Kokybė ar įvairovė?
Trečioji šiuolaikinio italų kino savaitė Vilniuje
Gegužės viduryje Vilnius gausiai pasidengė „Cinemando“ reklaminių plakatų žydryne, tačiau viena mažiausių „Forum Cinemas Vingis“ salių, paskirta festivaliui, dažniausiai buvo pustuštė. Kodėl? Galbūt festivalis neišsigrynino koncepcijos, žiūrovų, į kuriuos taikosi, auditorijos? Gal tie plakatai taip ir liko mėlynuoti, susilieję su giedru gegužės dangumi, nepranešę savo žinios, nepaskleidę kvietimo? Gal gegužė skirta gamtai, o ne kinui? Peržiūrėjusi festivalio filmus nusprendžiau, kad „Cinemando“ labiau taikėsi ne į kokybę, bet į įvairovę. Kaip įžanginiame programėlės (kurios tekstams, beje, pritrūko redaktoriaus rankos) žodyje rašo Italų kultūros instituto direktorė Paola Cioni: „Šis festivalis suteikia unikalią progą įvairiapusiškai pažinti šiuolaikinę Italiją žvelgiant į jos vaizdus.“
Kadras iš filmo „Dievui panorėjus“
O vaizdų būta visokių. Atvirukinių Romos panoramų filme „Dievui panorėjus“ (Se Dio vuole, 2015, rež. Edoardo Falcone) – prastokame komercinio kino pavyzdyje, kur nuo pirmųjų kadrų aišku, kaip viskas bus, o pokštai ne juokina, bet erzina. Būta nupjautų galvų ir supergalių įgijusio vyruko laipiojimų Koliziejumi filme „Vadino jį Plieniniu Džyg“ (Lo chiamavano Jeeg Robot, 2016, rež. Gabriele Mainetti).
Festivalį atidarė Fernando Muracos filmas „Šventųjų kraštas“ (La terra dei santi, 2015), pasakojantis apie Kalabrijoje siaučiančią organizuoto nusikalstamumo grupuotę „’Ndrangheta“. Nuo kitų filmų apie mafiją šis skiriasi tuo, kad kalba iš moters perspektyvos. Filme veikia trys moterys: dvi mafijos narių žmonos ir teisėja. Gaila, kad moterų portretai neužbaigti, jos panašesnės į tipažus, o ne į realius žmones. Filmas, nors ir ne visada sėkmingai, nagrinėja moters vaidmenį patriarchalinėje mafijos struktūroje. Įsimenantis pabaigos dialogas, kai teisėja klausia besilaukiančios mafijos nario žmonos: „Dar vienas kareivėlis į jų armiją?“ – „Jeigu pasisekė, o jeigu ne – mergaitė.“
Komedija „Aš ir ji“ (Io e lei, 2015, rež. Maria Sole Tognazzi) pasakoja apie dviejų aukšto socialinio sluoksnio moterų – architektės ir buvusios aktorės, o dabar prabangios parduotuvės savininkės – porą, neištikimybę ir susitaikymą. Tai toks filmas, kurį visai malonu žiūrėti, bet ir jo nematęs daug neprarastum. Džiugina tai, kad pasakojime apie homoseksualią porą išvengiama stereotipų, nagrinėjamos universalios santykių problemos, o ir humoras ne primityvus ir ne lėkštas. Beje, „Aš ir ji“ Italijos kino teatruose pasirodė šalyje verdant aistroms dėl tos pačios lyties asmenų civilinių sąjungų įstatymo priėmimo. Keli laikraščiai net apkaltino filmą, kurį iš dalies finansavo valstybė, civilinių sąjungų propaganda.
Išskirčiau tris geriausius „Cinemando“ filmus. Vienas jų, režisieriaus Gianfranco Cabiddu (g. 1953) „Sapnų sala“ (La stoffa dei sogni, 2016), remiasi dviejų didžiųjų autorių tekstais – XX a. italų teatro klasiko Eduardo De Filippo pjese „Komedijos menas“ ir Šekspyro drama „Audra“. Prie Azinaros, salos-kalėjimo, krantų sudūžta laivas. Juo į salą plukdomi nusikaltėliai, kartu keliauja ir šeimos teatro trupė. Nusikaltėliai prigrasina aktorius sakyti, kad ir jie trupės nariai. Kalėjimo viršininkas, įtardamas, kad tarp aktorių slapstosi pabėgę kaliniai, bet negalėdamas jų atpažinti, pasiūlo teatro vadovui per savaitę pastatyti spektaklį – Šekspyro „Audrą“. Taip prasideda pasakojimas apie teatro kūrimą ir jo magiją, lydimas fantastiškų laukinės Viduržemio gamtos vaizdų (filmuota iš tiesų egzistuojančioje Azinaros saloje), puikiai perteiktas geriausių Italijos teatro aktorių. Tikiuosi, kad šis visai naujas, dar Italijoje nepradėtas rodyti filmas sulauks deramų įvertinimų ir galbūt grįš į Lietuvą per „Kino pavasarį“.
Režisierius Claudio Caligari (1948–2015) ne vieną dešimtmetį nagrinėjo priklausomybės nuo narkotikų temą dokumentiniame ir vaidybiniame kine. Apie tai ir paskutinis jo filmas „Nebūk blogas“ (Non essere cattivo, 2015). Jame – neatvirukiniai Italijos vaizdai, visuomenė, kurioje kiekvienas veikia tik sau ir už save, kurioje vaikai pasmerkti kartoti tėvų istorijas. XX a. paskutiniame dešimtmetyje Romos priemiestyje Ostijoje du vaikystės draugai – dvidešimtmečiai Cesare ir Vittorio – vartoja ir pardavinėja narkotikus, blaškosi tarp vakarėlių, nelegalių darbų, smulkių plėšimų. Kaip apie filmą rašo kino kritikas Goffredo Goffi: „Blogiukai nėra visada tik blogiukai, o jei ir yra, tai ne visada jų kaltė. Skirtingai nuo daugelio kitų filmų ar knygų, kurios bandė papasakoti apie šią išėjimo neturinčią skaistyklą, Caligari gerai pažįsta ir myli savo personažus, nes sugeba žiūrėti iš vidaus.“
Paskutiniame savo filme „Keista vadintis Federiku“ (Che strano chiamarsi Federico, 2013) žymus italų režisierius Ettore Scola (1931–2016) pasakoja apie bičiulį ir kolegą Federico Fellini, jo karjeros pradžią, atvykimą į Romą, bendrą darbą satyrinio laikraščio „Markas Aurelijus“ redakcijoje, naktinius bastymusis po miestą. Pasakojimas dėliojamas iš suvaidintų, paradoksalių, anekdotiškų Fellini gyvenimo situacijų, kadrų iš jo filmų, dokumentikos. Scola meistriškai žaidžia derindamas įvairią kino medžiagą, įterpdamas feliniškų motyvų, tyčia ardydamas fikcijos siūles: kamera staiga pakyla, parodydama, kad baras, kuriame sėdi personažai, iš tiesų sumontuotas „Cinecittà“ studijoje, personažus lydi ir žiūrovams kalba pasakotojas (primindamas Fellini „Amarcord“). Išėjus iš kino teatro norėjosi vėl peržiūrėti jau matytus ir pamatyti dar neperžiūrėtus Fellini filmus.
Nekantriai lauksiu ketvirtosios šiuolaikinio italų kino savaitės, nes labai džiaugiuosi galimybe pamatyti naujausią italų kiną. Tačiau tikiuosi, kad organizatoriai šį kartą rinksis ne įvairovės ir kiekybės (jau geriau tokią savaitę rengti rečiau, bet tuomet, kai tikrai yra ką parodyti, arba, jei norima, pristatyti ir komercinius, platesnei auditorijai skirtus filmus, programoje juos apibūdinant kaip tokius), o kokybės kriterijų, ir „Cinemando“ taps gero kino ženklu.
