Trumpa įžanga į metamodernizmą

Metamodernizmas – pastaraisiais metais išpopuliarėjęs terminas, skirtas apibūdinti šiuolaikinės kultūros, kuri, kaip manoma (o mūsų karta, atrodo, tai intuityviai pripažįsta), XX amžiaus pabaigoje pajudėjo iš postmodernaus būvio, tendencijas. Dėl pastaruosius du dešimtmečius nesibaigiančių krizių – klimato kaitos, finansų kracho ir globalinių konfliktų paaštrėjimo – tapome liudininkais kylančio akivaizdaus kolektyvinio permainų troškimo, troškimo peržengti per anksti paskelbtą „istorijos pabaigą“.

Mūsų karta, maitinta „Simpsonais“ ir „Pietų parku“, augo praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, mums postmoderni ironija ir cinizmas yra tarsi įgimta nuostata, tai, kas įaugę į kraują. Tačiau nepaisant, o tiksliau, būtent dėl to prasmės – nuoširdaus ir konstruktyvaus progreso ir išraiškos – ilgesys pradėjo formuoti dominuojančias šiandienos kultūros nuotaikas.

Postmodernizmui buvo būdinga dekonstrukcija, ironija, pastišas, reliatyvizmas, nihilizmas ir didžiųjų naratyvų atmetimas (šiek tiek jį parodijuojant), o diskursas, supantis metamodernizmą, patraukia nuoširdumo, vilties, romantizmo, afekto ir didžiųjų naratyvų bei universalių tiesų galimybe atgimti, nors ir neatsisakant viso to, ko išmokome iš postmodernizmo.

Tačiau metamodernizmas ne tiek žymi naivių modernistinių ideologinių pozicijų sugrįžimą, kiek rodo, kad mūsų laikotarpis apibrėžiamas svyravimu tarp modernizmo ir postmodernizmo. Tai matome pasireiškiant kaip sąmoningą naivumą, pragmatišką idealizmą, nuosaikų fanatizmą, svyruojantį tarp nuoširdumo ir ironijos, dekonstrukcijos ir konstrukcijos, apatijos ir afekto, mėginantį pasiekti tam tikrą transcendentinę poziciją, tarsi tai būtų mūsų valioje. Metamodernioji generacija supranta, kad galime būti vienu metu ironiški ir nuoširdūs; kad viena nebūtinai susilpnina kita.

Čia vartojamas priešdėlis meta- ateina iš Platono metaxis, apibrėžiant svyravimą ir vienalaikiškumą tarp ir už priešingų polių. Šis terminas pirmą kartą buvo pavartotas kultūros teoretikų olandų Timotheuso Vermeuleno ir Robino van den Akkerio 2010 metų straipsnyje „Pastabos apie metamodernizmą“ (Notes on Metamodernism), iš jo gimė tyrimų projektas ir tokio paties pavadinimo internetinis puslapis, taip pat gausybė simpoziumų ir parodų, kur pasisako įvairių sričių akademikai, rašytojai ir menininkai iš viso pasaulio.

Kaip teigia Vermeulenas ir van den Akkeris, metamodernizmo svyravimas neturėtų būti laikomas pusiausvyra: „Greičiau tai yra švytuoklė, siūbuojanti tarp 2, 3, 5, 10, nesuskaičiuojamų polių. Kiekvienąkart, kai metamoderno entuziazmas pasvyra į fanatizmą, traukos jėga grąžina jį į ironiją; kai tik ironija nusvyra į apatiją, traukos jėga sugrąžina ją į entuziazmą.“

Toks metamodernus jautrumas gali būti įžiūrimas, pavyzdžiui, Weso Andersono, Mirandos July ir Spike’o Jonze’o filmuose, „Arcade Fire“, Billo Callahano ir „Future Islands“ muzikoje; televizijos serialuose nuo „Parkai ir pramogos“ iki „Bręstančio blogio“; Davido Fosterio Wallace’o, Zadie Smith ir Roberto Bolaño romanuose; Jasmine Dreame Wagner, Sophie Collins poezijoje ir Melissos Broder kvazi-mistinėje multimedijoje „NewHive offerings“. Vizualiuosiuose menuose matome, kaip tolstama nuo silpno konceptualaus vienos eilutės YBA (Jaunųjų britų menininkų – vert.) sąmojo ar Jeffo Koonso beprasmio pripūsto ironiško žaisliuko ir grįžtama prie daiktiškumo, afekto ir taurumo, randamo tokių menininkų kaip Olafuras Eliassonas, Peteris Doigas ir Guido van der Werve darbuose.

Mūsų amžiuje taip pat vis labiau tarpsta spekuliatyvūs mąstymo būdai su spekuliatyviojo realizmo ir į objektą orientuotos ontologijos filosofija, taip pat ir tokie judėjimai kaip „Occupy“, Arbatėlės partija (The Tea Party), kyla ekstremistinės politinės frakcijos (varge ir džiaugsme), įgalintos tinklų kultūros. Tačiau pats metamodernizmas nėra skirtas būti filosofija ar meno judėjimu, nes jis neapibrėžia ir neaprašo uždaros mąstymo sistemos ir nediktuoja kokio nors konkretaus estetinių verčių ar metodologijų rinkinio. Tai nėra manifestas, nors, pats būdamas menininkas, negaliu atsispirti pagundai įsivaizduoti, kad tai yra manifestas, ypač po savo paties 2011 metų manifesto (www.metamodernism.org – vert.) – bandymo vienu metu apibrėžti ir įgyvendinti metamoderno dvasią, kartu rišlią ir absurdišką, nuoširdžią ir iš dalies kovojančią prieš save pačią, tačiau galiausiai viltingą ir optimistinę.

Taigi metamodernizmas nesiūlo jokios utopinės vizijos, nors jis ir nusako klimatą, kuriame iškyla utopijų, nepaisant jų bergždžios prigimties, ilgesys. Tad metamodernizmo diskursas yra deskriptyvus, o ne preskriptyvus; tai būdas išsamiai artikuliuoti vyksmą, susijusį su jausmo sandara, kuriai postmodernios kritikos žodynas nebėra pakankamas, bet kurios ateities keliai dar tik tiesiami.