Odė džiaugsmui
Simfoninio pasaulio paslaptys nedaug ką domina, o jei į jas įsiskverbtum, nustebtum. Jose visiška darna ir susiklausymas. Galbūt dėl ore pakibusios lazdelės. Visi bijo lazdos, tačiau ji nėra šiaip „rykštė“, suomiškai suprantantiems „tuta“ reiškia „jausti“. O ir žodyje „simfonija“ glūdi emocionalių ir jausmingų svyravimų derinys, kuriam būdingas lankstumas ir darna.
Simfoninio orkestro sukūrimo mechanizmas kopijuotas pagal Dievo kūrinį, žmogų. Neneigsime, jis – tobuliausias Aukščiausiojo proto kūrinys, o visa kita yra jo seka.
Koks orkestras be tobulo kūno įvaizdžio. Jį atitinka pats kontrabosiškiausias. Neįprastas vardas, išvertus jis reikštų „prieštaraujantis viršininkas“. Deja, jis – romus kaip ėriukas, besiganantis neaprėpiamose orkestro platybėse. Prakalbintas prabyla, pastatytas tyli. Dieviškai supratingas. Moderniame orkestre pritapęs naujos epochos vėjo dvelksmu kvėpuoja. Žmonių kalbos nemoka, tad vietoj liežuvio stygas turi. Raiška kiekvienam būtina, žymiam ir nežymiam, tam, kad savastį atskleistum. Reikalauja prilaikomas, nesvarbu, kad didelis, suaugęs, tačiau paramos reikalingas. Nesavarankiškas. Kivirčuose nedalyvauja, paskirtai valandai atėjus storai ir svariai bambteli. Deja. Jo pavidalas nesensta ir raukšlės jo nevagoja, nemalonumams užklupus, stotas nelinksta, išlieka tiesus.
Mušami, baudžiami be bausmės kalti, emocinę naštą nešantys ir be skundo nedejuojantys. Drąsiai orkestro viduryje sutūpę prabilti trokštantys. Kitados briedžio, karvės oda jų paviršių gaubė. Nudirta ir nuo kaulų atskirta ant būgno Dievui paliepus įsikūrė. O anieji palikti žemėn ilsėtis atgulė ir kryželio nusipelnė. Buvusi oda išdžiovinta ir į būgnus atvirtusi atgijo. Kai kas mano, kad laimė naują pavidalą iš Dievo įgavus gyvuoti, ir su pavydu į juos žvelgia. Judėjimas yra gyvenimo pagrindas, tad būgnuose orkestro pulsas gyvybe plazdena. Žino, kad laikrodžiu paskirta būti, tačiau negailestingo laiko oda plastmasės išstumta pasijuto. Tad nenudirta atgulė su kaulais drauge.
Orkestras – būrys nediskriminuojančiųjų ir neprieštaraujančiųjų vienas kitam. Čia ir kanalizacijos vamzdžiai sutartinai gurgia. Pučiamieji – vandentiekio piliečius savo pavidalu primenantys, juose susiraičiusios storosios ir įvairaus ilgio žarnos, per kurias pertekėjęs oras garsu laukan išeina. Tačiau ne gražumu, bet savo būdu patrauklūs, maisto ir aukų nereikalaujantys, nesiskundžia, kai nepamaitinti atgula poilsio, o paimti dirba, kaip pridera. Žvilga lyg tikras pinigas, rūdžių nepuolamas.
Styga, arklių žarnos pavidalu ant pliauskos ištempta, išdžiūvo. Tuomet pliauska, vertybe patapusi, žmogaus pirštų paliesta prabilo. Pliauska ir pirštai, suėję draugėn, širdimi išverkti ar uždainuoti geba, pirštai be stygų ar stygos be pirštų nedera. Sąjunga dviejų reikalinga. Pliauska prie smakro glaudžiama dainuoja ir žmogaus balsą atkartoja, o šis sielos stygomis prabyla. Klauso vienas kito ir be ašarų vienas kitam išverkia. Darnion draugijon susiėję.
Altas – jos vyras, dėmesingumo ir atjautos iš jo šalies netrūksta, dievina savąją ir suteikia laisvę čiulbėti.
Fleita save medinių pučiamųjų grupei priskiria ir niekas jai neprieštarauja. Ji žino, kad medis dvasią turi, nes po mirties siela į jį persikeldama naujus namus įgyja. Kai žmoneliai poilsio atgulę po juo pavėsio ieško, jis sutartinai šlama pavėsį suteikdamas. Fleita jaučiasi verta ir didžiuojasi, kad yra medinė.
Arfa nelyginant vartai iškelti, pro juos nepervažiuosi, kai kas tiki, kad jie esą dangaus ir rojaus durys. Nors šviečianti saulė ir vaivorykštė nespindi, savo dydžiu pranašumą jaučia, šviesumą, baltumą ir šilumą skleidžia. Stygomis garsai žemėn pabyra, jų nesurinksi ir nesudėsi, jie tik klausytis tinkami.
