Visai paprastas slėnis

Jacques’as de Bourbonas Busset (1912–2001) – prancūzų diplomatas ir rašytojas, buvęs Prancūzų akademijos narys. Katalikiškų pažiūrų, skeptiškai mokslo ir žmonijos pažangą vertinęs senos aristokratų giminės palikuonis 1956 m. atsisakė užtikrintos diplomatinės karjeros, apsigyveno dvare netoli Paryžiaus ir atsidėjo kūrybai. Busset plunksnai priklauso per keturias dešimtis prozos veikalų, kurių didžioji, dominuojanti tema – ilgaamžė meilė savo žmonai. Remdamasis diplomatinės tarnybos patirtimi komiškai yra aprašęs ir valdininkijos profesinio gyvenimo, biurokratinio aparato absurdiškumą. Įdomu (ir ironiška) tai, kad Busset po Antrojo pasaulinio karo dirbo tuometinio Prancūzijos užsienio reikalų ministro Robert’o Schumano, laikomo vienu iš Europos Sąjungos tėvų, patarėju, buvo tarp artimiausių idėjinių jo bendražygių. Likimiška – mirė parkritęs Paryžiaus metro…

Iš pradžių tas slėnis, atrodytų, niekuo nepasižymi, jei ne tas savotiškas sunkiai nusakomas kvapas, kuriuo čia viskas persismelkę. Aptikau jį taip pat visiškai paprastomis aplinkybėmis.

Vienas valstietis, kurio teiravausi kelio, man atsakė:

– Yra du keliai. Trumpesnysis veda per slėnį, jis priešais, čia pat, už tos nedidelės uolų keteros.

Paklausiau jo patarimo, persigavau per tą keterą, ir slėnis atsivėrė man kaip prinokęs vaisius. Jis niekuo manęs nenustebino. Jaukus kalnų slėnis, nei gilesnis, nei siauresnis už kokį kitą. Taigi leidausi į jį be jokių pašalinių minčių ir be baimės. Dar ir šiandien, tai yra po mėnesio, kai čia atvykau, toks bebaimiškumas man rodosi visai natūralus. Nesistengiu teisintis po laiko, bet iš tiesų niekas nesukėlė man įtarimų. Beje, nepasakyčiau, kad galėčiau tuo slėniu skųstis. Man jis kaip ir anksčiau tebėra skleidžiantis ramybę ir giedras. Noriu pasakyti, kad tarp kalnų, kurie jį juosia, upės, kuri per jį teka, miškų, kuriais jis iš dalies apaugęs, ir gyvenamų bei dirbamų plotų, užimančių likusią dalį, jo darna puiki, maloni akiai ir raminanti dvasią. Tam tikra prasme tai slėnis, kone tinkamas atvirukui, visai paprastas slėnis.

Alfred Kubin. Persekiojamasis. 1902–1903

Tas nekaltas slėnio paprastumas dabar mane labiausiai ir baugina. Verčiau jau bent kokia peizažo detalė keltų siaubą. Ne, nieko panašaus. Viskas tobula. Tuo keistesnis atrodo gyventojų elgesys. Neturiu ko jiems prikišti. Nė vienas jų niekada neparodė man nė menkiausio priešiškumo. Nors ir nėra paslankūs, jie labai mandagūs ir gerbia mano laisvę. Gal net per daug, bet negalėčiau sąmoningai jiems priekaištauti kėsinantis į mano nepriklausomybę. Pernelyg dažnai kaimuose, kuriuose esu viešėjęs, yra tekę kentėti nuo smalsumo, netikėtų įkyrių vizitų, paskalų, tuščių intrigų, todėl branginu romaus abejingumo aplinką, mane čia supančią. Niekas manęs nešnipinėja, niekas nemėgina patraukti už liežuvio apie mano praeitį, niekas nesistengia velti į vietinius kivirčus, kurie man nerūpi ir kurie dėl savo menkumo atrodo dar nuodingesni.

Taigi aš turiu daug laisvo laiko ir galiu ugdyti stebėjimo įgūdžius, o jų man netrūksta. Nesu nei psichologas, nei etnologas, bet manau, kad smalsumas – labiausiai pasaulyje paplitusi savybė ir visiškai pateisinama, jog stengiesi perprasti socialinę grupę, į kurią, tegu ir laikinai, nubloškė likimas. Tą ir bandau daryti.

Vietinė kalba man nepažįstama. Aptikau keletą žodžių, artimų senajai graikų kalbai ir neabejotinai indoeuropietiškos kilmės. Tik tiek. Keisčiausia, jie kalba daug, bet neatrodo, kad kreiptųsi į savo pašnekovą. Tarsi šnekėtųsi patys su savimi. Dėl to gan neįprasta, atsidūrus tokiose viešosiose vietose kaip duonos, bakalėjos parduotuvė ar mėsinė. Girdi tik monologus, burblenamus dusliai, greitakalbe. Iš pradžių aš užkibdavau. Tardamasis, kad kuris nors jų kviečiasi mane liudytoju, mandagiai atsiliepdavau, o anas ūmai nusisukdavo, lyg būčiau jį įžeidęs. Atvirai sakau, priprasti prie tokių manierų man buvo sunku. Dabar elgiuosi taip kaip jie. Kai man pasirodo, kad esu stebimas, imu burblenti – labai tyliai ir greitai. Taip viliuosi ištirpti minioje ir likti nepastebėtas.

Tiesą sakant, tas nerimas gana beprasmis, nes anaiptol nesu tikras, ar jie, kai akys nukrypsta į mane, mane mato. Jų žvilgsniai, regis, skrodžia mane kiaurai, tarsi būčiau perregimas. Tai ir malonu, ir sykiu užgaulu. Jautiesi lengvas, vaiskus, besvoris, bet ir tarsi pasmerktas kokiai nebūčiai. Kartais naktimis krūptelėjęs pašoku ir imu karštligiškai save čiuopti. Prabundu iš košmaro, kuriame manęs nebėra, kuriame mano lova tuščia.

Beje, taikiausi palikti tą slėnį. Nukakau iki uolėtosios keteros, kuri jį juosia. Ir čia man dingtelėjo, kad esu priešais pasaulio sieną. O juk atstumas, kurį turėjau įveikti, ir tam padėtos pastangos buvo niekiniai. Mane laikė nežinoma jėga. Valandą stovėjau prieš keterą – dabar ji man atrodė lyg koks itin svarbaus ir lemtingo draudimo simbolis. Buvau radęs savo vietą ir privalėjau čia likti. Pilkšvame lyg perlas danguje karkdamos sukosi varnos. Jos įspėjo mane, kad mano likimas nulemtas ir kad aš turiu jam paklusti. Kelias atgal buvo ilgas. Pasimėgaudamas sukau lankstu ir stabčiojau, veikiausiai norėdamas atitolinti tylaus įkalinimo valandą. Kai blėstančioje saulės šviesoje suspindo pirmieji kaimo stogai, man šmėstelėjo dviprasmiška mintis, kad grįžtu į savo namų židinį ir į savo kalėjimą. Netrukus prisiartino murmantys šešėliai. Akimirką buvo švystelėjusi viltis, kad man meiliai ir rūpestingai bus papriekaištauta, kur taip ilgai buvau dingęs. Šešėliai aplenkė mane ir nutolo. O aš ir toliau turėjau gyventi tarp žmonių, niekuomet nelaikiusių manęs saviškiu. Tąsyk dėl to pajutau apmaudžią puikybę.

Nuo tol atsisakydavau visų nedrąsių užmačių išvykti. Nepasakyčiau, kad naujoji būklė mane palaužė. Tai sudėtingesnis jausmas. Keista, bet, man rodos, esu ten, kur privalau būti, esu namie. Aš toli gražu netapau vietinių gyventojų bendrapiliečiu. Susitaikiau su jų šaltumu. Manau, pradedu suvokti jo priežastis. Tie žmonės nuolat kartoja tuos pačius gestus, burblena tuos pačius monologus, lyg norėdami įsitvirtinti amžinybėje. Ar tas ketinimas taip pat apgalvotas? Kažin. Manau, jie tik nusprendė sustabdyti laiko tėkmę, o kartu pakeisti dienų tėkmę griežtu kartojimusi. Kodėl toks pertrūkis? Kodėl jie sustingo kaip Pompėjų gyventojai, užklupti Vezuvijaus išsiveržimo?

Pradžioje minėjau savotišką kvapą. Jį sunku apibūdinti. Jame sumišęs pergamento, medaus, durpių, pomiškio, kitaip sakant, aitrus plėkų dvelksmas, juntamas senose palėpėse, kurių langelio niekas nevarsto. Reikia pripažinti, tas kvapas nėra atkarus. Jis ne salsvas, ne salstelėjęs kaip dūlėjimo kvapas. Veikiau primena biblioteką su lentynomis, prikimštomis garbaus amžiaus knygų, svetainę, kurios baldai dengti aptraukalais, vienuolyno prieškambarį, per kurį nebyliai čiaužia vienuolė už galvos apdangalą baltesniu veidu, o gal net proskyną, kur žalioji meleta atkakliai kapoja kamieną, savo įniršiu tarsi užkaldama atsivėrusią girią. Plėkais trenkiantis kaimas nėra įprastas dalykas. Kalnų oras čia patenka, bet tuojau pat būna nutveriamas, apdorojamas, perdirbamas. Užsisklendę ir, turiu pasakyti, ganėtinai niaurūs veidai tų, kurių nedrįstu vadinti savo tėvynainiais, matyt, turi ypatingą keitimosi galią. Ar ta galia siekia ir mane? Išdidumas neleidžia prisipažinti, kad tokie vangūs nepažįstamieji galėtų turėti tokios galios. Tačiau kaip paneigsi tą galingą potraukį, kuris mane čia laiko? Jei jis sklinda ne iš jų, tai iš kur?

Atsakymas pradėjo bręsti prieš keletą dienų, po trumpos scenelės turgaus aikštėje. Du vyrai ir moteris – nenusakomo amžiaus, nes visos ir visi čia atrodo tarp penkių ir aštuonių dešimčių metų (ar sakiau, kad čia nėra nė vieno vaiko?) – regis, gyvai diskutavo tarpusavyje. Genamas noro padalyvauti tokiame nepaprastame įvykyje, prisiartinau prie jų. Tai buvo tarsi koks trilypis monotoniškas burbėjimas, neatliepiant vienas kitam; man priėjus jis nuščiuvo. Vis dėlto spėjau nugirsti keletą žodžių, jų prasmę rimtai pamąsčius ir pasirausus po žodynus viešojoje bibliotekoje man lyg ir pavyko įspėti. Nuo čia iki lemiamo sprendimo apie kerų, kurių auka galbūt tapau, paslaptį tėra vienas žingsnis, bet jo žengti aš nedrįstu. Žodžius, kuriuos nugirdau, ištarė neraiškus balsas, ir mano pastangos susieti juos su žinoma kalba yra bent jau drąsios. Toks baugštus atrodau tik todėl, kad bijau išvadų, prie kurių mane kreipia mano samprotavimai. Man reikia dar šiek tiek laiko prieš išdėstant šiuose užrašuose, – nežinau, ar kas juos perskaitys, – hipotezę, į kurią nebegaliu nekreipti dėmesio.

Tarp ištartų žodžių buvo vienas kiek abejotinas: „upė“. Tad leidausi ieškoti kokio upokšnio. Po dviejų dienų išvydau jį už vieno sugriuvusio namo. Apkėstas gluosnių ir putinų, jis atrodė gražiai. Tačiau prisiartinęs ūmai sustingau ir nejučiom atšlijau iš siaubo. Taip, tai buvo upė – ne tvenkinys, bet ši upė netekėjo. Tikriau, ji neįstengė tekėti – jos pastangos buvo bergždžios: niūriai teškendama ji sruvo vietoje. Jokios srovės – tik sūkuriai, verpetai, krūpčiojimai, konvulsijos. Ta vandens bejėgystė tekėti man buvo kančia. Būčiau norėjęs jam padėti. Grįždamas mąsčiau apie tą stingią, beviltišką kovą. Tada ir supratau.

Slėnio gyventojai – nevisiškai gyvieji, kaip ir upė – nevisiškai upė. Ir aš pats… Įveikęs uolų keterą, įžengiau į kitą pasaulį – jo įvardyti neįstengiu, bet žinau, kad iš čia nebeišeisiu.

Iš: Bourbon Busset. L’Esprit de la forêt. Paris: Gallimard, 1993

Vertė Jonė Ramunytė