Dar anksti namo

Pora tezių (vietoj įvado)

1. Ligoninė yra vieta, kur chroniškus mūsų visuomenės negalavimus tiesiogiai patiri savo kailiu. Kur su visuotinėmis negerovėmis susiduri itin aštriai ir skaudžiai – ypač chirurgijos skyriuje.

2. Ligoninė kaip viena iš daugelio sunkiai gyjančių, neoperuojamų, geriausiu atveju – girdėtu medikų žargonu tariant – „konservatyviai gydomų“ mūsų visuomenės piktžaizdžių.

 

Į ligoninę turi vykti nusiteikęs fatališkai. Nes ligoninė – tai lošimas: niekada nežinai, kokiam gydytojui pakliūsi, į kokią palatą, t. y. su kuo, būsi paguldytas. Nenorintieji lošti – perka. Pavyzdžiui, sveikatą. Kuri, kaip žinome, labai brangi. Tiesiog neįkainojama (t. y. be kainos). Belieka tenkintis mokama palata, įperkama už niekingą dviženklę sumą parai. Su televizoriumi, mikrobangų krosnele, šaldytuvu, minkštasuoliu, atskiru dušu. Ir asmeniniu tualetu. Kuriame greičiausiai rasi ne tik tualetinio popieriaus, bet ir unitazo dangtį. Mokama palata – nepaprastų mirtingųjų rojus (šiuolaikinėje ligoninėje prasmingai reanimuojamos net nebegyvos metaforos!)…

 

Hospitalizuojamas tikėjausi trys keturi ir pasveikti. Deja, buvau paguldytas į palatą trys keturiolika.

 

Kuo pirmiausia susidomi ligoninėje atsidūręs filologas? Žinoma, tekstais: skelbimais, formuliarais, durų užrašais ir dokumentų išrašais…

Vieną iš pirmųjų perskaičiau pacientams skirtą perspėjimą „turėti savigarbos“, t. y. „į klozetą nemesti servetėlių ir ne tualetinio popieriaus“. Ar toks pat užrašas kabo tik personalui numatytame tualete, patikrinti nedrįsau. Bet spėti galėčiau drąsiai.

Jei turi lankančiųjų, kurie subėgioja į parduotuvę, garbę pavyks išsaugoti, bet užtat gėdos jausmas gali imti atrofuotis jau pirmosiomis hospitalizacijos valandomis. Pavyzdžiui, mano negalavimas buvo lokalizuotas žemiau juostos, bet aukščiau kelių (ne per vidurį, neprisifantazuokit), todėl buvau priverstas nusismaukęs kelnes jį demonstruoti tiek gydytojams, tiek kitiems juo suinteresuotiems asmenims: praktikantams, rezidentams, studentams ir t. t. Stačiomis arba gulomis. Kartais net po kelis kartus per dieną, kartais ir prie atlapotų palatos durų ar aplinkui zujant seselėms su padėjėjomis. Galiausiai taip pripratau prie šio demonstracinio veiksmo, kad net neprašomas begėdiškai šmurkštelėdavau kelnes žemyn priešais visą skyriaus gydytojų svitą, dukart per savaitę vizituojančią ligonius. Tiesa, adekvačios reakcijos nesulaukęs, ekshibicionistinio katarsio nepatirdavau. Ligoninėje tu – tik kūnas. Ir dar anoniminis. Su išplaukusia tapatybe. Pasmerkta dreifuoti neįskaitomosios gydytojų rašysenos. Nors gyvename kompiuterių amžiuje, kai kurie dokumentai ligoninėje vis dar pildomi ranka. Nieko nuostabaus, kad mano pavardė kas dieną besikeičiančioms seselėms suteikdavo improvizacinės tarimo laisvės. Viena ant lašelinės net buvo priklijavusi pleistrą su identifikacine pavarde: PALIONKINAS. Gaila, nufotografuoti nespėjau.

 

Tu – tik nesveikas didelio ligoninės organizmo narys. Nesveikas, t. y. gydytinas arba šalintinas. Ar pastebėjote, kad „išnarinti“ – nuo žodžio „narys“? Išnarinta ranka, koja ar pirštas – tai kūno asocialas!

 

Skelbimų lentoje skaitau atmintinę „Ką turi žinoti pacientas“. Vargšelis visais įmanomais Baudžiamojo ir Administracinio kodeksų straipsniais bandomas atgrasyti nuo nelegalių finansinių injekcijų ir kitokio šalutinio poveikio gydymo specialistams. Susidaro įspūdis, kad pacientas yra vienintelis šios korupcinės veiklos iniciatorius ir didžiausias kaltininkas, kad pakliuvusį ligoninėn jį pagauna tiesiog karštligiškas troškimas žūtbūt atsikratyti savo pinigų (nebūtų ligonis!). Skaitydamas bandau prisiminti, kiek bylų mūsuose iškelta sąžiningiesiems gydytojams pranešus apie prievarta įbruktus kyšius ir pakišas. Hm, tuomkart neprisimenu nė vienos. Vadinasi, šis reiškinys ne(be)egzistuoja? Tai kam taip įkyriai ir prikišamai jį priminti? Ak, taip, turbūt profilaktiniais sumetimais (nebūtų medikai!). Šalia atmintinės – kur kas lakoniškesnis skelbimas, paslaugiai informuojantis, kokiu numeriu skambinti dėl Ligonių patepimo sakramento, daugelio mūsų sąmonėje tebeegzistuojančio slogiu Paskutinio patepimo vardu… Apsidžiaugiu, kad piniginę ir raktus prieš ištiesdamas kojas ligoninės patale atidaviau Mylimajai. Dar nė nematęs palatoje kabančių net dviejų perspėjimų gydymo įstaigoje neturėti su savimi nei vertingų daiktų, nei didelės pinigų sumos (įdomu, kam ši?). Nebus nei pirmo, nei Paskutinio patepimo. Ir ačiū Dievui!

 

Minėtų skelbimų kaimynystė atminty prikelia vieną didžiojo anglų pesimisto ir mizantropo Philipo Larkino eilėraštį: svarstymai apie dienų prasmę ir paskirtį visados prišaukiantys ilgaskvernius kunigą su gydytoju… Negalėjau neprisiminti. Profesinė liga!

 

Netarnavau armijoje ir nesėdėjau kalėjime (nors būdamas ES ir NATO šalies pilietis dabar jau neišsižadu nei ubago lazdos, nei automato buožės). Ligoninėje buvau gulėjęs, bet labai seniai. Foucault lengvai įrodytų šių trijų institucijų bendrystę. Tokios teorijos naudai porą faktų galėčiau ir aš pateikti. Pirma, ligoninėje esi priverstas laikytis nerašyto režimo (ergo, kaip armijoje ir kalėjime). Intensyvus gyvenimas čia prasideda nuo šeštos ryto: periodiškas temperatūros matavimas, paskirtosios vaistų porcijos, rytinis palatos valymas, gydytojų vizitai, valdiškas maitinimas… Vakare apie dešimtą jau savo noru taikaisi gesinti anaiptol ne operacinės lempų ryškumu spingsinčią šviesą. Antra, ligoninėje visi gauna po šaukštą bei ankstesnės santvarkos laikus menančią briaunotą stiklinaitę, ir su jais patariama nesiskirti (ergo, kaip kalėjime). Šaukštu esi priverstas ne tik sviestą ant duonos tepti, bet ir pusryčių sūrį ar rūkytą dešrą pjaustyti… Suprantu, kad peiliai – išskirtinė chirurgų prerogatyva (operacinės stalo įrankiai!), – bet šakutė?.. Nejaugi pasveikti atvykusiems piliečiams kyla minčių žudytis? O gal žudyti?!.

Stebiu nuo ankstyvo ryto zujančias seseles (oficialiai jos, regis, vadinamos slaugytojomis) ir jų padėjėjas. Dirbančias pagalbinius darbus: švarinančias patalpas, keičiančias išrašytų pacientų patalynę, padedančias nusilengvinti nepaeinantiesiems, skutančias atitinkamas vietas būsimiems operacinės klientams, vežiojančias valgį, surenkančias indus ir t. t. Svarstau, kaip žmogus pasirenka tokią profesiją. Potencialiai pavojingą (užsikrėtimo rizika), morališkai sunkią (kasdieniai ligotųjų ir sužalotųjų vaizdai), spėju, daugiau nei varganai atlyginamą. Darbą be perspektyvos, be karjeros galimybių. Kas šias moteris dar laiko Lietuvoje? Maži vaikai? Sergantys tėvai? Pokyčių ar nedarbo baimė? Pažinčių užsienyje stoka ar priešpensinis amžius (dauguma jų vidutinio ar vyresnio amžiaus, bet esama ir jaunų, tiesiog žydinčių jaunyste)? Kodėl jos dar nedirba panašaus darbo kokioj Anglijoj ar Vokietijoj? Kodėl… Pala, stabdau save. O kaip pašaukimas, polinkis, širdies balsas?.. Negi šiais laikais tai nebefunkcionalūs dvasiniai atavizmai? Kodėl net ligoninėje (o gal kaip tik joje?) mąstau materialistinėm ir ekonominėm kategorijom, užuot kreipęs mintis metafizikon, egzistencinių ir dvasinių klausimų dausosna? Diagnozė viena: ne taip jau blogai!

 

Šlifuoju šlepečių padais Pingvinų alėją – ilgą ligoninės koridorių su dviem priešpriešinėm palatų eilėm. Pingvinų alėja susidėję rankas už nugaros krypuoja nuobodulio ir įkyrių palatos kaimynų išvarginti pacientai, šmaižioja seselės ir tik rimto reikalo prispirti praplevėsuoja baltaskverniai chirurgai. Turbūt tai vienintelė alėja pasaulyje, kur pėstieji sąlygiškai laimingesni už ratuotuosius ir nepavydi pastariesiems transporto priemonių. Sukdamas ratus (perkeltine reikšme) vis stabteliu koridoriaus hole ties jau aprašytąja skelbimų lenta su, regis, senokai neatnaujinama informacija. Svarstau, ar nepasiūlius draugams ir pažįstamiems toje lentoje pareklamuoti, pavyzdžiui, laidojimo arba, tarkim, teisinių testamento sudarymo ir (ar) anuliavimo paslaugų. Arba krematoriumo. Neišnaudota niša! Paskubėk ir būsi pirmas!

 

Ligoninėje pradedu tikėti antrininkų teorija.

Pingvinų alėjoje kartais štai prasilenkiu su legendiniu kalbos kultūros guru. Tiesa, nors gana pareigingai lankiau jo paskaitas ir seminarus (o ir mūsų inicialai sutampa!), jis manęs neprisimena. Tik aš trindamasis akis atpažįstu tą pačią raiškią dikciją, akinius, blizgantį pakaušį… Su mokslininko smulkmeniškumu mano likimo brolis (tiesa, gerokai vyresnis) į telefono ragelį kažkam raportuoja, ką valgęs pusryčiams… (leiskite pertraukti: pusryčių, pusryčių!)… priešpiečių, pietų, vakarienės. Maistas ligoninėje neblogas, tik – kaip ir galima nuspėti – ne itin vitaminingas… Bet garsiai geriau apie tai nekalbėti. Kaip ir apie draugą Šarikovą, it du vienos vados šunys panašų į aktorių Tolokonikovą kultinėje Bortko režisuotoje Bulgakovo „Šuns širdies“ ekranizacijoje. Šarikovą realybėje pirmą kartą pamačiau gabenamą po operacijos. Vešliai apžėlusiais skruostais. Jau tada kažką atsainiai ir nerišliai amsėjo, priversdamas atsisukti šiaip jau Pingvinų alėjos aplinkai abejingus gydytojus. Vėliau Šarikovą matydavau jau apsiskutusį (nuskustą?). Iš pradžių dar prirakintą prie lovos, sargaujantį palatoje prie atlapotų, šiukšline paremtų durų, įžūloku žvilgsniu nulydintį kiekvieną Pingvinų alėjos vaikštūną; paskui – besistumdantį koridoriuje ratukais ir spjaudantį ne tik ant grindų, bet ir ant sienos. Girdėjau, kaip seselės baisėjosi jo triaukščiais keiksmais tvarstomajame ir spintelėje slepiamais tuščiais degtinės buteliais. Klausiausi ir kaip pats nežemindamas gerklinio balso kolegoms rėkė per ragelį į ausį: „Nū ką, tinginiai? Dyrbat???“ Uždavęs šį klausimą rusiškai, kaipmat būtų nukėlęs į Šuriko laikus. Tiesa, šie apie save ir patys priminė – į gretimą lovą įverstu storuliu Morgunovu iš „Operacijos „Y“. Kalbos dovaną dar iki ligoninės praradęs atamaniškos išvaizdos lietuvis, laukdamas tikros operacijos, per ausines garsiai klausėsi zekiško Šufutinskio repertuaro ir, kas be ko, „Russkoje radio“. Šios garbei, reikia pripažinti, vienas kūrinys nuskambėjo visai laiku ir vietoj: fatališką baigtį galinti nulemti „sudrebėjusi jauno chirurgo ranka“ iš grupės „Kino“ melancholiškojo „Sledi za soboi“ Morgunovo antrininką turėjo nuteikti itin optimistiškai…

Jei netikite, galite visa tai nurašyti liguistai filologo vaizduotei…

 

Berniuk, operuokite faktais, nes kitaip operuosime skalpeliais! O gal nereikia tos operacijos? Gal apsieisim? Sutinku būti marinamas gydytojo pažadais, kad ir taip pasveiksiu, nei anestetikais operacinėje. Gal vis dėlto be operacijos, a? A!.. A-a-a!!!

 

Kodėl mes stebimės kinų, japonų, vietnamiečių kalbomis, kuriose vos vos kitaip ištartu garsu ar dvigarsiu įvardijami absoliučiai skirtingi dalykai? Pirmoji mūsų abėcėlės raidė, pirmasis garsas, ištartas atitinkama intonacija, kiek ilgiau ar trumpiau, gali reikšti ir klausimą, ir nuostabą, ir prigimtinę baimę ar siaubą. Pirminis ir pirmapradis garsas – ir skausmo šaukinys.

 

Pacientas, anot žodyno, – gydytojo gydomas ligonis. „Pacientas“ – iš lotyniško žodžio „kenčiantis“. Lietuviškai – „kankinys“. Tikriausiai dėl to jo nesivertėm. Tiesa gali būti per daug skaudi!

 

„Atėjo močiutė ieškodama kančios savo rožiniui. Pasakiau, kad tokių mažų Jėzaus kančių neturime, ir paklausiau, kaip ji ją prarado. Istorija buvo nuostabi. Anūkas, pastebėjęs, kad močiutė kalba rožinį, įsidrąsinęs paklausė, ką ši veikianti. Močiutė papasakojo anūkui apie Jėzų – kaip Jis gimė, mokė, buvo išduotas, nužudytas, prisikėlė. Galiausiai pasakė, jog Jam ir dabar skaudu už nuodėmes darančius žmones, tad ji ir meldžiasi juos užtardama. Po kurio laiko, kol močiutė tvarkėsi kitame kambaryje, įžengė anūkas, vienoje rankoje laikydamas rožinį ir atsuktuvą, o kitoje nuo kryželio nuluptą Jėzaus kančią. „Daugiau Jam nebeskaudės!“ – pareiškė. „Nebeieškokite ir nebeuždėkite ant to kryželio kančios“, – paprašiau.“ Tai citata iš „Liudijimo“, anoniminio kunigo asmeninio ir profesinio gyvenimo aprašymo, antrąkart perleisto, beje, 5 tūkst. tiražu. Katekizmo formato knygelę radau ant valgyti skirto palatos staliuko. Visos neprarijau. Palikau konkuruoti su senokai ataušusiu nacionalinio dienraščio numeriu. Beje, naujausia spauda ligoninėje operatyviai platinama nuo ankstaus ryto. Tik aš skaičiau visišką senieną – Zoščenkos „Žydrąją knygą“.

 

Virš mano lovos (kaip ir virš kaimyno) styro blizgantis metalinis strypas. Ilgo gulėjimo nukamuotiems pacientams makabriškai primenantis: atsarginis išėjimas yra – sulaužyta koja ar išsukta ranka pasiekiamas. „Čia galima net pasikarti!“ – juokiasi guvus seniokas, nepraėjus nė parai po išvaržos operacijos jau stvarstantis ir siūbuojantis grandine prie strypo pritvirtintą rankeną, kuri, be kita ko, jam pakiša mintį, kaip susimeistrauti sulankstomą staliuką paties remontuojamame namų balkone. Per nepilnas dvi paras žvalusis kompanionas nė neraginamas spėja išpasakoti nemažai savo netrumpo ir kaip tarybiniam žmogui gana spalvingo gyvenimo epizodų. Ypač gerai įsimenu pasakojimą apie vieną jo bendraklasį, kuris nepasižymėjęs jokiais ypatingais gabumais, bet mokyklą baigęs penketais ir dėl to be jokių problemų įstojęs į išsvajotąją mediciną. Iki pat šiol gydytojaująs kažkurioje ligoninėje ir vargo nematąs. Gydytojų tėvų vaikas.

 

Kai kur ant ligoninės palatų, o ypač ant poliklinikos gydytojų kabinetų durų galima išvysti apsilaupiusius lipdukus–priminimus, esą geriausia padėka gydytojui – nuoširdus ačiū. Arba plati šypsena… Besišypsančių pacientų beveik nemačiau. Pats senu papratimu dėkojau ir už menkiausią paslaugėlę. „Ačiū“, – sakau dar vieną skylę venoje prabedusiai seselei. „Į sveikatą!“ – šypteli toji, nužvelgdama virš mano galvos pakabintą eilinę antibiotikų dozę.

 

Kodėl ligoninė, o ne gydykla? Kas sugalvojo šį žodį? Labai tikiuosi, kad Rygiškių Jonas, o ne daktaras Basanavičius.

 

„Sveikas!“ – iš daugiau nei už šimto kilometrų sveikinasi biure sėdintis bendradarbis. „Nesveikas“, – atsako gulintysis ligoninėje. „Kada gersim kitokių vaistukų?“ – „Nesijaudink, dar turėsi progą pasakyti „Būk sveikas!“ Ir čia pat triskart nusispjaunu, kad žodžiai nebūtų pranašiški.

 

Iš susapnuoto pokalbio su chirurgu:

– Aš tikrai sveikas. Duodu ranką nukirsti!

– Tai gal nupjauti?

Naktį ligoninėje pabundi ne tik nuo griausmingo lovos kaimyno knarkimo ar anapus sienos gulinčios senolės dejonių, bet ir nuo atkaklaus, grėsmingo, kone hičkokiško stacionariojo telefono džiržgavimų koridoriaus hole. Paryčiais – nuo nežabotų Šarikovo riūgavimų ir riaugsėjimų.

 

Rytais atmerkęs akis, be apsilaupiusios sienos, išvysdavau kriauklę su lipduku-vaizdine priemone, raginančia dezinfekuoti rankas. Prieš ir po kontakto su pacientu ir kitais nešvariais objektais. Tekstus preparuoti įpratusi filologo akis per savaitę po kaulelį išnarstė šią vienintelę palatoje aiškiau matomą rašytinę informaciją. „Dezinfekuokite“ kartais semantiškai susisiedavo ir su tokiais žodelyčiais kaip „fe“ arba, atsiprašant, „kakokite“… Ta proga: ligalapyje (kanceliariškai vadinamame temperatūros kortele), be temperatūros svyravimų, buvo fiksuojami ir tokie dalykai kaip tuštinimosi ir vonios priiminėjimo dažnumas. Vonios šioje ligoninėje neteko regėti; tik skersvėjų košiamą dušą, kuriame glaudėsi ir tarnybinis valytojos inventorius (plaušinės ir kempinių toje mantoje, deja, neįžiūrėjau). Šilto vandens, skubu nuraminti, buvo, tačiau naudotis sanitariniais patogumais išdrįsti galėjo nebent visiškas ligonis arba iš toliau gydytis atkakęs nelaimėlis. Nepaisant visų nepalankių aplinkybių, mano ligalapio vonios grafoje švietė vienas pliusiukas (viešnagės ligoninėje trukmę šioje vietoje geriau nutylėti…), atsiradęs po to, kai vieną vakarą neapsikentęs ir niekam nieko nesakęs (bijojau, kad neišleis!) parvažiavau namo išsimaudyt. Pabėgimo iš ligoninės faktą su palengvėjimu pripažinau jau kitą dieną – atsakinėdamas į asmens higieną liečiančius klausimus, kuriuos uždavinėjo mano temperatūros kortelę pildanti jauna simpatiška seselė… Ligoninėje geriau nežiūrėti į veidrodžius, turbūt todėl jų čia ir nėra. Mano guvusis, aštuntą dešimtį einąs, – ne, tiesiog šokčiojantis, – lovos kaimynas, nepraleisdavęs progos pakirkinti palatoje atsilankančių seselių, lyg ruošdamasis bučiuotis, negalėjo ištverti nesiskutęs, tai veidrodėlį jam atstojo atverto lango stiklas. Lango, kurio dalis užmūryta – turbūt termoizoliaciniais sumetimais. Kiek čia tiems pacientams šviesos? Pakentėsim. Kam išvis ta šviesa? Ne skaityt atvažiavom. Ir ne statybininkų broko apžiūrinėt. Ir išvis nedarinėkim langų, užteks to vėjo gūsio, atpūtusio į palatas ratuotus užsieninius gultus vietoj geležinių spyruoklinių lovų. Uždarykite langą, ar girdit?! Palatos ankstyvą, bet žvarboką pavasarį jau nebešildomos. Atsiprašau: šildomos! – nepraustų kūnų, prakaito ir medikamentų tvaiku.

 

Įkyrios mintys: …kyšo kyšis iš kišenės… kiški kyšį į kišenę… nebijoki, kiški, kišk… Ypač sustiprėjančios gydymo įstaigoje praleidus daugiau laiko, nei tikėtasi. Ar egzistuoja koreliacinis ryšys tarp nelegalaus gydytojo finansinio paskatinimo ir hospitalizacijos dienų skaičiaus? Kuo daugiau duodi, tuo trumpiau gydo?!. Bet kaipgi tas atvejis su operuotu palatos kaimynu, kuris, skausmo prirakintas prie lovos, pageidavo dar pagulinėti dienelę kitą, bet buvo negailestingai iš(p)rašytas ir ratukais išvežtas, gydytojui motyvuojant tuo, kad ministras jam (gydytojui) galvą nurausiąs už viršytas hospitalizavimo dienų kvotas (ministras ne toks subtilus kaip chirurgas!)?.. Kažkoks dialektinis prieštaravimas! Įtarimų ima kelti ir skelbimų lentoje besipuikuojantis komiksas su tokiu vaizdžiu naratyvu: pagyvenusi moterėlė siūlo gydytojui vištą, rimtas kostiumuotis – išsipūtusį maišelį su ant šono nupieštu euro ženklu. Į abu siūlymus besišypsantis gydytojas reaguoja į priekį atkištais stalui statmenais delnais. Trečias asmuo – kažkoks jaunuolis – vaizduojamas atėjęs tuščiomis rankomis. Paskui visi trys numanomi ligoniai rodomi gulintys lovose vienoje palatoje. Visi trys su termometrais, kyšančiais iš burnų (kad nedejuotų? kad neišplepėtų, ko nereikia?). Žarnelėmis prijungti prie lašelinių. Bet ne visi trys. Šone gulinčio jaunuolio lašelinę ir žarnelę „nukerta“ paveikslėlio rėmas… Iš kur man žinoti, ar gydytojo niekuo nemasinęs jaunuolis penimais tais pačiais vaistais? Sąmoningas dailininko riktas? Ar meninė tiesa? Tiesa, paskui visi trys laimingi stoviniuoja lauke prie ligoninės, suprask: pagydyti. Bet gal tas jaunuolis pats pasveiko? Dėl to, kad jaunas ir stiprus, kaip sakoma. Interpretuok, kaip nori. Comix pauperum, velniai rautų!

 

Balsas už durų:

– Medicinos darbuotojų dienos proga linkiu, kad vargšai niekada nesirgtų, o turtingieji niekada nepasveiktų!

 

– Kuriam čia dabar reikės duoti? – garsiai susirūpina tarybinės santvarkos metais gimusi, subrendusi ir, spėju, praturtėjusi moteris, kai prieš sutuoktinio operaciją vienas po kito į palatą ima virsti įvairaus plauko specialistai ir uždavinėti apie ligonį ir jo bėdą tuos pačius klausimus kaip ir prieš tai užšokusieji.

– Tai gal visiems iš eilės. Jei operacija bus nesėkminga… – šnibžda gretimoje lovoje prigulęs Kindziulis.

– Tai kam dabar čia duoti? – iš susijaudinimo atsakymo nenugirsta anksčiau cituotoji moteris.

Duoda – imk, muša – bėk… Bėgiojančių gydytojų nemačiau. Labai agresyvių ligonių – irgi (galbūt dėl to, kad ligoninės priimamajame dieną naktį budi apsauginis). Duodančių ir imančių taip pat nemačiau. Nors bendrapalatis pensininkas ir gyrėsi įbrukęs kažkokį popiergalį į chirurgo nepriekaištingai balto chalato kišenę. Kaip fokusininkas ištaikęs momentą, kai buvau akimirką nusisukęs. Šiuose reikaluose, matyt, taip pat reikia meistrystės ir įgudimo, ateinančio, taip sakant, su metais ir patirtimi. Antra vertus, gal seniokas tik gyrėsi? Įtartinai skambėjo ir jo atseit geranoriškas patarimas nepabijoti finansiniais svertais palenkti savo pusėn anesteziologo, kad šis parūpintų geresnių anestetikų. Stipresnių marinamųjų? Ačiū!

– Kam duoti?.. – tebesistvarsto už galvos operuosimojo sutuoktinė.

Taip ir migreną galima įsivaryti!

 

Iš tikrųjų ligoninė, – spėčiau, tipinė mūsų šalies gydymo įstaiga, – manęs per daug nenustebino: labai neprasilenkė su išankstiniais įsivaizdavimais ir lūkesčiais (jei čia tinka šis žodis). Bet keli dalykai vis dėlto sukėlė nuostabą. Vienas jų dažnai kyščioja ausis tarp šio teksto eilučių, kitas – daug materialesnis, nors ir ne toks materialistinis kaip pirmas, todėl apie jį lengviau papasakoti. Taigi, prieš išrašomas iš ligoninės buvau pasiųstas pas dar vieną specialistą. Pastovintis ant kojų iš trečio į antrą ligoninės aukštą, lydimas seselės, keliavau liftu. Girgždančiu tarnybiniu elevatoriumi, kuris, kiekviename aukšte pasitinkamas masyviomis geležinėmis, kone šarvuotomis durimis su nedideliu stikliniu langeliu, priminė gremėzdišką prieštvaninį batiskafą. Tampomas sunkių, dar aną epochą menančių svarsčių, jis lėtai grimzdo, bet paskui ir vėl kilo keturių aukštų ligoninės šachtoje. Ne bet koks batiskafas, pilotuojamas. Į jį mus įlaipino ir išlaipino baltu chalatu vilkinti moteris. Ji (lifto operatorė) vienu metu ne tik kalbėjo mobiliuoju, bet ir manipuliavo ligoninės aukštus žyminčiais mygtukais, sukaliojo į banko seifo panašų lifto durų užraktą. Ankštoko batiskafo kampe spraudėsi suoliukas ir žemas stalelis su blausiai apšviestais kažin kokiais užrašais… Kafkiškas vaizdelis. Arba, jei norite, škėmiškas.

 

– Ką tu ten vis rašinėji? – klausia iš kairės paguldytas trumpai kirptas, gerai sudėtas žaliūkas motociklų mėgėjas, dar prieš apendikso operaciją ėmęs aimanuoti, ką gi reikėsią čia, ligoninėje, kelias dienas veikti.

– Ai, šiaip… mintis visokias… Gal ką nors parašysiu…

– Iš neturėjimo kas veikti, ar ne? – labiau teigdamas nei klausdamas supratingai palinksi galva.

 

Kaip manote, ar gydytojas, išrašęs mane iš ligoninės, palinkėjo man sveikatos, ar draugiškai paspaudė ranką, išlydėjo su šypsena? Šalutinį šio sakinio dėmenį galite laikyti atsakymą sufleruojančiu retoriniu klausimu.

Atspėjusiam tokio elgesio priežastį – palinkėjimas niekada nesirgti.

 

Pora atradimų (vietoj išvadų)

1. Skaityklėje aptinku kadaise įsirašytą, bet taip nuodugniai ir neperklausytą visą Vytauto Kernagio diskografiją. Bedęs pirštu į pirmą pasitaikiusį įrašą, netrukus atrandu niekada negirdėtą „Ligoninę“. Virgio Stakėno sukurta ir nemirtingojo bardo įdainuota „Ligoninė“, priešingai nei realybėje, stulbina šiuolaikiškumu. Laiku ir vietoje išgirstas vingrus akordeono minoras adatėlėmis dilgsi paslėpsnius ir be chirurginių instrumentų veria širdį, išlaisvindamas švelnų romaus susitaikymo liūdesį, o šį čia pat apmalšina amžinybę prišaukiantis ir drauge atitolinantis, išgąsdintos širdies dūžius primenantis priedainio imperatyvas: „Dar anksti namo!..“

2. Ligoninė juk ir turi būti vieta, į kurią sveikas (ir sveiko proto) žmogus nieku gyvu nenorės sugrįžti! Bent jau savo kojomis. „Eik savo keliu“ vadinasi plokštelė, kurioje skamba laiko vėjams atspari „Ligoninė“. Aš ir einu. Tebemaudžiančia kirkšnimi. Bet neskaudančia širdim.