Apie kitus. Ir lietaus dievą vėl
Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti. Novelės.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 152 p.
Alvydo Šlepiko knyga „Lietaus dievas“ pirmąsyk išleista 2005-aisiais. Tada ji sulaukė pelnyto skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesio. Retai taip būna, kad tiktų ir patiktų tiek plačiosioms masėms, tiek krimtusiems literatūros mokslus universitetuose. Tuomet galbūt dėl garsiosios eseistės Giedros Radvilavičiūtės frazės, galbūt iš ilgesio, o galbūt dėl autoriaus pasisakymo knygos anotacijoje atsiliepimuose, recenzijose akcentuotas novelių siužetiškumas. Taip, siužeto čia esama.
Tačiau, palikus praeitį praeičiai, galima pasidžiaugti, kad knyga nėra tiesiog pakartotinis leidimas – joje išspausdintos ir kelios naujos novelės, tad ir pavadinimas kito. Dar šiek tiek kitų ir kitaip negu knygoje būta kovą Juozo Miltinio dramos teatre įvykusioje Juliaus Dautarto režisuotoje „Lietaus dievo“ premjeroje. Po spektaklio norisi ir patylėti, pamąstyti, ir pasikalbėti. Kaip ir po „Lietaus dievo ir kitų“ pakartotinio papildyto leidimo, kur poetiška proza suskamba taip pat tiksliai ir saikingai kaip Marcelijaus Martinaičio tekstuose, Vytauto P. Bložės poezijoje. Taupu žodžio, todėl neretai talpu prasmės. Tik minėtieji, jei neklystu, išsivertė be keiksmažodžių, ko A. Šlepikui nepavyko: jų čia yra. Bet ir turi būti. Tematiškai knygą norėtųsi priskirti Vido Morkūno, ankstyvosios Jaroslavo Melniko kūrybos laukui. Iš klasikų – Petro Cvirkos, iš dalies Jono Biliūno jautrumo temai. Kodėl brėžiu šias linijas? Jiems visiems svarbus žmogaus ryšys su žmogumi, ribinės patirtys, apčiuopiamas psichologizmas. Autoriai kalba apie vertybes, apie žmonių tarpusavio ryšių trūkinėjimą ir verčia mąstyti, apie ką paprastai nesinori – apie nemalonius išgyvenimus, klaidingus pasirinkimus, reiškinio įvairiapusiškumą. Greta neišvengiamai egzistuoja du poliai: pasirinkimų galimybės, priežastys ir pasekmės, nusikaltimas ir bausmė. O gal bausmė ir nusikaltimas?
A. Šlepiko novelėse vengiama ilgiau apsistoti ties kokia nors emocija ir ją analizuoti, todėl pasakojimas nuolat laviruoja tarp ironijos ir tragedijos: teka, bėga, juda, vadink kaip nori, bet tik ne budi ar įmigęs ilsisi apimtas vienos emocijos, išreikštas įmantriais sakiniais, persunktais tuščio estetizmo. Novelės scenografiškos, dramatiškos, grįstos siužetu. Dramą kuria charakteris, o veikėjai – įtaigūs ir pažeidžiami, tuo labai stiprūs, patiriantys nuolatinius virsmus. Pažeidžiami, nes neretai priklauso nematomoms socialinėms grupėms. Tai žmonės, kurie nėra tobuli, kurie palūžta, o kartais ir sulūžta. Jeigu reikėtų apibendrinti – A. Šlepikui svarbi šeimos tema, jos prasmių ryšiai. Bendruomenė ar vadinamasis kitas čia yra, mano galva, tik fonas individualiam charakteriui atskleisti.
Dar vienas noveles vienijantis bruožas yra tas, kad labai daug rašoma apie mirtį ar susidūrimą su ja. Mirties tema leidžia subtiliau atverti kitas temas. Tai nėra nauja, sakyčiau, netgi dažna. Bent lietuvių literatūroje tokiu būdu daugelis yra rašę, pavyzdžiui, Saulius Tomas Kondrotas romane „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, Antanas Škėma savo apysakose ir dramose, Marius Katiliškis, Icchokas Meras apsakymų rinkinyje „Geltonas lopas“ ar romane „Ant ko laikosi pasaulis?“ A. Šlepiko novelėse miršta motinos, žmonos, jaunos mergaitės, seni vyrai, ambicingi jaunuoliai. Vieni savu noru, kitus užmuša, tretieji žūsta per nelaimingus nutikimus. Novelių ne tiek ir daug, o mirties formų – apstu. Čia norisi prisiminti filosofę Jūratę Baranovą, teigiančią: „Apie patį gyvenimą neįmanoma nieko iš esmės nei papasakoti, nei pasakyti, jei iš pasakotojo žodyno bus išbrauktas pats svarbiausias gyvenimo pamatą liudijantis žodis – mirtis“ (Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Vilnius: Tyto alba, 2006, p. 298). A. Šlepikas ir pasakoja istorijas, pasiremdamas mirtimi lyg pamoka už gyvenimo būdą. Tačiau mirtis čia nėra bausmė, atpildas, veikiau padarinys, pasekmė. Mirtis ateina iš kasdienybės, ten glūdi jos šaknys. Novelėse esti ir savižudybės tema („Meškeriotojai“), kuri siejama su tolerancija smurtui, o gal ir su abejingumu. Tai atskleidžia savinaikos beprasmiškumą, neatšaukiamumą. Novelėje „Gegužės sūkuriai“ pasakojama ir iš mirusiojo perspektyvos: autentišku balsu įvardijamos priežastys.
Vyrų charakteriai – nuo berniuko iki senio, nuo tvarkingo ir socialiai atsakingo iki drastiškai abejingo sau ir aplinkai, nuo mulkio iki protinguolio, nuo alkoholiko ir valdomo savo priklausomybių iki valingo pedanto. Visi jie dažniausiai vaizduojami kaip sūnūs arba tėvai. Sūnaus palaidūno šiuolaikinė interpretacija atskleidžiama novelėje „Broliai juodvarniai“; pasiskolintas tik pats evangelinis motyvas ir kelios detalės. Kad ir kaip tikroviškai tapomi charakteriai, novelių pabaigos dažnai mitologizuojamos ir veikėjai virsta simboliais, suabstraktėja. Neretai kuriant charakterį pradedama nuo detalės; plėtojamas daugmaž realistinis pasakojimas, kurio pabaigą galima vadinti arba mitologizavimu, arba siurrealizmu, arba magiškuoju realizmu. Pasakojimas beveik visada atitrūksta nuo realybės, ją nugali literatūrinė vaizduotė. Pasakotojas neretai tapatinasi su personažu, tad istorijos konstruojamos monologo principu.
