JUSTINAS DIŽAVIČIUS

Dykuma ir dykynė

Kiekvieną kartą atėjusi čia Lala pasijunta tarsi kitame pasaulyje, laikas ir erdvė tarsi prasiplečia, deginanti dangaus šviesa, įsiskverbusi į plaučius, tarsi juos išpučia, ir visas kūnas pasidaro lyg milžino ir, regis, gyvens ilgai ilgai, tykiai tykiai.

J.-M. G. Le Clézio, „Dykuma“*

 

Žmonės keliauja po pasaulį, kopia į kalnus užmegzti ryšio su kažkuo didesniu už save arba kad vėliau turėtų kuo pasigirti. Sakoma, kad puikybė – didžiausia nuodėmė arba kad išpuikęs žmogus nepasižymi dorumu. Dorumas jam vertas pajuokos arba ir jos nevertas, nes, sakytų, jis neegzistuoja. Nerealios tokiam ir dykumos – pranašų ir atsiskyrėlių buveinės. Tarytum Grahamo Greene’o, talentingo žmogaus moralumo tyrinėtojo, romano „Galybė ir garbė“ leitenantui, kuris medžioja kunigą, nes laiko tai garbės reikalu, nepripažindamas, nematydamas katalikų galybės. Arba Trevorui iš apsakymo „Naikintojai“ („Š. A.“, V.20), kuris metodiškai suplanuoja ir sunaikina vieno vyro namus. Abu – tiek leitenantas, tiek jaunuolis – pripažįsta, kad nejaučia jokio pykčio ar neapykantos savo aukai, veikia grynai iš asmeninių idėjinių paskatų. Tokie žmonės, įgyvendindami savo ambicijas ir įsitikinimus, nepaiso kitų asmenų turto, sveikatos ar gyvybės. Tiek laukinių prerijų, tiek miesto džiunglių įstatymai negailestingi: vok arba pavogs iš tavęs, mušk arba gausi pats. Tik tai tegali pasiūlyti žmogus, nes daugiau nieko neturi, visas žmogaus turtas – dykos rankos. Kad pasiūlytų daugiau, žmogus turėtų atsigręžti į kažką didesnio, kam galėtų paaukoti asmeninius poreikius. Jam tektų iškęsti nemigą, jausti nuo karšto rūpesčio tvoskiantį viršugalvį, padus svilinančias abejones, netikėtai nusilpusius kojų raumenis ir tuo pat metu padėti prakaito išpiltam draugui.

Sužalotas ryšys su kiltimi. „Dykuma“ ir „Dykynė“ – taip pavadinčiau dvi Jeano-Marie Gustave’o Le Clézio romano „Dykuma“ pasakojimo gijas. Viena jų apie Nurą – berniuką, kuris keliauja per dykumą su savo gentimi tikėdamasis rasti žemę apsigyventi. Antroji gija pasakoja apie merginą Lalą. Ji nesijaučia priklausanti vietovei ir bendruomenei, kurioje gyvena, ją kamuoja ilgesys giminės, kuriai ji priklauso ir nuo kurios gyvenimas ją atskyrė. Matome, kad ją traukia eiti į dykumą, nes tik ten ji sutinka paslaptingą savo protėvio dvasią. Kai galiausiai Lalai tai pavyksta, likimo užgaida paradoksaliai ją atveda į vieną didžiausių Prancūzijos miestų Marselį. Abi gijos susiveja į vieną pynę apie gentį, bendruomenę, kuri, viena vertus, egzistuoja fiziškai – kaip parama, rūpinimasis, buvimas šalia, kita vertus, dvasiškai – kaip ilgesys ar noras priklausyti savo kilmės vietai.

Martin Martinček. Senose kapinėse. 1965–1967

Martin Martinček. Senose kapinėse. 1965–1967

Manau, logiška, kad Lalai knygoje skiriama daugiau dėmesio. Taip tarsi pasakoma, kad kreipiamasi į mus, vakariečius, pirmiausia – į Europos gyventojus. Europa ištikta vertybinės krizės, kurios esmė ta, kad atsisakome tikėti tuo, kuo tikėjo ankstesnės kartos. Paradoksalu, kad turėtume užjausti musulmonę merginą, dėl krikščionių žygių į Afriką praradusią ryšį su savo kiltimi. Tiesa, ji gyvena su teta, kuri ją ir sieja su praeitimi (papasakodama apie motiną, sudainuodama jos dainą), ir atskiria, nes bando „pritaikyti“ civilizuotam gyvenimui (darbas fabrike, pasiturintis vyras). Tą patį galima pasakyti ir apie vienintelį draugą Hartanį – Lala jaučia jam trauką, nori su juo būti, tačiau susikalbėti negali. Visa byloja apie egzistuojantį, tačiau sužalotą Lalos ryšį su kiltimi.

Le Clézio romanas pasirodė aktualus, nes susijęs su mano paties, Y kartos atstovo, patirtimi. Tiek sovietmetis, tiek Vakarų kapitalizmas veikiau atitolino, o ne priartino mane prie geresnio, nuodugnesnio savo šaknų supratimo, savęs pažinimo. Ar tai būtų krikščioniška, ar pagoniška tapatybę ir pasaulėjautą formuojanti kilmė, didelę gyvenimo dalį ji buvo palikta šešėlyje, užgožta besigalynėjančių milžinų: išsiplėtojusio ir viltis žlugdančio „Tik per pažįstamus“ tinklo ir reklamų bei prekybcentrių smegenų plovimo mašinų. Tiesa, užmiršau trečiąjį iš Tolimųjų Rytų atklydusį milžiną – tai rytietiška filosofija ir sveikatingumo praktikų persmelkta gyvenimo būdo sistema. Su ja gal viskas ir ne taip rimta, jei nepaisytume to, kad ji atėjo iš visiškai kitos kultūros, ir man vieną dieną kilo mintis, jog galbūt – tik galbūt – kvaila gilintis į kitas kultūrines terpes, kai esu taip atitolęs nuo savosios.

Grūdinančios dykumos pamokos. Suvokimas, kad gyvenu dykynėje, kurios gyventojui būdingas vidinės tuštumos jausmas, paskatino žingsnis po žingsnio gilintis į tai, kas man ne vien įdomu, bet ir nors kiek artima. Apibūdinant Le Clézio romaną, žodis „artimas“ nėra tas, kuris pirmas ateina į galvą, – vis dėlto jo personažai yra musulmonai, – tačiau tai, ką jame vertinu, yra gylis: tai keturmatis kūrinys, kuriame svarbiausia ne realistiškumas, o ketvirtoji – dvasinė dimensija. Artimumo jausmas tampa galimas per supratimą, ką tenka išgyventi kitokiems negu aš pats: „Jie nešėsi su savimi alkį, troškulį, nuo kurio ima kraujuoti lūpos, slogią tylą, nužertą saulės, šaltas naktis, mėnesieną, Paukščių Tako švytėjimą…“ (p. 6)

Kokį esminį skirtumą matau tarp dykumos ir dykynės? Pasakyčiau taip: dykuma – tai dalis žmoniją formavusio grūdinančio patyrimo, dykynė – tai žmogaus tuščiagarbiškumo ir baimių sukurta erdvė. Todėl dykyne galima pavadinti tiek miestą, tiek kaimą, tiek tuščią lauką, jei tik jame svarbų „įdirbį“ paliko dykinėjantis, apsileidęs žmogus. Dykuma, į kurią kviečiu pažvelgti, yra keliaujančios ir ieškančios žmonijos patyrimo archetipas. Dykuma nelaukia mūsų, ji nėra nei svetinga, nei švelni keliautojams, tačiau ji atspindi tokius mūsų bruožus kaip išmintis, ištvermė, tvirtumas.

Taigi dykuma mūsų sąmonėje peržengė geografinio objekto sampratą ir atspindi bendražmogiškas vertybes. Galbūt iš dalies rašytojas tai norėjo parodyti pirmuoju ir paskutiniu knygos sakiniu: „Jie pasirodė tarsi sapne kopos viršūnėje, iki juosmens panirę į smėlio debesį, kuris kilo jiems iš po kojų“ (p. 5); „Atsigręžę į dykumą, melsdavosi be žodžių. Paskui iškeliaudavo, dingdavo it sapne“ (p. 277). Aptinkame pasikartojantį sapno – bene paslaptingiausios sąmonės būsenos – motyvą. Sapnuodami mes matome psichikos kuriamus vaizdinius. Tad skaitytojui tarsi sakoma, kad šis dykumoje pasirodantis karavanas yra kartu ir jo pasąmonėje glūdintis vaizdinys, išreiškiantis jau minėto tvirtumo ir ištvermės siekiamybes. Dažnai sapnas emociniu lygmeniu siejasi su tam tikromis realiame gyvenime svarbiomis situacijomis, įvykiais. Tad norėdami suprasti gyvenimą turime jį pamatyti kaip paradoksą, kaip kvailą vaizdinių seką. Paprastai tai nėra malonu, sapnai būna keisti. Tačiau šis keistumo jausmas greičiau yra mūsų dvasinio bukumo, neišlavėjusio simbolinio mąstymo ir paviršutiniško žvilgsnio į gyvenimą pasekmė arba jau anksčiau minėtų dviejų milžinų kovos dėl mūsų sąmonės padarinys.

Argi mūsų visuomenė pajėgi išgyventi dykumoje? Ar ji tvirta ir ištverminga? Toliau matome, kad ir Lala galiausiai išėjusi į dykumą ten ilgai neišbūna, žmonės ją išgelbėja ir kartu su kitais vaikais nuplukdo į Marselį: „Pasirėmusi į laivo virves, Lala žiūri į siaurą žemės kaspiną, lyg salą ryškėjantį horizonte“ (p. 161). Jos atvykimą galime palyginti su pirmuoju knygos sakiniu. Abiejuose vaizdas neaiškus, sunkiai įžiūrimas. Tačiau šįkart stebėtojas nebe skaitytojas, o personažas. Be to, pasakotojui kuriant dykumos vaizdinį mes galėjome justi paslapties šydą, o dabar tai tik fizinio atstumo tarp Lalos ir kranto pojūtis. Mergina susipažįsta su miestu (nėra taip, kad jis pasitiktų ją vien priešiškai), ji randa ir tokių dalykų, kurie jai patinka, ir tokių, kurie kelia nerimą, liūdesį. Vis dėlto, palyginusi savo ankstesnį gyvenimą su šiuo, ji taip apibūdina savo įspūdį apie miestą ir jo gyventojus:

 

Siauros gatvelės tarp senų apsilupusių sienų, tamsūs butai, drėgni ir šalti kambariai, kur oras slegia krūtinę, tvankios ateljė, kur merginos sėdi prie mašinų ir siuva sukneles ir kelnes, ligonių palatos, statybų aikštelės, pneumatinių kūjų kaukšėjimas remontuojant kelius – visa tai juos laiko grandinėse, pančiuose, kalėjime, ir jie negali išsivaduoti.

(p. 182)

 

Tai didmiesčio dykynės aprašymas.

Dykynės sėjamos baimės ir patiklumo sėklos. Ar mūsų visuomenės dvasinė ir vertybinė dykynė plečiasi? Kiekvienas atsakysime sau, atsižvelgdami į asmeninę patirtį ir nuostatas. Aš esu linkęs matyti daugiau teigiamų, viltį teikiančių požymių. Tačiau dauguma sutariame, kad ši dykynė egzistuoja: bendruomenės, tautos reikšmė nublanksta prieš mūsų individualius poreikius, menką atsparumą svetimos valios spaudimui ar bandymams manipuliuoti. Todėl bijome iš vienos pusės reiškiamos atviros agresijos ir susiviliojame kitos pusės trumparegiškais utopiniais pažadais. Neatkreipiame dėmesio, kad kova pirmiausia vyksta ne dėl turtų ar moterų, o dėl mūsų vidinės Jeruzalės – kiekvieno mūsų širdyje glūdinčios išpirktos šventumo galimybės, iš aukštai žiūrint tokios pat nepastebimos kaip ir realus Artimųjų Rytų miestas, turintis šį pavadinimą. Ši Jeruzalė gali virsti klestinčiu miestu arba dykyne, priklausomai nuo to, kaip su ja elgsimės.

Deja, nei agresyvus, nei trumparegiškas protas neatskiria dykynės nuo dykumos. Mums vėl padeda Lalos įspūdžiai:

 

…vis tos pačios raupsais apėjusios sienos, aukšti namai, įsirėmę į šaltą švytintį dangų, apačioje mirkstantys žaliame vandeny, kur pūva šiukšlių krūvos. Čia nėra nei vapsvų, nei musių, kurios laisvai šoka ore tarp sūkuriuojančių dulkių. Čia tik žmonės, tarakonai, žiurkės – visi tie, kas glaudžiasi skylėse be šviesos, be oro, be dangaus.

(p. 192)

 

Dykynė – tai mirtis, tai tuštuma, tai kalėjimas. Tai buvo galima pajusti ir iš ankstesnės citatos, o ši mums pasako dar kai ką apie dykumą: tai erdvė, kurioje gali laisvai judėti, šokti. Šokis toks galingas, kad netgi tada, kai Lala apsilanko diskotekoje ir pasiryžta žengti į šokių aikštelę, dykumos energija pasklinda aplinkui:

 

Didelėje salėje neliko visų šių sienų, veidrodžių, šviesų. Jie dingo sunaikinti, išvaryti šokio sūkurio. [...] Dabar Lalą Havą supa bekraštė dulkių ir baltų akmenų plynė, gyva smėlio, druskos ir vilnijančių kopų erdvė.

(p. 230)

 

Tačiau Lala dykynės gyventojų greičiausiai lieka nesuprasta, nors ir padaro jiems stiprų įspūdį. Dykynėje klestinčiais baimės ir patiklumo įstatymais ir toliau vadovaujasi Lalos draugas Radičius – jaunas vaikinas, kurį paliko tėvai ir kuriuo dabar naudojasi apsukrus gaujos vadeiva. Lala taip pat susižavi fotografas. Jis tarsi sukuria merginos alter ego – modelį Havą, kuri atsiduria plakatuose, žurnalų viršeliuose. Nors fotografas jaučiasi pakylėtas ir tariasi praregėjęs Lalos dėka, mergina fotografijose savęs neatpažįsta – tai ne ji, pinigai jai nereikalingi, jos vieta ne čia. O dykuma keliaujantis Nuras išties sugeba padėti sutiktam neregiui, vaikinas tampa tarsi jo akimis: leidžia jam įsitverti į pečius ir toliau keliauti su karavanu, kol galiausiai vyrui stebuklingai grįžta regėjimas.

Kelias iš dykynės veda per dykumą. Le Clézio romanas „Dykuma“ mums leidžia kalbėti apie žmonijos dvasią tvirtinusią patirtį ir tai, kad ši pagrįsta konkrečiomis kultūrinėmis erdvėmis. Dykuma kaip archetipas ar simbolis pajėgi paskatinti bendruomenės ar tautos, iš kurios mes kilome, tapatybės tyrinėjimus. Tačiau pradžioje turėtume įsivardinti erdvę, kurioje save aptinkame. Čia aš ją įvardinu kaip dykynę – vietą, tinkamą veistis žmogaus tuščiagarbiškumui ir dykinėjimui. Laikydamiesi savojo pašaukimo, neturime kito kelio, kaip palikti dykynę su visomis jos iliuzijomis, patogumais, pseudovertybėmis. Pašauktųjų kelias veda per dykumą – erdvę, kurioje žmogaus dvasia, viena vertus, yra išbandoma, kita vertus – nevaržoma gali judėti ir augti. Čia žmonės nuo seno eidavo tam, kad susilaikytų, atsižadėtų, pasninkautų, atiduotų, paliktų materialųjį kraitį. Kaip byloja romanas, leistis į kelionę dykuma gali tekti ne kartą, veikiau reikia bandyti vėl ir vėl. Tad paliekame šios istorijos personažus sunerimę dėl jų tolesnio likimo. Ar mes paseksime jų pavyzdžiu?

* Čia ir toliau cituojama iš: Jean-Marie Gustave Le Clézio, Dykuma, iš prancūzų k. vertė Birutė Gedgaudaitė, Vilnius: Vaga, 1993.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.