Pašaukimas
Sienos klasėje buvo nudažytos švelnia rausva persikų spalva, todėl moksleiviai sėdėjo lietuvių kalbos kabinete nelyginant išskobtame persiko viduje. Keletas mokinių, akimis vogčiomis slysdami nuo pavargusio mokytojos veido link laikrodžio, kabančio ant sienos virš švarios, šiek tiek drėgnos tamsžalės lentos, jau skaičiavo iki skambučio likusias minutes ir turėjo sau tyliai pripažinti, kad laikas, nepaisydamas atkakliai laikrodžio ciferblatą stebinčių trisdešimties porų akių, eina negailestingai lėtai. Mokytoja sėdėjo prie stalo ir garsiai skaitė pažymius.
Virš mokinių galvų kybojo minkštas įtampos debesis, primenantis tuos, kurie įkyriai plaukioja gydytojų laukiamųjų palubėse ir taip jaudina hipochondrikus išblyškusiais veidais. Bet Antano Žainio galvos to debesies šešėlis nekliudė. Jis lyg niekur nieko spoksojo į persikinę sieną tarp lubų ir durų staktos, nesugebėdamas susigaudyti brandumo paribiuose plaukiojančiose mintyse. Lyg per ūkanas užčiuopė ir bandė minčių pirštais nulaikyti slidžią kaip ką tik iš vandens ištrauktas ungurys bergždumo nuojautą, kuri neseniai pradėjo tarpais šmėžuoti jo galvoje. Antanui nesisekė jos perprasti galutinai, bet ji sklandė taip arti jo minčių šviesos, kad darėsi aišku, jog ilgainiui jis ją suvoks ir galbūt galės įvardinti.
Bet tuo metu toji nuojauta trikdė Antaną, nes buvo nesugaunama lyg vieną akimirką pasirodęs ir tuojau pat išnykęs fantomas; pastangos ją nuodugniai apmąstyti nedavė jokių rezultatų. Ūmai jis išgirdo mokytoją minint jo vardą ir netrukus po to įsivyravusią tylą.
Jis lyg busdamas iš sapno vos girdimai, su ilgesingu tinguliu atsiduso ir linktelėjo. Labiausiai jis norėjo grįžti namo.
Kaip geras sodininkas Antanas puoselėjo ir prižiūrėjo savo sielos sodus, lyg kiekvieną akimirką dar neprasiskleidusius jo pumpurus būtų galėjusi pakąsti šalna, todėl gerų draugų dėl laiko stokos neturėjo, o pažįstamų šalinosi ir nuo pokalbių su jais stengdavosi išsisukti mandagiai šypsodamasis ir atsiprašinėdamas, kad neturi laiko. Namuose, vėsiame kukliai apstatytame savo kambaryje, ištisas valandas praleisdavo knibinėdamasis mintyse ir jausmuose, o ankstyvą rytmetį arba vakarą išeidavo pasivaikščioti. Jo mintys niekados nenustygdavo vietoje ir jam nepatikdavo, jei jos užkliudydavo, kaip jam dingojosi, žemesniąsias gyvenimo sferas. Kasdienės smulkmenos, visa, kas su jomis susiję, jam atrodė kažkas svetima ir atsieta nuo jo paties, šie smulkūs ir menki dalykai, nepaisydami savo mažareikšmiškumo, atkakliai reikalaudavo dėmesio, o visa, kas sudarė jo asmenybę, Antanas laikė savyje, kaip kriauklė priglaudusi saugo mažutėlaitį perlą, ir dažniausiai ją nuo visų slėpė. Jis neapsakomai bijojo, kad pažįstami įmins jo žodžiuose tą nuolat dilginančią vidinę įtampą ir išvilios slapčiausias jo mintis iš atokiausių sielos kerčių ir kertelių. O dalintis jomis nenorėjo. Viską: pasakojimus ir įspūdžius, emocijas ir idėjas – jis traukdavo į save su nepaprastu godumu ir mezgė iš jų, tarytum voras voratinklį, savo minčių tinklą, ketindamas juo sugauti blandžiai, lyg pro ūkanas švytuliuojančią ateitį. Tyliu savo gyvenimu jis stengėsi pakilti virš pasaulį persunkusio džiugaus ir fejerverkiško beprasmiškumo. Labiau už tikrovę vertino sukurtus pasaulius.
Vieną rytą jis, kaip buvo pratęs, išėjo pasivaikščioti. Ėjo nesidairydamas, įrėmęs žvilgsnį į horizontą, mąsliai prikandęs skruostą ir už nugaros sunėręs rankas. Kartais pažvelgdavo į šaligatvio pakraštyje stovinčias gėlių klombas, kurios triukšmingomis spalvomis traukė akį, palaukdavo, kol už našlaitės žiedlapių pasislėps žmogaus šešėlio išsigandęs vabalėlis, pastoviniuodavo užvertęs galvą į namų stogų rėminamą dangų ir eidavo tolyn.
Staiga, kliudydama petį, jį aplenkė skubanti būtybė. Atsisuko ir atsiprašė. Antanas atsakė jai sutrikusiu žvilgsniu, paskui nusišypsojo. Ji stabtelėjo tarytum ko laukdama.
Kurį laiką žiūrėjo jai pavymui, o paskui nusuko į kitą gatvę. Visą kelią namo jautė krūtinėje garsiai ir ritmingai dunksint širdį. Panašiai aprašytą šią akimirką rasdavo įvairiuose romanuose ir Antanui atrodė nuostabu, kaip tiksliai tie aprašymai atspindėjo tikrovę.
Kitą dieną tarytum netyčia išėjo tuo pačiu metu kaip ir praėjusią. Beveik nesusimąstęs pakeitė pasivaikščiojimo kryptį, kad praeivius, kurie jį vakar dieną lenkė iš nugaros, matytų priešais save.
Antanas ėjo lėtai, vogčiomis dairydamasis į praeivius, ko anksčiau niekada nedarė, ir tikėjosi ką nors atpažinti. Žingsniuodamas stebėjosi, kad delnai mažumėlę sudrėko, nors diena nebuvo tvanki, ir gėdydamasis paslėpė rankas kišenėse.
Staiga pro šalį šlamėdama šviesiu lengvu paltuku, išryškinančiu liekną liemenį, praėjo ji. Žvilgtelėjo ir nusišypsojo.
Antanas atsigręžė pažiūrėti ir jam pasirodė, kad mergina taip pat į jį atsisuko, paskui pasitaisė šviesius ilgus plaukus ir netrukus išnyko tolumoje.
Nuo to laiko sutikdavo ją kiekvieną dieną. Kartą kažkas ją pašaukė ir Antanas sužinojo, kad jos vardas Aušra.
Be šitų atsitiktinių susitikimų, kurie netikėtai tapo svarbia jo dienos detale, Antano gyvenime nieko naujo nenutiko, jo įpročiai išliko nepasikeitę. Antanas vis tiek troško kažko migloto ir sunkiai įvardinamo, jam magėjo nelyginant augalui krauti pumpurus ir žydėti. Kaip ir anksčiau jis svajodavo spoksodamas į baltą kambario sieną, ilgėdamasis ramybės ir vienatvės, nuolat stumiamas į priekį jo esybę apėmusio vidinio poreikio augti.
Jiedu ir toliau prasilenkdavo gatvėje, ilgainiui Antanas pastebėjo, kad Aušros akys mėlynos ir didelės. Kai ji šypsodavosi, aplink jas susimesdavo mažytės, vos įžiūrimos raukšlelės.
Jis skaitė dar godžiau negu anksčiau ir kartais nebegalėdavo užmigti – nors ir kaip perštėdavo akys – knygos neperskaitęs iki galo. Jam knietėjo skaityti juo karščiau, juo mažiau atlikdavo laisvo laiko. Vieną naktį pagalvojęs, kad pasivaikščiojimams tik švaisto laiką, netikėtai pajuto apmaudą. Nuo tada į tuos jam beveik būtinus pasidariusius pasivaikščiojimus ėmė žiūrėti su slaptu rūpesčiu akyse. Iš namų išsiruošdavo vis rečiau.
Kartą Antanas sustojo apžiūrėti knygyno vitrinoje išdėliotų naujų knygų ir ūmai pajuto, kad stovi ne vienas. Vitrinoje atsispindėjo du veidai.
Šviesūs, ilgi, vėjo šiek tiek sutaršyti plaukai, plati šypsena jos veide, raudono lūpdažio ruoželis virš lūpos – jam rodėsi, kad ji iš kito pasaulio, o vis dėlto stovėjo čia, šalia ir juokėsi, tarytum kažko laukdama. Norėjo nerūpestingai mestelėti kokią šmaikščią frazę vien tam, kad pats sukeltų jai juoką, padarytų įspūdį, bet nieko sugalvoti neįstengė. Jam pasidarė silpna ir jis tik šypsojosi žiūrėdamas į ją.
Dvejodama ji perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos. Užsikišo išdrikusią plaukų sruogą už ausies. Žvilgtelėjo į Antaną ir pasakė savo vardą.
O jis juk žinojo. Jam knietėjo pridėti pirštą jai virš lūpos ir nuvalyti tą dažų ruoželį, bet jis tik prisistatė ir nutilo.
Ji akimirką pastovėjo ir, kadangi Antanas daugiau neištarė nė vieno žodžio, nuskubėjo į priekį. Jis nežymiai grįžtelėjo galvą, pastebėjo, kad viena koja ji nežymiai šlubuoja, ir jam kažkodėl nepaprastai palengvėjo. Bet, jo nuostabai, atspindys stikle liko įdėmiai į jį spoksoti.
– Aš gyvenu taip, kaip man patinka, – staiga prabilo jis, – o tu gyveni visai kaip vienuolis. Vargšelis! Toks persidirbęs, pervargęs vargšelis! Be laiko susenęs!.. O gal aš visai ne Aušra, o gal, sakykime, aš haliucinacija. Aukštesnių jėgų pokštas? Ak ne, esu tikra kaip ir tu! Netiki? Tai žnybtelėk. Štai taip, švelniai, kad per daug neskaudėtų, – toliau kalbėjo jam atspindys, – atsigręžk ir žnybtelėk. Jis nenori! Na ir tebūnie! Žinai, Antanai, keistas tu esi žmogus. Toks, kaip čia pasakius, – atspindys akimirką susimąstė ieškodamas tinkamo žodžio, – paslaptingas. Tu daug kalbi apie don kichotus, apie ponias bovari ir verterių kančias, apie savo prozą ir poeziją, bet niekada nieko nepasakoji apie save, neišsakai savo minčių – niekam ir niekados. Esi nepaprastai uždaras žmogus, Antanai. Negerai, negerai! Reikia mokėti gyventi, mylėti reikia mokėti – ne tik knygas skaityti. Na, kodėl gi tu toks išbalęs? Kodėl susiraukęs? Visai kaip rytais, kai randu tave klūpantį prie savo lentynų nelyginant prieš altorių ir tyloje uoliai ieškantį pastraipos, kuri tau pasivaideno sapne ir kurią dabar turi žūtbūt surasti. Sakyk, ar nenorėtum tu, mielas Antanai, truputį pagyventi?
Antanas klausėsi netekęs amo. Atspindžiui nutilus, gūžtelėjo pečiais ir išsigandęs greitai pasitraukė nuo vitrinos.
Tada jo pasivaikščiojimai baigėsi. Diena iš dienos Antanas Žainys mąstė, skaitė knygas ir kažko laukė. Kartais mėnulyje pasivaidendavo rausvas ruoželis, kurį jam magėdavo švelniai paliesti ranka, bet jis grįždavo į kambarį maudžiančia širdimi, sėsdavo prie stalo ir skaitydavo.
Niekas taip ir nepasikeitė. Laikas bėgo, o širdį ūmai kažkas tarytum suimdavo, kai gatvėje išvysdavo merginą ilgais šviesiais plaukais. Ir kiekvienais metais pražystančios salsvą ir tirštą kvapą skleidžiančios alyvos nejučia pradėjo kelti jam kažkokią gilią nuoskaudą.
Vieną vakarą jis sėdėjo savo mažučiame kambarėlyje prie rašomojo stalo ir skaitė. Buvo ramus ir jaukus, lėtai slenkantis vakaras. Degė blausi elektros lemputė. Nuo jos languose atsispindėjo gunktelėjusi Antano figūra. Tylą tarpais sutrikdydavo tik verčiamų puslapių šnaresys.
Staiga Antanas pajuto pamažėle kūną užplūstantį nuovargį. Eilutės knygoje, prie kurios jis buvo pamaldžiai palinkęs, pradėjo lietis ir mirgėti. Nieko nuostabaus, galvojo jis, jau seniai naktis. Užlenkė skaitomo puslapio kamputį, kad žinotų, kur baigė skaityti, ir padėjo knygą į šalį. Lėtai užmerkė akis, paskui vėl atsimerkė.
Ūmai pastebėjo kažką lange. Antanas iškart ją atpažino. Atvaizdas, kurį kažkada matė vitrinoje, vėl įdėmiai žiūrėjo į jį ir tylėjo. Nė kiek nepasikeitęs jaunas ir gaivus veidas didelėm mėlynom akim. Jam atrodė, kad šį kartą jis šypsosi – paslaptingai ir galbūt šiek tiek atlaidžiai.
