčiausias faktas: šiandien baigiate universitetą dar neturėdami nuovokos, ką „diena iš dienos“ reiškia. Studijų baigimo proga sakomose kalbose niekas nemini tam tikrų reikšmingų suaugusio amerikiečio gyvenimo aspektų. Vienas iš jų yra nuobodulys, rutina ir nedidelės frustracijos. Čia esantys tėvai ir vyresnė kompanija gerai žino, ką turiu omenyje.

Paimkime pavyzdį – tarkim, eilinė suaugusio žmogaus diena: ryte atsikeli, eini į savo iššūkių kupiną, kvalifikuotą, universiteto diplomo vertą darbą, sunkiai ari 8–10 valandų ir dienos pabaigoje esi nusivaręs ir įsitempęs, tad vienintelis tavo noras – eiti namo, sukirsti skanią vakarienę, galbūt pailsėti kokią valandėlę ir anksti kristi į patalą, nes, kas be ko, kitą dieną vėl reikės anksti keltis ir vėl daryti tą patį. Bet tada prisimeni, kad namie nėra maisto. Dėl iššūkių kupino darbo šią savaitę neturėjai laiko apsipirkti, taigi dabar, po darbo, sėdi į savo mašiną ir važiuoji į prekybos centrą. Eismas dienos gale atitinkamas, t. y. labai lėtas. Taigi, nuvažiuoti į parduotuvę užtrunka daug ilgiau, nei turėtų, ir kai pagaliau ten nusigauni, parduotuvėje pilna žmonių, nes, žinoma, tai dienos metas, kai visi dirbantieji bando ištaikyti laiko maistui nusipirkti. O ir parduotuvė taip bjauriai apšviesta ir skamba sielą žudanti „muzika“ ar komercinis „popsas“, ir šioje vietoje šią akimirką tu norėtum mažiausiai būti, bet nėra galimybės tiesiog įeiti, greitai apsipirkti ir išeiti. Turi išvaikščioti visus per ryškiai tvieskiančius parduotuvės skyrius, kad susirastum, ko nori, ir manevruoti su savo prekių vežimiūkščiu tarp visų tų pavargusių, skubančių žmonių su vežimėliais (ir t. t., ir t. t., trumpinu viską, nes ceremonija labai ilga), kol galų gale susirankioji visus vakarienei būtinus produktus, tik dabar pasirodo, kad ne visos kasos veikia, nors ir dienos pabaigos spūstys. Taigi, eilės prie kasų ilgos, ir ši nesąmonė tave piktina. Bet tu negali išlieti pykčio ant paklaikusios persidirbusios kasininkės, kurios kasdienis nuobodulys ir beprasmybė pralenkia visų esančiųjų čia, prestižiniame universitete, vaizduotę.

Galiausiai vis dėlto atsiduri eilės priekyje ir sumoki už maistą, ir tau visiškai mirtinu balsu pasako „gražaus vakaro“. Tada tempi savo pirkinius keistuose pabliūškusiuose plastikiniuose maišeliuose, sukrautuose vežimėlyje, kurio vienas kvailas ratukas vis suka į kairę, visą kelią per žmonių pilną duobėtą, šiukšliną automobilių stovėjimo aikštelę, o tada turi važiuoti namo per lėtą, intensyvų piko meto eismą ir t. t., ir t. t. Be abejo, visi yra tai darę. Kol kas tai dar nėra jūsų, absolventai, gyvenimo rutina: diena iš dienos, savaitė iš savaitės, mėnuo iš mėnesio, metai iš metų…

Bet bus. Ir dar daug varganų, nervinančių, iš pažiūros bereikšmių rutinų. Bet ne čia esmė. Esmė ta, kad susidūrus su šituo bereikšmiu, frustraciją keliančiu mėšlu jūsų pasirinkimas bus svarbus. Nes transporto spūstys, grūstys prekybos centre ir ilgos eilės prie kasų suteikia man laiko galvoti, ir jei aš sąmoningai nenuspręsiu, kaip galvoti ir į ką kreipti dėmesį, būsiu užsiknisęs ir nelaimingas kas kartą eidamas apsipirkti. Nes natūrali nuostata šioje situacijoje yra įsitikinimas, kad viskas sukasi apie mane. Apie mano alkį ir mano nuovargį, ir mano norą tiesiog grįžti namo, ir visam pasauliui atrodys, jog visi kiti tiesiog maišosi kelyje. Ir kas gi tie žmonės mano kelyje? Tik pažvelk, kokie atstumiantys dauguma iš jų ir kokie kvaili, lyg karvės, ir mirusiomis akimis, ir nežmoniški jie atrodo eilėse prie kasų, ir kokie nervinantys ir nemandagūs tie, garsiai tauškiantys mobiliaisiais vidury eilės. Ir tu tik pažiūrėk, kaip visa tai giliai ir asmeniškai neteisinga.

Arba, žinoma, jei aš savo pradinę „nuostatą“ pasuku į kiek labiau socialiai atsakingą laisvųjų menų pusę, dienos pabaigoje įstrigęs spūstyje galiu baisėtis visais tais dideliais, kvailais eismo juostas užgriozdinančiais „Hummer“ tipo visureigiais ir pikapais su švaistūniškais, savanaudiškais 180 litrų talpos degalų bakais ir gromuliuoti mintį, kad patriotiniai ir religiniai lipdukai dažniausiai būna užklijuoti ant didžiausių ir šlykščiai savanaudiškų mašinų, vairuojamų bjauriausių (čia pavyzdys, kaip nereikėtų galvoti [atsakas į auditorijos plojimus]), neapdairiausių ir agresyviausių vairuotojų. Ir galiu pamąstyti, kaip mūsų vaikų vaikai nekęs mūsų už viso ateities kuro iššvaistymą ir, ko gero, klimato sugadinimą, ir kokie kvaili, savanaudiški ir šlykštūs mes visi esame, ir kaip moderni vartotojų visuomenė tiesiog užknisa, ir t. t., ir pan.

Pagaunate mintį.

Jeigu aš pasirenku taip galvoti parduotuvėje ir kelyje – puiku. Daugelis mūsų taip daro. Tik toks mąstymas dažniausiai būna toks lengvas ir automatinis, kad tai net nėra pasirinkimas. Tai mano natūrali „nuostata“. Tai automatinis atsakas į nuobodį, frustracijas, spūstis – neatsiejamas sudedamąsias suaugusiojo gyvenimo dalis, jei esu „nusistatęs“ automatinį, nesąmoningą įsitikinimą, kad aš – pasaulio centras ir kad mano neatidėliotini poreikiai bei jausmai turėtų būti pasauliniai prioritetai.

Tačiau, be jokios abejonės, esama ir visiškai skirtingų būdų galvoti apie tokias situacijas. Visai galimas daiktas, kad šitoje stabčiojančių ir mano kelyje besimaišančių mašinų grūstyje tarp visureigių vairuotojų esama ir tokių, kurie yra patyrę siaubingų avarijų, ir dėl to jiems dabar taip baisu vairuoti, kad psichologas jiems patarė nusipirkti didelį, sunkų visureigį, idant vairuodami jaustųsi saugiau. Arba galbūt tą hamerį, ką tik užlindusį man prieš nosį, vairuoja tėvas, šalia kurio sėdi sergantis ar susižeidęs mažas vaikas, todėl jis skubinasi kuo greičiau nuvežti jį į ligoninę, ir jo skuba didesnė ir labiau pateisinama nei mano: iš tiesų tai aš jam maišausi kelyje.

Arba aš galiu pasirinkti prisiversti apmąstyti tikimybę, kad visi kiti žmonės, parduotuvėje laukiantys eilėje prie kasos, lygiai taip pat nuobodžiauja ar jaudinasi kaip aš ir kad galbūt kai kurių iš jų gyvenimas dar sunkesnis, nuobodesnis ir skaudesnis už mano.

Pasikartosiu: nemanykite, kad aš jums čia dalinu moralinio pobūdžio patarimus ar kad mokau vienaip ar kitaip galvoti, ar kad iš jūsų tikimasi, jog visa tai darysite tiesiog automatiškai. Ne, nes tai sunku. Prireiks valios ir pastangų, o jeigu jūs tokie kaip aš, tai bus dienų, kai nesugebėsite taip elgtis ar tiesiog nenorėsite.

Bet daugumą dienų, jei turėsite sąmoningumo suteikti sau teisę rinktis, jūs galite pasirinkti kitaip žiūrėti į tą apkūnią, mirusių akių išsipusčiusią ponią, kuri ką tik aprėkė savo vaiką prie kasos parduotuvėje. Galbūt ji ne visada tokia. Galbūt ji tris naktis nemiegojo, laikydama už rankos savo vyrą, mirštantį nuo kaulų vėžio. O gal čia ta pati tarnautoja, dirbanti menkai apmokamą darbą automobilių registracijos skyriuje, kuri dar vakar iš menko biurokratinio kilnumo padėjo jūsų antrajai pusei susitvarkyti piktinančius popierizmus. Žinoma, tai mažai tikėtina, bet ir nėra neįmanoma. Viskas priklauso nuo to, į ką kreipiate dėmesį. Jei esate automatiškai užtikrinti, kokia yra realybė, ir jei gyvenate su automatine „nuostata“, tada jūs, kaip ir aš, tikriausiai neapmąstysite galimybių, kurios nėra nervinančios ir apgailėtinos. Bet jeigu išmoksite būti dėmesingi, suprasite, kad yra ir kitų pasirinkimų. Jūsų galioje patirti sausakimšą, tvilkinantį, vangų vartotojišką pragarą ne tik kaip prasmingą, bet ir kaip šventą, kunkuliuojantį ta pačia galia, kuri sukūrė žvaigždes: meilę, draugystę, giluminę mistinę vienovę su visa kuo.

Visi šie mistiniai dalykai nebūtinai yra tiesa. Vienintelis Tikras dalykas – kad tai jūs nusprendžiate, kaip visa tai matyti. Tai, mano manymu, yra tikrojo išsilavinimo suteikiama laisvė: išmokti kuo lanksčiau prisitaikyti. Jums tenka sąmoningai pasirinkti, kas turi prasmę, o kas ne. Jūs pasirenkate, ką garbinti.

Štai dar kai kas keista, bet tikra: suaugusio žmogaus kasdienybės apkasuose nėra tokio dalyko kaip ateizmas. Negali nieko negarbinti. Visi garbina. Mums suteikta galimybė tik pasirinkti, ką garbinti. Ir masinanti priežastis, kodėl galbūt reikėtų garbinimo objektu pasirinkti dvasinį dalyką, – ar tai būtų Jėzus Kristus, ar Alachas, ar Jahvė, ar Vika Didžioji Motina, ar Keturios Tauriosios Tiesos, ar kokie neišklibinamieji etiniai principai, – yra tai, kad pasirinkti kitokie dalykai jus suės gyvus. Jei garbinsite pinigus ir daiktus, jei laikysite juos tikrosiomis gyvenimo vertybėmis, tada jums niekada jų nebus gana, niekada nesijausite jų turį užtektinai. Tokia tiesa. Garbink savo kūną, grožį ir seksualinį geismą, ir visada jausiesi negražus. Ir kai laikas ir amžius pradės matytis, milijoną kartų mirsi, iki iš tikrųjų būsi apraudotas. Viena vertus, visa tai mes jau žinom. Tai fiksuota mituose, patarlėse, klišėse, epigramose, parabolėse, kiekvienos puikios istorijos šerdyje. Tačiau esminis dalykas – sąmoningai su šiomis tiesomis gyventi kasdienybėje.

Garbink galią, ir jausiesi silpnas ir išsigandęs, ir tau reikės vis labiau kontroliuoti kitus, kad apmalšintum savo baimę. Garbink savo intelektą, norėk atrodyti protingas, ir galiausiai pasijusi kvailas ir apgavikas, kurį tuoj tuoj demaskuos. Visos šios garbinimo formos klastingos ne dėl nuodėmingumo ir blogio, bet dėl to, kad jos nesąmoningos. Jos – tai tos pirminės „nuostatos“.

Su šiomis garbinimo formomis diena iš dienos vis labiau suaugi ir daraisi vis išrankesnis, ką matyti ir kur rasti vertę, to nė nesuvokdamas.

Ir vadinamasis realus pasaulis tikrai nesudraus gyventi su tokia pirmine „nuostata“, nes tas vadinamasis realus pasaulis – vyrų, pinigų ir galios – linksmai jus liūliuoja baimės, pykčio, frustracijos, geidulių ir savęs garbinimo liūne. Mūsų dabartinė kultūra pažabojo šias jėgas, kad teiktų nepaprastus turtus, komfortą ir asmeninę laisvę. Laisvę visiems mums būti savo kaukolės dydžio karalysčių valdovais, vienišais kūrinijos centre. Tokia laisvė, žinoma, labai vilioja. Tačiau esama skirtingų laisvių, bet troškimų ir pasiekimų pasaulyje retai kalbama apie vertingiausią laisvę. Verčiausia laisvė apima dėmesį, sąmoningumą ir discipliną, sugebėjimą išties rūpintis kitais žmonėmis ir kas kartą aukotis dėl jų begalybe smulkių, nepatrauklių būdų kiekvieną dieną.

Tai tikroji laisvė. Būti išsilavinusiam ir suprasti, kaip mąstyti. Alternatyva – nesąmoningumas, pradinė „nuostata“, kova dėl būvio, nuolatinis graužimasis dėl turėjimo, praradimo, kažkokių begalinių dalykų.

Žinau, visa tai greičiausiai neskamba taip smagiai, lengvai ar motyvuojančiai, kaip turėtų skambėti mokslų baigimo proga sakomos kalbos. Bet tai yra, kiek suprantu, Tiesa iš didžiosios „t“ be retorinių puošmenų. Jūs, žinoma, esate laisvi galvoti, ką tik norite. Bet neatmeskite mano kalbos kaip dar vieno daktarės Lauros (dr. Laura – konservatyvių pažiūrų Amerikos radijo laidų vedėja, patarėja gyvenimo ir moralės klausimais – M. A.) pamokslo ir pagrasinimo pirštu. Visa tai nėra susiję su morale ar religija, ar dogmomis, ar didžiai įmantriais klausimais apie pomirtinį gyvenimą.

Tiesa iš didžiosios „t“ svarbi gyvenimui iki mirties.

Ji yra tikroji tikro išsilavinimo vertė, kuri neturi beveik nieko bendra su žiniomis, o yra susijusi su paprasčiausiu sąmoningumu; su įsisąmoninimu to, kas tikra ir būtina, bet visada taip giliai paslėpta mūsų aplinkoje, kad mes turime nuolat priminti sau:

– Tai yra vanduo. Tai yra vanduo.

Neįsivaizduojamai sunku tai padaryti, išlikti sąmoningam ir gyvam suaugusiųjų pasaulyje, diena iš dienos. Ir visa tai reiškia, kad dar viena didžioji klišė vis dėlto teisinga: jūsų išsilavinimas išties yra viso gyvenimo triūsas. Ir jo pradžia dabar.

Linkiu jums daug daugiau nei vien sėkmės.

 

Vertė Marija Antanavičiūtė