Kas esame vasaros vidury
Birželio 14-ąją, paryčiais, kada saldžiausiai miegasi, pažadina įkyri, nesiliaujanti melodija galvoje. Manytum, Jėzaus Širdies litanija ar „Tautiška giesmė“, normaliai, pagal kalendorių. Bet kur tau! Sodrus balsas traukia tiesiai į ausį: „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas, į ateitį veda mus šviesūs keliai…“ Įsiutęs siunčiu jį, kaip Krėvės Petriukas, kuo skubiausiai peklon, kad ten sau sodriai skambėtų. Bet aišku, kad neatstos, keik nekeikęs. Raudonojo panteono dievų kerštas iš po žemių, ne kitaip. Visiems, kuriuos jie kitados maitino ir rengė, leido į mokslus, aprūpino svajonėmis. Tenka keltis ir šitaip pradėti Gedulo ir vilties dieną. Ryju kasdienę tablečių porciją, užsitaisau arbatos. Skamba toliau. Lauksiu šventų mišių, gal padės. Prie altoriaus dažniausiai kitas repertuaras. Dar gerai, kad tik melodija, ne stribų spyriai į duris kaip kadaise lietuvišką vasarą.
Prisimenu, ta pačia nemirtinga daina apie naują rytą prasideda prieš tris dešimtmečius sukurtas dokumentinis filmas „Akmuo užantyje“, kurio fragmentus dabar vis parodo televizija, kai reikia iliustruoti disidentų istorijas. Vienas filmo autorių, užuot grąžęs rankas, jog tarnavo okupantams, iš viso to, sulaukus laisvės, pasidarė karjeros laiptelį. Anas panteonas, matyt, įsiterpė ir stumtelėjo aukštyn. Tuščia jo.
Išvakarėse, per Šv. Antaną, su draugu ėjome sveikinti savo mokytojo Antano Terlecko. Tarybinio daugiabučio kieme tenykštis senbuvis sugėdina mus dėl automobilio dujų, gadinančių Antakalnio orą ir žudančių gyvatvores. Kol mudu pasikeisdami ant viryklės maišėme vištienos sriubą, varduvininkas garsiai skaitė savo senus raštus, kaip komunistai 1988 metais sutvėrė Sąjūdį. Mainais į Vilniaus katedrą, tautos šventovę, pirmajam kompartijos sekretoriui dainuojanti revoliucija sukėlusi ovacijas. (Gal reikėjo palikti paveikslų galeriją – didesnei Dievo garbei?) A. Terleckas nuolat kartoja: homo sovieticus. Anksčiau man atrodė banalu, bet dabar klausausi. Turėjo tas žmogus uoslę. Nuo palangės, pridengtas kambarinių gėlių žalumos, į mus gracingai žvelgia bronzinis Laisvės premijos angelas, sutraukęs savo grandines. Juokdamasis šeimininkas rodo, kaip gėlių vazone sudygo jo pasodinta bulvė. Bus kitąsyk sriubai. Ir kamgi man ta laisvė? – klausė Vaižgantas 1918-aisiais. Atsakymą atidavė kitiems.
Per dvylika mėnesių, vos atėjus į svetimą kraštą, suorganizuoti ir įvykdyti masinę gyventojų deportaciją – ne tik žiauru, nežmoniška. Tai milžiniškos apimties darbas. Iš kur tiek resursų? Požeminė ano panteono pagalba ar kas nors paprasčiau? Jei klaustum dabar, kodėl taip greitai ir lengvai sekėsi veisti Lietuvoje homo sovieticus padermę, žilagalvis komjaunuolis pasigirtų, jog niekas tada netikėjo jokiais šviesiais keliais, slapčia valgė Kūčių vakarienę ir dainavo liaudies dainas. Kvailiausia (ir liūdniausia), kad to nuoširdaus tikėjimo homo sovieticus perykla iš tavęs nė nereikalavo. Reikėjo baimės, paklusnumo ir kad niekas nenorėtų mirti. Meluok, apsimetinėk kiek lenda. Jau paskui – oras, sveikata, gyvatvorės. Išeivijoje sutikau žmonių, kurie, vos metus ragavę tarybų valdžios, tebemokėjo švebeldžiuoti rusiškus eilėraščius. Aiškino, kad visi tąsyk mokėsi, tai ir išmoko. Visam gyvenimui.
Per mišias Bernardinuose tą gedulo ir vilties rytą pagaliau liovėsi košmariškos melodijos. Bet Evangelija, kai turėjau skaityti žmonėms, vėl viską sujaukė iš naujo. „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ Dar apie saulę ir lietų, kuriuos Dievas vienodai duoda geriems ir blogiems, teisiems ir neteisiems. Girdėta giesmelė, kas jos nežino. Bet Kalno pamokslo nepasiųsi velniop, netgi tada, kai jis tarsi šaiposi iš tavęs, spjauna į tavo patirtis ir nuotaikas, beviltiškai šaudo pro šalį. Negana to, kiekvienais metais, minint mūsų liūdnąjį birželį, mišių skaitiniuose lyg tyčia panašios tokelės apie priešų meilę ar nesipriešinimą blogiui. Prašyti Vatikano, kad pakeistų liturginį kalendorių ir neerzintų žmonių? Apsimesti Jėzaus advokatais, gražbyliauti, kaip esą Evangelija stabdanti smurto ir neapykantos karuselę, atleidimu gydanti istorijos žaizdas, vedanti mus į dvasinį tobulumą? Man verčiau Viešpaties žodžių papiktinimas ir kvailybė, jeigu tai iš tikrųjų išeina. Dieviškoji ironija, niekais paverčianti gyvųjų pretenzijas kada nors pamatyti gėrio ir blogio paslaptį kitaip negu „mįslingu pavidalu, lyg veidrodyje“. Ko gero, būtinas komponentas, kad šalia gedulo rašytųsi viltis.
Bet ačiū Dievui, Kalno pamokslas kasdien nepersekioja, nezyzia ausyse kaip tarybinės dainos. Dėl to Evangelija turi daugiau galimybių smogti mums netikėtai, nepasiruošus, iš esmės. Būti suklupimo akmeniu. Tai tikrasis jos, naujienos, pašaukimas. O sodrus balsas iš homo sovieticus programos, aišku, užsičiaupė tik tam kartui, atsikvėpti. Vėl, žiūrėk, tai žadins paryčiais, tai niūniuos lopšinę. Pats metas man dabar baigti, nes, rodos, būsiu prisišaukęs pionieriškų eilėraščių bangą. „Ir bučiavo jis kūjį ir pjautuvą ant sustingusio kario kepurės“, – kažin kas ima sujaudintas deklamuoti. Turbūt neatsitiktinai, okupacijos metinių proga.
