Kaip mes sudarinėjome „Poezijos pavasario“ almanachą
Apie tai esu pasisakiusi jau kelis kartus, bet pakartosiu dar sykį. Tą leidinį turi sudarinėti paauglių kompanija, kuri nieko nebijo – nei to, kad nepatekę autoriai įsiskaudins ir draskys akis, nei to, kad pačiame sudarymo darbe esama nemažai vargo, lengviausiai pakeliamo turbūt jaunystėje. Neabejotinai bus nesutarimų! Kiekvienas kovos už savo draugus, redaktorius, literatūrinius globėjus ir pan. Bus nelengva surasti, kas rašytų esė. Galop, trečią kartą skaitant maketą, į akis ims lįsti gėdingos klaidos, kurių niekas prieš tai nepastebėjo (nors skaitė keturi).
O buvo taip. Antanas A. Jonynas vis abejojo, ar reikia dėti jo eilėraštį – nors radome jį pernykštėje spaudoje, tekstas juk esąs senas, atrodys nei šiaip, nei taip. Kai leidinys jau buvo sumaketuotas ir likusi viena diena ligi siuntimo į spaustuvę, vienam iš mūsų pasakė – ne, vis dėlto nedėkit. Ką daryt? Juk keičiasi visi puslapiai (tekstas buvo pirmojoje maketo pusėje), kiek vargo bus permaketuoti visus skaičius ir sužiūrėti, kad neliktų klaidų. Gal Slombas ką nupieštų į tą vietą, ne? Susierzinę nutarėme pasižiūrėti į tai kūrybiškai: susėdę feisbuke vakare, ėmėm improvizuoti po eilutę ir surašėm tokį kolektyvinį, specialiai kvailą eilėraštį, kuris atrodytų kaip „normalus“ – tokių juk pilna kultūrinėje spaudoje. Visi (sudarytojai) pasirašėm Antano Čaikovo (visgi reikia įžnybti Jonynui) pseudonimu ir ėmėme laukti reakcijų. Juk žmonės turėtų atkreipti dėmesį, kokį čia idiotišką tekstą įdėjom ir kas čia per niekur nematytas autorius.
Niekas, absoliučiai niekas nepastebėjo.
●
Dar noriu paminėti, kas iš „Poezijos pavasario“ renginių paliko įspūdį. Mama, pažiūrėjusi „Sidabrines gerves“ ir po to žiūrėdama laureatės vainikavimą, replikavo taip: kinošnikai taip šiuolaikiškai viską daro, o pas jus kaip nekinta tas atgyvenęs ąžuolo vainikas ir juosta, taip nekinta. Jūratė Visockaitė, įdomu, man papasakojus šį komentarą, pasakė atvirkščiai: pas jus visi išeina ir skaito poeziją, o „Gervės“ – tai surežisuota vaidyba. Susimąsčiau, kaip skirtingai mes tai matome. Man irgi tos užkonservuotos tradicijos ir frazės („Poezijos paukštė atskrido į Lietuvą“) kiekvienais metais sutraukia skrandį, bet gal į tai reikėtų žvelgti kaip į atseit paveldą.
Po to, kai Mariui Burokui buvo teikiama Vilniaus mero premija, svečiams aprodyti rotušės požemiai – tikrai netikėtai įdomu. Siauros landos, vos įmanomi praėjimai, buvusio kalėjimo erdvės. Visiems susigrūdus į vieną ankštą aikštelę labirinto viduryje, staiga užgeso šviesa – ogi Eugenijus Ališanka nutarė papokštauti ir išjungė elektros jungiklį. Smagus užtemimas. Matėme senų plytų, ant kurių gamintojas kaip firminį ženklą kažkodėl įspausdavo katės letenėlę. Įspūdingi skaitymai buvo Lukiškių kalėjime (apie tai parašys „Litmenis“) ir ekskursija po jį. Girdėjau, itin puikūs iš užsienio pakviesti poetai – deja, neturėjau galimybės nueiti į jų skaitymus; Jonynas barė, kad nevaikštom į renginius, nesidomim pasauliu, paskui ir rašom visi kaip vienas (taip ir yra, kalti). Subėgam tik į kolegų skaitymus, kai reikia patapšnoti per petį ir pagarbinti (kad ir mus paskui garbintų).
Ir, aišku, kelionės po mažesnius Lietuvos miestelius, kaimelius, gyvenvietes ir rajonus. Čia naudos daugiausiai mums patiems – pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, pasitikrinti demokratijos kiekį savo hermetiškuose tekstuose. Apžiūrėti šviesias, puikias rajonų bibliotekas, kuriose galima rasti absoliučiai visą kultūrinę spaudą (!). Susiprasti, kad mėgėjiškas rašymas turi ne tiek estetinę, kiek socialinę prasmę, – ir leisti žmonėms „išsisakyti“.
Nežinau, ar dar kam nors svarbi prie almanacho pridedama plokštelė – esu girdėjusi nuomonę, kad nereikalinga, neekologiška, niekas vis vien neklausys. Man tai egzistenciškai svarbi. Kadangi nesusiperku visų per metus išeinančių poezijos knygų, kartais ji tampa puikia audioapžvalga, kas ką parašė. Ir, žinoma, balsas – nokautuojantis autoriaus liudijimas, kad tai, kas parašyta, yra ne vien tekstas, bet ir gyvenimas. Deja, Roland’ai Barthes’ai.
●
Kaip gera ketvirtadienį priimti ką tik iš spaustuvės atvežtus laikraščius – sudėti į vokus, ranka užrašyti adresus, nešti į paštą – užsienyje gyvenantiems prenumeratoriams. Lyg dirbčiau senoje senamiesčio manufaktūroje – pati rašau, pati pardavinėju; tame namudiškume esama grožio. Įmeti į reikiamas pašto dėžutes, išnešioji po bibliotekas, po knygynus („Mint Vinetu“, „Akademinė knyga“, „Eureka!“, „Keistoteka“ Užupyje – beje, šviežius „Šatėnus“ ten galima rasti jau ketvirtadienį), maloniai šnekteli su pažįstamais knygininkais, pasidalini mielomis apkalbėlėmis iš rašytojų gyvenimo, knygų įspūdžiais. Dar kartą pamatai Vilnių kaip savo namus – pereini įprastu maršrutu, tarsi Kunčino romane.
